Šiurpina antrus metus
Prieš ketverius metus vaikščiojant didžiosiose Milano Cimitero Monumentale kapinėse kvapą gniaužė antkapių didybė, o padus spartesniam žingsniui kuteno jausmas, kad esu ne viena. Kažką panašaus patyriau ir Kauno rajone, Sergeičikų kaime, įsikūrusiame Helovino parke. Be abejonės, čia neradau nei kriptų, nei kolumbariumų, nei monumentų, tačiau pojūčiai, kurių patyriau, buvo šiurpiai malonūs. Kaip tąkart Milane, viename lankomiausių šalies nekropolių.
Pirmiausia stabtelėjau prie teritoriją juosiančios tvoros vartų ir įsikibau už rankenos, įspraustos į kaukolės dantis. Tada atsargiai kyštelėjau nosį vidun, vildamasi pamatyti po teritoriją siūbuojančius vaiduoklius, zombius ir kitus personažus, be kurių neįsivaizduojama klaikiausia metų naktis. Nė vieno jų nesutikau – likus kelioms valandoms iki parko atidarymo, tarp moliūgų su gėlių vazonais sukosi trys mirtingieji.
"Šalnos nukando beveik visas gėles. Reikia keisti naujomis", – palikusi ramybėje žiedus, kurie neatlaikė nakties išbandymo, parko šeimininkė Eglė Linauskienė pakvietė apsižvalgyti aplink.
Paklausta, kaip gimė idėja populiarinti dieną, kurią dalis lietuvių tebevadina vakarietišku prasimanymu, Eglė prisiminė metus, praleistus Kanadoje, ir vietinius, itin aistringai švenčiančius Heloviną.
"Šios šventės principas nėra gąsdinti vaikus. Helovinas skirtas suaugusiesiems ar paaugliams, kuriems patinka žiūrėti siaubo filmus ir jausti kūnu lakstančius šiurpuliukus", – taip, anot E.Linauskienės, žemės lopinėlis, kuriame jau kitą vasarą šeimos galės švęsti mažųjų gimtadienius ir kitas šventes, praėjusį spalį virto Helovino parku. Žmonių atsiliepimai Eglę ir Artūrą Linauskus paskatino siaubo projektą kartoti, todėl šių metų spalio pradžioje aštrių pojūčių ištroškusiems žmonėms jie ir vėl priminė apie artėjantį Šiurpnaktį.
Nagingi šeimininkai
Parko teritorija sužymėta rodyklėmis, tačiau konkretaus judėjimo plano kaip muziejuose čia nėra. Pasivaikščiojimą po parką galima pradėti ir nuo kepto zefyro ar puodelio karšto gėrimo "Raganų virtuvėje", ir nuo egzekucijų pavėsinėje esančios elektros kėdės.
"Kas kaip nori, tas taip juda. Prie vartų paaiškiname, patariame stebėti ženklus arba eiti takeliais. Nesvarbu, kurį variantą pasirinks, vieną ar kitą tikslą tikrai pasieks", – nors visi lankytojai Helovino parke gali išlaisvinti savo vidinius demonus, tam tikros rekomendacijos, anot E.Linauskienės, čia galioja. Tarkim, į vakarinius savaitgalio renginius organizatoriai prašo nevesti mažamečių vaikų, nes tai, kas vyksta miške ar siaubo kambaryje po juodu kupolu, rasoti priverčia net ir suaugusių vyrų kaktas. Dienomis čia laukiami visi norintys.
Suderino: žmonės į Helovino parką plūsta ir dėl adrenalino, ir dėl gražių nuotraukų. Justinos Lasauskaitės nuotr.
"Turiu pastebėti, kad pas mus renkasi labai kultūringi žmonės. Su vaikais gal kiek kebliau", – šeimininkė pasakojo, kad atvykę į parką mažiausieji tampa sunkiai valdomi, todėl reikia akylai stebėti, kad koks nors neklaužada nenulaužtų voro kojos ar nepakibtų ant tvoros.
Helovinas skirtas suaugusiesiems ar paaugliams, kuriems patinka žiūrėti siaubo filmus ir jausti kūnu lakstančius šiurpuliukus.
Bene didžiausi srautai į Kauno rajoną plūsta penktadienių ir šeštadienių vakarais, kai visas parkas paskęsta lempučių jūroje, o tamsą skrodžia šiurpūs garsai. Norinčiųjų pamatyti, kas dedasi už tvoros, tiek daug, kad ne kartą teko reguliuoti srautus, o dėl laiko stokos nepatekusiuosius vidun kviesti atvykti kitą dieną.
"Turime ir nuolatinių lankytojų, kurie, į parką atvykę dieną su vaikais, vakare čia pasirodo be jų", – parko sumanytoja džiaugėsi, kad pas juos važiuoja ne tik Kauno ar Kauno rajono gyventojai, bet ir svečiai iš kitų miestų.
Šimtai moliūgų
Panašias vietas vertinu labai atsargiai, tačiau Helovino parkas Sergeičikų kaime jau nuo pirmųjų žingsnių pelnė mano palankumą. Veikiausiai dėl to, kad čia nepastebėjau jokio kičo. Saujelę eksponatų, tokių kaip judančios lėlės, nagais kapstančios smėlį ir bandančios išlįsti iš po sunkių akmeninių antkapių, parko įkūrėjai siuntėsi iš Vokietijos, o likusiuosius Helovino atributus jie kūrė savo rankomis. Panaudoję putų polistireną šeimininkai į laisvę paleido milžinišką, kelių metrų skersmens vorą. Teniso stalas, plastikinis manekenas ir keliolika kibirų cemento virto įspūdingu antkapiu su šalia sustingusia vaikiška lėle. Iš medinių lentų Eglės vyras sukonstravo elektros kėdę, o ji pati sukalė ne tik giljotiną, bet ir nedidelį namelį, kurį prižiūri begalvis sargas.
"Esu iš tų, kurios nebijo darbo ir moka naudotis vyriškais įrankiais!" – stabtelėjusi prie dviejų žmogėnų su moliūgų galvomis E.Linauskienė prasitarė, kad geros bičiulės pagalbos prireikė tik prie šios keistuolių poros.
Skaičiuojant dienas iki parko atidarymo, kai dalis darbų dar nebuvo pradėti, šie du eksponatai jos esą visiškai neklausė. Metalinės konstrukcijos linko ir nepajėgė išlaikyti moliūgų.
Atrakcija: ar kada nors teko išbandyti štai tokį smiginį? Justinos Lasauskaitės nuotr.
Jų čia šimtai ir visi jie užauginti Eglės su šeima. Dalis moliūgų savo lokacijos nepakeitė – išaugę iš sėklos į įspūdingus gražuolius, jie liko gimtajame lauke, kurį prižiūri kelios šmėklos. Kiti, sutupdyti mediniuose nameliuose, puošia teritoriją, lankytojų asmenukes ir bando spėlioti, kur jie keliaus po spalio 31-osios – ant palangių ar į puodus.
"Turime įvairių minčių. Galvojame pakviesti vaikus į smagias dirbtuves, kad patys išskaptuotų moliūgus ir papuoštų jais savo namus", – Helovino parko siela vylėsi, kad šalčiai daržovėms bus gailestingi.
Kukurūzų labirintas
Vos už kelių žingsnių driekiasi dar ir kukurūzų laukas. Praėjusį rudenį jis buvo gerokai pasistiebęs į viršų, o štai šiemet pasiekti norimo aukščio nepavyko. Nepaisant to, savo šlovės valandos laukas sulaukė.
"Praėjusiais metais, kai kukurūzai buvo aukšti, įrengėme labirintą suaugusiesiems, o šiemet – vaikams. Jiems tai pati geriausia atrakcija. Įžengę į labirintą vaikai turi surasti penkias sielas, kurias vėliau keičia į saldainius, – išdalytus prizus E.Linauskienė skaičiavo ne saujomis, o kilogramais. – Vaikai gudrūs. Kartą įveikę labirintą, eina iš naujo."
Šalia moliūgų ir kukurūzų laukų – juoda plėvele aptraukta palapinė. "Šiltnamis", – pagalvojau, kol nepamačiau užrašo prie įėjimo "Mažamečiams nerekomenduojama". Supratusi, kad tekstas man negalioja, įlindau vidun. Kairėje iš paveikslo suriko vilkolakis, į plaukus įsivėlė milžiniškas voras, galiausiai suskambo raudonas laidinis telefonas, o man iš kairės suliepsnojo žvakės. Praskleidusi kruvinas užuolaidas patekau į palatą su girgždančia vaikštyne, ligonių kančias mačiusiomis lovomis ir smarve, sklindančia iš puodo ant viryklės.
Lankytojų įspūdžius norime sustiprinti ne tik vaizdais, bet ir kvapais, todėl atitempėme tikras jaučio kepenis.
"Lankytojų įspūdžius norime sustiprinti ne tik vaizdais, bet ir kvapais, todėl atitempėme tikras jaučio kepenis", – parko šeimininkė pasakojo, kad bevaikštant po teritoriją galima rasti dar ir galvijo kaulų. Pririšti prie medžių jie šiurpina lankytojus ir vilioja išalkusias zyles.
Sulaikiusi kvapą, kad pusryčiai neliktų šalia kepenų, iš kruvinosios palatos patekau į atominio sprogimo zoną. Apie tariamą pavojų leido įtarti manekenai su dukojaukėmis, tamsoje švytintys užrašai ir juostos, draudžiančios eiti dėl padidėjusio radiacinio fono. Prieš apleisdama siaubo namą paspaudžiau ranką klaikiai besišypsančiam klounui. Dar vienos galūnės, kabančios virš galvos liesti nedrįsau.
Siaubo ruožas – stipriems
Tuo metu, kai vaikščiojau po parką, animatorių nebuvo. Jie čia ateina penktadienių ir šeštadienių vakarais. Helovino parko idėja subūrė visą šeimą ir artimus bičiulius, todėl samdyti svetimų žmonių šeimininkams neprireikė. Po personažų kaukėmis, šiurpinančiomis vakarinių programų lankytojus, slepiasi ir draugai, ir draugų vaikai.
"Ir mums gerai, ir jiems smagu", – tai pasakiusi moteris dingo "Raganos virtuvėje", o po akimirkos pasirodė su ranku??? rankoje. Pastarasis mums atvėrė dar vienus vartus, kurie dienomis dėl vykdomų miško kirtimo darbų įprastai būna užrakinti.
Išradinga: Eglės fantazija ir auksinės rankos sukūrė ne vieną parko eksponatą. Justinos Lasauskaitės nuotr.
"Ši vieta skirta stipresnių nervų lankytojams", – mačiusi žmonių reakcijas, darsyk įspėjo E.Linauskienė.
Karste gulinti nuotaka su kruvina suknele, vėjyje plevenančių sielų skvernai, patvoryje drybsantis lavonas, pakaruokliai ar tarp medžių įsipynusios šmėklos mažuosius esą gali ne juokais įbauginti.
"Eidami šia atkarpa žmonės griūna, krenta. Ne visai malonu, kai eini tamsoje, o tavo kojas liečia nežinia kas", – priminusi patarlę, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti, idėjos sumanytoja kvietė užsukti į Helovino parką, kuris veiks iki spalio 31 d.
Sulig kalendoriaus lapeliu, skelbiančiu lapkričio pradžią, numirėliai, dvasios, vorai išsinešdins iš teritorijos ir lauks kitų metų rudens, kuris ir vėl maitins aštrių pojūčių ištroškusius žmones.
