Leidinyje „Literatūra ir menas“ meno redaktore tapusi kūrėja pasakoja, jog šiuo metu pasaulyje vyksta labai daug dalykų, į kuriuos norisi atsigręžti, apie juos kalbėti bei suteikti balsą įvairiems žmonėms. Nors surinktų istorijų kiekis kartais tampa ir iššūkiu, kai norint jas surūšiuoti, apdirbti, dalies tenka atsisakyti. Istorijas ir žmones ji įgarsina savo tekstuose, o štai Kaune rodomoje šokio ekskursijoje-spektaklyje „Pakopa po pakopos“ rajono herojais prabyla ratų bildesio pripildytas ir karo atgarsius menantis Žaliakalnio kalnas, juo vaikščioję (ir vaikštantys) žmonės, dvasios bei mitologinės būtybės.

– Tyrinėji gyvąją atmintį ir konkurencijos lydimus didžiausius Lietuvos miestus: Kauną ir Vilnių. Ką įžvelgi?

– Kaune tyrinėjau vieną miesto ląstelę – Žaliakalnį, o Vilniaus knyga – apie visą miestą, jo mikrorajonus, taigi skiriasi tyrimo masteliai ir perspektyvos. Tačiau pagrindinis skirtumas, kuris man labai krito į akį – tai, kad Žaliakalnyje žmonės jaučiasi šio rajono savininkais: tarsi jiems priklauso gatvės ir jie gali daryti ką nori, gali kurti. Čia yra gana stipri bendruomenė. Tuo tarpu ieškant bendruomenės užuomazgų Vilniuje pastebėjau susvetimėjimą, o šio miesto istorijoje ir gyvojoje atmintyje yra įvykę įtrūkiai (dvidešimtame amžiuje labai stipriai keitėsi vilniečių bendruomenė ir daug žmonių buvo išvežti ar patys išvažiavo, čia atsikėlė ir iki šiol keliasi gyventojai iš kitų miestų). Kartą paklausiau filosofo Viktoro Bachmetjevo – „tai Vilnius ar Kaunas?“, o jis atsakė: „Marakešas“ ir ši mintis mane įtikino. Taigi, šiuos du miestu lyginti yra labai neprotinga: tiek Vilnius, tiek Kaunas turi stiprius užtaisus.

Organizatorių nuotr.

– Žaliakalnį tyrinėjai kurdama dramaturgiją šokio ekskursijai-spektakliui „Pakopa po pakopos“. Kuo išskirtinė šio mikrorajono istorija?

– Žaliakalnis susitelkė tarpukariu ir tai labai jaučiasi vos įžengus į jo teritoriją. Čia gyvena daug intelektualų, menininkų. Šis rajonas yra žmonių, kurie turi labai plačia ir turtingą giminės istoriją, „bomba“. Čia buvo planuojami vyriausybės rūmai, gyveno ir karininkai, vidurinioji klasė bei istoriniai momentai padiktavo, jog čia radosi daug įspūdingų asmenybių. O dabar šis rajonas išgyvena naują etapą. Įdomu stebėti susidariusius istorijos ir jos šešėlių sluoksnius, kurie labai atsispindi ir gyvojoje žmonių atmintyje.

Žmonės čia su tavimi sveikinasi gatvėje ir tai siečiau ne su provincialumu, tačiau su atvirumu pasauliui. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje praeiviai sveikinasi ir tai yra įprasta bei sukuria saugumo burbulą, rodo norą bendrauti ir dalintis.

– Kokios istorijos kalbinant žmones ir rašant tau patinka?

– Esu magiškojo realizmo gerbėja (šis žanras labai paplitęs Lotynų Amerikoje). Klausantis gyventojų istorijų mane jaudina maži dalykėliai, smulkmenos, kurios priduoda istorijai magijos ar pakylėja tą istoriją į pasakos lygmenį. Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kad tuomet, kai dar buvo keliaujama arkliais ir vežimais, tam tikroje gatvėje tie arkliai palikdavo dovanėlių ir iš jų užaugdavo pievagrybiai. Žvelgiant iš šiandienos tai atrodo toks neįprastas, kažkuo siurealus vaizdas. Kitoje istorijoje pasakojama, kad buvo toks lėlių daktaras, kuris vaikščiojo nešinas lėlių kūno dalimis ir gydydavo tas lėles. Paprasčiau tariant – jis jas taisydavo, bet žmonių tarpe susikurė personažas. Man gražiausia, kai patys žmonės, nebūdami rašytojais, kuria tuos personažus ir pravardes jiems. Ta proza ar poezija, kuri susikuria realybėje yra kaip grietinėlė, kurią galima nugriebti. Dirbant prie šokio ekskursijos-spektaklio „Pakopa po pakopos“ mano darbas ir buvo nugriebti tą gyventojų sukurtą grietinėlę. Ekskursijos metu veriasi durelės į naują Žaliakalnio mitologiją.

– Esi dramaturgė, kuri įvairias pjeses, rašai knygas. Kas kuriant tau svarbiausia?

– Man svarbiausias – žmogus ir jo istorija, per kurią skleidžiasi jo požiūris į gyvenimą. Galbūt esu egzistencialistė. Nemažai dirbu su dokumentika, tenka pamatyti daugybę pjūvių, žmonių gyvenimus... Rašytoja Svetlana Aleksijevič, kuri yra pelniusi Nobelio premiją už polifoninę prozą bei yra dokumentikos žanro meistrė, kartą buvo pasakiusi, kad kiekvieno žmogaus veidas yra istorija. Žaviuosi tuo ir sutinku su ja: man gražu ir prasilenkdama gatvėje stebiu žmones, matau kaip kiekviename jų veriasi visata.

Organizatorių nuotr.

– Kas tau yra atvirumas pasauliui?

– Tai kai niekada nepasidarai išvadų ir nieko nebandai sudėlioti į stalčiukus, o tiesiog gyveni. Neturi ribų bei neapsistatai sienomis – tiesiog stebi tai, kas vyksta. Žmogų sutinki nesivadovaudamas stereotipais. Manau, tai labai sudėtinga, o psichika yra surėdyta taip, kad mums lengviau viską sudėlioti į stalčiukus, sukategorizuoti ir tuomet tas atvirumas pasauliui vargina, reikalauja daug pastangų. Tai nėra lengva, dėl to labai žaviuosi Žaliakalnio bendruomene, kaip to tradicija ir puoselėtoja.

Jau šeštadienį, „Fluxus Labas!“ renginio Žaliakalniui dalimi taps menininkės, choreografės Indrės Puišytės-Šidlauskienės kuriamas pasirodymas. Į procesą įtraukta daugiau kaip 100 dalyvių. Tai gyventojai, dalijęsi savo istorijomis, jas rinkę, bendradarbiavę ir dalyvavę kūrybiniame procese, jaunieji šokėjai, kūrėjai ir profesionalūs menininkai.

Įtraukusis Žaliakalnis

„Čia jaučiama ypatinga aura. Tarsi dvelksmas iš praeities, kūrybinis polėkis bendraujant su čia gyvenančiais žmonėmis“, – mintimis apie Žaliakalnį dalijasi čia gyvenanti I.Puišytė-Šidlauskienė.

Šokėja pastebi, kad dabar šis išskirtinis miesto rajonas greitai keičiasi, jaunėja ir gyvasties jame netrukus rasis dar daugiau.

„Smagu dirbti pačiame mieste ir tose gražiose vietose. Tai inspiruoja. Pradėję repetuoti salėje, ten paruošėme pagrindą ir iškart lėkėme repetuoti į miestą. Ėjome į tas vietas, stoteles, kuriose vyksta dramaturginis veiksmas. Kai šokėjai patys pajunta atmosferą, vaidmens pajautimas tampa dar natūralesnis“, – kūrybiniu procesu dalijasi choreografė.

Spektaklio garso takelyje skamba gyventojų balsai ir, nors tarp jų  keletas aktorių, dauguma – žaliakalniečiai. Tiesa, surinktos medžiagos buvo tiek daug, kad visos istorijos nebesutilpo, tad planuojamas ekskursiją papildysiantis leidinys.

„Rinkdamas istorijas ir pradėjęs bendrauti pajunti tą tikrąją inteligentiją, kurios kasdien nematai įsisukęs tarp savo amžiaus, savo kartos žmonių. Pastebi tikrąsias vertybes: kultūrinę dvasią žmoguje, geranoriškumą vienas kitam ir draugystę“, – įspūdžiais iš bendravimo su ilgamečiais mikrorajono gyventojais dalijasi I.Puišytė-Šidlauskienė.

Dalelė kiekvieno

Kuriant ekskursijos „Pakopa po pakopos“ choreografiją dalis judesių atsirado kūrybinio proceso metu. Pvz., spaustuvę įprasminančios spausdinimo mašinėlės judesiai.

„Labai įdomu matyti, kaip šokėjai įkūnija idėjas. Kiekvienas sugalvoja po judesį, atspindintį tai, kokia spausdinimo mašinėlės dalis jis yra ir kaip ta dalis gali judėti. Kiekvienas mąstymas ir kiekvienas kūnas – labai skirtingi. Atsiranda netikėtų sprendimų. Atrodo, pati matai vienaip, šokėjas – kitaip, o rezultatas atsiranda sujungus abiejų matymą“, – kūrybinius užkulisius aiškina menininkė.

„Judesiai mieste gali papildyti erdvę ar sukurti naujų iliuzijų. Leisti ją pamatyti kitaip, nei esi įpratęs, arba apskritai ją pamatyti. Dažnai įsisukame savo ritmu ir eidami ta pačia gatve kiekvieną dieną nebematome namų ar išsikišusių plytelių. Šokėjas gali tai įprasminti, išryškinti ar paslėpti“, – apie tai, kaip papildyti ir naujai pažvelgti kviečia šokėjai, pasakoja menininkė.

Keliausime šio rajono istorija nuo tarpukario iki šių dienų. Kelionę lydės balsai, žodžiai ir šokėjai.

Kūrėja atskleidžia, kad daug kas gimsta iš santykio: su medžiaga, žmogumi, šokėju ir žiūrovu bei pačia aplinka. Galiausiai – iš santykio su savimi.

Pašnekovės teigimu, šiuolaikinis menas suprantamas individualiai: kiekvienas judesys ar scena stebinčiajam suteikia skirtingų interpretacijų. Tačiau kaip jas pajaus konkrečiu metu konkretus žiūrovas, priklauso ir nuo jo asmeninės patirties ir nusiteikimo.

Ekskursijos metu šokis pristatomas ne scenoje, bet erdvėje. Nors pats judesys esąs abstraktus, atliekamas natūralioje apinkoje, kuriai ir kurios istoriniam kontekstui yra pritaikytas, tampa dar labiau suprantamas, savas. "Ekskursijos metu taip pat bus girdimi tekstai – kaip ir filme. Tie tekstai įves į kontekstą, o judesys papildys. Šokiu kalbės ne tik judesys, bet ir žodis, aplinka, jos kvapai“, – drąsiai patirti šiuolaikinio šokio žanrą ragina I.Puišytė-Šidlauskienė.

Žadins miestą

Menininkė žada: šokio ekskursiją „Pakopa po pakopos“ lydės netikėtumai. „Laukia tikrai įdomi patirtis, skirta tiek puikiai pažįstančiam Žaliakalnį, tiek dar nepažįstančiam. Keliausime šio rajono istorija nuo tarpukario iki šių dienų. Kelionę lydės balsai, žodžiai ir šokėjai. Ekskursijoje – daugybė faktų ir istorijų, kurių neperskaitysite jokiame vadovėlyje, nes jie surinkti iš čia augusių žmonių, kai kurie jų jau perkopę 90 metų“, – kviečia idėjos autorė.

Atskleisti istorijas padės Radvilės Kisieliūtės-Kaikarienės kurti kostiumai, juos papildysiantys grafikės Aistės Ramūnaitės ir dizainerės Ritos Kazokaitės kurti kaukai. Pastarosios mitinės būtybės ir taps lydinčiąja ekskursijos ašimi.

I.Puišytė-Šidlauskienė sako siekianti sukelti susidomėjimą rajonu ir istorija. "Kartais norisi žmogui duoti raktą, su kuriuo jis pats galėtų atsirakinti žinių skrynelę, emociją ar tai, ko jis pats nori. Atėjęs, pabuvęs galbūt panorės pats pasigilinti, nueiti į dar vieną renginį, į kitą ekskursiją, spektaklį, kitur“, – sako ji.

Kas? Šokio eks­kur­si­ja „Pa­kopa po pa­kopos“ .

Kur? Kauko laiptų prieigose.

Kada? Rugpjūčio 6 d. 15 ir 17 val.

Kūrybinė komanda

Ekskursijos idėjos autorė, režisierė – I.Puišytė-Šidlauskienė, choreografija – I.Puišytės-Šidlauskienės ir šokėjų, dramaturgė – Lina Laura Švedaitė, kompozitorius ir garso režisierius – Kristijonas Lučinskas, scenografija – Simonas Šidlauskas ir Kauno dailės gimnazijos mokiniai, kostiumų dailininkė – R.Kisieliūtė, kaukų kostiumus kūrė A.Ramunaitė ir R.Kazokaitė.

Pasirodys šokėjai solistai: Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Ema Senkuvienė, Andrius Stakelė, Juozas Veiverys, I.Puišytė-Šidlauskienė. Jaunieji šokėjai: Indrė Ivanauskytė, Jūratė Koreivaitė, Miglė Keblaitytė, Medeinė Rainytė, Justina Kuršinaitė, Nomeda Kniuraitė, šokio trupės „Ulna“ šokėjai, Miko Petrausko scenos menų mokyklos auklėtiniai ir Kauno šokio teatro „Aura“ studijos vaikai, Žaliakalnio senjorų choras „Gaida“.

Po premjeros ekskursiją numatoma kartoti rudenį, paruošiant vertimą į anglų kalbą, o ateityje ir pritaikant negalią turintiems žmonėms.