Birželio 17-ąją vyksiančiame renginyje bus galima išvysti Raudondvario bendruomeniškumo atspindžių iš skirtingų Lietuvos kultūros istorijos laikotarpių. Baigiamąjį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginį Raudondvaryje organizuoja gausi bendruomenė – nuo mažiausiųjų iki senjorų, kurie ne tik aktyviai įsitraukia į organizacinius procesus, bet ir svariai prisideda prie kūrybinio ir meninio renginio išpildymo, tapdami režisuoto žygio dalimi.

Apie bendruomenės įsitraukimą, įspūdingos teatralizuotos ekskursijos maršrutą ir tai, kas būtina, rengiantis į naktinį žygį Raudondvario istorija – pokalbis su renginio režisierė Egle Valadkevičiūte.

– Teatralizuota kelionė vyks naktį, tai jau savaime nuleidžia paslapties šydą. Vis dėlto, gal galite atskleisti, kas lauks renginio dalyvių?

– Iš tiesų naktis suteikia paslapties – tokia mūsų intencija neatsitiktinė, kadangi naktys prieš Jonines – nors paslaptingos, tačiau labai šviesios, kai galima ieškoti tų paslapčių ir jas aiškiai pamatyti. Mes bandysime ieškoti to, kas Raudondvaryje nėra akivaizdu, nes kiekvienas kaunietis žino, kad Raudondvaris – tai Raudondvario dvaras, tačiau vargu ar visi žino, kad čia galima rasti nuostabių Nevėžio prieplaukų, medelyną, Meilės alėją ir kitų istorijoje nugulusių objektų. Viso kūrybinio proceso metu mes ieškojome neakivaizdaus Raudondvario ir neakivaizdžių Raudondvario istorijos faktų.

– Ar tai pasakojimas tik apie Raudondvarį?

– Renginys aktualus ne tik Raudondvario bendruomenei, kadangi keliaujama per Lietuvos kultūros istoriją. Ieškome kaip raudondvariečiai atsispindėjo tuose skirtinguose istorijos tarpsniuose. Pavyzdžiui, sovietmečiu – žmonės vis tiek kūrė, dainavo dainas, viskas vyko paslapčia, kažkur net tūnojo hipiai, ypač Kaune. Renginyje mes bandysime atskleisti ir Roko maršą, Sąjūdį, vėliau ir hiphopo kultūros Lietuvoje ištakas... Manau, kad tai aktualus renginys kiekvienam, kadangi priminsime visai Lietuvai svarbius kultūrinės istorijos momentus.

– Renginio pavadinimas aiškiai sako, kad tai – kelionė laiku. Ar jos metu nusikelsime tik į praeitį, ar galime tikėtis pažvelgti ir į ateitį?

– Renginyje darysime laiko kilpą. Saugią laiko kilpą. Pirmiausia tarsi laiko portalu iškeliausime į gilią praeitį, kai Raudondvario net nebuvo – čia žydėjo tik gėlės, skraidė paukšteliai. Vėliau keliausime per sovietmetį iki dabarties. Į šią dieną, dabartį, grįšime, kad sukurtume ateitį. Ji bus palikta žiūrovo fantazijai – jis galės tarsi numatyti tą ateitį, kai išvys visą didingą istoriją, nusidriekusią žygyje. Žinoma, nors ir paliekame ateities perspektyvą atvirą kūrybai, tačiau kai kuriais momentais ją bus galima išvysti, pajausti – pavyzdžiui, per artistų kostiumus.

– Atrodytų, kad šiame patyrime (jeigu galima taip įvardyti) visko bus daug – garso, šviesų, reginių. Kas bus renginio kulminacija?

Tai nebus fizinės ištvermės reikalaujantis žygis, tai – kultūrinė patirtis, per kurią eisime ramiai su meniniais intarpais.

– Iš tiesų dvejopi jausmai – lyg ir norisi papasakoti, tačiau drauge norėtųsi palikti ir staigmeną, kad žiūrovas pats atvyktų ir pamatytų viską savo akimis. Galiu tik atskleisti, kad į šį renginį įtraukta bene 100 Raudondvario gyventojų: nuo mažiausiųjų iki vyresnio amžiaus žmonių. Visa bendruomenė aktyviai prisideda prie kūrybos.

– Ar renginį kuria tik raudondvariečiai? Ar prie kūrybos išpildymo prisideda ir profesionalūs aktoriai?

– Ne, ne tik. Turėsime ir profesionalų. Pavyzdžiui, renginyje pasirodys profesionalus nunčiakų žonglierius – kovų menų ekspertas, o finalinį naktinio kultūros žygio momentą vainikuos Klaipėdos dramos teatro aktorių gyvo garso grupės „Kreivos muzikos orkestras!“ koncertas. Įdomu tai, kad prie pasirodymo prisijungs ir kito miestelio, esančio Kauno rajone ir bene labiausiai nutolusio nuo Raudondvario, Rokų jaunimo teatro trupė. Tikimės rudenį pratęsti gražią sinergiją ir pasikviesti Raudondvario jaunimą į Rokuose vyksiantį renginį. Galbūt taip užsimegs tolimiausių Kauno rajonų bendruomenių draugystė, pradėta kūrybinio bendradarbiavimo pagrindu.

– Nors teatralizuotą kultūros žygį kuria ir profesionalūs artistai, tačiau pagrindas išlieka bendruomenės iniciatyva ir jos nariai. Koks skirtumas yra jums, kaip režisierei, dirbti su bendruomene ir profesionaliais aktoriais? Ar tai kelia iššūkių?

– Iš režisieriaus pozicijos, tai ir privilegija, tačiau ir kur kas didesnis iššūkis, kadangi pradedi dirbti nuo nulio. Žmonių aktyvavimas yra didelis iššūkis, turi svarstyti kokius kūrybinius metodus naudoti juos įtraukiant. Tai atskiras darbas – sukurti kūrybinę metodiką bendruomenės įtraukimui. Režisierius siekia sukurti profesionalius pasirodymus su neprofesionaliais aktoriais.

– Grįžkime prie renginio. Aprašyme nurodoma, kad kelionėje laiku netrūks interakcijų – ar žiūrovas turi ruoštis būti spektaklio dalimi?

– Ta interakcija yra kaip pati istorija – jeigu tu nori, gali būti aktyvia jos dalimi, jeigu nori – gali tiesiog vartyti jos puslapius ir stebėti iš šalies. Su kūrybine komanda į interakciją taip ir žvelgėme – kaip į pasirinkimą.

Pavyzdžiui, žiūrovai papuls į sovietinę valgyklą, kur galės paragauti tradicinės Raudondvario kiaušinienės. Žmonės bus įtraukiami – jie gaus šaukštą į rankas ir bus pakviesti prie stalo vaišintis. Jeigu norės – galės imtis ir kitų veiklų – pavyzdžiui, piešti. Žiūrovai gali būti ramūs – nestatysime jų į artistų pozicijas, tačiau kviesime žaisti drauge (šypsosi).

– Renginio apraše sakoma, kad tai – žygis. Tai skamba kaip intriguojantis iššūkis kultūrinių patirčių mėgėjams. Ar einant į šį renginį reikia specialaus pasiruošimo – lyg einant į žygį?

– Žinoma! Avalynė yra svarbiausia! Be to, esame Raudondvaryje, kuris yra apsuptas vandenų, upių, tad priemonė nuo uodų į rankinę tikrai gali keliauti drauge su jumis. Primenu, kad tai nebus fizinės ištvermės reikalaujantis žygis, tai – kultūrinė patirtis, per kurią eisime ramiai su meniniais intarpais. Tai kelionė laiku ir erdve.