Su savo valstybės istorija fragmentiškai susipažįstame dar mokyklos suole, ši vadovėliška panorama dažnai pažymėta reikšminių akcentų sudėliojimu, ir atrodo lyg suprantama, kiek daug mūsų protėviams teko iškęsti dėl antžmogiško agresorių elgesio, apimančio didelio masto tremtį, betikslį žudymą, bendrai – Tautos naikinimą.

Skirtingų žmonių liudijimai susiniveliuoja ir turime gan abstraktų, kiek nuasmenintą pasakojimą su tam tikromis detalėmis, statistiniais skaičiais, bet juk už viso to yra arba buvo realūs žmonės, šeimos, giminės ir jų daugiasluoksnės kelias kartas paliečiančios patirtys.

Jaunosios kartos teatro režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Fossilia“ (Lietuvos Nacionalinis dramos teatras), neseniai vizitavęs Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje, skatino žiūrovus atsigręžti į vieną žiauriausių istorijos etapų, kurio metu be jokių sveiku protu grindžiamų argumentų žmonės buvo išplėšiami iš savo namų, ištremiami sugriaunant jų gyvenimus – kankinant, žudant.

Sprendimas: spektaklio kūrėjai sudėtingas tremties, sunkios praeities ignoravimo, skirtingų kartų požiūrio į istoriją temas nagrinėja remdamiesi D. Grinkevičiūtės dokumentika ir pasakojimu apie vieną fiktyvią šeimą. / D. Matvejevo nuotr.

Režisierė E. Švedkauskaitė ir dramaturgijos mentorė (taip apibūdinta spektaklio pristatyme) Anna Smolar į sunkią praeities temą eina išbandytu keliu: pasakojimą konstruodamos per vienos šeimos istoriją. Kaip rodo teatro (ir kino pavyzdžių) praktika, ne abstrakčios istorijos, o būtent tos, kurios kalba apie realią arba fikcinę konkretaus žmogaus, šeimos patirtį, žiūrovams sukelia didesnį empatijos jausmą. Spektaklio scenografiją kūrė Ona Juciūtė, kostiumus – Dovilė Gudačiauskaitė, muziką – Agnė Matulevičiūtė, šviesų dizainą – Julius Kuršys, vaizdo projekcijas – Ieva Kotryna Ski, choreografiją – Erika Vizbaraitė.

Tėvas demonstruoja bene didžiausią transformaciją – nuo norinčio nutildyti, nuslopinti iš praeities kylančias fosilijas iki palaipsnio atsivėrimo.

E. Švedkauskaitės spektaklio atskaitos tašku skaudžiai tremties temai tampa reali asmenybė Dalia Grinkevičiūtė – jos biografija, 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60 surastas ir iškastas stiklainis, kuriame buvo paslėpti D. Grinkevičiūtės tremties prisiminimai. Tačiau nevertėtų ieškoti nuoseklaus ar tiesmuko istorijos vizualizavimo teatrinėmis priemonėmis – spektaklio naratyvinė medžiaga sukonstruota iš kelių dalių: minėti atsiminimų tekstai, fikcinė šeimos narių istorija, kurioje skleidžiasi skirtingų kartų santykis su praeitimi, ir jas jungianti muziejininkės, tyrinėjusios, šifravusios netikėtai rastus rankraščius, perspektyva.

D. Matvejevo nuotr.

Pavadinimas „Fossilia“ nurodo į istorinius artefaktus: „Suakmenėjusios, apanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios iškastinių gyvūnų ir iškastinių augalų makro- ir mikroliekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai“ (https://www.vle.lt/straipsnis/fosilijos/). O. Juciūtė spektaklio veiksmo (tiksliau, sustojimo ir atsigręžimo praeitin) vietą aprūpina stambiais, išdidintais kaulais, kurie – tarsi muziejaus eksponatai, bet tinkami ir kaip suoliukai personažams prisėsti, nes praeitis įgis reikšmę, bus aptverta (kaip įprasta muziejuje) tik tada, kai bus įprasminta – išanalizuota, uždokumentuota.

Spektaklyje veikia penki personažai, iš kurių keturi susieti šeiminiais ryšiais: mama (akt. Vitalija Mockevičiūtė), tėtis (akt. Darius Gumauskas), sūnus (akt. Povilas Jatkevičius), dukra (akt. Ugnė Šiaučiūnaitė) ir tarsi per tam tikrą distanciją į šeimos istoriją pretenduojanti žvelgti muziejininkė (akt. Rasa Samuolytė).

Sudėtinga kelionė į šeimos praeitį prasideda nuo dviejų veiksnių – užsienyje studijuojantis P. Jatkevičiaus kuriamas sūnaus personažas gauna užduotį ir grįžta namo kurti dokumentinio filmo apie šeimą. Lygiagrečiai paaiškėja, kad senajame šeimos namo kieme rastas stiklainis su tetos (senelio sesers) pasakojimu apie Sibiro žiaurumus.

D. Matvejevo nuotr.

R. Samuolytės muziejininkė entuziastingai bando šeimą įtraukti į praeities rekonstrukcijos procesą. Tačiau tai nėra taip paprasta: ją pasitinka vangus noras susipažinti su istoriškai vertinga medžiaga, bet pateiktą tetos prisiminimų kopiją šeimos nariai visgi perskaito. Jaunesnioji karta noriai siekia užpildyti turimų žinių spragas, pažinti tėvo giminės istoriją, o jis, įkūnijamas D. Gumausko, nelinkęs versti ypač skaudžių istorijos puslapių.

Visai kitomis sąlygomis užaugęs jaunimas – sūnaus ir U. Šiaučiūnaitės kuriamos dukros personažai – apsilankę vaikystės name bando reflektuoti trūkinėjantį praeities naratyvą – prisiminti senelį, susieti perskaitytus tetos prisiminimus su jo gyvenimu. Tiesa, iš atminties iškylantys vaikystės žaidimai – brolio ir sesers pasistumdymai – scenoje pasižymi dirbtinumu. Nors būta ir aktorine prasme stipresnių vietų, pavyzdžiui, P. Jatkevčiaus klausimai, retorinis kreipimasis į tėvą, skatinant prisiminti jo gimimo dieną, tos dienos veiksmus ir aplinkybes, visgi tėvų ir muziejininkės personažai sukurti stipresni.

D. Gumausko įkūnijamas tėvas demonstruoja bene didžiausią transformaciją – nuo norinčio nutildyti, nuslopinti iš praeities kylančias fosilijas, argumentuojant nenoru susilaukti perteklinio dėmesio (nes „tai sena istorija, o jos dalyviai mirę“), iki palaipsnio atsivėrimo užpildant pasakojimą trūkstamomis detalėmis (kurios ir gąsdina, ir demonstruoja norą savo šeimą apsaugoti nuo savo paties, praeities skaudulių), iki jautraus, nors per distanciją, kreipimosi į sūnų.

V. Mockevičiūtės kuriama mamos veikėja balansuoja tarp noro prabilti ir padėti sūnui kurti filmą. Tačiau ir vyro šeimos biografijos žinios ne itin išsamios, ir atverti asmeninę perspektyvą ne taip lengva. Kaip rodo viena iš mizanscenų, geriau jau kalbėti apie šiuolaikinį gyvenimą – dukrą, aktyviai besirūpinančią ledynais ir ekologinėmis problemomis.

D. Matvejevo nuotr.

R. Samuolytė išties įtaigiai tvarkosi su istorijos tyrėjos-muziejininkės pareigomis, produktyviai stengiasi išklausti kuo daugiau informacijos apie surastą rankraštį, o kartu inspiruoti taip reikalingus pokalbius tarp šeimos narių. Jos balsu nuskamba ir rankraščio citatos, komentarai, kurie nepertekliniai, ne vizualizuoti (kas dažna) žiauriomis, brutaliomis scenomis, labiau sąlygiškai, bet paveikiai sutelkiant aktorius į choreografės E. Vizbaraitės judesio kompozicijas.

Spektaklio „Fossilia“ pradžioje ir pabaigoje matome ekrane projektuojamus tarsi filmo titrus. Taip kuriamas įspūdis apie žiūrovo matomą tiek dokumentinio filmo gimimo procesą, tiek jo rezultatą. Į personažą-pašnekovą nukreipta kino kamera, transliuojamas vaizdas ekrane, stambus planas sustiprina kalbančiojo emocijas, jų kaitą, tuo pat metu dar kartą primena apie poreikį dokumentuoti, fiksuoti istorijos liudijimus.

Vaizdas ekrane, stambus planas sustiprina kalbančiojo emocijas, jų kaitą, tuo pat metu dar kartą primena apie poreikį dokumentuoti, fiksuoti istorijos liudijimus.

Istorijos analizei ir dokumentacijai pasitelkiami kinematografiniai sprendimai primena ir kelis pastarųjų metų filmus. Pavyzdžiui, prancūzų režisieriaus Cédrico Kahno filmą „Su gimtadieniu“ („Fête de famille“, 2019 m.), kuriame taip pat per sūnaus kameros objektyvą fokusuojamasi į šeimos praeitį. Tema, žinoma, kita, tai šeimos šventė – mamos jubiliejus, bet pozityvias nuotaikas keičia neišanalizuotos, nutylėtos šeimos problemos. Lietuvių kino režisierė Dovilė Šarutytė debiutiniame pilnametražiame „Ilgo metro filme apie gyvenimą“ (2022 m.) gręžiasi jau ne į kitų biografijas ar istorinius kontekstus, bet į savo – realios šeimos, konkrečiai tėčio biografiją, trūkinėjantį ryšį su juo, naudojasi užfiksuotais dokumentiniais šeimos kadrais.

„Fossilia“ kūrėja E. Švedkauskaitė teigia: „Tai labiau bandymas keliauti gilyn po faktais ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šiandien gyvenančių lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį.“ Stebėdama rezultatą scenoje, manau, kad šis tikslas išsiplečia, neretai į pirmą planą iškyla skirtingų kartų – tėvų ir vaikų – santykis su praeitimi, (ne)verbalinė diskusija apie poreikį: prisiminti, analizuoti, dalytis skaudžia ir sudėtinga istorija už šeimos namų ribų. Deja, bandant apibendrinti spektaklį, norisi pasakyti: nuoseklaus dialogo galimybės atrodo dar ganėtinai komplikuotos...

Iš praeities į dabartį

Savo kūryboje atminties, prisiminimų temas nagrinėjanti režisierė šį spektaklį vadina nuoseklių sudėtingų Lietuvos istorijos įvykių tyrinėjimų tęsiniu.

„Tai bandymas skverbtis pro faktus gilyn, ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šių dienų lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį. Ar tai dar kelia skausmą, o gal jis yra transformavęsis?“ – svarsto E. Švedkauskaitė.

Menininkė yra pelniusi ne vieną aukštą įvertinimą. Už Valstybiniame jaunimo teatre pagal Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“ pastatytą to paties pavadinimo spektaklį pernai ji buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklis „Fossilia“, kurio premjera įvyko pernai balandį, Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ buvo apdovanotas žiuri prizu.

Spektaklyje veikia keturių asmenų šeima. Sūnus užsienyje studijuoja kino meną ir, akademijoje gavęs užduotį sukurti dokumentinį filmą, imasi gilintis į savo šeimos istoriją. Tėvas ne itin noriai dalijasi prisiminimais, tačiau kai sulaukia skambučio iš muziejaus, kad buvo atrastas jo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis, šeimos situacija ima skleistis pati.

D. Matvejevo nuotr.

E. Švedkauskaitė kuria fikciją, tačiau remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60, buvo atsitiktinai iškastas stiklainis su paskirais D. Grinkevičiūtės atsiminimų apie Sibirą lapeliais. Rankraštis buvo laikomas prarastu, nes dar pati D. Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių buvo bandžiusi jo ieškoti, bet nerado. Iškastas reliktas prikelia praeities temas.

E. Švedkauskaitė tarsi pratęsia D. Grinkevičiūtės sukeltą kalbėjimo apie tremties dramą bangą, skausmingą praeitį sujungdama su šiandiena.

Trys paralelės

Spektaklio tekstas kurtas repetuojant, tad autoriais yra įvardyti D. Ginkevičiūtė, pati režisierė ir visi keturi aktoriai: Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė.

E. Švedkauskaitė sako supratusi, kad dokumentikos, kuria remtųsi, negalima adaptuoti. Ji ėmusi ieškoti, kokiomis dramaturginėmis linijomis galima pasakoti istoriją, paliesti jai svarbias temas – santykį su tėvais, seneliais, asmenine ir tautos praeitimi.

Spektaklio tekstas konstruojamas iš autentiškų D. Grinkevičiūtės atsiminimų intarpų, pasakojimų apie ją ir dabarties žmonių dialogų. E. Švedkauskaitė tarsi pratęsia D. Grinkevičiūtės sukeltą kalbėjimo apie tremties dramą bangą, skausmingą praeitį sujungdama su šiandiena.

Anot R. Samuolytės, atkurti D. Grinkevičiūtės išgyvenimus pasakojant pirmuoju asmeniu būtų buvę neteisinga. „Mes to nepatyrėme. Mes galime papasakoti apie save, apie savo kartą, kaip mes suprantame, kaip mumyse atsiliepia ši tema", – kaip, pradėjus ieškoti pasakojimo krypties, atsirado su tremtimi susijusios šeimos paveikslas, rankraštį iššifruojanti muziejaus darbuotoja, aiškina aktorė.

D. Matvejevo nuotr.

Kartų disonansai

Spektaklyje akcentuojami ryšiai tarp kartų sudėtingi, suformuoti šeimos istorijos, kai, žvelgdami į jaunesniąją kartą, vyresnieji regi nebūtinai idealų savo atspindį. Tačiau tiesti tiltus būtina, ir tai nėra neįmanoma užduotis.

„Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti mūsų, jaunų žmonių, norą kuo atviriau kalbėti su tėvais, analizuoti jų patirtis ir kaip tai paveikė mus. Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais", – pabrėžia režisierė.

Anot E. Švedkauskaitės, jos kartai, užaugusiai atviro kalbėjimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, esą natūralu atvirai kelti rūpimus klausimus. Tik patinka tai anaiptol ne visiems vyresniems žmonėms.

„Santykis su tėvais šiame spektaklyje yra labai svarbus. Todėl jame ir veikia trys kartos, siekiant analizuoti tremtį ne kaip kažkam seniai nutikusią nelaimę, o kaip tarpgeneracinę, iš kartos į kartą keliaujančią traumą“, – sako menininkė.

D. Matvejevo nuotr.

Kas? Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Fossilia“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 1 d., 18 val.

Pagarba – tik menama

Jaunos dramaturgės kūryba šiuolaikinių lietuviškų pjesių kontekste išsiskiria savitu kalbos stiliumi, intelektualiu, daugiaplaniu turiniu ir subtiliu, rafinuotu humoru. Pjesės „Patina“ idėjiniu atspirties tašku tapo vieno įžvalgiausių nūdienos mąstytojų Zygmunto Baumano išsakyta mintis, kad „žmonių solidarumas yra pirmoji vartotojų rinkos triumfo auka“. Patina – plona žalia, ruda arba mėlyna plėvelė ant varinių, žalvarinių, bronzinių dirbinių paviršiaus, atsirandanti nuo drėgmės arba specialaus apdorojimo oksidantais.

Kūrinio centre – motinos ir dviejų su ja gyvenančių sūnų santykių istorija, persmelkta subtiliu humoru ir absurdo elementais. Vieną dieną vyriausiąjį sūnų nusprendžia palikti žmona Adelė. Motina greitai sumoja, kad sūnui skubiai reikia surasti kitą moterį. Netrukus pasirodo potencialiai tinkama kandidatė pristatyti savo gerųjų savybių. Kadangi namuose gyvenimas vyksta griežtai pagal motinos planą, vyriausiasis sūnus neturi kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su gimdytojos pasiūlymu. Naujoji žmona greitai tampa šeimos dalimi, viskas grįžta į senas vėžes, tačiau kartu veriasi ir tamsiosios paslaptys.

Pjesės autorė įtaigiai kuria nejaukų ir absurdišką keistos šeimos paveikslą, kuriame perteikiamas bergždžias bandymas vaizduoti normalumą. Visi veikėjai kreipiasi vienas į kitą „jūs“, kalba ramiai, lyg nesuvokdami, kad kalbai, o tuo labiau reakcijoms būdingos atitinkamos emocijos. Nors pjesėje viskas įvyksta per vieną dieną, veikėjai elgiasi taip, lyg istorija vyktų ne vieną ir ne du mėnesius.

Organizatorių nuotr.

Laikmečio atspindys

„Patina“ vaizduoja situaciją, kai šeima kaip modelis dar išlikusi, bet vidiniai santykiai primena santykius įmonėje – perki–parduodi, tikiesi naudos, žmonės sueina tik tam, kad gimtų vaikai. Tarsi iš inercijos dar laikomasi idėjos, kad vaikai įprasmina tėvų gyvenimą ar užtikrina giminės pratęsimą, bet pjesėje tai tik teorinio lygmens idėja – iš tikrųjų tarp motinos ir sūnų neegzistuoja meile grįstas ryšys.

„Įsivaizduokime, kad iš visos loginės gyvenimo grandinės išimame meilės elementą, ir pamatysime, kad žmonių santykiai tampa grynai dalykiški, – sako režisierė Eglė Švedkauskaitė. – Tuomet savo namuose bendrautume kaip parduotuvėje, įstaigoje ar verslo susitikime. Paprastai tuokiamės, nes mylime, o jei nėra meilės – tiesiog sudarome sandėrį.“

Režisierė spektaklio žanrą įvardija kaip vienos šeimos paveikslą, kuriame žmonės susieti šeiminiais ryšiais be turinio.

Anot režisierės, pjesėje „amputuota“ meilė, bet kiti jausmai – pavydas, kerštas, konkurencija, noras dominuoti – išlieka. „Spektaklis kalba apie tai, kaip atrodytų pasaulis, jei eliminuotume meilės jausmą. Man atrodo, kad apie meilę mūsų visuomenėje dar nemokame tinkamai kalbėti, bet ir gyventi be jos negalime“, – įsitikinusi  E. Švedkauskaitė.

Spektaklio kūrėjai be galo taikliai pataiko į tai, kas šiuo metu vyksta su šeimos institucija. Pasak E. Švedkauskaitės, šiandien jauni žmonės labiau siekia ne sukurti šeimą, o įprasminti save.

„Visa dabartinė kultūra, socialinės medijos yra skirtos individo savireprezentacijai – leidžiama būti tuo, kuo esi, daryti tai, ką pats nori daryti. Esame drąsinami bet kokia kaina siekti savo tikslų ir gauti tai, ko trokštame. Turime didžiulę pasirinkimo laisvę. Visuomenė labai priartėjo prie amerikietiškosios svajonės išsipildymo, tačiau esame labai nelaimingi. Dėl to ir kyla radikalūs judėjimai už tradicinę šeimą, ilgimasi uždaros bendruomenės saugumo“, – sako režisierė.

Tokiomis aplinkybėmis esą ir randasi įvairių šeimos maršų, suverenų, grįžimo prie neva tradicinių vertybių politikoje. „Ši kryptis pavojinga, tačiau, žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, toks pokyčio momentas yra labai įdomus. Spektaklyje norėjau atskleisti šeimos santykių žiaurumą ir aštrumą, kurie paslėpti po subtilumo ir oficialumo drabužiu. Kasdienybėje negalime sau leisti taip preparuoti santykių su tėvais ir mylimaisiais, tačiau teatro scenoje tai gali virsti tikslia analize, kaip, pridengti meilės vardu, reiškiasi savininkiškumas ir kontrolė“, – pasak E. Švedkauskaitės, šio spektaklio tikslas nėra tyrinėti formą ar technines teatro galimybes – tai atidus ir smulkmeniškas žvilgsnis į santykius, žmonių mąstymo, įpročių ir baimių tyrinėjimas.

Organizatorių nuotr.

Nekontroliuojama aplinka

„Patinoje“ rodoma visiškai suirusi šeima, tiksliau, tuščias kiautas, paveikslas ant sienos. Dėl to režisierė spektaklio žanrą įvardija kaip vienos šeimos paveikslą, kuriame žmonės susieti šeiminiais ryšiais be turinio.

Subtilia minimalistine maniera sukurtas spektaklis pasižymi ypatinga estetika ir vaidybos stiliumi. Spektaklio veiksmas vyksta nuasmenintame kambaryje, kur dominuoja vienodas pilkas koloritas.

Spektaklio scenografė Ona Juciūtė sukūrė vientisą, išbaigtą, savyje priešpriešų neturintį scenovaizdį. Interjero anonimiškumas padeda kelti klausimų apie visuomenėje įsigalėjusius tarpusavio santykių konstruktus.

„Vizualinė nuoroda į natūralizmo judėjimą teatre kalba apie aplinkybes, kurių negalime kontroliuoti (tai socialinė aplinka, klasė, lytis) ir šių aplinkybių vaidmenį mūsų kasdienybei – jausmams, santykiams, pasaulėžiūrai ir kuriamai tikrovei“, – teigia scenografė.

Spektaklio kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė, kompozitorius – Vytautas Leistrumas, videomenininkė – Aneta Bublytė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys. Vaidina: Motina – Nomeda Bėčiūtė / Monika Šaltytė, Josifas Baliukevičius, Tautvydas Galkauskas, Aistė Šeštokaitė / Monika Geštautaitė, Inga Jarkova-Bučienė, Lina Bocytė.

Kas? Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis, vienos šeimos paveikslas „Patina“.

Kur? Kauno nacionaliniame dramos teatre.

Kada? Vasario 22 d. 19 val.

Pagal aktyvios jaunosios kartos rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę pastatytame spektaklyje bus nagrinėjama akistata su sistema, bejėgystės ir vilties temos. Pirminis impulsas šiai pjesei atsirasti buvo draugės pranešimas feisbuke apie tai, kad jos dukters neįleido į kultūrinį renginį, mat buvo per jauna. Rusijoje, kaip ir kitur, galioja amžiaus cenzas – N7, N14, S. Atėjusioms į kiną joms buvo uždrausta pirkti bilietus, nes filmas N14, o mergaitei – aštuoneri. Mano bičiulė nusistebėjo ir supyko, kad kažkas visiškai svetimas (valstybė!) gali kontroliuoti kiekvieno gyvenimą, kištis į jos pasirinkimą, kaip auginti savo vaiką. – teigia dramaturgė, kuri pirmąją premjeros dieną – sausio 7 d. – kartu su režisiere dalyvaus susitikime su publika.

Pristatyti Asios Vološinos pjesę man reiškia pakviesti žiūrovą į išsitempusį laiką, kurio rėmuose skleidžiasi nerimas. Dėl savęs, dėl savo kūno, dėl savo vaiko, dėl šalies ir ateities. Tai proga įsigilinti į laisvės sąvoką – kas tai yra nedemokratinėje aplinkoje? Mano nepaklusnumas ar nesipriešinimas? Ar susitaikymas ir cinizmas, nukreiptas į pūvančią santvarką, nėra savęs įkalinimo forma? – retoriškai klausia režisierė, lietuvių publiką supažindinsianti su Lietuvoje dar menkai girdėtos dramaturgės kūryba.

– Asia Vološina – visiškai naujas vardas lietuviškame teatre. Kas nulėmė šitokį dramaturginės medžiagos pasirinkimą?

– 2019-ųjų pradžioje, norėdama pasiūlyti spektaklio idėją šiam teatrui, susitikau su Jaunimo teatro vadovu Audroniu Liuga. Jis man papasakojo apie Asią Vološiną, „Žmogaus iš žuvies“ autorę, ir pasiūlė paskaityti jos pjeses, tuo metu nei viena dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Kelias savaites pasitelkusi savo ribotas rusų kalbos žinias palengva skaitinėjau ir iki galo nesupratau, kur link suka dramaturgė. Bet perskaičius visą pjesę pajutau, kad kažkas mane užkabino, tiksliau, tai buvo emocinis pjesės efektas. Supratau, kad man pažįstamos pjesės situacijos, kad esu jas patyrusi, esu išgyvenusi tas emocijas, žinau tą bejėgystės ir obsesijos mišinį, kuris ryškus šioje pjesėje. Šalia asmeninių, bet universaliai išreikštų jausmų, aiškiai jaučiamas dabartinės Rusijos socio-politinis kontekstas. Aš siekiu pažinti ir tyrinėti savo šalies ir regiono politinius kontekstus, mechanizmus, post-totalitaristines traumas. Tai buvo dar vienas svarbus stimulas imtis šios pjesės.

– Renkiesi statyti rusų dramaturgės kūrinį. Kaip manai, kodėl jauni kūrėjai retai renkasi statyti lietuvišką dramaturgiją?

– Manau, kad nėra daug gerų, išbaigtų lietuviškų pjesių, kurias būtų galima imti ir statyti. Reikalinga arba interpretacija, arba gebėjimas kurti savo dramaturgiją naudojantis jau esamos medžiagos motyvais. Bet darbas su dramaturgu, kuris aktyviai dalyvauja repeticijų procese ir kuria/perkuria sceninį tekstą čia ir dabar, dar nėra itin populiarus būdas, šito dar tik mokomės.

Atrodo, lietuviškos dramaturgijos tikrai yra, bet kai kurie tekstai įkalinti parašymo metuose. Bet jauni dramaturgai ir didėjanti kūrybinių dirbtuvių pasiūla tikiuosi padės mūsų tekstams tobulėti. Teatrai čia irgi gali prisidėti – kviesti dirbti režisierius ir dramaturgus be iš anksto parašyto teksto.

Kita priežastis, kodėl nedaug lietuviškų pjesių ar adaptacijų pastatymų, yra kiek liūdnesnė. Esame konservatyvūs. Vis dar laikome šventvagyste, jei kas nors bando pažvelgti savaip į klasikinį lietuvišką tekstą arba nevienareikšmiškai vertinamą kūrinį. Šventai tikime herojais, šedevrais ir jų neliečiamumu. Tai mus stabdo nuo savianalizės.

– Kalbi apie kolaboracinį metodą. Koks tavo pačios požiūris į šitą metodą? Kas tau svarbu teatre, kaip kūrybinėje erdvėje?

– Su kiekvienu nauju darbu suvokimas kas svarbu ir įdomu teatre keičiasi, konfigūruojasi, auga. Šiuo metu man turbūt svarbiausia ieškoti būdų, kaip kurti laisvai ir suprasti, ką norisi pasakyti. Studijos, autoritetai ir teatro legendos sukuria tam tikrą foną, kuriame kartais nebesupranti savęs, kas tau iš tikrųjų svarbu. Man atrodo, tai yra dažnas neseniai mokslus institucijose baigusių menininkų galvosūkis.

Man svarbu, kad teatras nebijotų nepatogumo. Kad pati teatro bendruomenė būtų atvira savo jauniems nariams ir padėtų skleistis jų savitumui, nesiekdama įsprausti į jau suformuotus ir patvirtintus modelius. Kaip mums patinka, kai prie jauno režisieriaus pavardės parašyta, pas ką jis mokėsi... Tuo galima pasitikėti. O kokia tema kuriama ir ką norima pasakyti jau nebe taip ir svarbu. Per daug išankstinių nuomonių. Jų atsisakyti linkiu ir sau, ir kitiems. Ir dar tokia utopinė mano svajonė – rasti, kaip pasikviesti žiūrovą į spektaklį be klišinių aprašymų apie būsimą pastatymą, kurie rinkodaros amžiuje būtini, bet dažnai labai apgaulingi.

O kūrybinio bendradarbiavimo principas man labai patinka, manau, kad jo populiarėjimas rodo besikeičiantį mąstymą – galbūt pajudėsime nuo vienos vizijos diktato. Pavyzdžiui, kartu kuriama dramaturgija turi potencialą būti žymiai gyvesnė, nei kadaise parašytos pjesės, žinoma, tam reikalingas gerai paruošiamųjų etapų metu surinktą medžiagą suvaldantis ir struktūruojantis dramaturgas.

– Be režisūros taip pat dirbi ir kaip režisieriaus asistentė, kiek teko domėtis, nemažai prisidėjai prie spektaklių, kuriuos Lietuvoje kūrė lenkų režisieriai. Ką tau, kaip kūrėjai, suteikė šita patirtis?

– Menininkai, su kuriais dirbu, mane labiausiai žavi savo drąsa ir laisve. Matau žmones, kurie jungia ir dekonstruoja žanrus, atneša į teatrą kitų menų išraiškos priemones ir tai daro su dideliu užsidegimu. Kitas svarbus momentas, kurį man patinka stebėti ir analizuoti, tai kaip žmogus iš šalies, atvykęs dirbti į Lietuvą, susipažįsta su mūsų mąstymu, taisyklėmis ir kaip tai reflektuoja. Mane domina ši pašalinio pozicija, manau, kad režisūros mokomasi stebint aplinką, būnant šiek tiek autsaideriu. Be to, kad dirbu su lenkų kūrėjais, šiais metais pati nemažai laiko praleidau Varšuvoje, dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, stebėjau spektaklius. Po jų išeidavau įkvėpta aštraus požiūrio, tikslios visuomenės kritikos, nenuobodžiai nagrinėjamų socialinių temų. Pastebėjau, kad lenkų kūrėjai dažnai imasi nacionalinės dramaturgijos, paverčia ją kontekstu, pretekstu, perkuria ir analizuodami chrestomatines dramas kalba apie šiandienines problemas bei neišnykstančius tautos skaudulius. Tai geras pavyzdys mūsų kūrėjams.

– „Žmogaus iš žuvies“ eskizą pristatei Jaunimo teatro organizuojamoje jaunųjų kūrėjų vitrinoje „Black Box“. Sausį jau įvyks ir spektaklio premjera. Kokias temas žadi plėtoti būsimoje premjeroje?

– Daugiausiai mąstau apie bejėgystę, pasmerktumo jausmą, bandymą nuo jo apsiginti, pabėgti. Per personažų pokalbius vienas su kitu ir su savimi ieškome tikslios žmonių, kurie gyvena vidaus ir išorės įtampoje, būsenos. Į gatvę išeiti nesinori, nes ten tavęs laukia abejingumas, atbukimas, agresijos demonstravimas ir ideologija. Tai smelkiasi ir į namų erdvę, išsireiškia per sarkazmą, patyčias kaip gynybinę reakciją. Kai tokį bendravimą pastebi ir įvardija užsienietis (pašalinis), nenorima girdėti apie save tiesos, ji per skaudi. Pjesėje yra vienas personažas, kuris nepasirodo scenoje. Tai mergaitė, kuri man reprezentuoja viltį. Kažkur tarp tos vilties praradimo ir atgavimo mes ir dirbame.

– „Žmogų iš žuvies“ apibūdinai kaip lingvistinį labirintą. Kaip sugalvojai tokį apibūdinimą?

– Šis apibūdinimas atėjo galvojant apie tai, jog didžioji dalis pjesės veikėjų filologai ir kalba yra jų aistra bei pagrindinė išraiškos priemonė. Jie komentuoja, ironizuoja, kalba citatomis, įmantriomis formuluotėmis, žodžiu, veikia vienas kitą kalbos lygmeniu. Pjesės antroji dalis yra parašyta kaip besipinantys moterų monologai – tai irgi savotiškas labirintas, kuriame svarbus kalbos skambesys, o atskiros temos geriausiai skamba susitikdamos kuriame nors labirinto posūkyje.

– Kaip manai, kuo ši pjesė aktuali šiandieniniam žmogui, kas jį galėtų sudominti?

– Šiuolaikiniam žmogui aktualu viskas ir niekas, nes prie kiekvieno dalyko pridedamas žodis aktualu, šis bruožas labai sureikšmintas ir praranda savo pirminę reikšmę. Tikiuosi, jog „Žmogus iš žuvies“ sudomins žiūrovą situacijos atpažįstamumu. Šioje pjesėje veikia žmonės, kurie negalėdami pakelti realybės, kuria savo uždarą pasaulį, lyg salą. Iš knygų, prisiminimų, vilčių, iliuzijų. Deja, jų noras atsiriboti, nedalyvauti kitų taisyklėmis paremtuose žaidimuose yra pasmerktas, nes ši laisva sala egzistuoja negailestingos sistemos viduje.

Man regis, daugelį mūsų apima noras atsitraukti nuo tikrovės ir ją pajuokti. Tik pjesės personažams tai ne noras, o kasdienis būvis. Ignoruojame problemas, savo pačių sustabarėjimą, o kai mus ištinka ekstremali situacija, stebimės savo nejudriu kūnu ir protu. Pavyzdžiui, mes juk gyvename demokratinėje valstybėje, bet pilietinės pozicijos ir sąmonės mums trūksta. Ir kai mūsų pačių mitologizuota valdžia priima keistokus sprendimus, nesuprantame, kodėl į mūsų išmurmėtą nuomonę niekas neatsižvelgė.

Pjesė parašyta apie Rusiją, bet personažų mąstymas, dvasinis būvis artimas ir lietuviams. Ir ne vien jiems, kaip išgirdau po pjesės skaitymo, kurį komentavo kolegos iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos.

Spektaklio „Žmogus iš žuvies“ premjera – sausio 7, 8 dienomis Jaunimo teatro salėje 99.