„Aš atsimenu žmogų, atsimenu pokalbius su juo, jo įžvalgas, kurios buvo to turinio, kad Lietuva save suvoktų geriau, teisingiau, ieškotų geresnių kelių sau ir savo žmonėms. Tas jam tikrai rūpėjo“, – BNS pirmadienį sakė V. Landsbergis.

„Baisiai gaila. Bendravom kažkada artimai ir nuoširdžiai“, – teigė jis.

Pasak V. Landsbergio, jiedu su E. Gudavičiumi aktyviau bendravo Lietuvai atkuriant ir įtvirtinant nepriklausomybę.

„Buvo laikotarpis, kai mes dažniau susitikdavom, tai buvo atgimimo aušra ir valstybės pradžia, kai turėjau tam tikrų iniciatyvų ir istorikai buvo aktyvūs kai ką siūlydami atgimstančiai valstybei“, – tvirtino V. Landsbergis.

„Tai būtent išleisti Lietuvos statutą tarptautiniam žinojimui ir naudojimui, Abiejų Tautų Respublikos konstituciją ir pirmąją Lietuvoje išspausdintą knygą, būtent Pranciškaus Skorinos knygą – ši užduotis dar neįvykdyta“, – tvirtino pirmasis Lietuvos vadovas po nepriklausomybės atkūrimo.

Bus ilgai prisimenamas savo darbais

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sako, kad pirmadienį miręs istorikas profesorius E. Gudavičius bus ilgai prisimenamas savo darbais.

„Jo nuopelnai Lietuvos istorijos mokslo srityje yra neįkainojami. Gaila to fakto. Aišku, amžius yra amžius, tačiau jis savo gyvenimą pateisino atliktais darbais ir bus ilgai prisimenamas tais darbais“, – BNS sakė V. Adamkus.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

„Jį prisimenu kaip labai šiltą ir intelektualią asmenybę. Jam priklauso mūsų istorijos bėgyje, iš mokslinio taško žiūrint, ypatinga vieta“, – teigė buvęs šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad meilę istorijai E. Gudavičius perdavė ne tik savo studentams, tačiau ir Lietuvos visuomenei, ypač per tokius projektus kaip „Būtovės slėpiniai“.

Nebuvo nė vienų metų, kad nebūtume apsikeitę sveikinimais. Pasikeisdavome atvirukais.

„Kiek jį pažinojau, kiek su juo bendravau, jis mylėjo istoriją, kurią jis per savo asmenybę teikė studentijai ir tuo pačiu populiarino Lietuvos istoriją mūsų visuomenėje“, – sakė V. Adamkus.

„Tai yra neįkainojamas įrašas, kurį jis atliko. Man įsiminė jo tekstai ir jo darbas, kurį jis atliko per LRT su profesoriumi Alfredu Bumblausku (...) Ta programa, man atrodo, yra daug davusi Lietuvos visuomenei ir sudominusių daug žmonių, kurie anksčiau istorija nesidomėjo“, – pridūrė jis.

V. Adamkus istoriką profesorių E. Gudavičių 1999 metais apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2003 metais – Vytauto Didžiojo ordino Komandoro diddžiuoju kryžiumi.

„Aš manau, kad pirmas susidūrimas buvo mano pirmosios kadencijos metu (...) Tada buvo tiesioginis, akis į akį, susitikimas“, – teigė buvęs prezidentas.

Jis taip pat teigė, kad kasmet su velioniu istoriku profesoriumi apsikeisdavęs šventiniais atvirukais.

„Tiesioginio bendravimo tokio neturėjau, bet turbūt esu vienas iš tų išskirtinių žmonių, kurie su juo bendravo per visas šventes – Naujuosius metus ir Kalėdas. Nebuvo nė vienų metų, kad nebūtume apsikeitę sveikinimais. Pasikeisdavome atvirukais. Visas kontaktas iki beveik paskutinių gyvenimo dienų pas mus ir išsilaikė toks nuoširdus, netiesioginis bendravimas“, – sakė V. Adamkus.

Anot jo, išskirtinis E. Gudavičiaus pasiekimas – nustatyta tikėtina Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena.

„Manau, kad čia išskirtinis jo pasiekimas, jog jis nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo dieną, būtent liepos 6-ąją“, – teigė buvęs šalies vadovas.

Šalies vadovai reiškia užuojautą

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad pirmadienį miręs istorijos profesorius E. Gudavičius buvo išskirtinis eruditas ir autoritetas ne vienai mokslininkų kartai.

„Pasak prezidento, netekome išskirtinio erudito, autoriteto ne vienai mokslininkų kartai, kuris įtaigiai ir įdomiai, dažnai iš netikėtų perspektyvų atverdavo mūsų istorijos slėpinius, brandino žmonių širdyse savivoką ir pilietiškumą“, – teigiama Prezidentūros pranešime.

Profesorius visada buvo pasiruošęs padėti, pasidalinti patirtimi ir papildyti istorines žinias – toks buvo visada ir toks išliks mūsų prisiminimuose.

Anot G. Nausėdos, E. Gudavičius buvo epochinio masto reiškinys Lietuvos humanitarinių mokslų istorijoje. Pradėjęs karjerą kaip inžinierius, jis netikėtai ir ryškiai įsiveržė į istorijos mokslą, greitai tapo naujos Lietuvos istorijos mokyklos pradininku ir išugdė naują garsiausių dabartinių Lietuvos istorikų kartą.

Pasak šalies vadovo, E. Gudavičius kaip niekas kitas sugebėjo Lietuvos istorijai suteikti europinį ir globalų kontekstą ir padovanojo Lietuvai Liepos 6-osios šventę.

„Prieš maždaug dešimtį metų lankiausi kukliuose, bet svetinguose profesoriaus namuose, norėdamas išsiaiškinti, ar mano turima sena XVI a. graviūra tikrai atspindi Vilnių, ar tėra kompiliacija. Profesorius mandagiai paaiškino, kad tais laikais tos pačios graviūrų klišės knygose buvo taikomos keletui miestų iliustruoti, todėl tai tikrai ne Vilnius“, – sakė G. Nausėda.

„Profesorius visada buvo pasiruošęs padėti, pasidalinti patirtimi ir papildyti istorines žinias – toks buvo visada ir toks išliks mūsų prisiminimuose“, – pridūrė jis.

Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad velionis istorikas padėjo suprasti valstybės ištakas.

„Lietuvos istoriją E. Gudavičius rašė tik atsižvelgdamas į europinį kontekstą ir remdamasis istoriografija. Profesoriaus tyrinėjimų akiratyje daugel metų buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tad būtent jo dėka liepos 6-ąją mes iškilmingai minime Valstybės dieną – švenčiame pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnaciją“, – sakoma ministro pirmininko užuojautoje.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis teigė, kad E. Gudavičiaus darbai „kaip šarvai liks saugoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją nuo netiesos“.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sakė, kad šalis neteko „Lietuvos istorijai didžiąją gyvenimo dalį paskyrusio žmogaus, Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjo, kuris į kultūros istoriją įėjo dėl akademinių pasiekimų, svarbių visai valstybei atradimų, dėl ilgus metus rengto „Būtovės slėpinių“ laidų ciklo“.

„Profesoriaus istoriniai tyrimai virto savitu kultūros reiškiniu, turėjusiu esmingos įtakos mūsų šalies visuomenės raidai, istorinei savivokai, pilietiškumui ir patriotizmui. Linkiu, kad profesoriaus išugdyti mediavistai tęstų jo darbus“, – kalbėjo ministras.

E. Gudavičius mirė Vilniuje, eidamas 91 metus.

E. Gudavičius tyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, buvo vienas Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjų.

Profesorius nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją. Ši data paskelbta valstybės švente.

E. Gudavičius kūrė visuomenėje populiarią televizijos laidą „Būtovės slėpiniai“ – 1993-2004 metais parodyta daugiau kaip šimtas laidų.

1998 metais E. Gudavičius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Istorikas profesorius E. Gudavičius mirė pirmadienį eidamas 91-uosius metus Vilniuje.

Šią žinią pranešęs išrinktasis Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas teigė, kad velionis profesorius buvo „išskirtinis Istorikas ir Mokytojas, savo laikysena ir žodžiu skatinęs kritiškai mąstyti praeitį ir dabartį, atvirai žiūrėti į pasaulį ir siekti naujų tikslų“.

E. Gudavičius tyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, buvo vienas Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjų.

Profesorius nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją. Ši data paskelbta valstybės švente.

E. Gudavičius kūrė visuomenėje populiarią televizijos laidą „Būtovės slėpiniai“ – 1993 – 2004 metais parodyta daugiau kaip šimtas laidų.

1998 metais E. Gudavičius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

E. Gudavičius gimė 1929 metų rugsėjo 6 dieną Kaune, 1953 metais Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę, 1968–aisiais baigė istorijos studijas Vilniaus universitete.

1974–2001 metais E. Gudavičius dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, 1975–2012 metais dėstė įvairias istorines disciplinas Vilniaus universitete.

E. Gudavičius įtvirtino nuostatą, kad nuo Lietuvos krikšto prasidėjo jos europėjimas, valstybė pritapo prie Vakarų civilizacijos, drauge ir prie Vidurio Europos, pabrėžė europietiškus lietuvių kultūros bruožus.

Profesorius 2003 metais apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Pasitelkę intelektualaus ir drąsaus dialogo formą, šie mokslininkai prie televizijos ekranų pritraukė net iki tol istorija nesidomėjusius žmones, o 1998 m. drauge su kitais laidos kūrėjais buvo apdovanoti Nacionaline premija. Neblėstantis laidose nagrinėtų klausimų aktualumas ir gyvas visuomenės susidomėjimas pirmąja knyga („Būtovės slėpiniai. Nuo Netimero iki...“, 2014 m.) paskatino parašyti ir antrąją knygą „Būtovės slėpiniai: Užmiršta Lietuva“. Istorikų diskusijas knygoje įvaizdina fotografo Aleksandro Aleksandravičiaus nuotraukos. Knygos sudarytojas – docentas Aurimas Švedas.

Knygoje skaitytojai galės įsitraukti į aštrią autorių polemiką ir drauge suabejoti iki tol neginčijamomis tiesomis laikytais įsitikinimais apie mūsų tautos praeitį ir santykius su kaimyniniais kraštais: Baltarusija, Ukraina, Palenke. Kūrinyje nerasite chronologinio istorijos perpasakojimo. Autoriai renkasi sudėtingesnį kelią ir stengiasi sugriauti nuo nepriklausomybės atgavimo neišnykusius stereotipus bei supažindinti skaitytojus su užmiršta ir ne visada patogia mūsų praeitimi.

Knygos ir laidų ciklo kūrėjai teigia, kad istorijos pažinimas būtinas tiek santykiuose su kaimynais ar savo šalies bendruomenėmis, tiek kiekvienam Lietuvos piliečiui, norinčiam geriau suprasti savo tapatybę. „Būtovės slėpiniai: Užmiršta Lietuva“ yra pastanga praskleisti mūsų istorijos uždangą ir sukurti pagrindą tarpusavio dialogui.

„Natūralu, kad visos tautos iš istorijos laukia tam tikrų tapatybę patvirtinančių teiginių ar vaizdinių. Nors istorinėje kultūroje dalyvaujantys istorikai lyg ir būna objektyvūs, lyg ir remiasi tais pačiais faktais, bet skirtingų šalių istoriniai žvilgsniai ir vaizdiniai galiausiai būna visiškai skirtingi. Vienintelis būdas tuos skirtumus suprasti – kalbėtis“, – teigia profesorius A. Bumblauskas.

Pasak istoriko, mūsų krašto istorijos neįmanoma suprasti be kitų tautų pažinimo, pavyzdžiui, be mįslingojo Palenkės krašto sunku diskutuoti apie Senąją Lietuvą, o Baltarusijos, Ukrainos supratimas šiuo metu yra itin aktualus tiek kultūriškai, tiek geopolitiškai.

„Dabartiniam, pavadinkime, smetoniškam ar vaižgantiškam lietuviškumo supratimui yra ne daugiau nei 100 metų. Aš dažnai sakau, kad mūsų tauta pernelyg dažnai į savo praeitį žiūri tarsi viena akimi ir ta pačia ašarota. Tad, jei patinka būti piratu, gal ir nereikia žinojimo. Tačiau visi kiti iš mūsų istorijos tikrai gali pasimokyti“, – pasakoja A. Bumblauskas.

Profesorius pastebi, kad vis dar per dažnai Lietuvoje teigiama, kad baltarusiai savinasi LDK palikimą. Tačiau tokiu būdu neigiamas faktas, kad mes su kaimyninėmis šalimis dalinamės bendra istorija, o mūsų valdovai – buvo ir jų valdovai. Paklaustas, kuo ši knyga skiriasi nuo laidų, profesorius A. Bumblauskas pastebi, kad skirtumai yra tokie patys kaip ir tarp bet kurių audio ar video kūrinių ir knygos. Nors knygoje niekada nepavyks perteikti pašnekovo mimikų ar pauzių tarp žodžių, tačiau minčių ir turinio prasme knyga yra parankesnė.

A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus knygoje „Būtovės slėpiniai: Užmiršta Lietuva“ nauju žvilgsniu žvelgiama į senas legendas ir nusistovėjusius stereotipus, keliami aštrūs klausimai ir pateikiami atsakymai, kurie kartais tampa tikru iššūkiu visuomenei. Knygos kūrėjai primena, kad istorija gali būti nepaprastai intriguojanti ir įdomi, o kalbėdami apie ją, kuriame prasmes kaip niekad reikalingas šiandien.

„Praeities tyrinėjimas manęs nevargina, aš jaučiuosi laimingas, dirbdamas šį darbą“, – teigia vienas žymiausių Lietuvos istorikų prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius, kuriam rugsėjo 6 d. sukako 85-eri. Sveikinant mokslininką, gausios mokslinės literatūros autorių, recenzentą, redaktorių, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje parengta virtuali paroda „Visa istorija yra gyvenimas“ (tokiu pavadinimu 2009 m. išeista istoriko Aurimo Švedo pokalbių su E. Gudavičiumi knyga).

Virtualioje parodoje siūloma susipažinti su E. Gudavičiaus biografija, apžiūrėti šiai ekspozicijai atrinktus leidinius. Vargu ar įmanoma išvardyti visas profesoriaus tyrimo kryptis, nes vien jo darbų bibliografijoje – per 900 pozicijų. Šie darbai – žmogaus, išsiskiriančio ypatinga erudicija bei istoriko profesijos išmanymu, ilgametės veiklos rezultatas.

„Visų leidinių, kuriuose yra mokslininko įnašas, neįmanoma išeksponuoti. Tad parodos lankytojai gali pasinaudoti bibliografinėmis nuorodomis ir spaudinius gauti bibliotekoje“, – sako parodos rengėja, Nacionalinės bibliotekos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Janina Stankevičienė.

Eduardas Gudavičius – vienas Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjų, buvo daugelio leidinių redkolegijų narys, recenzentas, mokslinis konsultantas, disertacijų vadovas. Gimė 1929 m. rugsėjo 6 d. Kaune. 1953 m. baigė Kauno politechnikos institutą (dab. Technologijos universitetas) ir įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. 1958 m., gavęs pasiūlymą dirbti Skaičiavimo mašinų gamykloje, persikėlė į sostinę. Į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti istorijos E. Gudavičius įstojo dirbdamas cecho viršininku. 1968 m. baigė studijas Universitete ir jau 1971 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindys Pirmajame Lietuvos Statute“. 1974 m. pradėjo dirbti Mokslų akademijos Istorijos institute. Nuo 1975 m. pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. 1989 m. apgynė habilitacinį darbą „Lietuva Pabaltijo tautų kovoje prieš vokiečių feodalų agresiją XIII amžiuje“. 1991 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1995 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, o 2000 m. – tikruoju nariu. 1999 m. išrinktas Rusijos humanitarinių mokslų akademijos Sankt Peterburge nariu.