Kauno taikomosios dailės mokyklos, keramiko profesijos mokinių Austėjos Rimkutės, Alicijos Vosylės, Gretos Pocevičiūtės, Karolinos Šimkutės, Loretos Zagorskytės, Marijos Meškovaitės, Rūtos Katiliūtės ir Beno Aldakausko rankomis buvo sukurtos kopijos pagal Graikijoje, Turkijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Danijoje atkastų, Neolito laikus menančių archeologinių radinių piešinius iš Marijos Gimbutienės knygos „Senoji Europa“ (1996 m.).

„Pagal radinių piešinius lipdėme kopijas iš pačių pasiruošto šamotinio molio ir degėme archajiškiausiu keramikos degimo būdu – laužo duobėje. Tai ne tik seniausias, bet ir sudėtingiausias, rizikingiausias keramikos degimo būdas, kurį lydi nerimas, atida ir džiaugsmas, atkasus iš pelenų sveikus dirbinius“, – pasakojo projekto vadovė, mokytoja ekspertė Alma Šmitaitė.

Stebuklingi paveikslai

"Už mūsų namų sienų skleidžiasi stebuklingi paveikslai. Kviečiame atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, ateiti į Juškų namelį, pamatyti, išgirsti bei pajusti žmogaus kurtų stebuklų", – taip į kauniečio menininko tapybos ir medalių parodą "Baladė" kviečia muziejininkai. Tapytojas, poetas, juvelyras G.Latakas parodą poetiškai pavadino tam, kad lankytojams suteiktų užuominą: čia pateikiama kūryba, susijusi su senais laikais. Mat baladė iš viduramžių atkeliavo kaip poetinis žanras, kurio kūriniuose apstu istorinio arba legendinio turinio, o epiniai, lyriniai ir draminiai pradai yra glaudžiai susiję.

Keliuose G.Latako medaliuose ir paveiksluose galima rasti pasikartojantį motyvą – naujovišką Vytį. Tiesa, šis ir visiems gerai žinomas Vytis iš Lietuvos herbo mažai ką turi bendra. "Šis riteris ne vieną šimtą metų kariavo, kalaviju mojavo. Kad jam būtų linksmiau, ant žirgo viltingai užsodinau ir mergelę – pačią Lietuvą. Dabar, kai švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį – tai ir pažymėta medalyje, šis Vytis tarsi peršoka iš vieno kranto į kitą: iš praėjusios epochos į dabartinę", – aiškino dailininkas.

Žinomą perpasakoja naujai

"Ne visada iki galo sugalvoju, ką piešiu. Man svarbiausia – ištransliuoti tam tikrą emociją", – sako pašnekovas. Daugelyje G.Latako drobių atsiskleidžia pasaulio mene matyti motyvai, perpasakoti naujai. Drobę "Miegantis riteris" dailininkas prisipažino sukūręs įkvėptas senųjų knygų. "Mane labai žavi manuskriptų miniatiūros. Jose kartais būna atsispaudusios raidės. Ir galvoji, ar tos raidės persimušusios iš kito puslapio, ar knyga ant tos pačios veršiuko odos rašyta antrą kartą, pirmąjį sluoksnį išskutus, ir raidės likusios dar iš pirmojo sluoksnio? Čia aš padariau senojo pergamento imitaciją: per visą drobės plotą atbulai parašiau tekstą apie riterį Aldegirdą. Paskui tą tekstą uždažiau baltai. Ant šio sluoksnio tapiau naujai, tačiau ir pro jį prasimušusios raidės dalyvauja kompozicijoje. Apatinis sluoksnis kalba viršutiniam, tai sukuria paslapties nuotaiką", – gerai paanalizavus, perkeltine prasme keli kūrybos sluoksniai matomi bene visuose G.Latako kūriniuose.

Dailininkas prisipažįsta mėgstantis pertapyti senus, jam nepatikusius paveikslus. Taip drobėje "Miraklis" atsirado šv.Antano atsiskyrėlio galva. "Tai – iš viduramžių atkeliavusio makabriško mirties šokio perpasakojimas. Nutapiau tris gyvuosius ir tris giltines. Taigi, lygiavertės gyvenimo ir mirties pajėgos. Bet, kad būtų šviesiau, įterpiau šventojo Antano atsiskyrėlio portretą", – apie prieš dešimt metų tapytą drobę, kaip fragmentą įterptą į didesnę kompoziciją, užsiminė dailininkas.

"Miraklyje" G.Latakas giltines pavaizdavo panašiai kaip senųjų meistrų paveiksluose. "Mane žavi tai, kad viduramžių dailininkai, nežinodami anatomijos, žmogaus kaulų struktūros, nesuko dėl to galvos. Nelabai žinojo, kaip atrodo dubens kaulai – suraitydavo toje vietoje kokią susisukusią voliutą (architektūrinė detalė – red.past.), ir tiek", – sakė šią detalę pats panaudojęs menininkas.

Dievas iš mašinos

Kelių drobių apačioje galima matyti žmogaus profilį, įrėmintą atskirame rėmelyje. Tai – iš teatro pasaulio į G.Latako kūrybą atkeliavęs sufleris. "Jis ir teatre, ir čia yra tas, kuris ateina ir pasako, ką reikia daryti, kaip elgtis tam tikroje gyvenimo scenoje", – taip šio personažo atsiradimą jo kūryboje aiškina menininkas. Vienoje tokių drobių matyti ne tik sufleris apačioje, bet ir Dievo ranka viršuje. "Čia priminimas apie tai, kad antikiniame teatre veiksmo pabaigoje, kai jau nebūdavo visiškai aišku, kuo viskas baigsis, pasirodydavo "Deus ex machina" – Dievas iš mašinos. Toks tarsi iš dangaus su tam tikra įranga nuleistas Dievas išspręsdavo visas problemas. Antikiniame teatre tai būdavo Dzeusas. Nutapydamas tą Dievo ranką arba Dievo pirštą noriu pasakyti: nebūkime labai įsitempę – vis tiek Dievas viską išspręs, viskas jo rankose", – dailininkas užsiminė šia drobe svarstantis, kiek gyvenimas yra teatras, o kiek – ne.

Vilkijoje eksponuojamuose iš bronzos, vario sukurtuose medaliuose – taip pat užuominos į mitologinius personažus ir šventuosius. Čia galima išvysti ir dalį G.Latako medalių, sukurtų jo mėgstamiems poetams. "Tai, kad esu sukūręs medalį poetui, dar nereiškia, kad tas medalis yra pas tą menininką. Šiuos medalius dažnai kuriu ne kokia nors proga, o dėl to, kad man patinka", – sako taip savo simpatijas poezijos menui išreiškiantis poetas ir dailininkas.

Prieš keletą dienų dalis parodos eksponatų iš Vilkijos iškeliavo į Kauną. Penktadienį čia, Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A.Mapu g. 18), atidaryta G.Latako to paties pavadinimo paroda. Į Kauną iškeliavusius kūrinius menininkas pakeitė kitais. Paroda veikia iki birželio 14 d.