Antrasis pasaulinis karas smarkiai paveikė ne tik valstybių, žmonių likimus, bet ir architektūros raidą. Okupuotoje Lietuvoje projektavimas pasuko bendrųjų SSRS tendencijų linkme, o karo pabėgėliai lietuvybę toliau puoselėjo diasporoje. Kauno technologijos universteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto (ASI) vyriausiojo mokslo darbuotojo manymu, žmonių, kuriuos naikinantis sovietinis režimas nubloškė už Lietuvos ribų, kūryba yra svarbi lietuviškosios architektūros istorijos dalis.
Jau daugiau nei 20 metų lietuvių architektūros istoriją tyrinėjantis V. Petrulis teigia, kad išeivijos architektų darbai gali reikšmingai papildyti žinias apie architektūrinės kūrybos tradicijas ir suteikti platesnį kontekstą įvairių procesų priežastingumams.
Naujausias V. Petrulio su komanda atliktas darbas būtent tam ir skirtas – tyrinėti lietuvių architektūrinį palikimą JAV po Antrojo pasaulinio karo.
Lietuviškas kryžius pasaulinėje Niujorko parodoje, autorius Jonas Mulokas, 1964 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.
Svarbus tautiniam identitetui
JAV kaip emigracijos kryptį lietuviai renkasi nuo senų laikų. Po Antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo Sovietų Sąjungos represijų, į Šiaurės Ameriką atvyko net apie 40 tūkst. lietuvių. Skirtingai nuo ankstesnių emigrantų, jie buvo karo pabėgėliai.
„Kartu su trečiąja emigracijos banga į Šiaurės Ameriką atkeliavo ir nemažai architektų, kurie jau buvo pradėję savo karjerą ar studijas Lietuvoje“, – sako V. Petrulis. Tiesa, įgytas išsilavinimas negarantavo profesinės praktikos galimybių, tad teko įveikti ne tik kalbos barjerą, bet ir gauti vietinius atestatus, leidžiančius verstis architekto praktika. „Lengviau įsitvirtinti pavyko jaunajai kartai, kuri įstojo studijuoti į JAV ar Kanados aukštąsias mokyklas“, – teigia KTU docentas.
Sudėtinga profesinė adaptacija reikšmingai prisidėjo, kad užsakymų naujai atvykusieji ieškojo pirmiausia lietuvių bendruomenėje, kuri architektūrai suformavo ir politinę užduotį – naujai statomi pastatai turėjo prisidėti prie tautinio identiteto puoselėjimo.
„Architektūra turėjo tapti ne tik kaip atpažįstama ir patraukli vieta burtis bendruomenei, bet ir pristatant Lietuvos vardą pasauliui. Tikėtasi, kad lietuvių statyti ir stilistiškai unikalūs pastatai dar kartą primins pasauliui apie Lietuvą, kuri turi savitą kultūrą, kalbą, istoriją ir kurios valstybingumas privalo būti atkurtas“, – apie išeivijos architektų siekius pasakoja V. Petrulis.
Šv. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią Čikagoje projektavo architektas Jonas Mulokas ir dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, 1957 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.
Tikėjimo įtaka stiliui
Sovietinėje Lietuvoje likusiems architektams teko prisitaikyti prie okupacijos realijų. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo modernią architektūrą, už kurią, kaip primena V. Petrulis, Kauno miestas 2023 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pakeitė stalinistinis režimas ir jo architektūra.
„Vėliau vėl grįžta prie modernizmo, tačiau ekonomiškoji jo versija buvo kuriama vadovaujantis politiniu šūkiu – pigiau, daugiau, greičiau. Dažniausiai tai reiškė ir prasčiau. Nenuostabu, kad iš Lietuvos pasitraukę architektai jautė pareigą tęsti lietuviškąją architektūros tradiciją, kuri okupacijos sąlygomis buvo varžoma“, – papildo KTU docentas.
Dalydamasis tyrinėjimų rezultatais, V. Petrulis atskleidžia, kad susiformavusiam lietuvių išeivijos architektūriniam stiliui įtaką darė tikėjimas: „Didžioji dalis lietuvių išeivijos JAV buvo katalikai, tad nenuostabu, kad ši karo pabėgėlių karta statė bažnyčias, vienuolynus, o šalia jų – mokyklas ir kultūros centrus.“
Vienas ryškiausių jo išskirtų pavyzdžių – 1956 m. Market parko rajone pastatyta Čikagos Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, kurioje atsispindi neobaroko ir etninės architektūros elementai.
Ant bokštų keliamos medžio drožybos inspiruotos karūnos – unikalus lietuviškumo ženklas, kurio nerasime nei Lietuvos, nei kitų šalių architektūroje.
„Ko gero, originaliausias sprendimas – Lietuvos medinių koplyčių interpretacija mūro statyboje. Monumentalios, ant bokštų keliamos medžio drožybos inspiruotos karūnos – unikalus lietuviškumo ženklas, kurio nerasime nei Lietuvos, nei kitų šalių architektūroje“, – lietuvių pabėgėlių architektūros bruožus atskleidžia KTU tyrėjas.
Architektūrologas papildo, kad lietuviškąjį identitetą atspindi ir Jėzuitų vienuolyno ir Jaunimo centro kompleksas Čikagoje. Pasak jo, vizualinis akcentas – spalvotų plytų sienelė su Vyčio siluetu neleidžia suabejoti pastato paskirtimi.
Lietuvos išeiviai nebuvo vieninteliai, bandę savo architektūrą puoselėti JAV – lenkai statė barokiniais bokštais išsiskiriančias bažnyčias, o Čikagoje esančiame ukrainiečių miestelyje bažnyčias puošė jiems būdingi kupolai. Vis dėlto, kaip pabrėžia V. Petrulis, lietuviai, ieškodami savito architektūrinio charakterio, buvo išradingiausi.
Viešpaties Jėzaus Atsimainymo bažnyčia Niujorke, architektas Jonas Mulokas, 1961 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.
Primena praeities klaidas
Nors pirminis lietuvių išeivijoje suprojektuotų pastatų politinis tikslas pamažu blėsta, prisiminęs šių dienų aktualijas, KTU tyrėjas mato dar didesnę prasmę įvertinant ir pripažįstant tokį paveldą.
„Šiandien, kai pasaulis vėl susiduria su grėsmėmis, lietuviškasis palikimas įgauna naują prasmę. Tai ne tik praeities atspindys, bet ir priminimas dabarčiai ir ateities kartoms“, – teigia KTU mokslininkas.
Pastaraisiais dešimtmečiais plečiantis paveldo sampratai, juo nebelaikoma vien gražiausių ar technologiškai įspūdingiausių pastatų kolekcija, bet įtraukiami ir praeities procesų liudijimai. „Vieni liudijimai atskleidžia žmonijos kūrybiškumą ir pažangą, o kiti – perspėja apie klaidas“, – sako V. Petrulis.
Karai ir jų padariniai – vienos didžiausių žmonijos katastrofų, apie kurias primena ne tik sugriauti miestai, koncentracijos stovyklos ar masinės kapavietės, bet ir žmonių bandymai išgyventi.
„Buvimas egzilyje ir kūrybiškumo panaudojimas siekiant net ir architektūrinėmis priemonėmis pasiųsti žinią apie tautos teisę į valstybingumą – tai dar vienas reikšmingas pasakojimas. Lietuviškos simbolikos kupina architektūra yra tarsi paminklas Šaltajam karui. Tai turi rūpėti ne tik lietuviams, bet ir visai žmonijai“, – įsitikinęs tyrėjas.
Jo paties manymu, pabėgėlių, tik lietuvių ar kartu ir kitų tautų, palikimas turėtų būti įvertintas ne tik visuomenės, bet ir įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaip aiškina V. Petrulis, vertingais šiuos pastatus turi laikyti ne tik juos sukūrusi bendruomenė, bet ir pabėgėlius priėmusi valstybė.
„Pabėgėlių iš Europos priėmimas turėtų būti interpretuojamas kaip neatsiejama ir reikšminga amerikiečių ir kanadiečių istorijos dalis. Taip šis palikimas taptų bendras“, – svarsto ekspertas.
Įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ne tik pagerbtų atminimą tų, kurie išgyveno išeivijos išbandymus, bet ir primintų žmonijai apie praeities klaidas. „Deja, karo pabėgėliai ir jų likimai tremtyse išlieka aktualia problema ir XXI a.“, – sako V. Petrulis.
