Pirma kartą Lietuvos dramos teatro scenoje H. Ibseno pjesę pristatė menininkų iš Vengrijos ir Lietuvos komanda. Spektaklio kūrybinė komanda – Vengrijoje gerai žinomas režisierius ir aktorius Csaba Polgár, dramaturgas Árminas Szabó- Székely, scenografė ir kostiumų dailininkė Lili Izsák, kompozitorius Tamás Matkó. Vaidmenis spektaklyje sukūrė NKDT aktoriai: Dainius Svobonas, Dovydas Pabarčius, Kamilė Lebedytė, Eglė Mikulionytė, Martyna Gedvilaitė, Kęstutis Povilaitis, Gintautas Bejeris, Artūras Sužiedėlis.

Į išskirtinę premjerą atvyko prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, SDG (Saugaus darbo garantas) įmonių grupės vadovai Rūta ir Eduardas Jasai, „Kaunas Jazz“ vadovas Jonas Jučas, Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis, Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta, režisierius Julius Dautartas ir daugelis kitų kviestinių svečių.

Dviejų dalių sceninis veiksmas sudėliotas kelio filmo stilistika. Pagrindinis herojus Peras Giuntas vaizdo kamera fiksuoja vaizdus, vėliau peržiūri savo kelionių retrospektyvą. Spektaklio kūrėjai siūlo įsivaizduoti Perą Giuntą, svajojantį apie neeilinius žygius ne norvegiško miško trobelėje, trolių apsupty, bet aplinkoje, įkvėptoje devintojo dešimtmečio pabaigos.

Šis spektaklis – tai pasakojimas apie prieštaravimus tarp gabumų ir siekių, norų ir galimybių, apie savęs paieškas, apie maištą prieš tau skirtą likimą, apie laisvę ir jos ribas, atsakomybę ir visa apimančią meilę, apie kovą su troliais, kurie iš tiesų slypi kiekvieno iš mūsų viduje, užrakina mus infantilumo narve, trukdo surasti save ir įprasminti savo gyvenimą.

Susidūrimas su galingu ir norvegišku „Faustu“ tituluojamu kūriniu C. Polgár nebe pirmas – jis yra sukūręs Pero Giunto vaidmenį ir paruošęs interaktyvų spektaklį jaunimui Vengrijoje.

– Iki šiol neteko girdėti, kad lietuvis sėkmingai baigtų vaidybos studijas Estijos aukštojoje mokykloje. Kaip tau tai pavyko?

– Vilniaus universitete studijavau lietuvių ir užsienio kalbą (estų) filologiją. Per mainų programas ne kartą vykau į Tartu universitetą gilinti estų kalbos žinių. Pramokau kalbą, patiko miestas. Ketvirtame kurse man leido bakalauro darbą rašyti Tartu universitete, o gyniau jį Vilniuje. Temą pasirinkau apie estų rašytoją Oskarą Lutsą ir jo kūrybos svarbą estų tautos identitetui. Bet, pripažinsiu, pajutau, kad filologija ne man, nes traukė scena, vaidyba. Tais metais Lietuvos teatro ir kino akademijoje kursą rinko režisierius Jonas Vaitkus. Buvau nuvykęs į konsultacijas. Lietuvoje galėjau rinktis tik mokamas studijas, o Estijoje man leido pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą. Priėmiau šį iššūkį. Per stojamuosius skaičiau poeziją estiškai, nors ir netaisyklinga kalba, kažko nesuprasdamas, bet labai degiau noru. Konkursas buvo didžiulis, bet komisiją turbūt pavergė mano užsispyrimas ir energija. Štai taip prasidėjo mano aktorinio meistriškumo studijos Estijoje. Kursui vadovavo puikūs profesionalai Anne Türnpu ir M.Koldits. Turėjau asmeninius mokytojus, jie daug dėmesio skyrė mano kalbai, akcentui. Jis, laikui bėgant, sumažėjo, bet, žinoma, atskiriama, kad nesu estas. Esu vienintelis užsienietis, estų kalba baigęs Teatro fakultetą.

– Kaip vyksta aktoriaus meistriškumo studijos Estijoje?

Vadovas pirmame kurse pasakė: „Dovydai, aš tave auginu estų teatrui, ne Lietuvos. Priėmiau tam, kad taptum estų aktoriumi.“ Tai mane labai įpareigojo.

– Mokymosi sistema akademijoje yra panaši kaip ir Lietuvoje – keturi metai studijų, K.Stanislavskio sistema. Studijų metais pas mus į kūrybines dirbtuves iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos buvo atvažiavusios dabartinės mano kolegės Greta Šepliakovaitė ir Jurgita Maskoliūnaitė. Tiesa, Estijoje yra mažesnis fakultetas – mokosi du kursai, o Lietuvoje būsimųjų aktorių kurso atranka vyksta kasmet. Skirtumas gal tas, kad jau trečiame kurse statomi diplominiai spektakliai ir prasideda praktika. Trečiame kurse vaidinau "Von Krahl" teatre, "NO99" teatre, vasaros teatre, o ketvirtame kurse režisierius L.Petersonas pastatė Moliere komediją "`Õpetatud naised" (lietuviškai ši pjesė neišversta. Manau, pavadinimas būtų "Išsilavinusios moterys", angliškai – "The Learned Ladies", aut.) Estijos dramos teatre. Taip pat dar studijuodamas vaidinau kurso draugo spektaklyje Talino miesto teatre ir kurso vadovo M.Koldits spektaklyje "12 įtūžusių vyrų" Paidės teatre kartu su Tartu naujuoju teatru. Studentų diplominiai spektakliai yra įtraukiami į teatrų repertuarus. Teko vaidinti beveik visuose Talino teatruose. Mane pirmais metais kurso vadovai ramino, stabdė stiprias emocijas scenoje, – jie nebuvo pratę prie ugningo temperamento. Kitą vertus, prigimtinis ekspresyvumas anksčiau padėjo emociškai atsikleisti vyresniuose kursuose. Paprastai žmonės vyksta studijuoti teatro meno į Vakarus, o aš pasukau į Estiją.

– Aktoriai daug dirba su tekstu. Tau teko kita kalba. Nejaugi viskas taip paprasta?

– Improvizaciniai etiudai buvo lyg košmaras. Kursiokai berdavo sakinius o aš atsakydavau: "Ja (Taip)" ir "Ei (Ne)". Bet pjesės tekstus išmokdavau gana greitai, juolab kad man labai padėdavo dėstytojai. Tekstai būdavo ilgi, kai kuriuos žodžius kartodavau po 20 kartų. Įsivaizduokite, mokiausi meno istoriją, filosofiją estų kalba (juokiasi). Mano vadovas pirmame kurse pasakė: "Dovydai, aš tave auginu estų teatrui, ne Lietuvos. Priėmiau tam, kad taptum estų aktoriumi." Tas mane labai įpareigojo. Jaučiau didelį vadovo palaikymą. Jis moka ištraukti iš aktorių geriausias savybes, yra labai empatiškas. Labai viliuosi, kad jis atvažiuos statyti spektaklį į Nacionalinį Kauno dramos teatrą.

– Po studijų vis dėlto nepasilikai Estijoje, o atvažiavai į Kauną.

– Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas žiūrėjo mūsų diplominį spektaklį "12 įtūžusių vyrų". Susipažinome, jis pakvietė prisijungti prie teatro trupės. Nors po studijų gavau vaidmenį, aš pats kaip aktorius jutau, kad daugiau save galiu išreikšti Lietuvoje savo gimtąja kalba. Jautėsi mano akcentas, o tai yra svarbu norint atlikti vaidmenis. Be to, labai norėjau pabandyti save teatre Lietuvoje. Jau teko dirbti su Gintaru Varnu, vaidinu dvejuose Gyčio Padegimo pastatymuose. Dabar repetuoju pas Joną Vaitkų. Tai tik pradžia.

– Ar galėtum apibūdinti estų teatro savitumą?

– Studijuodamas dažnai lankiausi teatruose: Talino miesto teatre, Estijos nacionaliniame dramos teatre, "NO99" trupės pastatymuose. Man labai imponavo kurso vadovo, kuris yra žinomas režisierius ne tik Estijoje, darbai. Estijoje stiprus šiuolaikinis ir performatyvus teatras. Trupė "Must Kast", kuri atvažiuoja į Kauną – kuria dokumentiniu principu – kūrėjai patys rašo. Sakyčiau, Estijoje yra gera šiuolaikinio ir klasikinio teatro pusiausvyra. "Von Krahl", R.A.A.M trupės daro drąsesnius eksperimentus. Lietuvoje stiprus simbolistinis teatras, tai, be abejo, susiję su Eimunto Nekrošiaus vardu. Dominuoja dideli pastatymai. Tai Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo ir kitų režisierių spektakliai.

– O kaip apibūdintum Estijos teatro publiką? Ar yra dėmesys teatrui?

Estai labai retai atsistoja po spektaklio, nors aktorius kviečia nusilenkti nemažai kartų.

– Estai labai retai atsistoja po spektaklio, nors aktorius kviečia nusilenkti nemažai kartų. Įdomu, kad Estijoje teatras buvo laikomas stipria pasipriešinimo sovietinei santvarkai dalimi. Teatre lankosi daug jaunimo, aišku, jį mėgsta ir vyresni. Teatras aktyvus ir vasarą – vyksta pasirodymai atvirose scenose, klojimuose. Spektaklius stato profesionalūs teatrai. Publika mėgsta šiuos rodymus. Teatras eina su laiku kartu, reaguoja į politinius įvykius. Ypač "NO99" teatras, kuris yra pastatęs spektaklius manifestus, pats žymiausias – "Suvienytos Estijos didysis suvažiavimas". Estų teatro pagrindas yra estų kultūra, gimtoji kalba, teatruose statoma daug estų autorių, scenoje svarbios šių dienų aktualijos ir praeitis, rezistencija.

Estiškas juodasis humoras

Baltijos šalių burbului nesprogus, Nacionalinis Kauno dramos teatras uždega tarptautinio festivalio "Scena 10x10" žalią šviesą. Geltona laukimo šviesa gerokai užsitęsė, bet tai tik patvirtino, kad kūrybinė energija yra nesustabdoma.

Pirmieji festivalio "Scena 10x10" svečiai atvyksta iš Estijos. Rugsėjo 18 ir 19 d. jie parodys juodojo humoro spektaklį "Muškit. Iškęsiu. Neskaudės" ("Peks Mõisatallis").

Ši juodojo humoro komedija suteikia puikią progą geriau pažinti mūsų kaimynus estus, jų tapatybę per muziką, humorą ir iš istorijos atklydusį kančios motyvą. Estai, paklausti, kaip sekasi, būtinai atsakys, kad gyvenimas sunkus, o darbas žudo. Atpažįstama, ar ne? Iš ko mes paveldėjome kančios motyvą? O gal Seneka buvo teisus: Per aspera ad astra ( liet. "Per kančias į žvaigždes")?

Estijos istorijos vadovėliai patvirtina, kad estų tauta, 700 metų išgyvenusi vienokią ar kitokią vergiją, viską pasiekė sunkiu darbu ir prakaitu. Skausmas ir kančia, nors ir kaip jų besistengta išvengti, buvo nuolatiniai žmonių palydovai. Ar įprotis kentėti kyla iš inercijos, ar tai yra kultūros paveldas? Spektaklio režisierė Birgita Landberg publiką kviečia į dvaro arklides primenančią erdvę, kur maišosi kraujas ir sūrus prakaitas bei vyksta arši kova su didele ironijos ir humoro doze. Kančia yra neišvengiama, bet humoro jausmas yra mūsų pasirinkimas. Kuris iš jų mus išgelbės?

Spektaklis rodomas Didžiojoje scenoje. Spektaklyje naudojamos durpės.

Ir nors šiandien Dovydas vaidina lietuviškoje scenoje, jo patirtis pasitarnauja – aktorius iš estų kalbos į lietuvių sinchroniškai vers tarptautinio festivalio „Scena 10x10“ svečių iš Estijos spektaklį.

- Dovydai, pradėkime pokalbį nuo tavo pasirinkimo studijuoti Estijoje. Iki šiol neteko girdėti, kad lietuvis sėkmingai baigtų vaidybos studijas Estijos aukštojoje mokykloje. Kaip tau tai pavyko?

- Na, pradėkime nuo to, kad Vilniaus universitete studijavau lietuvių ir užsienio kalbą (estų) filologiją. Per mainų programas ne kartą vykau į Tartu universitetą gilinti estų kalbos žinių. Pramokau kalbą, patiko miestas. Ketvirtame kurse man leido bakalauro darbą rašyti Tartu universitete, o gyniau jį Vilniuje.

Temą pasirinkau apie estų rašytoją Oskarą Lutsą ir jo kūrybos svarbą estų tautos identitetui. Bet, pripažinsiu, pajutau, kad filologija ne man, nes traukė scena, vaidyba. Tais metais Lietuvos teatro ir kino akademijoje kursą rinko režisierius Jonas Vaitkus. Buvau nuvykęs į konsultacijas. Lietuvoje galėjau rinktis tik mokamas studijas, o Estijoje man leido pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą.

Priėmiau šį iššūkį. Per stojamuosius skaičiau poeziją estiškai, nors ir netaisyklinga kalba, kažko nesuprasdamas, bet labai degiau noru. Konkursas buvo didžiulis, bet komisiją turbūt pavergė mano užsispyrimas ir energija. Štai taip prasidėjo mano aktorinio meistriškumo studijos Estijoje.

Kursui vadovavo puikūs profesionalai Anne Türnpu bei M. Koldits. Turėjau asmeninius mokytojus, jie daug dėmesio skyrė mano kalbai, akcentui. Jis laikui bėgant sumažėjo, bet, žinoma, atskiriama, kad nesu estas. Esu vienintelis užsienietis estų kalba baigęs Teatro fakultetą.

- Papasakok, kaip vyksta aktoriaus meistriškumo studijos Estijoje. Gal galėtum palyginti su Lietuvos?

- Mokymosi sistema akademijoje yra panaši kaip ir Lietuvoje – ketveri metai studijų, Stanislavskio sistema. Studijų metais pas mus į kūrybines dirbtuves iš LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo atvažiavusios dabartinės mano kolegės Greta Šepliakovaitė ir Jurgita Maskoliūnaitė.

Tiesa, Estijoje yra mažesnis fakultetas – mokosi 2 kursai, o Lietuvoje būsimųjų aktorių kurso atranka vyksta kasmet. Skirtumas gal tas, kad jau trečiame kurse statomi diplominiai spektakliai ir prasideda praktika. Trečiame kurse vaidinau „Von Krahl“ teatre, NO99 teatre, vasaros teatre, o ketvirtame kurse režisierius L. Petersonas pastatė Moljero komediją “`Õpetatud naised” (lietuviškai ši pjesė neišversta. Manau, pavadinimas būtų „Išsilavinusios moterys“, angliškai – “The Learned Ladies”, aut.) Estijos dramos teatre.

Taip pat dar studijuodamas vaidinau kurso draugo spektaklyje Talino miesto teatre ir kurso vadovo M. Koldits spektaklyje „12 įtūžusių vyrų“ Paide teatre kartu su Tartu naujuoju teatru. Studentų diplominiai spektakliai yra įtraukiami į teatrų repertuarus. Teko vaidinti beveik visuose Talino teatruose. Mane pirmais metais kurso vadovai ramino, stabdė stiprias emocijas scenoje, – jie nebuvo pratę prie ugningo temperamento. Kitą vertus, prigimtinis ekspresyvumas anksčiau padėjo emociškai atsikleisti vyresniuose kursuose. Paprastai žmonės vyksta studijuoti teatro meno į Vakarus, o aš pasukau į Estiją.

- Aktoriai daug dirba su tekstu. Tau teko kita kalba. Nejaugi viskas taip paprasta?

- Pripažinsiu, kad improvizaciniai etiudai buvo lyg košmaras. Kursiokai berdavo sakinius o aš atsakydavau: „Ja (Taip)“ ir „Ei (Ne)“. Bet pjesės tekstus išmokdavau gana greitai, juolab, kad man labai padėdavo dėstytojai. Tekstai būdavo ilgi, kai kuriuos žodžius kartodavau po 20 kartų.

Įsivaizduokite, mokiausi meno istoriją, filosofiją estų kalba (juokiasi). Mano vadovas pirmame kurse pasakė: „Dovydai, aš tave auginu estų teatrui, ne Lietuvos. Priėmiau tam, kad taptum estų aktoriumi.“ Tas mane labai įpareigojo. Jaučiau didelį vadovo palaikymą. Jis moka ištraukti iš aktorių geriausias savybes, yra labai empatiškas. Labai viliuosi, kad jis atvažiuos statyti spektaklį į Nacionalinį Kauno dramos teatrą.

- Po studijų visgi nepasilikai Estijoje, o atvažiavai į Kauną.

- Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas žiūrėjo mūsų diplominį spektaklį „12 įtūžusių vyrų“. Susipažinome, jis pakvietė prisijungti prie teatro trupės. Nors po studijų gavau vaidmenį, aš pats kaip aktorius jutau, kad daugiau save galiu išreikšti Lietuvoje savo gimtąja kalba. Jautėsi mano akcentas, o tai yra svarbu norint atlikti vaidmenis. Be to, labai norėjau pabandyti save teatre Lietuvoje. Jau teko dirbti su Gintaru Varnu, vaidinu dvejuose Gyčio Padegimo pastatymuose. Dabar repetuoju pas Joną Vaitkų. Tai tik pradžia.

- Galbūt lietuvių kilmės menininkų Estijoje teko susitikti daugiau?

- Teko susipažinti su garsia scenografe Rosita Raud. Ji dirba pagrindiniuose Estijos teatruose, kuria scenografiją garsių režisierių pastatymuose. Dar yra aktorė Tina Tauraitė, turinti lietuviško kraujo, bet nekalba lietuviškai.

- Ar galėtum apibūdinti estų teatro savitumą?

Studijuodamas dažnai lankiausi teatruose: Talino miesto teatre, Estijos nacionaliniame dramos teatre, NO99 trupės pastatymuose. Man labai imponavo kurso vadovo, kuris yra žinomas režisierius ne tik Estijoje, darbai.

Estijoje stiprus šiuolaikinis ir performatyvus teatras. Trupė „Must Kast“, kuri atvažiuoja į Kauną – kuria dokumentiniu principu – kūrėjai patys rašo. Sakyčiau, Estijoje yra geras šiuolaikinio ir klasikinio teatro balansas. „Von Krahl“, R.A.A.M trupės daro drąsesnius eksperimentus. Lietuvoje stiprus simbolistinis teatras, tai, be abejo, susiję su Eimunto Nekrošiaus vardu. Dominuoja dideli pastatymai. Tai Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo ir kitų režisierių pastatymai.

- O kaip apibūdintum Estijos teatro publiką? Ar yra dėmesys teatrui?

- Estai labai retai atsistoja po spektaklio, nors aktorius kviečia nusilenkti nemažai kartų. Įdomu, kad Estijoje teatras laikomas stipria pasipriešinimo sovietinei santvarkai dalimi. Teatre lankosi daug jaunimo, aišku, jį mėgsta ir vyresni. Teatras aktyvus ir vasarą – vyksta pasirodymai atvirose scenose, klojimuose.

Spektaklius stato profesionalūs teatrai. Publika mėgsta šiuos rodymus. Žiniasklaidoje teatras taip pat stipriai figūruoja. Ypač geltonoji spauda seka aktorių gyvenimo įvykius, mėgsta paviešinti skandalus. Galbūt aktoriaus profesija visuomenę labiau veikia negu Lietuvoje.

Teatras eina su laiku kartu, reaguoja į politinius įvykius. Ypač NO99 teatras, kuris yra pastatęs spektaklius manifestus, pats žymiausias „Suvienytos Estijos didysis suvažiavimas“. Estų teatro pagrindas yra estų kultūra, gimtoji kalba, teatruose statoma daug estų autorių, scenoje svarbios šių dienų aktualijos bei praeitis, rezistencija.

- Festivalyje „Scena 10x10“ dalyvauja dvi Estijos teatro trupės:„Von Krahl“ ir „Must Kast“. Tu debiutuosi kaip „Must Kast“ trupės spektaklio „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ („Peks Mõisatallis”) vertėjas į lietuvių kalbą. Šiame spektaklyje per juodojo humoro prizmę nagrinėjamas estų tapatybės klausimas. Kaip tu pristatytum spektaklį? Kodėl jį verta pamatyti?

- Man atrodo, kad šis spektaklis puikiai supažindina mus, lietuvius, su mistiškąja estų tauta, kuri taip dažnai figūruoja Lietuvos spaudoje, kaip didesnio gerbūvio šalis. Ar taip yra iš tikrųjų? Spektaklyje vaizduojami pažįstami dalykai: Baltijos kelias, kiti istoriniai motyvai. Aktoriai dainuoja estų liaudies dainas. Daug estiško humoro. Pasistengsiu jį teisingai perteikti.

Manau, kad šis spektaklis padės mums geriau pažinti vieniems kitus. Nors mes identifikuojamės su Estija ir Latvija kaip trys Baltijos šalys, bet gyvendamas Estijoje jaučiau, kad estai yra artimesni su latviais. Jie turi juokingų posakių, adresuotų kaimynams, neva latvis su šešiais kojos pirštais. Lietuviai yra kiek tolimesni. Prisipažinsiu, norint įsilieti į estų bendruomenę, reikia laiko. Estai mėgsta uždarumą, atstumą. Jie mėgsta sakyti, kad apsibrėžia apsaugos ratą. Į tą apsaugos ratą ir bandysime patekti, žiūrėdami spektaklį „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“.

Spektaklio rodymai vyks rugsėjo 18 ir 19 d. 18 val. ant Didžiosios scenos

Su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą