Liepos 14 ir 15 d., iš viso tris kartus rodomas spektaklis – choreografės ir šokėjos Satya Roosens darbas, įkvėptas vandens, drėgmės, povandeninės nesvarumo būsenos, sausos žemės ir neišvengiamo kvėpavimo poreikio. Su Satya kalbamės apie kūrybos vandenyje iššūkius.
– Kaip kilo idėja sukurti spektaklį vandenyje?
– Man visada patiko dirbti su gamtos jėgomis, tad buvo smalsu pamatyti, kaip kūnas, kvėpavimas ir judesys atrodytų veikiamas vandens. Viskas prasidėjo, kai vienas Belgijos festivalių suteikė mums galimybę pradėti repetuoti ežere.
– Koks įkvėpimas slepiasi už minimalių spektaklio dalių – šokėjų trio, medinės platformos ir juos jungiančio vandens?
– Spektaklyje pasirodo trys žmonės – vyras ir dvi moterys. Šokis – jų santykių trikampis, kuriame atsiskleidžia visiems mums pažįstami žmonių bendravimo modeliai. Žmonių kūnai vandenyje juda panašiai kaip gyvūnų, kurie galėtų jame gyventi, tad žmogaus judesio ir vandens ryšys tampa labai įdomus.
– Kaip atrodė jūsų kūrybinis procesas ir repeticijos?
– Visa kūryba vyko skirtinguose ežeruose ir tvenkiniuose. Kartais oras būdavo šiltas, o kartais – labai šaltas, tačiau vis tiek vandenyje dirbdavome po keletą valandų. Kartais repetuodavome sausumoje, kur dirbdavome tik su mūsų medine platforma. Sakyčiau, kad kūrybinis procesas buvo itin intensyvus.
Žmogaus judesio ir vandens ryšys tampa labai įdomus.
– Minėjote, kad šis pasirodymas kalba apie žmonių elgesį ir jų santykius. Kaip, jūsų manymu, vanduo padeda perteikti šiuos dalykus?
– Kai šlapi plaukai dengia tavo veidą, o kūnas jaučia permirkusių drabužių svorį, esi visas šlapias ir fiziškai išsekęs – apsimetinėti niekaip neišeitų. Tai labai atviras pasirodymas su realiais iššūkiais, tad santykiai tarp šokėjų – visiškai tikri, su labai natūraliomis reakcijomis. Vanduo čia padeda išlikti tikriems.
– Spektaklį rodote jau daug metų. Kokiose įdomiausiose vietose yra tekę pasirodyti?
– Pirmą kartą dar nebaigtą spektaklį parodėme 2008-aisiais, tad galime sakyti, kad Vilniuje švęsime dešimtą spektaklio vasarą! Pasirodėme daugybėje šalių su skirtingai pagamintomis, kartais stipriomis, kartais silpnesnėmis platformomis. Sykį spektaklio metu platforma perlūžo į dvi dalis, esame susidūrę su keistomis žuvimis, nepalikusiomis šokėjų spektakliui vykstant, turėjome nuotykių tiek su itin skaidriu, tiek su labai purvinu vandeniu, kurio dugne pilna senų dviračių.
– Ko žiūrovai gali tikėtis iš šio spektaklio?
– Labai tikiuosi, kad vandens telkinio, kuriame pasirodysime, žiūrovas jau niekada nebematys taip pat, kaip anksčiau. Šokio prasme tai fizinės ištvermės reikalaujantis spektaklis, įtemptas tiek atlikėjams, tiek žiūrovams.
