Iškeitė pelningą darbą
– Kaip pediatrė tapo šeimos gydytoja ir echoskopuotoja?
– Man teko garbė studijuoti tuo metu, kai pediatrija Vilniaus universitete buvo atskira specialybė dėka mūsų gerbiamo prof. A. Raugalės. Mano kursas tapo viena iš paskutiniųjų pediatrų laidų. Po keleto metų viską apjungė šeimos medicina. Pediatrijos studijos suteikė neįkainojamų žinių, kurias, dabar dirbant šeimos gydytoja ir echoskopuotoja, taikau kasdien. Vaiko raidos etapai ir ligos labai skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl nepaprastai vertinu tai, ką įgijau studijuodama pediatriją teoriškai ir besimokydama pediatrijos rezidentūroje praktiškai. Tačiau likimas pakrypo taip, kad pediatre visgi netapau. Per keletą metų darbo farmacinėse kompanijose, kurios visokeriopai praplėtė akiratį ir išmokė bendravimo subtilybių, mintyse svajojau apie gydomąjį darbą. Tai ir paskatino studijuoti šeimos medicinos rezidentūrą. Nešina šiuo diplomu kartą sustojau prie vienos poliklinikos ir nuėjusi pas vadovę, pasakiau, kad noriu dirbti gydytoja. Kiek keistokai sureagavo, nes tuo metu kaip tik dauguma gydytojų keitė gydomąjį darbą į gerokai pelningesnį farmacinėse kompanijose. Po poros dienų jau priėmiau pirmuosius pacientus.
Taip šeimos gydytoja dirbau 8 metus. Tačiau vis knietėjo perprasti daugumą vadybinių subtilybių ir atsakyti sau į klausimus, kodėl ir kaip funkcionuoja sveikatos sistema. Tai mane nuvedė į M. Romerio universitetą Sveikatos priežiūros įstaigų administravimo magistratūros studijas, kurias dirbdama šeimos gydytoja ir baigiau.
Šeimos gydytojos praktika skatino domėtis giliau. Knietėjo pažvelgti į žmogaus vidų: kas vyksta jame, kai žmogus serga. Taip įsitraukiau į echoskopijos studijas. Šeimos mediciną dar penketą metų derinau su echoskopija. Dešimt metų savo profesinę kelionę susiejau tik su echoskopija. O pastaruosius porą metų vėl susiliejau su šeimos medicina.
Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.
– Kaip suprantu, Jums darbe svarbiausias ne finansinis aspektas?
– Tikrai žinau – mano darbas yra mano pašaukimas. Kartais atrodo, kad tai lyg mano hobis, kuriuo mėgaujuosi. Ir tai taip įtraukia vis gilintis ir tobulėti. Kaip dažnai sakau, mano motyvatoriai yra pacientai. Kiekvieno paciento asmeniška ir savita istorija pastūmėja gilintis dar labiau ar net išmokti ko nors naujo. Be to, dalyvavimas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse konferencijose, suteikia žinių, naujo požiūrio, leidžia kitaip pažvelgti į seniai žinomus dalykus ir juos apjungti. Pastaruoju laikotarpiu, kai didesnė dalis konferencijų vyksta virtualiai, labai planuoju laiką, kad tik suspėčiau jose dalyvauti. Kartais net trumpas seminaras yra didžiausios vertės.
Kaip dažnai sakau, mano motyvatoriai yra pacientai. Kiekvieno paciento asmeniška ir savita istorija pastūmėja gilintis dar labiau ar net išmokti ko nors naujo.
Pacientams užduoda namų darbus
– Kuo jus traukia šeimos gydytojo darbas?
– Žaviuosi tiesioginiu bendravimu su žmogumi. Juk kiekviename iš jų slypi neaprėpiamai daugiau, nei vien tik tyrimų atsakymų skaičiai ir išvados. Visada norisi pažiūrėti į žmogų kaip į visumą. Ir tinkamai jam užduoti klausimai neabejotinai pasiteisina. Vertinu tai, kai pacientas atskleidžia savo gyvenimo būdo plonybes, emocijas, įpročius, pastebėjimus, nuogąstavimus, kartais pasidalina net labai jautriomis detalėmis, žino savo genetinę situaciją giminėje. Tokie pokalbiai suteikia apie 80 proc. informacijos apie paciento būklę, belieka tyrimų rezultatus sugretinti su tuo, ką išgirdau, apžiūrėti pacientą. Turiu didžiulį privalumą "Nothway" medicinos centre dirbti naujausiais echoskopais. Šioje srityje jau nebesu naujokė ir, kaip sakau, tiriu viską, kas minkšta, išskyrus širdį, nėščiąsias ir žmogaus smegenis. Todėl pacientą dar ištyrus ir echoskopu nėra sudėtinga nustatyti diagnozę. Toks įvairiapusis paciento kaip žmogaus suvokimas man labai artimas ir yra mano esminis darbo principas.
– Man apie Jus teko girdėti kaip apie šiltą, malonų bei bendraujantį žmogų, kuris mėgsta viską paaiškinti. Tai išplaukia iš noro padėti žmonėms?
– Man patinka pacientui paaiškinti, kodėl skiriu vienokį ar kitokį gydymą, kodėl jo reikia ir ką galime tuo pasiekti. Džiaugiuosi, kad pacientai naršo internete, ypač jaunesni: jie žino labai daug, ir dauguma jų tiesiog ateina pasitikrinti, ar teisinga tai, ką jie perskaitė. Informacija paklaidina žmones savo gausoje ir apipina mitais bei neteisingomis interpretacijomis. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje tokia prasta širdies ir kraujagyslių ligų kontrolė? Žmonės dažnu atveju nesupranta, kodėl jie turi kasdien gerti vaistus, nors jaučiasi gerai. Trūksta periodinio paciento rezultatų stebėjimo ir jų vertinimo bei gydymo korekcijos, todėl bendraudama ir aiškindama paprastus dalykus stebiu ir džiaugiuosi, kaip žmogus įsitraukia į gydymo procesą, supranta savo būklę, gydymo naudą bei pasekmes.
Pacientui visada sakau, kad dirbsime kartu. Aš galiu parodyti kaip, o visą kitą darysite jūs, paskui stebėsime rezultatus ir prireikus juos koreguosime. Kai žmogus supranta, kad nebus paliktas vienas ir yra motyvuotas keistis. Tada rezultatai būna džiuginantys.
Pacientams duodu darbo: matuoti svorį, kraujospūdį, pulsą, kitus parametrus. Turiu nemažai pacientų, kuriems pavyko pasiekti puikių rezultatų: numesti svorio, kontroliuoti kraujospūdį, pakeisti gyvenimo būdą ir net mesti rūkyti. Džiaugiuosi, kai žmogus sugrįžta švytintis pasidžiaugti pagerėjusia sveikata. Tai vienas vertingiausių mano darbo momentų.
Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.
Nuovargį sugeria spalvos ir gamta
– Šeimos gydytojo darbas nėra lengvas. Kaip atstatote jėgas po darbo dienos?
– Esu gamtos žmogus: išnaudoju bet kokią galimybę išvažiuoti dviračiu į mišką. Čia tokie puikūs takai, kad juose pamirštu visos dienos rūpesčius. Mano dažnas savaitgalio maršrutas – dviračiu nuo Klaipėdos iki Palangos ir atgal. O važiuodama Smiltynėje bangų suplakto smėlio krantu prarandu laiko pojūtį: atrodo, tas jūros ošimas ir gelsvas tolis užburia, paskęstu mintyse ir ramybėje. Po ilgo gyvenimo Vilniuje buvau labai pasiilgusi jūros, tad nuo pat atvykimo dažnai po darbo dviračiu nuvažiuodavau prie jūros, kur išbūdavau iki saulėlydžio. Nesuprasdavau, ar tą dieną dirbau, ar ilsėjausi.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba?
– Dar besimokydama mokykloje pamėgau kaligrafiją. Prisimenu, kaip vyresnėse mokyklos klasėse lankydavau ne visas pamokas – apipavidalindavau stendus, kuprinėje nešiojausi tušo, plunksnų. Paskui buvo didelė pertrauka. Kai šiek tiek paaugo vaikai, intuityviai po egzotinių kelionių įkvėptų potyrių savo jausmus norėjau išreikšti spalvomis. Taip palengva atsirado pirmieji darbai.
Kai vyresnysis sūnus pradėjo studijuoti architektūrą, susižavėjusi stebėjau, kaip sumaniai dėstytojai skatina jaunų žmonių kūrybą, moko įžvelgti detales ir pateikti savo asmenines interpretacijas. Neretai, pritrūkęs laiko maketavimui, sūnus prašydavo mano pagalbos, o aš su malonumu prisidėdavau. Taip kūrybiškai bendraujant sūnaus dėka susipažinau su jo dailės dėstytoja doc. Lilija Puipiene, kuriai esu labai dėkinga už nuostabias tapymo pamokas. Kol piešdavau natiurmortą jos studijoje, ji man pasakodavo dailės istoriją, įspūdžius po plenerų, dailininkų asmenines istorijas. Nuostabus patyrimas!
– Ką tapote ir kiek dažnai? Reguliariai ar laukiate įkvėpimo?
– Man patinka abstrakcijos. Žinau, kokias mintis ar jausmus norėčiau pavaizduoti, tačiau gerokai užtrunka, kol jos virsta kontūrais, spalvomis ir formomis. Kurį laiką nešioju vaizdą galvoje, tačiau kol jis tampa potėpių rinkiniu ir nugula ant drobės, užtrunka, o kartais įgyvendinu jau tą patį vakarą. Bet tapymas man kaip orų prognozė rytojui: prisėdi ir bandai išreikšti savo nuotaiką. Kartais sodrios spalvos brūkšnys taip įkvepia, kad netikėtai nukrypstu visai netikėta linkme, bandau nuspėti būsimą siužetą spalvų deriniais. Tapydama nejaučiu laiko, labai atsipalaiduoju, paskęstu spalvose. Visiems rekomenduoju: spalvos labai išlaisvina, tai tikra meditacija.
Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.
– Tapote tik sau? Galbūt galvojate ir apie parodą?
– Kai ką padovanojau, tačiau daugumą darbų turiu namie. Pagalvoju ir apie parodą, nors ir nedrąsiai. Bet ši mintis gyva. Tam reikia skirti laiko, sugalvoti temą. Nors mėgstu spalvas, vis dažniau norisi pabandyti ir kitokių technikų. Pastaruoju metu žavi faktūrinės technikos su minimaliomis spalvomis.
– Ar Jūsų darbuose atsispindi gyvenimo etapai?
– Manau, kad pažiūrėjus į spalvas, tai matosi, gal ne tiek gyvenimo etapai, kiek ryškūs įspūdžiai. Kai buvo sunkūs asmeniniai išgyvenimai, buvo vienokios spalvos, dabar matau, kad iš to etapo išėjau – spalvos tapo šviesesnės, gaivesnės.
– Kokia Jūsų mėgstamiausia spalva?
– Visi atspalviai – nuo balto iki rausvo. Man patinka sodrus dažų tepimas. Prisimenu, kaip pirmą kartą lankiausi ką tik atsidarytame MO muziejuje, labiau žiūrėjau ne į paveikslo visumą, o kaip lūžta linijos – labiau domino techniniai dalykai. Eksperimentuoju nuolatos.
– Ne tik pati tapote, bet ir domitės menu?
– Taip, kai tik turiu galimybių. Žaviuosi šiuolaikiniu minimalizmu, vienas mėgstamiausių atstovų vokiečių dailininkas Christian Hetzel. Jo darbuose yra labai mažai spalvų ir paviršiaus tekstūros, tačiau jo paveikslai prikausto dėmesį giliomis įžvalgomis ir ramybe. Patinka ekslibrisai, grafika. Įspūdinga, kaip dailininkas sugeba tiek daug istorijos, siužeto sudėti į mažą kūrinį! Neseniai lankiausi Skaudvilėje, kur veikia nuolatinė žinomo grafiko Alfonso Čepausko paroda. Iš susitikimo su juo parsivežiau jo darbų albumų. Kartais atsisėdu ir ilgai studijuoju jo darbus. Kiekvienas jo kūrinio lopinėlis tarsi alsuoja energija, savyje įkūnija garbingus ir įsimintinus mūsų tautos istorijos etapus.
Lankausi parodose mūsų mieste ir visur, kur tik tenka svečiuotis, keliauti. Ir supratau, kad lietuvių dailininkai yra unikalūs savo kūryba. O savitu braižu nė kiek nenusileidžia žinomiems pasaulio dailininkams.
– Kokius iššūkius dabar esate sau išsikėlusi?
– Profesinėje srityje visada turiu iššūkių. Šeimos medicina, echoskopiniai tyrimai – labai plačios sritys, kuriose nuolat daug naujovių, įvairių mokslinių tyrimų. Nuolatinis žinių alkis jau keletą metų suformavo poreikį kasmet išmokti ką nors naujo. Kai turiu tikslą, tai kryptingai jo siekiu, gilinuosi: skaitau, dalyvauju konferencijose, pritaikau praktikoje, tol, kol man tampa savaime suprantama sritimi. Tada ateina naujas tikslas.
Praeitais metais tapau Lietuvos Širdies asociacijos nare ir įsipareigojau atstovauti Lietuvos pacientus Europos Šeiminės hiperlipidemijos asociacijoje. Kartu su kitų šalių pacientų ambasadoriais laukia labai intensyvus švietėjiškas darbas.
Pomėgių sritis taip pat laukia rudens. Planuoju lankyti Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos fakultete piešimo kursus suaugusiems. Pastebiu, kad kartais trūksta žinių, ne visada pavyksta išreikšti tai, ką noriu.
– Kaip suprantu, griežtai planuojate savo dieną?
– Tik taip gali ko nors pasiekti (juokiasi). Esu struktūrizuotas žmogus ir mėgstu turėti planą. Iki šiol gyvenu labai intensyviai. Turiu daug įdomios ir prasmingos veiklos ir tik planuodama laiką galiu save įprasminti savo veiklose.
Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.
Šeimoje kalba tarmiškai
– Kelis dešimtmečius gyvenote Vilniuje, užėmėte aukštas pareigas – vadovavote poliklinikos Radiologijos skyriui. Kodėl sostinę iškeitėte į Klaipėdą?
– Išvažiavau į Vilnių būdama aštuoniolikos, tik vasaras grįždavau į Klaipėdą. Svajonėse visada vaikščiodavau pajūriu, jis man buvo ir yra visokeriopas įkvėpimo ir ramybės šaltinis. Vilniuje nėra galimybių tiek daug kilometrų važiuoti mišku ar po darbo nulėkti prie jūros. Čia 15 minučių ir jau persikeli į Smiltynę, ten – 1,5 valandos praleidi kamščiuose.
Esu gryna žemaite iš Kretingos rajuona (prabyla žemaitiškai). Kai Vilniuje sutikdavau žemaitį, ilgam likdavo šilta viduje. Atrodė, toks artimas lyg giminaitis.
Be to, Vakarų regione kūrėsi "Northway" medicinos centras, kur man buvo patikėtos direktorės medicinai pareigos. Taigi man apsispręsti ilgai neužtruko.
– Užsiminėte apie sūnūs. Papasakokite apie juos daugiau.
– Vyresniajam sūnui Benediktui – 26 metai. Baigęs architektūros studijas VGTU, tęsia magistratūros mokslus Lioveno universitete Olandijoje ir Belgijoje. Vasarą kartu su drauge greičiausiai grįš į Palangą visam laikui. Jis kelerius metus dirbo prestižinėje Olandijos kompanijoje. Kurį laiką dirbo Lietuvoje, kur turėjo galimybę projektus įgyvendinti nuo.. iki – jaunam žmogui tokia praktika labai naudinga. Jis tikras darboholikas, ką nors sugalvojęs įklimpsta tol, kol neįgyvendina savo sumanymo. Sūnus sako, kad užsienyje naudinga pasisemti žinių, inovatyvių idėjų apie ekologiją, tvarumą bet daug geriau dirbti savame krašte.
Šešiolikmetis jaunėlis Vytautas Jurgis mokosi gimnazijoje, bet kol kas sprendžia: architektūra arba interjero dizainas. Turi labai ryškų polinkį piešti, kartais vakare mane paragina: mama, einame piešti. Groja muzika ir abu kiekvienas sau piešiame.
Keletą metų važinėja triukiniu paspirtuku ir dirba treneriu uždarame AJE skate parke, kur triukų moko vaikus, teisėjauja varžybose, o laisvalaikiu ir ten pat ir savanoriauja.
Sūnūs mane įkvepia aktyviai veiklai, yra mano mokytojai, kritikai ir patarėjai. Juose matau dalį savęs.
