Granitas slėpė granatus

Klaipėdietis Andrius Sasnauskas, iš akmens gaminantis įvairius smulkius dirbinius, neretai atvažiuoja prie Dovilų karjero, kur, kasdami žvyrą, į pakraštį darbininkai paprastai suverčia rastus stambesnius riedulius.

Meistras čia nusiperka medžiagos savo dirbiniams. Taip buvo ir šį sykį.

Vyrui iš karto užkliuvo pilkas, maždaug metro aukščio ir apie 80 cm pločio pegmatitas, kuris, kaip pasirodė, tiks apdoroti.

"Jau rinkdamasis akmenį mačiau, kad jis sueižėjęs, šiek tiek trupantis, jame daug žėručio, pagalvojau, man tiks. Gerai įsižiūrėjęs įtariau, kad jame gali būti ir kai ko daugiau", – šypsojosi A.Sasnauskas.

Gal tai nėra labai didelė sensacija, bet radinys tikrai labai malonus.

Koks džiaugsmas buvo, kai parsigabenęs į dirbtuves riedulį meistras jį perskėlė ir viduje aptiko akmenukų.

"Visas jo vidus buvo pilnas smulkių raudonų granatų. Tai pusiau brangus akmuo. Kartais Lietuvoje tokių randa. Gal tai nėra labai didelė sensacija, bet radinys tikrai labai malonus. Tai tiesiog geologinis reliktas, kaip įrodymas, kad Lietuvoje randami ne tik gintarai, bet ir granatai", – kalbėjo meistras.

Galimas dalykas, kad rastasis mineralas priklauso granatų grupei, vadinamai almandinais. Jie paprastai būna tamsiai raudonos spalvos, kokie yra ir rastieji.

Nunešė į muziejų

Nemenką šių aptiktų granatų dalį A.Sasnauskas nunešė į Klaipėdoje esantį Kalvystės muziejų Dionyzui Varkaliui. Žmogus tikėjosi, kad muziejininkas raudonus akmenukus pritaikys papuošalų gamybai.

"Dionyzui tiesiog reikėjo medžiagos, aš jos ir parūpinau. Ne visus granatus atvėriau, daug dar jų yra tame riedulyje. Juos reikia atsargiai išimti, kad nesutrupėtų, nes priešingu atveju papuošalams jie nebetiks. Reikia kampiniu šlifuokliu įpjauti kelis centimetrus aplinkui ir tada atsargiai atlaužti. Išskirtina tai, kad riedulyje visi šitie granatai yra skirtingų atspalvių – nuo raudono iki tamsiai violetinio", – šypsojosi A.Sasnauskas.

Dovana: meistras granatus nunešė į Kalvystės muziejų muziejininkui D.Varkaliui, vildamasis, kad jam šiuos pusbrangius akmenis pavyks pritaikyti gaminant metalinius baltiško stiliaus papuošalus. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Dovana klaipėdietį muziejininką labai pradžiugino.

Anot D.Varkalio, tai išties nemenka sensacija, nes ne taip jau dažnai lietuviški rieduliai savyje slepia tokį lobį.

"Labai norėčiau pritaikyti juos baltiškų papuošalų gamybai. Juolab tie granatai yra rasti Lietuvoje. Aš pirmąkart išgirdau, kad jų galima rasti pas mus", – kalbėjo D.Varkalis.

Tik iš dalies lietuviški

Vis dėlto Lietuva nėra granatų radimvietė, nes radimo vieta paprastai vadinama ta teritorija, kur tie pusbrangiai akmenys susiformavo ir ten jų vienoje vietoje turėtų būti gerokai daugiau nei tik viename atsitiktiniame riedulyje.

Anot mokslininkų, rieduliai su pusbrangiais akmenukais pas mus pateko slenkant ledynams.

Geologas, profesorius Albertas Bitinas teigė, kad visi Lietuvos karjeruose ar laukuose aptinkami stambesni rieduliai yra atnešti ledynų iš Skandinavijos.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

"O tose skandinaviškose uolienose yra visko, ne tik granatų. Pavyzdžiui, Suomijoje esančiuose rieduliuose pasitaiko ir aukso. Tad čia nieko stebuklingo. Granatai susiformavo giliai žemės gelmėse, kur aukšta temperatūra ir didelis slėgis, persiformavo iš kitų mineralų, įvyko metamorfizmas, taip jie atsidūrė rieduliuose, paskui tektoninės jėgos juos iškėlė į paviršių, o ledynai atrideno iki Lietuvos", – kalbėjo A.Bitinas.

Granatų susiformavimas vyko prieš milijardą ar dar daugiau metų, tad tai, anot geologų, labai seni mineralai.

Vis dėlto tikimybė, kad Dovilų karjere pavyks rasti dar vieną tokį riedulį, kuriame yra granatų, nėra didelė.

Galimas dalykas, kad riedulių su tokiu pusbrangių akmenų lobiu daugiau aplinkui ir visai nėra.

"Juk slinkdamas ledynas, atplėšęs tuos riedulius su granatais iš jų radimviečių, išmaišė juos labai plačioje teritorijoje. Šie rieduliai čia atsitiktiniai, todėl tikėtis, kad jų bus daugiau, turbūt neverta", – kalbėjo geologas A.Bitinas.

Kolekcija po atviru dangumi

Daugiau nei 40 metų Mosėdyje veikiančio Respublikinio Vaclovo Into akmenų muziejaus vadovė Gintarė Sakalauskienė patvirtino, kad muziejuje turi Lietuvoje rastų riedulių, kuriuose yra dailių raudonų granatų.

"Granatų ekspozicijoje turime. Yra ir iš užsienio atvežtų. Turime net žalios spalvos, ne tik įprastus raudonus. Taip pat yra ir lietuviškų granatų, kurie matomi ant didelių riedulių, rastų pas mus laukuose ar karjeruose. Pas mus parke yra didelių akmenų, ant kurių matyti maždaug žirnio dydžio raudonų granatų", – pasakojo G.Sakalauskienė.

Daugiausia tų "pagerintų" riedulių muziejuje yra atvežta iš Skuodo rajono, kuris turbūt ne veltui vadinamas Akmenų žeme, o pats Mosėdis – Akmenų sostine.

"Didžioji dalis mūsų muziejaus eksponatų yra surinkta melioracijos laikais, kai dar buvo daug didelių riedulių aplinkui ir dar jų nebuvo tiek daug sunaikinta. Nes daugybė tokių didelių akmenų tuomet buvo nuvežta į Kretingą, kur jie buvo susmulkinti ir iš jų padaryta skalda. Dabar galime tik pasidžiaugti, kad tokį lobį – granatų pilną riedulį – kažkas dar surado", – kalbėjo muziejaus vadovė.

Granato vizitinė kortelė

Granatas (lot. granatus, "grūdėtas") – tai silikatų klasės mineralas, nesosilikatas.

Granatų grupė skirstoma į almandinus, andraditus, grosuliarus, hidrogrosuliarus, piropus, spesartinus, uvarovitus.

Almandinas, arba almanditas, labiausiai paplitęs granatų grupės mineralas, yra geležies aliuminio granatas (cheminė formulė – Fe3Al2(SiO4)3), randamas metamorfinėse ir magminėse uolienose.

Jų būna įvairių spalvų: raudonos, tamsiai raudonos, raudonos, pereinančios į violetinę, rudos, juodos.

Almandinas gausiai randamas Pietų Indijos ir Šri Lankos brangakmenių karjeruose, dėl to jis kartais vadinamas Ceilono rubinu.

Neseniai dideli almandino granatų telkiniai rasti Australijos šiaurės rytų teritorijoje ir pavadinti Australijos rubinu.

Mongolijoje, Brazilijoje ir JAV yra daug vietovių, kur slūgso geros kokybės almandinai, kartais būna įsiterpę į žėručio skalūną. Nemažai jų randama Madagaskare, Čekijoje, Norvegijoje bei Rusijoje.

Archeologiniai tyrimai liudija, kad įvairios tautos, net hunai, dar V a. papuošalams naudojo almandinus.

Pirmąkart šį akmenį aprašė vokiečių mokslininkas-minerologas Georgius Agricola 1549 m.

Didžiausio populiarumo almandinai sulaukė XVIII a. Europoje. Šie mineralai ir dabar naudojami papuošalų gamybai.