Nusprendė pradėti tyrimą

Teisėsauga buvo atsisakiusi pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kovo 11-osios akto signatarų klubo deleguotos Z.Šličytės kalbos, kuri nuskambėjo iš Seimo tribūnos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga.

Vis dėlto teismas įpareigojo ikiteisminį tyrimą pradėti. Šią žinią pranešė prokuratūra.

Ikiteisminis tyrimas dėl Z.Šličytės pasisakymo iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime pradėtas įtariant, kad "ji galėjo siekti diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos bei viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą bei išsakė tikrovės neatitinkančią informaciją apie homoseksualius asmenis".

Prokuratūra informavo, jog tyrimas pradėtas vykdant Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria buvo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apylinkės prokuratūros bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Pasak prokuratūros, tyrimu bus siekiama įsitikinti, ar Z.Šličytė, pasisakydama iškilmingame minėjime, išreiškė savo nuomonę bei pasinaudojo saviraiškos laisve ar priešingai – siekė suvaržyti žmonių grupės, jai priklausančio asmens teises ir laisves, tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti homoseksualių žmonių grupę, siekiama nustatyti tokių veiksmų pavojingumo pobūdį.

Ikiteisminį tyrimą atlieka Vilniaus apskrities policijos pareigūnai, jį organizuoja ir kontroliuoja Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras.

Kalba sudrebino visuomenę

Kovo 11-osios signatarų klubo įgaliota sakyti proginę kalbą Seime Z.Šličytė siūlė parlamentarams Stambulo konvencijos ratifikavimą išbraukti iš savo darbotvarkės.

Ji pabrėžė šios konvencijos pavojingumą, nes dokumentas "orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi".

"Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui", – Seime Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kalbėjo buvusi politikė ir advokatė.

Ji taip pat ragino Seimą greičiau priimti konstitucinius įstatymus, pirmiausia – Referendumo įstatymą.

"Kviečiu Seimo narius artimiausiu metu ne tik priimti konstitucinį Referendumo įstatymą, bet ir pateikti tautai referendume balsuoti už arba prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės", – Seime kalbėjo Z.Šličytė.

Tęsinys: Kovo 11-osios proga iš Seimo tribūnos nuskambėjusi Z.Šličytės kalba toliau kaitina aistras – dėl buvusios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatės pasisakymo pradėtas ikiteisminis tyrimas. V. Skaraičio / BNS nuotr.

Buvusiai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatei tada dar nebaigus savo 13 minučių kalbos dalis parlamentarų paliko Seimo salę.

O viešojoje erdvėje netrukus imta kalbėti apie šventinę dieną iš parlamento tribūnos neva skleistą neapykantą.

Nei žurnalistams, nei prokurorams tuo klausimu jokių paaiškinimų neteiksiu, nes turiu tokią teisę.

Teisėkūra labai šlubuoja

Po kai kurių parlamentarų pasipiktinimo sulaukusios kalbos, prelegentei dar esant Seimo rūmuose, pasipylė skambučiai ir žinutės, kurios buvo ir grasinančios, ir palaikančio pobūdžio.

Vienas asmuo nežinomu numeriu, pasak Z.Šličytės, per naktį jai skambino 38 kartus.

Paklausus, ar išties buvo vieta ir laikas tokiai kalbai, moteris pabrėžė, kad visi tie, kurie neturi ko prikišti jos kalbos turiniui, griebiasi argumento, kad ne vieta ir ne laikas.

"Jau 32 metai mūsų Nepriklausomybei, todėl dabar apie tai kalbėti yra laikas. Jeigu lietuviai nori, kad aš, išėjusi į tribūną, sakyčiau: "Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei, ačiū Ingridai Šimonytei, kad už trečią skiepą davė 100 eurų", tai tada turėjo būti kitas oratorius, ne aš. Kadangi esu kitokių pažiūrų, tai esu visai izoliuota. Nenorėčiau įvardyti, bet du teisės mokslų daktarai man pasakė, kad mano kalba buvo tobula", – dar kovo mėnesį dienraščiui kalbėjo Z.Šličytė.

Teisininkė tada pabrėžė, kad teisėkūra Lietuvoje labai šlubuoja, nes per pastarąjį dešimtmetį Seimas iš konstitucinių įstatymų sugebėjo priimti tik vienintelį iš dešimties.

Su prokurorais nekalbės

Buvusi Aukščiausiosios Tarybos deputatė teigė apie tai ir kalbėjusi Kovo 11-osios proga.

"O kad visas dėmesys nupuolė į Partnerystės įstatymą, tai čia kalti tie, kurie nori kelti skandalus. Du trečdaliai mano kalbos buvo apie korupciją, apie konstitucinius įstatymus, apie Valstybinės kalbos įstatymą, bet kai kam labai saldu kiršinti žmones. Aš jokios neapykantos kalbos nepasakiau. Kalbėdama apie Partnerystės įstatymą pasakiau, kad yra ir kitų teisinių priemonių apginti kartu gyvenančių homoseksualių asmenų interesus ir teises. Tai kokia čia neapykanta? Aš turiu teisę tuo klausimu pasisakyti kaip Lietuvos pilietė. Ar Kovo 11-oji tinkama data tokiai kalbai? Taip, tinkama", – iškart po iškilmingo Seimo posėdžio dienraščiui teigė moteris.

Z.Šličytė tikino prieš nieką nenusikaltusi, o tik išreiškusi savo politinę poziciją, dėl to jai pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Šiuo metu moteris nelinkusi teisintis prieš visuomenę, maža to, ji nenusiteikusi kalbėtis net su prokurorais.

"Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą aš turiu teisę tylėti ir aš tylėsiu. Gyvenu provincijoje, jokių parodymų neduosiu, atvažiuokite, pasirašysiu, kad atsisakau kalbėti. Nei žurnalistams, nei prokurorams tuo klausimu jokių paaiškinimų neteiksiu, nes turiu tokią teisę. Galiausiai esu privatus asmuo. Manau, kad viskas ir be komentarų aišku, kas čia vyksta", – vakar nedaugžodžiavo Z.Šličytė.

"Proto reikia turėti"

Kovo 11-osios akto signataras Vincas Ramutis Gudaitis, paklaustas, ką mano apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Z.Šličytei, nenorėjo teikti politinių šio reikalo vertinimų, bet pabrėžė, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę reikšti savo nuomonę.

"Saviraiškos laisvė, žodžio laisvė yra įtvirtinta Konstitucijoje, mūsų įstatymuose. Ir jeigu Aukščiausiosios Tarybos deputatė Z.Šličytė pareiškė savo asmeninį požiūrį į kai kurias mūsų valstybės gyvenimo problemas, tokią teisę ji turi ir tą ji padarė. Ir niekas negali drausti žmogui išsakyti savo nuomonės", – pabrėžė V.R.Gudaitis.

Kitas Nepriklausomybės Akto signataras, advokatas Egidijus Bičkauskas, pasiteiravus, kas šitoje byloje turėtų būti pripažintas nukentėjusiuoju, nesusilaikė nepajuokavęs.

"Na, kiekvienas mūsų turbūt čia nukentėjo dėl tos kalbos. Žinoma, juokauju. Bet jei valstybės vardu pradedamas tyrimas, vadinasi, nukentėjote ir jūs, ir aš. Šita situacija net neabsurdiška, o šokiruojanti. Nepamenu nė vieno atvejo nuo mūsų nepriklausomybės atkūrimo, kuriame aktyviai dalyvavo ir ponia Z.Šličytė, kad kam nors už pasisakymą iš Seimo tribūnos būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Proto reikia turėti tiems, kurie daro tokius dalykus", – kalbėjo E.Bičkauskas.

Baigties prognozuoti nesiryžta

Čia pat E.Bičkauskas patikino, kad galbūt ne su visomis Z.Šličytės išsakytomis mintimis sutinka, bet reakcija į tai turėjo būti adekvati.

Nuostaba: Kovo 11-osios akto signataras E.Bičkauskas tikina, jog nepriklausomos Lietuvos istorijoje nėra buvę, kad už pasisakymą iš Seimo tribūnos kam nors būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. J. Kalinsko / BNS nuotr.

"Situacija šokiruojanti ir prie gero nevedanti. Juk žodžio laisvė – vienas tų postulatų, už kurį kovojau Sąjūdyje ir visus tuos metus po to. Labai tikiuosi, kad kas nors iš mūsų teisėsaugos vadų atsitokės, aišku, jie bandys teisintis, kad į bet kokį pareiškimą reikia reaguoti ir atlikti kvalifikuotą tyrimą, bet šitą galima padaryti ir be ikiteisminio tyrimo pradėjimo, apie kurį šiuo metu visi tiek trimituoja", – įsitikinęs E.Bičkauskas.

Signataras pabrėžė, kad Z.Šličytei niekada nebuvo artimas draugas, netgi atvirkščiai.

Esą neretai E.Bičkauskas su ja susikirsdavo, tačiau šiuo atveju moteris turėjo teisę į savo nuomonę.

"Ir dar, kai įsivaizduoju, kai koks nors jaunas pareigūnas, prisėdęs prie savo kabinetinio stalo, ima vertinti Z.Šličytės išsakytas mintis, apninka abejonės. Duok Dieve jam proto, supratimo ir patirties, kurios, kad ir koks jis būtų talentingas ir gabus, šiuo atveju vargiai pakaks. Kokia šios bylos perspektyva? Sveikas protas diktuoja, kad ikiteisminis tyrimas turėtų būti nutrauktas. Bet savo teisinėje praktikoje mačiau tiek absurdų, tad, kaip dabar viskas baigsis, garantuoti negalėčiau", – kalbėjo E.Bičkauskas.

„Ko gero būsime priversti keisti šio turnyro įstatus, tačiau kaip juose įvesti draudimą laimėti Kaišiadorių rajono Paparčių šv. Juozapo šeimos namų auklėtiniams?“ – įteikdamas pagrindinį turnyro trofėjų – Nepriklausomybės akto kopiją ir kelialapį prie jūros pasirinktu laiku juokavo renginio iniciatorius E. Bičkauskas.

Socialinio darbuotojo padėjėjo Edvino Taparausko vadovaujami Kaišiadorių raj. Paparčių šv. Juozapo šeimos namų auklėtiniai, surinkę 87 taškus ir gerokai pranokę varžovus, kaip ir pernai šventė komandinę pergalę.

Kodėl būtent vaikams iš Kaišiadorių tokia sėkminga seniausiai veikiančio sostinės „Plytinės“ kartodromo trasa?

Galbūt juos įkvėpė ekipos vadovas, parodęs pavyzdį laimėdamas komandų lyderių ir renginio iniciatorių važiavimą ir pranokęs ne tik kolegas iš VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ bei Naujosios Vilnios „Mūsų namelių“ Artūrą Malachovskį ir Žaną Komar, bet ir prie kartų vairo sėdusius abu signatarus – Justą Paleckį bei E. Bičkauską. Tiesa, šis važiavimas nebuvo įskaitinis.

Kaišiadoriškių pergalę nukalė sėkmingi šv. Juozapo šeimos namų auklėtinių pasirodymai, o pirmuosius taškus į komandinę taupyklę įsirašė šių namų auklėtinė Rasa Grinkevičiūtė, 7-14 metų mergaičių finale finišavusi antra.

Kartelę dar aukščiau iškėlė berniukų 7-12 ir 13-14 amžiaus grupių nugalėtojais tapę Tomas Grinkevičius ir Kastytis Utkus, o kai paskutiniame finalo važiavime pirma finišo liniją kirto irgi šių namų atstovė Agnė Biriukaitė, abejojančių Kaišiadorių rajono Paparčių šv. Juozapo šeimos namų auklėtinių pergale neliko.

Stovėdami ant nugalėtojų pakylos aukščiausiojo laiptelio kaišiadoriškiai pažadėjo, jog tai tik pradžia...

Beveik iki finalinių važiavimų vidurio lyderiams ant kulnų dar bandė lipti vaikų ir paauglių socialinio centro komanda, tačiau pelniusi 58 taškus ji liko antra.

Trečiąją vietą iškovojo Tauragės šeimos gerovės centro auklėtiniai, turnyro finale laimėję 48 taškus.

Nors pasibaigus turnyrui džiaugėsi visi, tačiau varžybų metu nestigo nei azarto, nei pergalės džiaugsmo po sėkmingo finišo, nei apmaudo ašarų.

Nestigo ir prizų ne tik nugalėtojams. Apdovanoti „Plytinės“ kartodromą paliko ir vaikų socialinės globos namų „Gilė“ bei Vėliučionių vaikų socializacijos centro auklėtiniai, kurių komandos šįsyk varžėsi nepilnos sudėties.

Tačiau labiausiai džiaugėsi daugiausia dėmesio pelnę grupių nugalėtojai.

Be jau minėtų finalo laimėtojų mergaičių 7-14 m. grupėje dominavo VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ atstovė Gabrielė Petrovskaja, pranokusi R. Grinkevičiūtę ir trečiąją prizininkę Dangę Stirbytę iš Tauragės šeimos gerovės centro.

Berniukų 15-16 m amžiaus grupėje nugalėjo vaikų ir paauglių socialinio centro auklėtinis Ernestas Belkevičius, pranokęs „Atsigręžk į vaikus“ komandos narį Danielių Vaitenkėną ir Rimgaudą Dijoką iš Antazavės socialinių paslaugų centro „Kartų namai“.

„Sunku rasti kitą tokį renginį, kur emocijos trykštų per kraštus ir kuris galbūt kai kuriems šio turnyro dalyviams taps naujo, ilgalaikio pomėgio pradžia“, – kalbėjo Naujosios Vilnios dienos centro „Mūsų nameliai“ atstovė Inga Masiažinienė, į finalą delegavusi ir abu savo sūnus – 13-metį Igną, finišavusį ketvirtoje pozicijoje, ir dvejais metais jaunesnį Ugnių.

Patekusi į finalą džiaugėsi ir Antazavės socialinių paslaugų centro „Kartų namai“ auklėtinė Andrėja Baševa, tačiau po finišo jos akys taip nebespindėjo, nes finišavo šešta.

„Stinga treniruočių“, – reziumavo Andrėja.

„Kaip ir pernai, taip ir šiemet tradicinis signataro E. Bičkausko turnyras, startavęs gegužės 29-ąją., vyko etapais. Tokia schema pasirinkta saugojantis klastingojo viruso, – sakė kartodromo direktorius Darius Jonušis. – Tačiau galime pasidžiaugti sėkmingai surengę tradicinį, jau 13-ąjį vaikų globos namų auklėtiniams skirtą signataro E. Bičkausko kartingo turnyrą ir ne mažiau populiarias varžytuves sostinės kartingo taurei laimėti, kurios finansuojamos Vilniaus savivaldybės sporto rėmimo fondo lėšomis“.

Kad signataro E. Bičkausko turnyras tikrai reikalingas, praskaidrinantis pilkoką vaikų globos namų auklėtinių kasdienybę ir teikiantis ne tik jiems puikių emocijų, sutartinai kalbėjo komandų vadovai, renginio rėmėjai ir būrelis žiūrovų.

O Marija Dilienė iš Naujosios Vilnios linkėjo organizatoriams neprarasti noro ir toliau džiuginti visus šiuo nuotaikingu turnyru.

Lietuvos jūrų muziejaus kolekciją papildė ispanų burlaivis – linijinis karo laivas „Santisima Trinidad“ (1769–1805 m.).

Modelio autorius – irgi neeilinė asmenybė – E.Bičkauskas, 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Seimo narys, aktyvus visuomenės veikėjas, kuriam kažkada buvo prognozuojamas ir prezidento postas.

Pasitraukęs iš politinės veiklos E.Bičkauskas skiria savo laiką dar jaunystėje išbandytam pomėgiui – modeliavimui ir privačios įvairių tipų laivų modelių kolekcijos rinkimui.

„Santisima Trinidad“ modelį E.Bičkauskas sukūrė prieš 20 metų. Modelis yra apie 1 m ilgio ir tokio pat aukščio, mastelis – 1:90.

Jo pagrindas pagamintas naudojant tipinę rinkinio konstrukciją, tačiau daug kas buvo pagaminta savo rankomis: korpusas, denis, rangautas ir takelažas.

Šiuo metu Lietuvos jūrų muziejuje ekspozicijose ir saugyklose eksponuojama ir saugoma 160 laivų modelių ir maketų.

Tai skirtingų laivų tipų modeliai, atspindintys įvairius laivybos laikotarpius ir kultūrines tradicijas.

„Pasirašė apie 60 signatarų, Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo, keletas pirmos Vyriausybės narių“, – BNS sakė kreipimosi teksto autorius signataras Egidijus Bičkauskas.

„Mano žiniomis, dokumentą pasirašė įvairių politinių pažiūrų žmonės – nuo dešinės iki kairės“, – teigė jis.

Tarp pasirašiusiųjų signatarų – buvęs eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, buvęs premjeras Gediminas Vagnorius, buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, buvusi parlamentarė Nijolė Oželytė, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus.

Sąraše taip pat yra ir Seimo nariai Eugenijus Gentvilas, Kęstutis Glaveckas, Emanuelis Zingeris, filosofas Kęstutis Girnius.

„Jie visi vieningai sutarė, kad kardomoji priemonė – suėmimas – šioje stadijoje, kai byla perduota teismui, yra visiškai nereikalinga“, – tvirtino kreipimosi autorius E. Bičkauskas.

Pasak dokumentą pasirašiusios signatarės, buvusios parlamentarės ir aktorės Nijolės Oželytės, jai kalinamo A. Paleckio nėra gaila, tačiau ji baiminasi, kad jis galėtų laimėti bylą Strasbūro teisme.

„Kai taip ilgai yra laikomas žmogus nepateikiant jam kaltinimų, bijau vieno dalyko – kad kai jis paduos mūsų teisėsaugą ir valstybę į Strasbūro teismą, jis laimės“, – BNS sakė N. Oželytė.

„Tada daugelio kuklaus suvokimo žmonių smegenyse tie visi jo niekšiški ir Lietuvai priešiški lozungai apie tai, kad savi šaudė į savus Sausio 13-ąją, taps teisybe, jeigu jis laimės“, – pridūrė ji.

Ji taip pat teigė, kad žmonėms būtina paaiškinti, kodėl jis taip ilgai „sėdi“, nes viešas paaiškinimas galėtų būti argumentas Strasbūro teisme.

A. Paleckio byla bus nagrinėjama viešuose posėdžiuose Šiaulių apygardos teisme. Kovo viduryje nuspręsta, kad kaltinamasis lieka suimtas dar dviem mėnesiams.

Teismo vertinimu, bylos duomenys duoda pagrindo manyti, jog A. Paleckis gali bandyti bėgti nuo teismo, turi ryšių Rusijoje ir kitose valstybėse.

A. Paleckis laikomas suimtas nuo 2018 metų spalio.

Jis kartu su verslininku Deimantu Bertausku kaltinamas šnipinėjimu kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje. 

Kaltinimų A. Paleckis nepripažįsta.

„Kai aš pamačiau galutinius kaltinimus, mano galva, tai nėra tie patys kaltinimai, apie kuriuos buvo kalbėta prieš metus ar daugiau laiko, kai buvo kalbama apie platų šnipinėjimo tinklą ir vos ne ginkluotą“, – sakė E. Bičkauskas.

„Iš šnipinėjimo, kaip jis suprantamas visuomenėje, ta jo veika visiškai neįtelpa. Galbūt ji ir kertasi su Baudžiamojo kodekso nuostatomis, bet, manau, kad teismas turi tai įvertinti“, – pridūrė signataras.

Generalinės prokuratūros teigimu, nuo 2017 metų vasario iki 2018 metų spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, vienas iš kurių teismo pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.

Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat – pagalba užmezgant verslo kontaktus.

Kaltinamiesiems, kaip teigia prokuratūra, buvo suformuotos užduotys rinkti informaciją apie Sausio 13-osios tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990-1991 metais susijusias bylas.

Be kita ko, kaltinamieji turėjo rasti Lietuvos institucijose dirbančių asmenų, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteisto Jurijaus Melio sveikatos būklę – buvo siekiama, kad tai turėtų įtakos jam skirto suėmimo pakeitimui į švelnesnę kardomąją priemonę ar kitaip palengvinti J. Melio kalinimą.

„Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje. Bendrą ir neginčijamą politinę kryptį jau turėjome“, – per iškilmingą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo minėjimą Seime sakė E. Bičkauskas.

„Manau, jog šie klausimai neturėtų likti nuošalyje nei renkant Europos Parlamento narius, nei, juo labiau, Respublikos Prezidentą“, – pridūrė jis.

Signataro teigimu, dabartinės grėsmės Lietuvos nepriklausomybei kyla ne tiesiogiai iš Lietuvos santykių su Rusija, o „iš didžiųjų pasaulio galių tarpusavio santykių ir galimų konfliktų tarp jų, kai siekiant jų išvengti ar juos sureguliuoti, gali iškilti klausimai dėl tam tikrų nuolaidų ar aukų“.

„Nenoriu, kad Lietuva būtų tokių konfliktinių santykių viena iš žiežirbų ar katalizatorių. Viena ar kartu su kitais. Pati sau, ar kad ir nesąmoningai ar net norėdama įsiteikti ir vykdydama kitų valią ir sudarydama situaciją, kai ir dėl pačių mūsų veiksmų galime tapti derybų objektu ar vieta, kur spręstųsi pats konfliktas“, – kalbėjo teisininkas.

Nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje.

Jis tvirtino netikintis, kad tarp Rusijos politikų gali atsirasti bepročių, kurie ryžtųsi tyčiniam konfliktui su Lietuva, nes tai iššauktų NATO sąjungininkų atsaką.

E. Bičkauskas sakė, kad net jeigu toks beprotis atsirastų, „tai jokios atgrasymo, ginklavimosi priemonės taip pat neturi jokios realios prasmės“.

Buvęs politikas pridūrė, kad didesnės nei 2 proc. bendrojo vidaus produkto išlaidos gynybai Lietuvai būtų perteklinės.

„Ar naiviai tikimės, kad didindami fizinės gynybos, karinės technikos apimtis, mes priversime oponentus atsisakyti to paties?“, – teigė signataras.

„Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?“, – kalbėjo E. Bičkauskas.

„Neturiu vienareikšmio atsakymo. Patriotinį-lozunginį atsakymą turbūt suformuluočiau labai greitai, o pasverto ir atsakingo, deja, kol kas neturiu“, – sakė jis.

E. Bičkauskas teigė, kad mažos šalys turi kurti „išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką“.

„Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime“, – tvirtino signataras.

1990 metų kovo 11 dieną Aukščiausioji Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Už tokį nutarimą balsavo 124, susilaikė šeši deputatai.

- Paprastai ši aistra valdo paauglius. Kas ir kada jumyse ją įžiebė?

- Na, matyt, laiko ratas sukasi atgal... Suvaikėjau... Jei rimtai, šiuo pomėgiu susidomėjau prieš ketverius metus. Teisingiau pasakius, prisiminiau žalią jaunystę, kai su draugais konstruodavome elektrines gitaras, raketas. Buvo toks leidinys „Modelistas-konstruktorius“. Pagal jo brėžinius meistraudavome viską. Žinoma, tada nebuvo tam tinkamų medžiagų, tad ko tik neprisigalvodavome, turguose ieškodavome. Beje, gana daug žymių žmonių yra užvaldęs šis pomėgis.

- Jūsų burlaiviai, jachtos prisišvartavusios Seime, taip pat Latvijoje, Estijoje, Maskvoje. Kiek jų esate sukūręs?

- Noriu patikslinti, kad kuriu ne tik burlaivius, jachtas, nors jų „išplukdžiau“ tikrai nemažai. Jachtų modelius esu dovanojęs Latvijos, Estijos Signatarų klubams. Seime, Signatarų klube, yra mano dovanotas burlaivio „Bounty“ modelis. Tai XVII amžiuje statyto „Bounty“ laivo prototipas. Toks burlaivis 1962 metais buvo pastatytas filmui „Bounty“ maištas“, kuriame vaidino Marlonas Brando. Vėliau laivas naudotas ir kitų filmų pastatymams. Deja, burlaivis nuskendo 2012 metų rudenį. Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, yra du Ernesto Hemingvėjaus jachtos „Pilar“ modeliai. Su šia jachta E. Hemingvėjus 1942-1944 m., surinkęs įgulą, ieškojo vokiečių povandeninių laivų Kubos vandenyse. Vilniuje Martyno Mažvydo bibliotekos Jaunimo skaityklos lankytojai irgi gali pamatyti mano kurtą jachtą.

Pernai jachtos modelį padovanojau Maskvos centre jau 25 metus veikiančiai Jurgio Baltrušaičio bendrojo lavinimo vidurinei mokyklai, prie kurios steigimo esu prisidėjęs. Nemažai esu dovanojęs draugams ir kolegoms.

Mano gyvenimo pagrindinis principas: nebūtinai gerai apmokama, bet būtinai - įdomu.

- Užsiminėte, kad kuriate įvairius modelius. Kokius? Kiek jų iš viso sukūrėte?

- Ką sugalvoju, tą ir kuriu. Pavyzdžiui, namo, kuriame gyvenu, taip pat Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanica“, tarpukario lietuviško tanko (pasirodo, ir tokių turėjom) modelius. Pastarasis yra eksperimentinis, iš kartono. Vienas paskutiniųjų darbų - Džeimso Kuko laivas „Endeavour“. Su juo 1768 m. Dž. Kukas iš Anglijos išplaukė į pirmąją ekspediciją. 1769 m. pasiekė Taitį, kur atliko numatytus astronominius stebėjimus.

Kiek sukūriau? Nuo to laiko, kai pradėjau skaičiuoti savo darbus, bus apie 40.

- Per kiek laiko sukuriate vieną modelį?

- Neseniai vienam pažįstamam baigiau jachtos modelį, prie kurio praleidau kelis mėnesius, kasdien jam skirdamas nemažai laiko. Sunku tokius darbus pradėti, bet dar sunkiau juos baigti. Kai esi finišo tiesiojoje, tenka save stabdyti. O taip norisi kuo greičiau, kuo greičiau pamatyti galutinį rezultatą. Būtent šiame tarpsnyje gali viską sugadinti. Reikia „atšalti“ ir vėl tęsti ką pradėjus.

- Ši aistra turėtų brangiai kainuoti - medžiagos, darbas... Ar ji atsiperka?

- Mano gyvenimo pagrindinis principas: nebūtinai gerai apmokama, bet būtinai - įdomu. Tad savo darbus dažniausiai dovanoju. Jeigu sugalvočiau iš to daryti verslą, gali būti, kad jis būtų pelningas, nes pasaulyje tokia kūryba yra labai vertinama.

- Ar tik ta aistra nebus jūsų išplukdžiusi iš politikos į kūrybą? Pastaruoju metu mažai reiškiatės politinėje erdvėje.

- Politikoje reiškiuosi tiek, kiek pats noriu. Kai ką pakomentuoju, kai ką pakonsultuoju. Bet nesakau, kad į šį vandenyną niekada negrįšiu. Šiuo metu esu praktikuojantis teisininkas, vis dėlto pagrindiniu savo laisvalaikio praleidimu laikantis ne modeliavimą, o dokumentinės literatūros (istorinės, politinės publicistikos ) skaitymą, analizę, gretinimą su dabarties įvykiais. Modeliavimas leidžia atitrūkti nuo visko ir išplaukti į kūrybos platumas.

Nepasitvirtinusios prognozės

– Ką manote apie būsimus šalies prezidento rinkimus?

– Nedalyvauju. Bet kalbant teisine kalba, būsiu aktyvus rinkimų dalyvis, pasyvūs yra tie, kuriuos renka.

– Žmonėms kyla klausimas, kodėl jūs pats nekandidatuojate? Kai buvo atkuriama Prezidento institucija, politiniuose sluoksniuose kalbėta, kad E.Bičkauskas kada nors vis tiek bus prezidentas.

– Vadinasi, prognozės nepasitvirtino. Politikoje būna ir taip.

– Kaip jūs vertinate Prezidento instituciją? Ar jos atstatymas pasiteisino?

– Manyčiau, dar esame ieškojimų kelyje. Prezidento instituciją kūrėme savotiškame politiniame lauke – Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio priešpriešoje. Pamenu, kai kurie, kūrę šią instituciją, norėjo, kad ponas V.Landsbergis būtų prezidentas su galybe įgaliojimų ir teisių. Kiti stengėsi visa tai neutralizuoti. Todėl Lietuva ir pasidarė pusiau prezidentinė, pusiau parlamentinė respublika. Tad šia prasme mes dar ieškome savęs. Nors Konstitucija gana aiškiai apibrėžia prezidento galias, praktika rodo, kad kiekvienas prezidentas dar ieško savo nišos ir savo galių. Taigi ar Prezidento institucija pasiteisino? Manau, kad tai tapo ta tikra kontrolės institucija, reguliuojanti politines partijas, kurios susiburia Seime.

Ar mūsų dabartinę užsienio politiką galime pavadinti tiltu? Nejuokinkime pasaulio. Mes dabar – vieni didžiausių politikos katalizatorių, kurie tuos tiltus užveria.

Geriausias politinis žingsnis

– Jau pradeda ryškėti būsimų prezidento rinkimų kandidatai. Koks jums susidarė pirmas įspūdis?

– Bent kol kas matau įdomius pretendentus. Rinkimų kampanija, aišku, dar daug ką atskleis, bet, nenorėdamas kam nors daryti reklamos, pasakysiu, jog pirmas įspūdis – geras. Ir net reikės gerai pagalvoti, kurį kandidatą pasirinkti. Nesakau, kad jie žvaigždes raško nuo dangaus, bet atmetimo reakcijos nėra.

– 1997 m. prezidento rinkimai buvo vieni įspūdingiausių, kalbant apie kandidatus. Tuomet balotiravosi V.Adamkus, Vytenis Povilas Andriukaitis, Kazys Bobelis, Vytautas Landsbergis, Artūras Paulauskas, Rolandas Pavilionis, Rimantas Smetona. Tada jūs buvote aktyvus politikoje. Gal turėjote kokią nors įtaką vieno ar kito pretendento parinkimui?

– Jei pamenate, būtent tais metais V.Adamkų iškėlė tada veikusi Centro sąjunga. Buvau vienas šios politinės partijos vadovų. Gal nelabai gerai prisiimti nuopelnus, o gal kai kam tai ne nuopelnas, bet būtent aš iškėliau mintį, jog kandidatu gali būti V.Adamkus. Jam ir pasiūlėme kandidatuoti. Ir manau, kad tai – mano vienas geriausių žingsnių, kuriuos padariau kaip politikas. Nors partija man pačiam tada siūlė kandidatuoti į prezidentus. Aš tada jaučiausi tam nepasiruošęs.

Nuopelnas: būtent Centro sąjungos lyderių dėka daugiau nei prieš 20 metų kandidatu į Lietuvos prezidentus buvo iškeltas išeivijos šviesuolis V.Adamkus, kuris mūsų šaliai vėliau vadovavo dvi kadencijas. (Evaldo Šemioto nuotr.)

– O dabar?

– Dabar kažin ar tam užtektų fizinių jėgų. Tikrai nesiruošiu veltis į šį maratoną. Net minčių tokių nebuvo.

– Po pirmosios V.Adamkaus kadencijos kiti prezidento rinkimai pritraukė dar daugiau kandidatų. Tąkart jų buvo dar daugiau – net 17. Ar tikėjotės, kad V.Adamkui pavyks pakartoti 1997-ųjų sėkmę?

– Pats balsavau už V.Adamkų, nors tų metų rinkimų kampanijoje aktyviai tikrai nedalyvavau nei kaip palaikytojas, nei kaip štabo narys. Mano nuomone, V.Adamkus kaip prezidentas gana gerai atliko savo pareigas. Vertinant pirmą ir antrą jo kadenciją, daugiau pliusų skirčiau pirmajai.

– Ar jūs pritartumėte, jei kiltų iniciatyva iš viso panaikinti Prezidento instituciją?

– Ne. Ir tai faktiškai neįmanoma. Be to, labai skeptiškai vertinu bet kokius Konstitucijos pakeitimus ar pasikėsinimus ją keisti. Tai liečia ir Prezidento instituciją. Mes pasirinkome tokį valstybės modelį ir turime jo laikytis. Ir nors laiko praėjo gana daug, bet ligi šiol mes neišmokėme politinių partijų elgtis solidžiai, palaikyti dialogą, surasti kompromisą. Labai sunkiai tai jiems sekasi, jų veiklą vis lydi dažni skandalai, dabar – dar ir komisijų fone. O valstybės prezidentas vienaip ar kitaip buvo ir bus tų politinių jėgų subalansuotojas.

Misiją įvardijo popiežius

– Kaip vertinate tam tikrus pastebėjimus, kad vienas ar kitas kandidatas į prezidentus galbūt yra Maskvos statytinis? Kaip manote, ar tai yra realu?

– "Graži tradicija" sekti Amerikos pavyzdžiu. Ir ten iš piršto laužtas skandalas, susijęs su D.Trumpu bei jo rinkimais, ir čia, manyčiau, bandoma daryti kažką panašaus. Turėkime sveiko proto Vygaudą Ušacką ar dar ką nors kaltinti Rusijos korta. Nesu V.Ušacko simpatikas, bet viskam turi būti savo ribos. Nors esu tikras, kad tokių kalbų dar bus. O kad Rusija mums yra pirmo ryškumo žvaigždė, nėra abejonių. Ji mūsų kaimynė ir požiūris bei santykis su ja nevienareikšmis. Bent aš neigiamai vertinu mūsų politiką, kalbant apie santykius su Rusija.

– Kaip manote, kokio Lietuvai reikėtų prezidento, kad būtų pralaužti ledai santykiuose su Rusija ir pagaliau prie vieno stalo deryboms susėstų abiejų valstybių vadovai?

– Ar atkreipėte dėmesį į pirmąjį popiežiaus Pranciškaus pasisakymą, atvykus į Lietuvą? Jis net įvardijo mūsų misiją – "tiltas tarp Rytų ir Vakarų". Beje, apie tą tiltą tarp Rytų ir Vakarų mes kalbėjome dar Atgimimo sąjūdžio laikais, bandydami įrodyti Vakarams, kodėl mus turi priimti į Europos bendriją, nes būtent mes būsime tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Ar mūsų dabartinę užsienio politiką galime pavadinti tiltu? Nejuokinkime pasaulio. Mes dabar – vieni didžiausių politikos katalizatorių, kurie tuos tiltus užveria. Kalbant apie Rusiją, kad (pagrįstai ar nepagrįstai) nebijotume to konflikto ir Rusijos, mes turime ją atvesti kiek galima arčiau Europos. Bent jau toks yra mano požiūris. O spygliuotos vielos statymas ir netgi liguistas aršumas prieš Rusiją niekur neveda.

Apie įvaizdį ir atsakomybę

– Kaip vertinate tuos kandidatus į prezidento postą, kurie balotiruojasi jau ne pirmą kadenciją ir vis tikisi: o gal ims ir išrinks?

– Yra tokių, kurie tiki, kad išrinks. Sunku pasakyti, kodėl jie taip daro. Gal nori pabūti viešumoje, gal nori auditorijos, kuriai galėtų išdėstyti savo politines pažiūras, bet kiek jie realiai pasiruošę tai atsakingai misijai, jei rimtai žiūri į šį reikalą, neaišku. Gal kai kam tai būtų tik galimybė pasipuikuoti šalia pasaulio galingųjų, sunku pasakyti.

– Kokį klausimą norėtumėte užduoti būsimam valstybės prezidentui?

– Mano klausimas gal net būtų nepolitinis. Paklausčiau, pavyzdžiui, koks mėgstamiausias jo literatūros kūrinys, kokią knygą įvardytų savo gyvenimo knyga, kokį spektaklį pastarąjį kartą žiūrėjo. Paklausčiau panašių klausimų, nes už prezidento noriu matyti labiau žmogų nei politiką. Politinė situacija dažnai keičiasi, ir neretai, nori ar nenori, tenka priimti tokius sprendimus, kurie kartais galbūt būna nepopuliarūs, bet reikalingi. Neretai jie sukelia pasipriešinimą. Todėl reikia būti stipriu žmogumi. Mano požiūris gal ir naivus, bet žvilgsnis į prezidentą per tai, ką jis skaito, kuo domisi, kuo gyvena, kas jo draugai, man reiškia daug daugiau nei jo politiniai pasisakymai.

– Jūsų manymu, koks Lietuvai būtų pats prasčiausias pasirinkimas, kalbant apie būsimą Lietuvos prezidentą?

– Apie radikalus nė nekalbėsiu, jau ir taip aišku, kad jie nėra gerai. Galbūt Lietuvai labiausiai pakenktų žmogus, fanatiškai įtikėjęs savo tiesa, nesugebantis keistis ir išklausyti kitų, įsivaizduojantis, jog neklysta. Prezidentas turi būti stiprus, turi suvokti atsakomybę už valstybę, už mus visus. Gal tai ir banalios frazės, bet stiprybė ir atsakomybė nėra paprasti dalykai. Kalbu ne apie paradinę pusę, o apie vidinę atsakomybę už mūsų visų likimą.

– Vis dėlto gal dar apsigalvosite ir nuspręsite kandidatuoti?

– Gal kada ir būčiau galėjęs, bet dabar jau vargu ar būčiau geras prezidentas. Patirtis duoda pliusų, bet turi ir savo minusų. Kartais geriau nežinoti, kas tavęs laukia ir ką tai gali sukelti.

"Manyčiau, reikia pripažinti, kad Rusija tikrai nėra SSRS, o mūsų skirtingi požiūriai į istorijos faktus yra gana normali situacija", – sako signataras, pirmasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuolatinis atstovas Maskvoje, vėliau – diplomatinės misijos Rusijoje vadovas Egidijus Bičkauskas.

– Vos ne kiekvieną savaitę pranešama apie vis naują konfliktinę situaciją, susijusią su Rusija, rusų tautybės piliečiais. Naujausias rusiškas skandalas – Vilniuje pavėžėjimo paslaugas teikianti "Yandex Taxi". Grėsmė ar ne grėsmė?

– Kai kas garsiai sako, kad grėsmė. Tie, kurie gal ir savo šešėlio bijo. Arba šiek tiek (o gal ir ne šiek tiek) serga paranoja.

Kai bus pateikta atitinka informacija, o ne politiniai šūkavimai, tada ir bus galima kalbėti, kelia ar nekelia pavojų. Jeigu neklystu, tie patys estai jokių grėsmių neįžvelgė, taip pat, jeigu neklystu, ta pati "Yandex" dirba ir kitose NATO valstybėse. Kiek žinau, ir Valstybės saugumo departamentas kol kas tyli, nieko nesako. Bet fonas sudaromas, nuosėdos, kad su tais, kurie turi bent kokį ryšį su Rusija, nereikia bendrauti, lieka. Absurdas, kai kam sudarantis galimybę krautis politinį kapitalą ir būti pastebimiems. Manyčiau, kad daugumos garsiausiai rėkiančiųjų asmens duomenų, dėl kurių taip baiminamasi, jokia save gerbianti žvalgyba ir už ačiū neimtų.

Na, norintiesiems kažką aiškintis šia linkme, pasiūlyčiau pasiaiškinti, pavyzdžiui, kas konkrečiai (ne bendrovių pavadinimai) gauna nuomos mokesčius už mūsų suskystintųjų dujų terminalą. Bent jau aš nežinau, kas.

Neskubu šaukti ir už kiekvieno kampo matyti ar kurti sau priešą.

– Plungės rajono savivaldybė svarstė galimybę siųsti grupę vaikų į Rusijoje esančią stovyklą. Užsienio reikalų ministerija jau pernai rekomendavo tokių renginių vengti, nes vaikams gali būti išplautos smegenys. Jie vežiojami po Antrojo pasaulinio karo muziejus ir t.t. Ar tai nekelia grėsmių?

– Ar tie vaikai ir jų tėvai laikomi kokiais debilais? Ar nuvažiavus į kultūrinį renginį ar net į susitikimą su baikeriais jiems bus išplautos smegenys? Man tai atrodo isteriška, o apskritai net nejuokinga. Gal tada būtų naudingiau uždrausti iš viso bet kokius bendradarbiavimo susitarimus su Rusijos miestais, nekiltų jokių problemų dėl leisti ar neleisti. Galimas dar vienas variantas – su kiekviena delegacija kartu siųsti ideologinį įgaliotinį, kuris vietoje išsiaiškintų neleistinus nukrypimus. Tokios patirties jau turėjome prieš tris keturis dešimtmečius. Už kiekvieno kampo Rusijoje, kiekviename renginyje įžvelgti tupintį V.Putino instruktuotą propagandistą – tai jau patologija. Aišku, Rusijoje propagandos yra. Turi būti ir kontrpropagandos, tačiau, jeigu ji, pavyzdžiui, konstruojama aiškinant, kad rusai kyla prieš V.Putiną dėl pensinio amžiaus pailginimo, žinant savąją, lietuviškąją, patirtį, tai jau tampa, kaip kažkada sakė mūsų užsienio reikalų ministras, šūviu sau į koją. Arba, pavyzdžiui, nutariant netransliuoti pasaulio futbolo čempionato atidarymo kultūrinės programos...

Gal kai kam imponuoja Pilėnų istorija. Tai gražu, bet man nesinorėtų, kad susidarytų situacija, leidžianti tegul ir XXI a. sąlygomis atkartoti šią istoriją.

Na, pavežios vaikus po muziejus. Na, papasakos, kas, jų manymu, laimėjo Antrąjį pasaulinį karą. O kas jį laimėjo? Kas dalyvavo tame kare? W.Churchillis savo memuaruose sako, kad bene didžiausią indėlį į pergalę įnešė Sovietų Sąjunga (bent jau aukų skaičiumi). O gal W.Churchillis neteisus? Gal pats nenori prisiminti skaudžių tiek mums, tiek latviams, tiek estams, tiek didžiajai daliai Rytų Europos šio karo ir antrosios okupacijos padarinių. Paaiškinkime tai tiems patiems vaikams, paaiškinkime ir tai, kad tas pats Churchillis (pavardę sakau apibendrindamas), kad ir be entuziazmo, tačiau de facto sutiko mus atiduoti Stalinui, nes pradėti naują tarpusavio karą nebuvo didžiųjų valstybių ar viso pasaulio interesas, t.y. turėjome būti paaukoti. (Tai sakau jau be ironijos.) Istorija – sudėtingas dalykas.

Aiškinkime savo tiesos matymą, bet nenorėkime, kad mūsų vaikai augtų šiltnamio sąlygomis, žinodami tik vieną nuomonę, vieną vaizdinį. Kiek aš žinau iš žiniasklaidos, Rusijoje renginys yra kultūrinio, koncertinio pobūdžio. Aš asmeniškai nematau kažkokios tragedijos. Bendrauti reikia ir netgi, sakyčiau, būtina, be kita ko, ir dėl pačios Rusijos ateities.

Ne taip seniai man teko susitikti su vienu iš dar Maskvos laikų pažįstamu, tikrai Rusijos patriotu ir Lietuvos draugu. Atrodo, jis vienas iš opozicinės V.Putinui partijos "Jabloko" funkcionierių. Jis nenustebino manęs skeptiškai žiūrėdamas į Vakarų sankcijų įtaką Rusijos ekonomikai ir politikai. Kai kas iš tų sankcijų net duoda atvirkštinį efektą. Nustebino tai, kad kaip didžiausią nuostolį bendram reikalui jis įvardijo degalinių "Shell" ir "Neste" išėjimą iš Rusijos. Pasak jo, jos savo aptarnavimo kokybe, dizainu ir pan. darė milžinišką ir akivaizdžią įtaką rusų sąmonei, rodė akivaizdžius Vakarų pasiekimus ir buvo tarsi siektinas pavyzdys.

Tiesa, net mano pavartotas posakis "bendras reikalas" Rusijos atžvilgiu ar požiūris į Rusijos ateitį Lietuvoje taip pat yra suprantamas visiškai skirtingai.

– Skelbiama, kad Rusija Sausio 13-osios bylos Lietuvos tyrėjams ir teisėjams kelia bylas, pradeda teisinį persekiojimą. Kodėl?

– Taip, apie tai skelbia. Ir skelbia tik žiniasklaida, oficialių pranešimų nėra, galutinio patvirtinimo ir aš nemačiau.

Sausio 13-osios tragediją pirmiausia sustabdė patys Lietuvos žmonės. Bet prisimenu ir tai, kad, atrodo, Sausio 13-ąją ta pati Rusija, tiksliau, Rusijos vardu Borisas Jelcinas, kreipėsi į visus rusų kareivius, kad nustotų dalyvauti akcijoje prieš Lietuvą. Tą pačią dieną buvo pasirašytas bendras Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos dokumentas, įvyko milžiniškas protesto mitingas toje pačioje Rusijoje, Maskvoje. Tai turėjo labai didelę įtaką agresijos sustabdymui.

Aišku, jei Rusija dabar dėl Sausio 13-osios įvykių proceso iškėlė bylas prokurorams ir teisėjams, tai nesąmonė. Kaip teisininkas galėčiau, jei nepateisinti, tai bent bandyti suprasti, jeigu tokia byla būtų iškelta po nuosprendžio, o dabar kažkur kažkas nesusisieja.

Kita vertus, pamenu, prieš ketverius penkerius metus Lietuvoje buvo paskleista žinia, kad Rusija pradėjo kelti baudžiamąsias bylas Lietuvos piliečiams, dar 1989–1990 m. palikusiems tarnybą sovietų armijoje. Buvo daug isterijos ir valstybinių institucijų pareiškimų. Negalėjau patikėti tokia Rusijos teisine nesąmone. (Rusiją pagrįstai galima daug kuo apkaltinti, tačiau teisiniu neraštingumu – vargu.) Tik po trejų metų pastangų (taip pat ir teisminio bylinėjimosi) man pavyko pamatyti originalius dokumentus, iš kurių galėjau padaryti vienareikšmę išvadą – mūsų institucijų pareiškimai buvo visiškai nepagrįsti ir išgalvoti sukeliant audrą tuščioje vietoje, niekas jokių bylų nekėlė ir nesiruošė kelti.

Ir šiuo atveju nepamatęs originalaus dokumento neskubėčiau daryti kokių nors išvadų. Tikrai nepulčiau jau dabar rusų teisininkų įvardyti prostitutėmis, kaip tai, manyčiau, peržengdamas leistiną tokiam rangui leksiką, padarė mūsų Konstitucinio Teismo pirmininkas.

Manyčiau, kad reikia gauti visą ir tikslią informaciją, kurios pagrindu, esant reikalui, gimtų solidus teisinis-politinis atsakas. Isterizuotis, patiems galimomis komplikacijomis gąsdinti bylą tyrusius prokurorus tikrai nereikia.

– Neišduotos vizos įvažiuoti į Rusiją "Misija Sibiras" dalyviams.

– Na, nesąmonė, be jokios abejonės. Ir, aišku, su aiškia politine ir nedraugiškumo potekste. Pasakyčiau – kaip šauksi, taip ir atsišauks. Nepradėsiu analizuoti mūsų nesutarimų su Rusija dėl palaidojimo vietų priežiūros priežasčių, nes iki galo taip jų ir nežinau. Tačiau vis prisimenu, kaip mūsų itin aukštų teisininkų iniciatyva nebuvo išduotos vizos Rusijos konstitucinio teismo nariams į tarptautinį renginį, kurio organizavimas buvo patikėtas mums. Atvirai pasakius, šių teisininkų, vizų neišdavimo iniciatorių, pamačius, kad nepasisekė jų tikslas likti šešėlyje, man net buvo gaila. O labiausiai ir nuoširdžiai gaila, be abejonės, darančių iš tikrųjų reikalingą darbą "Misija Sibiras" dalyvių.

– O kodėl tokia mūsų užsienio politika?

– Man visą laiką atrodė, kad užsienio politika yra efektyvi ir teisinga tada, kai valstybė yra komfortiškos būsenos, kai su kaimynais jos santykiai normalūs, kai nėra jokių grėsmių. Aišku, tai ideali situacija.

Manyčiau, kad mūsų atveju iki šios idealios situacijos yra, švelniai tariant, gana toli. Juk net ir ne visai pasverti dažni įvardijimai "pafrontės valstybė" turi gilią prasmę.

Šiaip jau mūsų valstybėje užsienio politiką formuoja ir vykdo Prezidentė ir užsienio reikalų ministras. Kaip matyti iš visuomenės apklausų, jų reitingai yra patys didžiausi, todėl reikia manyti, kad tauta jų darbą užsienio politikos, santykių su kitomis valstybėmis, saugumo srityse vertina teigiamai. Man tokie vertinimai nesuprantami, bet yra, kaip yra, tegul čia aš būsiu balta varna.

Vėl grįžtant prie Rusijos, manau, kad viena iš mūsų problemų yra ta, jog nenorime suprasti, kad skriaudas mūsų tautai (okupacija, trėmimai ir pan.) padarė ne Rusija, o sovietinis-bolševikinis režimas, egzistavęs SSRS pavadinimu ir atsiradęs bolševikams užgrobus valdžią (surengus perversmą 1917 m.). Kiek šis perversmas buvo rusiškas, atskiras klausimas. Kai kas ir pas mus nenori prisiminti savo internacionalinės sovietinės-bolševikinės praeities, tad daug paprasčiau viską perkelti į tautinį, šiuo atveju – rusiškąjį, lygmenį: rusai kalti dėl visko, o štai mes rusais niekados nebuvome. Sovietinė-bolševikinė esmė išvis pamirštama. Paprasta ir aišku.

Šiaip jau, jeigu kas nepatingės, tegul susiranda dokumentus kuriais, atrodo, 1922 m. JAV pripažino nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Bus įdomu sužinoti, kad JAV tai padarė ne iš didelės meilės mūsų nepriklausomybei ar noro suskaldyti Rusijos imperiją, o iš esmės tik dėl to, kad Rusijos tuometėje imperijoje valdžią užgrobė bolševikai.

Šiurkščiai tariant, kiekvienas iš proto eina savaip. Rusai sako, kad juos kažkas ruošiasi pulti, mes sakome, kad rusai tuoj tuoj mus puls.

– Ar Lietuva apskritai turi draugų?

– Kad nebūtų kokių nors dviprasmybių, noriu pasakyti, jog man Lietuva yra svarbiausia. Svarbesnė už JAV, Rusiją ir pan. Pastarųjų demokratija, raida ir likimu esu suinteresuotas tik tiek, kiek tai gali pasitarnauti ar pakenkti Lietuvai, jos pasirinktam keliui, saugumui. Kita vertus, gyvenu realiu laiku ir realiame pasaulyje, kuris nėra vien moralus ir išpažįstantis mums priimtinas vertybes.

Prisimenu jau minėtą W.Churchillį. Ar, tegul ir nebyliai pritardamas mūsų pokarinei okupacijai, jis buvo teisus? Sukandęs dantis, vertindamas visus tuometinius įvykius globaline, bendražmogiškąja ir būtinojo reikalingumo prasme, bijau, kad taip. Šiuo aspektu prisimenu ir tai, kad tuomet W.Churchillis paaukojo net Lenkiją, t.y. valstybę, dėl kurios pati Didžioji Britanija buvo priversta pradėti karą su Vokietija. Neabejoju, kad manančiųjų kitaip yra.

Tad kažkokiomis nuoširdžiomis tarpvalstybinėmis draugystėmis ir vienareikšmiu pasiaukojimu dėl vertybių aš abejoju. Ypač kai tokių draugysčių vienas iš formuotojų sumaišo Baltijos valstybes su Balkanų valstybėmis ar su mūsų prezidentais elgiasi kaip su provincijų valdytojais. Viskas grįsta interesais, dažniausiai (tai liūdina, bet taip yra) ekonominiais.

Mes nesame didelė valstybė ir mūsų įtaka pasaulinėje politikoje gana minimali, tačiau, žinant būtent tai, suprantant tai, kad dideliame globaliniame pasjanse į mūsų interesus gali būti neatsižvelgiama, manau, jog jokiu būdu mūsų statymai neturėtų būti sukoncentruoti į vieną valstybę-patroną. Juo labiau neturėtume būti katalizatoriumi konflikto, kuris galėtų įvykti betarpiškai mūsų teritorijoje. Tokios prabangos (tiek teritorine, tiek demografine prasme), kaip turi didžiosios valstybės, mes neturime.

Gal kai kam imponuoja Pilėnų istorija. Tai gražu, bet man nesinorėtų, kad susidarytų situacija, leidžianti tegul ir XXI a. sąlygomis atkartoti šią istoriją.

– Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo pareiškimas dėl partizanų vado Adoflo Ramanausko-Vanago sukėlė didžiulį rezonansą. Kaip tai vertinti?

– Aišku, tokius nepasvertus ir neatsakingus pareiškimus (negirdėjau jo pareiškimo, tik žiniasklaidoje mačiau) vertinu neigiamai. Tačiau nereikėtų visur ieškoti plaukuotos Rusijos rankos.

Vadovaujantis ta pačia logika ir suprantant, kad atitinkama Rusijos žiniasklaida įvertins V.Titovo apipylimą miltais kaip žodžio laisvės Lietuvoje gniuždymą ir šį faktą nuolat tiražuos atitinkamai kenkdama Lietuvos įvaizdžiui, būtų galima vertinti ir liberalą, apipylusį V.Titovą miltais, kaip Rusijos užsakymo vykdytoją. Tai būtų nesąmonė. Tačiau logika tokia pati.

– Sausio 13-osios byla. Ar bus atsakyta į visus klausimus?

– Kai bus galutinis nuosprendis, tikėkimės, bus sudėlioti visi taškai ant "i". Bet, atvirai pasakius, aš nelabai tikiu, kad galutiniai vertinimais visus patenkins, nes, manau, jie bus grynai teisiniai, neįvertinant viso tuometinio įvykių konteksto tiek SSRS, tiek Rytų Europoje, tiek visame pasaulyje.

– Rusija neišduoda nė vieno kaltinamojo, atsisako bendradarbiauti atliekant apklausas. Gal reikėjo inicijuoti tarptautinį teismą, kuris įvertintų tuos įvykius?

– Nemanau, kad tarptautinė jurisdikcija galima šioje byloje. Galų gale mes esame suvereni valstybė, pas mus tai įvyko ir bent pirminius įvertinimus turėtume pateikti mes. Aišku, gali mūsų sprendimus patikrinti Europos Žmogaus Teisių Teismas. Tik toks galėtų būti tarptautinis aspektas. Viską turime įvertinti patys.

Ar gali kas atsakyti, kad Niurnbergo procesas buvo objektyvus? Teisininkai mano, kad tai buvo pats šališkiausias teismas, atstovavo tik nugalėtojų pozicijai. Niekas ten nevertino nei Molotovo-Ribbentropo pakto, nei Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupavimo ir t.t. Kažin ar įmanoma surasti visišką objektyvumą tokiuose procesuose. Sako, istoriją rašo nugalėtojai. Deja, taip ir yra, tačiau tikiuosi, kad mūsų vertinimai bus objektyvesni.

– Žiniasklaida visai neseniai pranešė, kad Rusijoje išleistas įsakas karinėn įskaiton įtraukti visus civilių lengvuosius automobilius, kad karo atveju kariškiai jais galėtų pasinaudoti, kol atvyks karo technika. Kas Rusiją gali užpulti? Su kuo ji rengiasi kariauti?

Kad nebūtų kokių nors dviprasmybių, noriu pasakyti, jog man Lietuva yra svarbiausia. Svarbesnė negu JAV, Rusija ir pan.

– Šiurkščiai tariant, kiekvienas iš proto eina savaip. Jie sako, kad juos kažkas ruošiasi pulti, mes sakome, kad rusai tuoj tuoj mus puls. Po to tiek jie, tiek mes užperkame daug šaudančio metalo. Jie – daug, mes – dar daugiau. Patenkiname karo pramonės savininkų poreikius, užganėdiname kariškius (kurių, beje, didžioji dalis tikrai yra savo tėvynių patriotai). Po to, jeigu pakeliui kas nors kur nors neiššauna, pradedame suprasti, kad milijonų milijonai išleisti tik tam, kad žudytų (pabrėžiu – žudytų) tokius pačius kaip mes ir kad lėšas, kurios galėtų būti išleistos mūsų pačių gerovei, buvo investuotos tik į geležį ir šviną, o per tą išlaidavimo laiką daug kam susiveržus diržą (išskyrus karo pramonę), praėjo ir visas gyvenimas. Po to, jeigu atsiranda panašių į R.Reaganą ir M.Gorbačiovą, kaip buvo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, nutariame metalą (konkrečiu atveju, branduolines galvutes), kuriam išleista milijonai ir milijardai, sunaikinti. Bet pastarajai baigčiai, kuri vienaip ar kitaip geresnė negu tiesioginis karinis konfliktas, reikia ryžtingų asmenybių, sugebančių įveikti savo prietarus, savo užprogramuotą aplinką ir nepasitikėjimą. (Antroji šio atsakymo pusė nukreipta į ateitį. Norėtųsi, kad bent ateitis būtų tokia.)

Viena žinau – ginklavimosi varžybos teigiamų rezultatų neduos. Galvoti, kad vien dėl jų Rusija nusileis ir pradės vykdyti kažkokius reikalavimus, naivu. Aplinkybės tikrai ne tokios, kokios buvo prieš SSRS ir bolševikinės sistemos griūtį. Na, ir Rusija, kaip jau minėjau, mano galva, ne SSRS. Deja, dauguma mūsų etatinių tarptautinių ekspertų patys nėra gyvai matę Rusijos, betarpiškai jos pažinę, o savo žinias ir įžvalgas gavę dažniausiai JAV.

Trumpai kalbant apie galimą Lietuvos požiūrį, manau, kad šiuo metu mes privalome vykdyti savo įsipareigojimus dėl 2 proc., skiriamų gynybai, ir ne dėl to, jog tai išspręstų mūsų gynybines problemas, o dėl to, kad įsipareigojimus kolektyvinei gynybai reikia vykdyti. Bet ir tiek. Vargu ar dabar reikėtų plėstis šia tema, nes klausimas per daug platus ir turi daug aspektų.

– Kada santykiai su Rusija gali pasikeisti?

– Nemanau, kad viską galima pakeisti per valandą, dieną ar mėnesį. Užsienio politikoje staigūs posūkiai apskritai nepageidaujami. Manyčiau, reikia pripažinti, kad Rusija tikrai nėra SSRS, o mūsų skirtingi požiūriai į istorijos faktus yra gana normali situacija. Jokios tragedijos čia nematau. Manau, kad reikia suprasti, jog Rusija buvo ir bus, kad pasauliniu lygiu ji buvo ir bus gana rimtu žaidėju, bent tokiu, su kuriuo reikia skaitytis. Reikia suprasti ir tai, kad visiškai gali būti (ir tai natūralu), jog ta pati Rusija turi ir turės savitą, galbūt mums ne visai priimtiną požiūrį įvairiais klausimais, kaip ir savitą, jiems būdingą mentalitetą. Nemanau, kad ir mes pagal savąjį mentalitetą galėtume susitapatinti, pavyzdžiui, su Pietų europiečiais.

Šiaip jau, santykiuose su Rusija nereikėtų žaisti kitų mums primesto žaidimo. Dažniau pagalvoti, kaip pasielgčiau pats būdamas jų vietoje, nestatant oponento į tokią padėtį, kai jis iš esmės teturi vienintelę ir mums nepriimtiną išeitį. Bent jau esant dabartinei situacijai, santykių su Rusija srityje norėtųsi matyti santūrų mandagumą ir, svarbiausia, solidumą.

– Vokietija labai betarpiškai bendradarbiauja su Rusija. Mūsų panosėje nutiesė dujotekį "Nord Stream", dabar turės ir antrą atšaką. Lietuvai teko šuniuko vaidmuo?

– Nieko keisto čia nematau. Kad bus būtent taip o ne kitaip mūsų politikai, prieš darydami garsius pareiškimus, turėjo įvertinti anksčiau. Kaip, beje, pripažinti ir tai, kad nori nenori, o JAV ir ES yra konkuruojantys dariniai, o todėl mūsų prioritetai ir pasirinkimai turėtų būti daug atsakingesni. Šiuo atveju vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių itin sudėtinga.

– Bet gal tas šūkaliojimas turi prasmės? Gal už nugarų nebus pasirašytas naujas Molotovo-Ribbentropo aktas?

– Mūsų pastangos ir turi būti nukreiptos į tai, kad iš viso nesusidarytų situacija, jog tokie svarstymai tarp didžiųjų valstybių taptų galimi. O jie, mano požiūriu, taptų galimi tik tada, kai tiesioginis konfliktas pasidarytų neišvengiamas. Bent jau mes neturėtume būti katalizatoriumi (nes tiesioginės įtakos pačiam procesui turime ne per daug) tokiam konfliktui. Šiuo aspektu, manau, verti dėmesio žinomi pasvarstymai – ar JAV–NATO turėtų ginti Juodkalniją?

Sausio 13-osios byloje ketvirtadienį parodymus davęs tuometinis Lietuvos atstovas Maskvoje Egidijus Bičkauskas paliudijo perspėjęs Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą nenaudoti jėgos.

„Michailai Sergejevičiau, jeigu jūs manote, kad problemas išspręsite jėga, jūs jų neišspręsite“, – kelios dienos prieš sovietų agresiją M.Gorbačiovui pasakytus žodžius prisiminė E.Bičkauskas.

Anot E.Bičkausko, M.Gorbačiovas į tai atsakė tik rankos mostu.

Liudytojo teigimu, nors Sovietų Sąjunga stengėsi užkirsti kelią Lietuvos nepriklausomybei, pats M.Gorbačiovas jokių grasinimų nepateikė.

Teisėjas E.Bičkausko teiravosi, ar susitikimuose su M.Gorbačiovu buvo kalbama apie Lietuvos vyriausybės atsistatydinimą. Liudytojas atsakė, kad tokių kalbų Kremliuje nebuvo.

Ketvirtadienį liudytojais taip pat buvo apklausti tuometinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algirdas Saudargas.

Kiek anksčiau šią savaitę parodymus davė ir kaltinamieji Rusijos piliečiai Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas. Jie neigia kaltinimus dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Daugiau kaip 60 kitų kaltinamųjų yra teisiami už akių.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

Vilniaus apygardos teismui E.Bičkauskas pabrėžė, kad sovietų įvykių Vilniuje aukos „nebuvo beprasmiškos, jos apgynė mūsų nepriklausomybę“.