Pastaruoju metu 26-erių armėnas dirba klube "Budoka", treniruoja vaikus, taip pat padeda kitų kovos menų atstovams, tarp kurių – žinomas bušido meistras Herkus Lukošiūnas.
– Mano tėtis Anastasas irgi sportavo, buvo dviratininkas, atstovavo Armėnijos rinktinei. Važinėjo į varžybas po visą anuometę Sovietų Sąjungą, dažnai tekdavo užsukti ir į Lietuvą. Jam čia patiko, vis sakydavo, kad šalis – labai graži, – pasakojo T.Galstianas. – Vėliau, kai baigė sportininko karjerą, čia atvažiuodavo darbo reikalais. Galiausiai, jei neklystu, apie 1989-uosius tėtis su mama persikėlė į Lietuvą. 1990-aisiais gimė mano brolis, o po trejų metų – aš.
– Tigranai, kaip atradote dziudo? Galbūt esate bandęs ir kitų sporto šakų?
– Į dziudo mane atvedė tėtis. Brolis mėgo futbolą, o aš su tėčiu vis važiuodavau pažiūrėti, kaip jam sekasi. Paspardydavau kamuolį, bet tėtis man buvo parengęs kitą planą – norėjo, kad pasirinkčiau individualią sporto šaką. Tad, kai nuvedė į dziudo, taip ir likau. Negaliu sakyti, kad kita sporto šaka gali labiau patikti nei dziudo, bet yra sportinis interesas. Todėl ir kitos kovos menų sporto šakos mane domina. Pavyzdžiui, norėčiau išmokti smūgiuoti kojomis.
– Ėmėtės trenerio darbo, nors dar galėtumėte kovoti ant tatamio. Kas paskatino apsispręsti?
– Kryžkelėje atsidūriau pernai vasarą, po Europos studentų žaidynių Portugalijoje. Tada užėmiau penktą vietą. Apniko mintys, kad gal atėjo metas baigti sportininko karjerą. Porą savaičių svarsčiau, ką norėčiau veikti toliau, juo labiau kad paprasto darbo, visą gyvenimą paskyrus tik sportui, sunku rasti. Paskambino Karolis Bauža, vienas "Budoka" klubo vadovų, ir pasiūlė padirbėti treneriu. Pagalvojau: žinių turiu, patirties – taip pat, kodėl gi nepabandžius? Patiko ir kol kas sekasi labai gerai.
Žaidžiame įvairius žaidimus, retkarčiais paskatinu auklėtinius gardumynais. Tenka ir griežtai sudrausminti.
– Kaip sudominate vaikus sportu?
– Pats esu tarsi vaikas, todėl labai lengva rasti bendrą kalbą (juokiasi – aut. past.). Žaidžiame įvairius žaidimus, retkarčiais paskatinu auklėtinius gardumynais. Tenka ir griežtai sudrausminti. Jei aš draugiškas – ir jie su manim draugiški, tad rūpesčių nekyla.
– Kaip skiriasi darbas su vaikais ir vyresniais sportininkais?
– Vaikus reikia suintriguoti, motyvuoti. Praeis mažiausiai treji ar ketveri metai, kol berniukas ar mergaitė suvoks, ką jam reiškia sportas, ar norėtų toliau treniruotis. Su suaugusiaisiais – paprasčiau: ateina motyvuotas atletas, jam reikia krypties, treneris padeda pasirinkti – ir darbas.
Herkus Lukošiūnas (kairėje) ir Tigranas Galstianas
– Padedate H.Lukošiūnui tobulinti bušido techniką. Kodėl ėmėtės šio darbo?
– Tiesiog atradome vienas kitą... (Juokiasi – aut. past.).
– Mes seni pažįstami, – į pokalbį įsijungė H.Lukošiūnas. – Kai pasukau į mišrius kovos menus (MMA), man reikėjo sparingo partnerio arba imtynių trenerio. Parašiau Tigranui ir jis sutiko kartu padirbėti. Tigranas – dziudo meistras, sukaupęs labai solidų imtynių veiksmų arsenalą, netgi didesnį nei, tarkime, graikų-romėnų ar laisvųjų imtynių specialistas. Vienas su kitu neblogai susiderinome. Kiekviena treniruotė – savaip įdomi, kaip naujas iššūkis. Tigranas visada kažką naujo man būna paruošęs. Tikrai pajaučiau, kad tobulėju, jo dėka sukaupiau daug naujos informacijos. Manau, kad ateityje per MMA kovas ši patirtis man tikrai pravers.
– Herkus nori mokytis, o aš stengiuosi, kad procesas būtų kryptingas, – tęsė T.Galstianas. – Kartais per vieną treniruotę įvykdome tiek užduočių, kiek jų užtektų kelioms pratyboms.
– Įprastai treniruotės trunka pusantros valandos, tačiau dažniausiai užtrunkame gerokai ilgiau, – pridūrė H.Lukošiūnas. – Viską norisi dar ir dar kartą išbandyti, pakartoti, įtvirtinti.
– Tigranai, vis dar gaji nuomonė, kad kovos menų sportininkai – agresyvūs. Koks jūsų požiūris?
– Sportas – būdas sutramdyti žmoguje tūnantį pyktį. Aš, kad ir kiek pykčio per dieną sukaupdavau, atsikratydavau jo per treniruotes. Kai kryptingai valdai savo energiją, jos neparodai gatvėje ar kur kitur. Žinoma, yra žmonių, kurie, atėję pasportuoti, kažkodėl nori savo pyktį po treniruočių ir į gatves išsinešti. Man gyvenime taip nebuvo. Savo treniruojamiems vaikams teigiu: niekam niekur niekad negalima parodyti agresijos, išskyrus dziudo salę, kur sportuoji, ar per varžybas, kai tenka kautis su konkurentu, kurį reikia nugalėti.
– Teigiama, kad kovos menai – ne moterims. Ar pritariate?
– Ne. Mergaitės irgi gali drąsiai treniruotis dziudo, karatė, rinktis kitus kovos menus. Mano patirtis liudija: su mergaitėmis net šiek tiek lengviau dirbti – jos drausmingesnės, netgi imlesnės ir ne tokios nutrūktgalvės kaip berniukai.
