Visuomet traukė rankdarbiai

G. Kaščės specialybė – pardavimų vadybininkė. Baigusi studijas Kauno kolegijoje dirbo pagal specialybę, bet suprato, kad toks darbas jos visai netraukia.

Tada pasuko kitu – maisto gamybos – keliu: dirbo greitojo maisto užkandinėse, vėliau ir rimtesniuose restoranuose. Gaminti maistą ir mokytis naujų receptų jai patiko, bet netenkino darbo sąlygos, tad nusprendė, kad ir virtuvės šefės kelias ne jai.

Savo vietos gyvenime paieškos tuo nesibaigė – Giedrė dirbo rūbų parduotuvėje ir net siuvykloje, kur taisė rūbus. Ir šie darbai neteikė malonumo.

„Mane visuomet traukė menai, bet tik po daugelio metų supratau, kad pasirinkau ne tą profesiją, – sako pašnekovė. – Dar vaikystėje, paauglystėje mėgdavau susigalvoti įdomesnių žaidimų, piešdavau, dainuodavau, ką nors konstruodavau, tad meninės išraiškos visada būdavo. Vaikystėje rinkau degtukų dėžutes, iš jų su šeima konstravome didelį robotą. Dar ir dabar, jei reikia kokios vazos, pasigaminu pati. Man labai patinka užsiimti rankdarbiais.“

Harmonija: Giedrei svarbiausia, kad laikrodžio visuma derėtų, o jis derėtų prie aplinkos. / G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.

Užbūrė spalvos ir raštai

Kada ir kodėl Giedrės gyvenime atsirado laikrodžiai? Pasak pašnekovės, netikėtai.

„Kai laukiausi dukrytės, turėjau daug laiko apmąstymams, ką gi daryti su savo gyvenimu, – juokiasi ji. – Norėjosi kažko daugiau, kažko ypatingo.“

Naršydama po internetą užsienio portaluose pamatė, kad žmonės iš epoksidinės dervos gamina kavos padėkliukus. Tai Giedrę iškart sužavėjo.

„Kokių nuostabių dalykų galima padaryti iš šios medžiagos! – tikina pašnekovė. – Tos spalvos ir raštai taip užbūrė, kad gimus dukrytei po kurio laiko įsigijau reikalingų medžiagų ir pabandžiau. Gaminau įvairiausius padėkliukus, bet norėjosi daugiau. Ir taip gimė idėja gaminti laikrodžius. Lietuvoje nieko panašaus neteko matyti, tad užsidegimas buvo didelis.“

Kartais juokais palyginu, kad kosminę raketą sukurti yra sudėtinga, o meną kurti – malonu.

Visko išmoko pati

Pradėjusi iš epoksidinės dervos gaminti padėkliukus, pašnekovė pasakoja žiūrėdavusi užsieniečių vaizdo įrašus „Youtube“, iš ten ir sėmėsi žinių, kaip reikia lieti, kokios priemonės reikalingos.

Kurį laiką dirbo garaže – šaltame, tamsiame, be langų. Sąlygos buvo prastos, bet džiugino pati kūryba. Dabar moteris jau turi savo dirbtuves – šviesias, su dideliais langais, ir pati stebisi, kokį ilgą kelią nuėjo.

„Laikrodžius lieti išmokau pati, vis bandydama ir bandydama kažką naujo, – sako Giedrė. – Čia svarbiausia – praktika. Reikia gerai susipažinti su medžiagomis, pajausti jas, atrasti savo braižą, technikas. Prisimenu, pirmieji mano laikrodžiai nebuvo tokie gražūs ir kokybiški, kokie jie yra dabar. Ir dar žinau, kad po metų kitų jie vėl kitaip atrodys, bus gražesni ir dar kokybiškesni, nes kiekvieną dieną atrandu vis kažką naujo. Tobulėti visada yra kur.“

G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.

Kurti yra malonu

Ar buvo sunku visa tai išmokti? „Nepasakyčiau. Kartais juokais palyginu, kad kosminę raketą sukurti yra sudėtinga, o meną kurti – malonu. Sudėtingiausia atrasti geras ir tinkamas medžiagas, nes Lietuvoje medžiagų labai mažai, palyginti su tuo, kiek jų reikia vienam laikrodžiui pagaminti“, – sako Giedrė.

Pats laikrodžio liejimas, anot jos, – ypatingas atsipalaidavimo būdas. Gera matyti, kaip spalvos viena su kita susilieja ir sudaro neįtikėtino grožio visumą.

„Džiaugiuosi, kad pagaliau gyvenime darau tai, kas teikia vidinę ramybę ir duoda pajamų, – tikina pašnekovė. – Laikrodžių kūrimas man – vidinės laisvės išraiška. Kai dirbau samdomus darbus, jaučiausi suvaržyta, dirbau vien tik tam, kad užsidirbčiau. Dabar pajamos man nėra svarbiausias dalykas – svarbiausia tai, kad aš esu laiminga ir kad tai, ką sukuriu, kažkam teikia džiaugsmą. Jaučiu grįžtamąjį ryšį, darau žmones laimingus. Juk viskas šiame gyvenime apie tai – apie laimę“.

Patinka džiaugtis rezultatu

Laikrodžių kūrėja teigia, kad epoksidinė derva ir spalvų pigmentai – tai ypatinga spalvų magija. Epoksidas yra skystas kaip medus, į jį dedami pageidaujamų spalvų pigmentai, viskas kruopščiai sumaišoma ir įvairiomis technikomis liejama ant pagrindo.

Darbas vyksta keliais etapas: užliejamas pirmas sluoksnis, jis parą stingsta, tada dedami skaičiai, įvairiausi akmenukai – agato, kvarco, labradorito, tigro akis ir kiti, kurie ne tik gražiai atrodo, bet turi ir teigiamų energinių bei gydomųjų savybių. Tada liejamas antras sluoksnis, kuris taip pat turi parą stingti. Vėliau apdorojami laikrodžio kraštai, kurie irgi turi sutvirtėti, ir tada lieka tik baigiamieji darbai.

Sunkiausia šiame procese, Giedrės teigimu, atsirinkti tinkamas ir kokybiškas medžiagas, daug ką tenka užsisakyti iš užsienio. O kas maloniausia?

„Lieti, kai spalvos pinasi viena su kita, ir stebėti, koks bus tas magiškas rezultatas, – sako pašnekovė. – Dar tas ypatingas momentas, kai visiškai baigiu laikrodį, nuvalau dulkeles ir pati gėriuosi savo darbu. Bet laimingiausia esu, kai sulaukiu padėkos iš mano laikrodžius įsigijusių žmonių – tada suprantu, kad einu teisingu keliu. Žinojimas, kad mano darbai puošia kažkieno namus ir jie jais džiaugiasi – tikras malonumas.“

G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.

Įkvėpimo ieško gamtoje

Dažnai klientai nori būtent tokio laikrodžio, kokį Giedrė jau yra sukūrusi. Sako, kad tiksliai atkaroti kūrinio neįmanoma, bet sukurti panašų – pavyksta.

Užsakovai bene dažniausiai pageidauja aukso spalvos detalių, nes ši spalva dažna interjere – šviestuvai, baldų rankenėlės, žvakidės ar kėdžių kojelės. Dar vienas dažnas pasirinkimas – romėniški skaičiai, nes jie atrodo prabangiau.

Jaučiu grįžtamąjį ryšį, darau žmones laimingus. Juk viskas šiame gyvenime apie tai – apie laimę.

„Man kuriant svarbiausia, kad laikrodžio visuma derėtų, taip pat kad laikrodis derėtų prie aplinkos, todėl visada prašau užsakovo atsiųsti savo interjero nuotraukų, jei jie pageidauja mano patarimų, – pasakoja Giedrė. – Kai lieju laikrodžius ne pagal užsakymą, įkvėpimo ieškau savo aplinkoje, gamtoje. Idėjos kartais ateina net sapnuose, o jie būna, patikėkite, kosminiai.“

Kūrėjos teigimu, žmonės įvertina tai, ką darai su didele meile. Juk laikrodžiai, kuriuos galime įsigyti parduotuvėse, būna standartinių formų, standartinių spalvų, ir, tikėtina, tokių jų ne vienas. Antro tokio laikrodžio, kaip jos kuriami, tikrai nėra – gali būti panašus, bet tikrai ne toks pats.

G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.

Laikas labai svarbus

Giedrė skaičiuoja, kad per savo kūrybos periodą yra sukūrusi apie 250 laikrodžių – net pačiai sunku patikėti, kad tiek jos kūrinių jau puošia kažkieno namus.

„O aš pati – kaip tas batsiuvys be batų, namuose neturiu nė vieno savo gaminto laikrodžio, – sako menininkė. – Tikriausiai todėl, kad mano namai nėra tokie gražūs kaip laikrodžiai, ir jie tiesiog nederėtų tarpusavyje. Negana to, neįsivaizduoju, kokio laikrodžio norėčiau. Bet žinau, kad kada nors tikrai sukursiu ir sau kažką ypatingo.“

Dar menininkė turi planų kada nors pagaminti didžiulį laikrodį, kuris kabėtų kur nors ypatingoje Lietuvos vietoje, kurioje lankytųsi daug žmonių ir galėtų pasigrožėti jos kūriniu.

„Kai pradėjau kurti, laikrodžiai ir laikas man neturėjo ypatingos reikšmės. Tačiau vėliau supratau, kad laikas yra labai svarbus. Juk mums visiems reikia daugiau laiko – pabūti su artimaisiais, pamatyti gamtos grožį ar tiesiog pailsėti. Mes dažnai skubame, lekiame, nespėjame pamatyti, koks nuostabus pasaulis mus supa, ir tik mūsų senoliai gali pasakyti, kad gyvenimas prabėga labai greitai. Tad laikrodžiai turi ir tą sentimentalią pusę – primena, kad viskas turi pradžią ir pabaigą“, – sako G. Kaščė.

Universali medžiaga

Anot Elenos, Lietuvoje dirbinių iš epoksidinės dervos atsirado ne taip jau ir seniai. Ji – viena iš šio dekoratyvinio meno pradininkių. Kas slypi po tuo intriguojančiu pavadinimu?

Epoksidinė derva susideda iš dviejų komponentų – epoksidinės dervos (arba epoksido) ir kietiklio. Sumaišyti jie pradeda reaguoti vienas su kitu. Po tam tikro laiko mišinys sukietėja, įgauna tvirtą pavidalą, kuris pasižymi aukštu atsparumu cheminiam ir mechaniniam poveikiui. Tai labai universali medžiaga, kuri, priklausomai nuo jos rūšies, yra naudojama daugybėje sričių: pradedant juvelyrika, baldais, interjero detalėmis ir baigiant banglenčių, valčių, slidinėjimo įrangos gamyba.

Profesionalų, dirbančių su šia medžiaga, Lietuvoje nedaug: gal labiau su ja žaisti bando mėgėjai. Drįsčiau teigti, kad viena pirmųjų mūsų šalyje pradėjau domėtis epoksidu.

„Profesionalų, dirbančių su šia medžiaga, Lietuvoje nedaug: gal labiau su ja žaisti bando mėgėjai. Drįsčiau teigti, kad viena pirmųjų mūsų šalyje pradėjau domėtis epoksidu. Pernai tapau tarptautinio konkurso „Resin Art Kingdom“ nominacijos „Best Autumn Resin Decoration 2021“ nugalėtoja. Atradau epoksidą netikėtai. Kai mano vyras išvažiavo dirbti į Angliją, dažnai vykdavau jo aplankyti. Kartą vienos parduotuvės vitrinoje pamačiau labai įdomią lempą. Iš abiejų galų matėsi lyg ir mediena, o per vidurį – skaidri mėlyna medžiaga, primenanti plastmasę, o gal stiklą“, – pirmą susidūrimą su dirbiniu iš epoksidinės dervos prisimena pašnekovė, tada dar nežinojusi, kad toji skaidri „plastmasė“ ir yra epoksidas.

Originalu: medis, epoksidas ir į jį įlieti natūralūs kristalai – Eleną žavi įvairių medžiagų ir technikų samplaika./ E. Asmus asmeninio archyvo nuotr.

Vienų kursų – per mažai

Pradėjusi ieškoti daugiau informacijos internete apie itin skaidrią „plastmasę“, Elena užtiko epoksidinę dervą. Ėmė ja domėtis, ieškoti kursų, kur galėtų pati išmokti darbo su šia medžiaga paslapčių.

Palankiusi vienus kursus, Elena sukūrė ir patį pirmąjį savo gaminį – laikrodį iš epoksido. „Jį gamindama supratau, kad žinių apie tokio tipo dekoratyvinį meną turiu dar labai mažai“, – atvirauja ji. Smalsi moteris ilgai nedelsė: ieškojo epoksido meistrų po visą Europą. Rado jų Ispanijoje, Italijoje, kaimyninėje Baltarusijoje.

„Kadangi labai mėgstu keliauti, važiuodavau ten, kur galėdavau suderinti du dalykus: turizmą ir dominančius kursus“, – aiškina E. Asmus ir priduria, kad negali klausytis, kai žmonės epoksidą vadina plastmase: juk tai šios puikios medžiagos sumenkinimas!

Griežtai: Elenos kurtos rankinės atlaikė daug reiklios menininkės testų ir liko nepakitusios./ E. Asmus asmeninio archyvo nuotr.

Į veiklą – stačia galva

Brangūs kursai gerokai patuštindavo Elenos piniginę, bet ji nesiskundė. Nuo vaikystės galvoje skambėjo mamos žodžiai: jei jau kažkuo domiesi – į patinkančią veiklą nerk stačia galva ir būk joje mažiausiai trejus metus.

„Tai galiojo viskam, ką tik pradėdavau lankyti. Nuo meno mokyklos, gitaros pamokų iki jojimo sporto“, – vardija Elena, baigusi Naujosios Vilnios Justino Vienožinskio dailės mokyklos filialą.

Kadangi iš pradžių buvo jam per maža, nulinėje klasėje praleido net ketverius metus. Paskui dar ketverius, kol galiausiai gavo baigimo diplomą. Atvirauja, kad vaikystėje buvo labai smalsi ir darbšti, tad pabandžiusi – nieko nemesdavo. Šias savybes išlaikė iki šiol.

Sykį jojimo treniruotėje Elena patyrė traumą – trūko dešinės kojos raiščiai. „Tuomet supratau, kad tiek jėgų, kiek atiduodavau šiam sportui, daugiau nebepavyks skirti. Ėmiau galvoti, kam dar galėčiau skirti visą savo laisvalaikį?“

Taip menas tapo aktyvios merginos gelbėjimosi ratu. „Keliavau po Europą, lankydama įvairiausius kursus (pirmoje vietoje, aišku, buvo darbas su epoksidine derva), tad menas tapo mano terapija“, – šypsosi kūrėja, šiais metais taip pat nemažai finansų investavusi į įvairius kūrybinius seminarus.

Susidomėjo kristalų auginimu

E. Asmus domina ne tik epoksidas, bet ir darbas su medžiu, oda, akrilu. „Kai baigiau darbo su mediena, vėliau – su oda kursus, pamaniau, gal galima tas dvi medžiagas suderinti. Pamėginau ir man pavyko! Šiuo metu Lietuvoje nežinau nė vieno meistro, kuris gamintų tokias rankines, kokias kuriu aš“, – didžiuodamasi kalba Elena, į skaidrų epoksidinį rankinių sluoksnį įliejanti dar ir pačios užaugintus kristalus.

Moteris prisipažįsta, kad kristalams silpnybę jaučia jau seniai, mat jie turi tam tikrą magiją, energetiką. „Žinodamas, kaip man patinka chemija, vyras man padovanojo rinkinį „Kaip užsiauginti kristalus“. Ten buvo įdėti paprasčiausi aliuminio kalio milteliai, iš kurių gamindavau tirpalą, o paskui, priklausomai nuo kitų faktorių, galėdavau pareguliuoti kristalų dydį, spalvą“ – aiškina ji.

29-erių Elena į rankas paėmė 5–7 klasės chemijos vadovėlį ir visko mokėsi pati. Perskaitė jį mažiausiai septynis kartus. „Tačiau nebuvo taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Bedirbant su kristalais iškilo dilema, kaip juos panaudoti savo dekoratyviniuose dirbiniuose, jei jie tokie trapūs?!“ – dalijasi pirminėmis abejonėmis ji.

Tuomet prasidėjo ilgas savišvietos procesas, kurio metu E. Asmus gilinosi į kristalų savybes, jų apdirbimo techniką. „Darydavau įvairiausius eksperimentus, net mesdavau savo rankinukus su kristalais, įlietais į epoksidą, iš antro aukšto ir žiūrėdavau, kas bus. Paskui vėl tobulindavau ir šlifuodavau savo technologiją. Turbūt daugiau darbo įdėjau į kristalų apdirbimą, o ne į jų auginimą“, – juokiasi pašnekovė, vadinanti save maksimaliste. Jai visada norėjosi ne tik išsiskirti, bet ir sukurti, kaip pati sako, ypatingą efektą! „Mano darbuose atsispindi mano charakteris!“ – teigia ji.

Įveikė netikrumą ir abejones

Einančią gatve Eleną dažnai sustabdo nepažįstami žmonės ir prašo leisti pačiupinėti jos rankinę. „Tai labai malonus jausmas“, – nuoširdžiai šypsosi ji ir priduria, kad dabar jau didžiuojasi savo darbais, nors pačioje pradžioje buvo visko.

Kūrėja skendėjo abejonėse, jai net buvo gėda kažkam dovanoti savo dirbinius. Kodėl? „Maniau, jie ne tokie geri, kaip man pačiai atrodo. Gal juos sunku priderinti prie kasdienio drabužio?“ – dalijasi tuomet apnikusiomis abejonėmis kūrėja, vieną dieną pastebėjusi, kad jos mama vis dažniau skolinasi tai vieną, tai kitą jos rankinę.

Lyg to dar būtų maža, iš dirbtuvių vienas po kito pradėjo dingti jos kurti padėkliukai. Tai ir buvo ženklas.

„Gal spyris į užpakalį pradėti kažką gaminti ne tik sau, – juokiasi ji. – Tuomet medžiu, epoksidu ir natūraliais kristalais dekoruotą rankinę sukūriau specialiai mamai. Vėliau pasipylė užsakymai iš draugių. Taip ir prasidėjo – gaminau dar ir dar vieną…“

Iš pradžių kūrusi sau, Elena pajuto, kaip smagu tenkinti ir kitų norus. „Kai menininkas pajunta, kad jo gaminiai neša džiaugsmą ne tik jam, bet ir kitiems, – tai tiesiog dviguba laimė!“ – nuoširdžiai džiaugiasi ji.

Jautru: kalėdiniai žaisliukai iš epoksidinės dervos ir kristalų atspindės įsimintiniausias Elenos ir jos artimųjų gyvenimo akimirkas. / E. Asmus asmeninio archyvo nuotr.

Eglutės žaisliukuose – emocijos

E. Asmus prisipažįsta dažniausiai kurianti tai, ko prireikia ar norisi jai pačiai. Pernai, artėjant Kalėdoms, auksarankė užsimanė originalių eglutės žaisliukų.

„Norėjau kažko ypatingo, tad sugalvojau, kad į savo kurtus žaisliukus įdėsiu įsimintiniausių gyvenimo akimirkų“, – aiškina Elena, pernai po ilgametės draugystės pagaliau sukūrusi šeimą. Artėjant Naujiesiems ji panoro nustebinti savo vyrą Vladimirą, tad nusprendė jam pagaminti žaisliuką iš kristalų ir epoksidinės dervos.

„Nors mano vyras yra labai santūrus, gavęs dovaną, jis susigraudino. Sakė, kad tai pats gražiausias žaisliukas jo gyvenime. Tuomet pamaniau: kodėl nepadovanoti tokių pačių emocijų savo tėvams ir draugams?!“ – užsidegusi kalba ji.

Šiais metais moters planuose – sukurti eglutės žaisliukus visiems šeimos nariams. Tai kol kas didelė paslaptis, bet Elena jau dabar iš džiaugsmo trina delnais, nekantraudama sužinoti, kaip staigmena nudžiugins jos artimuosius.

Menininkės skiriamasis bruožas – įvairių technikų samplaika. „Tiek rankinėse, tiek eglutės žaisliukuose man patinka jungti po keletą skirtingų technikų. Tikrai nemėgstu kopijuoti ar žvalgytis idėjų internete. Ir dar… Net mažiausia detalė mano darbuose privalo turėti prasmę“, – aiškina ji.

Kai pavargsta nuo darbo su epoksidu, atsipalaiduoti padeda bičių vaškas. Iš spalvotų vaško lakštų Elena suka įstabaus grožio gėles-žvakes. „Dažniausiai žmonės lieja žvakes paprasčiausiu būdu: supila karštą vašką į silikonines formas ir gėrisi rezultatu. Man tai būtų pernelyg lengva: mėgstu viską daryti savo rankomis“, – atvirauja kūrėja.

Žavisi eksperimentais

Ar dirbti su epoksidine derva sudėtinga? Ar tai ilgas procesas? Anot E. Asmus, procesas gana paprastas. Ji perka dviejų komponentų skystį, kurį sumaišo ir, priklausomai nuo gauto klampumo, turi tam tikrą laiko tarpą darbui. Jei klampumas didelis, – epoksidinės dervos gyvenimas (t. y. laikas, kiek galima su ja dirbti) yra 25 minučių.

„Turi spėti sumaišyti pigmentus, dažiklius ir padaryti pirminį gaminio eskizą. Man patinka epoksidą dirbinyje lieti sluoksniais, tada išgaunamas 3D efektas“, – aiškina ji.

Ar reikalingi dirbinių eskizai? „Viskas priklauso nuo tikslo. Jei norisi kažko konkretaus, braižau eskizą kompiuteriu ar piešiu akvarele. Tuomet kūrimo procesas palengvėja, bet praranda savo žavesį. Dažniausiai man norisi eksperimentuoti. Tai pajutusi, einu į savo dirbtuves ir pradedu kažką daryti. Kartais tai užtrunka kokias penkias savaites. Ne dėl to, kad kažkas nepavyktų, bet… tiesiog esu labai reikli sau. Galutinis variantas turi būti toks, kad man visiškai patiktų ir kad aš norėčiau turėti jį namuose“, – šypsosi E. Asmus.

Paklausta, ar daug jos gaminių puošia jos su Vladimiru namus, Elena linkteli galvą. Kiekviename poros kambaryje yra po skirtingą jos kurtų žvakių kompoziciją. Drabužinėje kabo šešios Elenos rankinės.

Kūriniams – griežti testai

„Jei noriu kažkam dovanoti ar parduoti savo kurtą rankinę, iš pradžių turiu ją patikrinti, pažiūrėti, kaip ji nešiojasi. Bandymai tęsiasi net kelias savaites. Jei gaminys atlaiko mano sugalvotus testus, darau klientei naują – lygiai tokią pačią rankinę“, – aiškina Elena.

Ar daug jos gaminių neatlaikė griežtų patikrinimo testų? Anot kūrėjos, visko būta. Jei testuodama sugadindavo, keisdavo visą to gaminio kūrimo sistemą. Užtai per bandymus atėjo reikalingos žinios.

„Rankinės su epoksidine derva ir į ją įlietais natūraliais kristalais – stiprios: atlaikė visus mano bandymus. Instagrame net yra nufilmuotas eksperimentas, kuriuo norėjau išrinkti geriausią epoksidinės dervos gamintoją. Jo metu mėčiau savo gaminį ant žemės, per jį pervažiavo vyras automobiliu, galiausiai tą rankinę net įdėjau į skalbimo mašiną ir išskalbiau“, – juokiasi testuotoja, laiminga, kad rankinė atlaikė visus išbandymus ir liko nepakitusi.

Kartais firmos, gaminančios komponentus epoksidinei dervai, siūlo Elenai juos išbandyti. „Testuoju labai sąžiningai. Kartais epoksidinį gaminį net tenka laikyti saulėje kokias tris savaites, kad sužinočiau, ar spalva neblunka, negelsta“, – aiškina kūrėja, internetu dažnai bendraujanti su kitomis auksarankėmis.

Daugybė kitų hobių

Kai nedirba biure ir nekuria savo dirbtuvėse, Elena su vyru keliauja. Per šiuos metus pora jau spėjo aplankyti septynias šalis. Labiausiai patiko Italijoje, kur kiekvieną dieną aplankydavo vis kitą miestą. Taip pat Elena vis dar ištikima žirgų sportui.

„Labai mėgstu jodinėti. Tik jau ne po 15 val. per dieną kaip anksčiau“, – pasakoja energinga moteris, kartais prisėdanti ir prie siuvimo mašinos.

„Kadangi gaila leisti pinigus brangioms medžiagoms, iš pradžių norimą drabužio modelį išbandau su Barbe, – juokiasi E. Asmus. – Jei atrodo gražiai, tuomet tokį patį siuvu ir sau. Jei turėčiau dukrytę, tikrai siūčiau vienodas aprangas mums abiem.“

Interjeras: gėlės puošia kiekvieną Elenos ir jos vyro Vladimiro kambarį. / E. Asmus asmeninio archyvo nuotr.

Dėkinga mamai už būrelius

Ką apie Elenos hobius sako jos vyras? „Jei kursiu, būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje, bet ar laimingas bus jis? Juk visą laiką praleisiu užsidariusi dirbtuvėse, – svarsto Elena ir priduria, kad vyras teisus: kai pradeda kažką daryti, valandos paroje tirpte tirpsta. Gali pamiršti, kad reikia valgyti, miegoti… – Aš nepavargstu, bet, jei tai būtų diena iš dienos, nukentėtų asmeninis gyvenimas.“

Labiausiai ją palaiko mama. „Ji tiesiog dievina gėles. Mūsų namai būdavo pilni gražiausių gėlių kompozicijų“, – dalijasi vaikystės prisiminimais.

Tą patį mėnesį, kai gimė Elena, jos mama atidarė savo pirmąją įmonę ir pradėjo prekiauti laminatu, parketu ir durimis. Kadangi naujam verslui reikėjo skirti daug laiko, finansų ir pastangų, Elenai buvo pasiūlyta išeitis – būreliai.

„Pradėjusi verslą, mama neturėjo laiko su manimi užsiimti, todėl leisdavo į visokius būrelius. Esu jai už tai be galo dėkinga. Manau, dėl tokios turiningos ir labai užimtos vaikystės dabar aš esu tokia, kokia esu, o mano galva tiesiog sprogsta nuo idėjų“, – džiaugsmingai kalba E. Asmus.