Pokalbis su J. Žvirblyte – apie mokslo ir kūrybos dermę, pirmuosius eilėraščius ir įkvėpimus.

– Gimėte ir užaugote Panevėžio rajone, Šilų miestelyje, kaip pati sakote, tarp daržų, šiltnamių, medžių ir paukščių. Vėliau išvykote į Vilnių studijuoti biofizikos ir molekulinės biologijos. Šiuo metu esate biochemijos studijų doktorantė ir jaunesnioji mokslo darbuotoja Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute. Kaip jūsų gyvenime atsirado poezija? Ar atsimenate, kada parašėte pirmąjį savo eilėraštį? Galbūt rašytojų ar poetų yra šeimoje?

– Mano gyvenime poezija atsirado labai anksti. Mama dirbo ir vis dar dirba bibliotekininke, tad, laukdama jos darbo pabaigos, vartydavau ir skaitydavau knygas. Bibliotekoje rasdavau tiek autorinių knygų, tiek įvairių almanachų, pavyzdžiui, „Poezijos pavasario“ rinkinių. Jie man labai patikdavo, nes galėdavau iškart susipažinti su daugybe autorių. Žaisdama su seserimis skaityti išmokau labai anksti. Nemažai skaičiau, o kadangi buvau kūrybingas vaikas, netrukus pradėjau ir pati kurti. Tėvai pasakoja, kad „eilėraščius“ kurdavau dar sėdėdama ant puodo. Tėvų namuose išlikęs ir ketureilis, kurį surimavau būdama gal penkerių ar šešerių ir išdidžiai pasirašiau – „rašytoja“.

Patį pirmąjį tekstą atsimenu taip: būdama antrokė, pamokos metu staiga supratau, kad galima imti ir sukurti kažką iš nieko, ir parašiau pirmąjį eilėraštį. Jame dalyvavo ir Pepė Ilgakojinė, buvo ir kažkas apie kiškius, bet mano atmintyje šis momentas užsifiksavo kaip pirmasis kūrybinio proceso suvokimas. Toliau – bandymai pamėgdžioti. Penktoje šeštoje klasėje, prisiskaičiusi Vytauto Mačernio, rašiau tokius „gilius“, „mačerniškus“ tekstus, kuriuos dabar labai juokinga skaityti. Rašytojų ar poetų šeimoje nėra, tačiau kadangi mama dirbo ne tik bibliotekininke, bet ir kultūros darbuotoja, užaugau su renginiais, scena, dainomis, šokiais, renginių vedimu.

– Kas paskatino dalyvauti konkurse „Pirmoji knyga“? Ar ilgai rašėte eilėraščius, kaip sakoma, į stalčių, kol nusprendėte, kad atėjo laikas knygai?

– Aštuntoje ar devintoje klasėje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima Balčiūnienė pastebėjo mane ir pasiūlė pabandyti dalyvauti Lietuvos jaunųjų filologų konkurse. Jau pirmaisiais metais patekau į respublikinį etapą ir jame dalyvaudavau kasmet, kol pabaigiau gimnaziją, todėl negalėčiau pasakyti, kad rašiau į stalčių. Konkursas lėmė, kad pasirodė pirmosios publikacijos kultūrinėje spaudoje, o 2014 m. tapau „Poezijos pavasario“ moksleivių skaitymų laureate. 2015 m. baigiau mokyklą ir persikėliau į Vilnių, čia pradėjau lankytis literatūriniuose renginiuose, įvairiuose skaitymuose, paskui pasirodė ir publikacijų rimtesnėje, nebemoksleiviškoje, kultūrinėje spaudoje. Dalyvauti konkurse „Pirmoji knyga“ svajojau dar mokykloje, tačiau vis jaučiau, kad knygos nėra, kad dar negaliu dalyvauti. Per pastaruosius kelerius metus sulaukiau nemažai palaikymo ir paraginimų iš pažįstamų rašytojų ir kitų literatūros lauko dalyvių, todėl po poros metų spyriojimosi ir atidėliojimo pagaliau susikaupiau, surinkau tekstus ir dalyvavau konkurse.

Redakcijos nuotr.

– Iki knygos išleidimo savo eilėraščius publikavote žurnale „Literatūra ir menas“. Kaip jums atrodo: ar sudėtinga jaunam poetui prasimušti ir tapti plačiai skaitomam? Atrodo, kad skaitytojai šiandien labiau vertina prozą, o ne poeziją.

– Sunku apsibrėžti, ką šiame kontekste reiškia būti plačiai skaitomam. Reikia turėti omenyje, kad šiuolaikinės poezijos skaitytojų Lietuvoje apskritai nėra tiek jau daug. Tad tikėtis, kad į skaitymus susirinks tūkstantinės minios ar kad žurnalą užsiprenumeruos pusė šalies, būtų naivu. Be to, manau, kad ne skaitančių skaičius autoriui suteikia prasimušimo jausmą. 100 nepažįstamųjų patiktukų, ko gero, neatstos mėgstamo rašytojo, autoriteto įvertinimo. Iš tiesų niekada negalvojau apie poeziją kaip apie būdą tapti populiariam. Mano galvoje poezija ir populiarumas atrodo labiau kaip viena kitai prieštaraujančios, o ne susijusios sąvokos.

– Vis dažniau šnekama, kad žmonės nebemoka skaityti rimtosios literatūros, o poezija esą apskritai praranda populiarumą. Kaip atrodo jums – ar lengvo turinio romanai dar visiškai neužkariavo skaitytojų knygų lentynų? Koks jūsų pačios santykis su poezija – ar daug skaitote kitų poetų kūrybos?

– Negaliu atsakyti, kas šiuo metu dominuoja skaitytojų lentynose, nes tuo nesidomiu. Be to, kad kartais skaitomi lengvi, įtempto mąstymo nereikalaujantys romanai, nematau nieko blogo. Šiuo metu grožinės literatūros skaitau labai mažai, bet poezijos lauką šiek tiek seku, skaitau recenzijas, naujienas. Vis dar mėgstu skaityti poezijos festivalių almanachus – padeda susidaryti tam tikrą įspūdį, kas tuo metu aktualu. Poezijos skaitymui man reikia tam tikros nuotaikos, skaitau pliūpsniais – galiu per kelis vakarus praryti ištisas knygas, almanachus, o paskui kelis mėnesius visai nieko neskaityti.

– Jūsų debiutinės knygos tekstai atsirado stebint mikro- ir makroobjektus. Sakote, kad poezijoje iš tikrųjų galioja tie patys dėsniai, kaip ir gamtoje. Įdomu, kokią įtaką jūsų kūrybai daro tai, kad esate gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovė? Kaip menas ir gamtos, tikslieji mokslai jūsų gyvenime vienas kitą papildo?

– Nuo pat mažumės, nors ir svajojau tapti rašytoja, niekada neturėjau noro būti rašytoja visu etatu, visad traukė gamtos, tikslieji mokslai, – tokį kelią ir pasirinkau. Tekstuose galima sutikti ir terminų, ir temų, tiesiogiai atėjusių iš studijų, mokslinės patirties, todėl manau, kad mano kūryboje ta įtaka akivaizdi. Poezija leidžia pakeisti rakursą kasdieniuose darbuose, neatitrūkti, nepamesti nuostabos, o ir mokslas duoda kūrybai tam tikrų detalių, kurių kitu atveju ten nebūtų. Todėl jokio konflikto tarp meno ir mokslo mano galvoje, bent šiuo metu, nėra – tiek vienas, tiek kitas leidžia neužsnūsti, nepanirti į burbulą, nesustabarėti.

– Prieš kelerius metus atlikote stažuotę NASA. Kas labiausiai įsiminė iš čia praleisto laiko? Galbūt ši patirtis netgi įkvėpė kurti?

– Stažuotė NASA buvo išties neeilinė patirtis, ne tik gerokai pakreipusi mano tolesnius pasirinkimus, bet ir praturtinusi visomis prasmėmis. Labiausiai vertinu stažuotės metu sutiktus žmones, su kuriais turėjau garbės pabendrauti ar kartu dirbti. NASA Ames mokslinių tyrimų centre, kuriame atlikau stažuotę, o paskui sugrįžau dar truputį padirbėti, nuolat verda gyvenimas. Vyksta įvairiausi renginiai: paskaitos, seminarai, susitikimai, neformalūs pasibuvimai. Atmosfera puiki, justi palaikymas, žmonės draugiški ir geranoriški, o beprotiškos mokslinės idėjos ir nuotaika, kas viskas įmanoma, tiesiog tvyro ore. Manau, tokie potyriai, temų laukas vienaip ar kitaip prasibrauna į kūrybą savaime, neforsuojant. Su vadovais ryšį palaikau iki šiol, o vadovė tapo labiau drauge nei vadove – vienintelis visoje knygoje kam nors dedikuotas tekstas yra skirtas būtent jai.

Poezija leidžia pakeisti rakursą kasdieniuose darbuose, neatitrūkti, nepamesti nuostabos, o ir mokslas duoda kūrybai tam tikrų detalių, kurių kitu atveju ten nebūtų.

– Jūsų eilėraščiuose netrūksta humoro, su rimtesniais dalykais maišomo absurdo. Kokios pagrindinės temos atskleidžiamos jūsų knygoje? Ar apskritai esama tam tikrų pagrindinių temų?

– Man labai sunku kalbėti apie savo knygą, tikiu, kad kiekvienas skaitytojas ją perskaitys kitaip, savaip, gal ir temas pamatys kitokias, nei matau aš ar redaktorius. Apskritai galėčiau pasakyti, kad knyga yra apie įvairias sistemas, jų stebėjimą, buvimą jų dalimi. Humoras išnyra kaip neatsiejama tos patirties dalis – pakeitus mastelį, pasidaro akivaizdu, kad ne viskas, kas atrodo svarbu ir rimta, iš tiesų ir yra svarbu ir rimta. Kai kurie tekstai akivaizdžiai siejasi su mano patirtimi, pavyzdžiui, išnyra technologijos, astronauto figūra, ląstelės, bendri gyvybės dėsniai ir kt. Tačiau tai tik detalės.

– Kaip gimsta jūsų kūryba – galbūt dalis eilėraščių gimė dirbant universiteto laboratorijoje?

– Dažniausiai užsirašau į telefoną kelias eilutes, vos tik jos man šauna į galvą, o paskui gan ilgai tekstą redaguoju, taisau, kaip mėgstu sakyti, marinuoju. Knygoje sugulę tekstai parašyti įvairiais gyvenimo laikotarpiais, tikrai ne per metus ar dvejus, apskritai rašau nedaug. Todėl negalėčiau pasakyti, kad kuris nors tekstas gimė laboratorijoje – na, gal kokia eilutė. Vienintelė knygos dalis, iš tiesų gimusi laboratorijoje, yra viršelis.

– Išleista knyga kiek įpareigoja – ar jaučiate jums keliamus aplinkinių lūkesčius aktyviai kurti toliau? Gal dabar ketinate visiškai pasinerti į tiksliuosius mokslus, o kūrybą kiek atidėti į šalį?

– Keista, bet jau ne kartą girdžiu šitą klausimą ir, tiesą sakant, nelabai suprantu – nejaučiu įpareigojimo kitai knygai, nei lūkesčių, nei spaudimo. Pirmoji jau išplaukė, dabar ji pradeda gyventi atskirą gyvenimą, o antroji gal bus, gal ir nebus. Nerašiau ir neplanuoju rašyti su aiškiu tikslu užpildyti knygą, todėl negaliu prognozuoti, kaip bus ateityje. Kūryba mokslams niekaip netrukdo, todėl nei planuoju, nei neplanuoju atidėti jos į šalį, – jei kils idėjų, jas užrašysiu, kaip ir iki šiol.