– Tamu, Elisabeth, papasakokite apie save. Koks jūsų santykis su menu ir Kauno bienale?
T.N.: Esu menininkas iš Rytų Londono. Domiuosi istorine amnezija ir tarpveiksmiškumu, vidiniais ryšiais, kylančiais tarp objektų, vietų ir žmonių, esant jiems toli vienas nuo kito. Neseniai dalyvavau Londone Zabludowicziaus kolekcijos organizuotoje parodoje, kuri buvo paremta keturių mėnesių trukmės kelione į Pietų Afriką. Jos metu tyriau prekybą, daiktiškąsias apeigas ir topografiją. Man buvo labai svarbu užfiksuoti akimirką, kai, atsiradus išorinių apreiškimų ir situacijų, pasikeičia žmonių balso tonas. Pasinaudojus politika, ši energija buvo sujungta į instaliaciją, atspindinčią šalies emocinę struktūrą ir jos reikšmingą poslinkį ilgalaikėje perspektyvoje. Kelionės Zimbabvėje metu įgijau dvasinių įžvalgų apie tai, kaip šalies santvarkos, kurios remiasi užmirštu tikėjimu, gyveno esant tokiai sistemai, leido jai gimti ir vystytis jų visuomenėje. Tai man pasirodė labai įdomu ir žavu. Ši paroda tapo kontempliacijos ir apmąstymo priemone, o gijimo veiksniai yra tai, kas mano kūrinį sieja su dabartiniu bienalės kūriniu, kur norėjau plėtoti šį pamirštą balsą ir kiek įmanoma geriau užfiksuoti žmonių, kurių istorija buvo labai stipriai priklausoma nuo išorinių veiksnių, emocijas.
E.P.: Aš – italų-britų šiuolaikinio meno kuratorė, gyvenu Londone, kur praleidau pastaruosius keturiolika metų. Praėję metai buvo neįtikėtinai įdomūs, nes pradėjau dalyvauti Kauno bienalėje. Labai džiaugiausi išgirdusi, kad buvau atrinkta į kuratorių komandą, kurią sudaro dar keturi nariai: Danielis Milnesas, Alessandra Troncone, Lýdia Pribišová ir Neringa Stoškutė. Kartu dirbame atlikdami tyrimus, sudarydami kuratorių sistemą, atrinkdami menininkus, kurdami tekstus. Būti kuratorinio kolektyvo dalimi yra labai įkvepianti patirtis: tam reikia daug atvirumo, pasitikėjimo ir kartais gebėjimo paleisti. Būti parodos bendraautoriu iš esmės reiškia dalytis kūrybiniu procesu, kuris kartais gali būti sunkus, tačiau priverčiantis nuolat mokytis, o galutinis produktas, šiuo atveju paroda, įgauna daugybę skirtingų perspektyvų.
Kauno bienalėje pradėjau dirbti savaitę po to, kai gavau naują darbą Londone kaip mokymų kuratorė UP – viešojo meno eksploatavimo agentūros – projektams, kur esu atsakinga už antrosios Constellations, metų trukmės menininkų tobulėjimo programos menininkams, kurie domisi socialiniais ir politiniais klausimais, į bendruomenę orientuota praktika ir viešu kontekstu, kuravimą. Idėjos, tokios kaip alternatyvios mokymosi metodikos, bendradarbiavimo mąstymas ir kūrybinio bendradarbiavimo kūrimo procesai per pastaruosius metus plačiai paveikė ir formavo mano mintis tiek Londone, Constellations kontekste, kur palengvinu menininkų kolektyvo darbą, tiek Kaune, kur pati esu kolektyvo dalimi.
– Šių metų bienalės tema yra „Po išvykimo | Prieš atvykstant“. Kam skyrėte daugiausia dėmesio?
E.P.: „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ tiria kelionę kaip metaforą, remdamasi Kauno istorija ir Lietuvos istorija apskritai. Parodoje nagrinėjama perėjimo, judėjimo, perorientavimo ir atkūrimo samprata individualios patirties ir kartų struktūros kontekste. Kaip tarptautinių kuratorių grupė, manėme, kad svarbu dirbti esamomis sąlygomis ir pasinerti į naujausią šalies istoriją. Labai ilgai aptarinėjome tokius klausimus: „Kaip mes randame pusiausvyrą tarp vietovės specifiškumo ir tarptautinės svarbos?“ arba „Kaip kreiptis į šalį, kuri patyrė tiek daug pokyčių, XX a. pereidama nuo vieno režimo prie kito?“ Dėl to pradėjome tirti atminties, istorinės amnezijos, pasipriešinimo ir atkūrimo idėjas Lietuvos kontekste, taip pat ieškoti dezorientacijos jausmų, kurie būtų susiję su politiniais pokyčiais, perėjimu ir judėjimu.
„Po išvykimo | Prieš atvykstant“ tiria kelionę kaip metaforą, remdamasi Kauno istorija ir Lietuvos istorija apskritai.
Kitas, mano manymu, labai įdomus bienalės aspektas yra idėjų, susijusių su Lietuvos tautinės tapatybės ieškojimu, tyrimas per Kauno XX a. architektūros prizmę. Pamačiau didelį susidomėjimą įvairiomis modernizmo architektūros perspektyvomis: nuo simetriško ir monumentalaus tarpukario požiūrio iki standartizuoto sovietinio dizaino 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiais, kas sudaro fragmentišką postmodernistinės architektūros vaizdą.
Galiausiai parodoje akcentuojamas simbolinis ryšys tarp Kauno, kaip laikinosios Lietuvos sostinės, vaidmens tarpukariu ir būsimosios Europos kultūros sostinės statuso 2022 m., keliant klausimus dėl žodžio „sostinė“ reikšmės ir kaip tai parodo, kaip miestas suvokia save.
T.N.: Aš norėjau užfiksuoti jausmą ir sinergiją tarp objekto, proto bei erdvės. Man buvo svarbu įprasminti žmonių ir supančios aplinkos poveikį, jausmą ką nors pabrėžti, atsižvelgiant į nenuoseklų istorijos ir laiko pasakojimą. Taigi aš pateikiau mažus pasakojimus, kurių tema susijusi su kontrabanda ir ištekliais, skirtais atitrūkti nuo tikrovės: lyginu ją holistiniu požiūriu, o ne laikausi vienos perspektyvos. Tai darau tokiais būdais, kaip, pavyzdžiui, bandydamas įsiklausyti į klausimą, o ne atsakydamas į jį. Būdamas Lietuvoje pamilau Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Mane žavi jo dangiškosios temos su atitrūkusiais nuo tikrovės elementais ir gamtos jėgomis, pereinančiomis nuo vieno fragmento į kitą. Galvodamas apie parodos koncepciją norėjau, kad spalvų paletė būtų tarsi odė M.K.Čiurlioniui. Mano pagrindinis motyvas buvo Sitkūnų radijo stotis. Lankantis apleistame pastate man buvo daug įdomiau suprasti, ką jis simbolizavo žmonėms ir kaip juos formavo, negu sužinoti stoties specifines funkcijas. Socialistinė architektūra, klonuoti baldai kasdieniuose žaliuose kambariuose ir plačiose erdvėse su šviestuvais, kurie laužė šviesą, talpino didžiulį kiekį simbolizmo. Raudoną, žalią ir mėlyną atspindintis šviestuvas, leido mums suvokti, kad gryna šviesa – tai visų spalvų, atspindinčių galbūt visą istoriją kaip visumą, mišinys. Žaliosios erdvės man priminė mano mėgstamas scenas iš kai kurių filmų, pavyzdžiui, „Matrica“. Kalbu apie tą sceną, kur Neo sulaukia skambučio darbe: viskas toje scenoje yra žalia, kad perteiktų skirtingas emocijas. Tokios pačios žalios sienos radijo stoties pastate taip pat perduoda panašius jausmus – kasdienybės ir represijos. Martinas Scorsese filme „Taksi vairuotojas“ irgi ją naudoja. Todėl man labai svarbu, kad ta nuotaika būtų perkelta ir į traukinio vagoną, kur bus patalpintas mano kūrinys. Man atrodo, kad ji turi daug emocinio svorio panašumuose su Lietuva.
Mano tyrinėjimai, susiję su žalia spalva, privertė mane atkreipti dėmesį į prekes, kasdienybę, gamtos jėgas ir, žinoma, pagonybę. Norėjau užfiksuoti kitą pasakojimo pusę ar bent jau kultūros pagrindą. Aš įsimylėjau nematomą lietuvių pagonybės, sanskrito, Indijos, saulėgrįžos ir pasaulinių religinių paminklų bei tradicijų sąveiką, suderintą senovės požiūriu. Gamta iš tiesų yra svarbi bei turinti nematomą sąveiką su dabartiniu jaunų žmonių mąstymu, todėl labai svarbu į ją sutelkti dėmesį, nes ji jungia daug energijos ir nuomonių.
– Elisabeth, būtent tu pakvietei Tamu prisijungti prie menininkų komandos. Kuo jis tave sužavėjo?
E.P.: Menininkų atrankos proceso metu mes, kuratorių komanda, ieškojome menininkų, kurie nagrinėtų anksčiau minėtas temas, tačiau nebūtų pernelyg tiesmuki ar būtinai susiję tik su posovietiniu kontekstu. Vieną praėjusių metų lapkričio mėnesio savaitgalį lankiausi Tamu parodoje Londone, Zabludowicziaus kolekcijoje, ir iš karto supratau, kad pagrindinė instaliacija puikiai papildytų mūsų parodą. Tamu darbas remiasi asmeniniais pasakojimais, kuriuose nagrinėjami istorinės amnezijos ir vidaus veiksmų (intraveiksmų) tarp objektų, vietų ir žmonių samprata. Tamu santykiai su seneliu yra vienas iš dominuojančių naratyvų jo darbe. Tai nestebina, nes jis pirmą kartą susitiko su juo tik praėjusiais metais per senelio gimtadienį. Menininko šeimos istorija pasakojama per poslinkius ir filtruojama per skirtingas – kultūrinę ir laikinąją – prizmes, todėl jo suvokimas apie savo tapatybę yra susietas su Zimbabvės išlaisvinimo istorija. Po daugybės pokalbių su Tamu susitarėme, kad Kauno bienalėje atliktas kūrinys suteiktų galimybę tarsi plėtoti Londone pristatytą darbą. Taigi „Žalioji upė“ remiasi pasakojimais ir konceptualiu kūrinio „Mėlynasis plastikas“ (orig. „Blue Plastic“) pagrindu, pridedant tam tikrų elementų, būdingų Kauno vietovei.
– Pažinojote vienas kitą iki bienalės?
E.P.: Tamu ir aš susitikome Londono karališkojoje menų akademijoje, kur jis siekė tapybos magistro laipsnio, o aš studijavau šiuolaikinio meno kuravimą. Mes niekada anksčiau nedirbome kartu, nors vienu metu bandėme sukurti meno kritikų sesijas kaip platformą menininkų ir kuratorių mainams. Tačiau tai nebuvo įgyvendinta, todėl buvau tikrai patenkinta, kai Tamu priėmė mūsų pasiūlymą dalyvauti 12-oje Kauno bienalėje.
– Tamu, papasakok daugiau apie savo kūrinį bienalei.
T.N.: Šis kūrinys yra ankstesnio darbo „Mėlynasis plastikas“, kalbančio apie negyvų objektų ir dvilypumo perspektyvą, pakartojimas. Apskritai kūrinį įkvepia knygos „Gyvybingi klausimai“ (orig. „Vibrant Matters“) ir fiziko Kareno Barado samprata apie negyvus objektus ir jų gebėjimą bendrauti. Yra daugybė naratyvų apie vientisą komunikacijos lygį per laiką ir erdvę. Pavyzdžiui, kokakolos butelis žymi vartotojiškumą, įžymybių kultūrą, Kalėdų Senelį, materializmą, kapitalizmą, raudona spalva – romantiką ir smurtą, kokainas – priklausomybę, Pietų Amerikos gentis, genčių papročius, kolonizavimą, prekybą ir panašiai. Taigi, artėdamas prie nagrinėjamo darbo, bandžiau perteikti kuo daugiau bet kurio konkretaus objekto, vaizdo ar žodžio sluoksnių ir sukurti pasakojimą, atitinkantį duomenis, esančius po ranka, ir kartu kalbėti apie kitus polinkius. Dėl to turėjau leisti kai kuriems elementams likti, nes jie atitiko Lietuvos emocinę svarbą. Viso to rezultatas – naujas kūrinys „Žalioji upė“, nes mėlyna kadaise buvo žalia, o upė įteka į jūrą, todėl darbas išplečia ankstesnio kūrinio „Mėlynasis plastikas“ koncepcijas, išlaikydamas panašų ritmą.
E.P.: Galiu pridurti, kad „Žalioji upė“ – tai nepaprasta instaliacija, sutelkta aplink prekystalį. Šis autobiografinis darbas, esantis Kauno geležinkelio stoties sename traukinio vagone, gimė praėjusiais metais, kai Tamu, kaip minėjau, pirmą kartą susitiko su 90 metų jubiliejų švenčiančiu seneliu. T.Nkiwane nuotolinis ryšys su seneliu, buvusiu pagrindiniu veikėju 1960 m. ir 1970 m. revoliucinėse kovose, kurios 1980 m. baigėsi Zimbabvės nepriklausomybe, liudija apie pasikeitimų istoriją po politinių išlaisvinimo kovų. Praėjusią vasarą atvykęs į Zimbabvę tuo metu, kai šalis išgyveno prezidento Roberto Mugabe's atsistatydinimą, Tamu susidūrė su nerimą keliančia ekonomikos padėtimi. Jam teko suderinti savo, kaip pašaliečio, užaugusio Jungtinėje Karalystėje, poziciją su šeimos ryšiu su šia šalimi. Turgaus prekystalis yra tiek silpnos šalies ekonomikos metafora, tiek menininko derybos su savo kultūrine tapatybe, susijusia su Zimbabvės istorija.
Kaune „Žalioji upė“ remiasi pasakojimu ir konceptualiomis aplinkybėmis, sukurtomis jos pirmtake, kuris buvo sutelktas į asmeninę kūrėjo istoriją Zimbabvėje, kuriant ryšį tarp dviejų tolimų šalių, kurios patyrė išlaisvinimo kovas iš slegiančių režimų panašiu laikotarpiu. „Žalioji upė“ sujungia pirmosios instaliacijos elementus kartu su tam tikromis konkrečios vietos intervencijomis. Tai apima vizualias ir fonetines nuorodas į Sitkūnų radijo stotį, seną radijo siųstuvo pastatą, kuris veikė ir 1991 m. sausį, ir ritualinius motyvus, susijusius su Lietuvos pagonybės istorija.
– Instaliacija bus patalpinta viename iš vagonų Kauno geležinkelio stotyje. Kodėl buvo pasirinkta tokia vieta?
T.N.: Vagonas talpina daug istorijos, ypač susijusios su judėjimu ar judėjimo galimybe. Traukinių stotis yra erdvės pakrovimo ekranas / intervalas, o architektūros ir funkcijos aspektas lėmė tai, kad ji tapo tinkamu pasirinkimu. Norėjau, kad kūrinys pristabdytų žmones ir atskleistų aktyvatorius, kurie pateikti taip, tarsi būtų jų pačių kūrinys. Nuotaika nėra trikdanti, bet kelia klausimą (-ų) apie aplinkinių elementų svarbą. Nebuvo paprasta linijiniu būdu išreikšti istorijos realybę, tačiau pokalbio temą galima ištirti giliau, atsižvelgiant į vietą, istoriją ir meno kūrinius. Mediena ant metalo ir įsčios kaip prieglobstis, kad būtų galima apsisaugoti nuo kai kurių minčių, – „Žalioji upė“ yra kūrinys apie klausymąsi.
– Ką atrasti palinkėtumėte šių metų bienalės lankytojui?
T.N.: Tikiuosi, kad jie iš tikrųjų ištirs ir atras dalykų, kurių aš galbūt nematau meno kūriniuose ir, tikiuosi, pasakos kitiems apie savo patirtį bei pateiks savo bienalės interpretaciją.
E.P.: Linkiu įkvepiančios kelionės po Kauno miestą tikėdamasi, kad bienalė suteikia daugialypę prizmę, per kurią žvelgiant galima atrasti ar iš naujo pamatyti sudėtingas ir daugiasluoksnes šio miesto istorijas.
