Tačiau gal tai apgaulingas įspūdis, kai po ramybės ateina audra, o agresorių žiaurumas Ukrainos žemėje įkvepia naujiems žygiams.  „Kauno dienos“ pokalbis su priešiškos propagandos ir hibridinės agresijos priemonių eksperte dr. Eugenija Vaitkevičiūte-Peet.

„Ne, maršistai nedingo. Greičiau – pakeitė veiklos stilių. Atrodo, agitavimo procesas iš didžiųjų miestų, kur jis lengviau pastebimas, – decentralizuojamas ir perkeliamas į regionus. Justi pastangos aktyvinti anksčiau buvusius pasyvius maršistus, nedalyvavusius ankstesniuose mitinguose ar riaušėse", – teigė ekspertė.

– Kalbėjomės su Jumis prieš keletą mėnesių. Per tą laiką daug kas įvyko: Rusijos invazija į Ukrainą, pasaulis sukrėstas okupacinių rusų pajėgų vykdomų žiaurumų ir masinių civilių Ukrainos gyventojų žudynių, kurias vis daugiau valstybių pripažįsta kaip genocidą. Baltijos valstybės ir Lenkija nerimauja, kad galime tapti kitais Rusijos agresijos taikiniais. Lietuvoje įvesta nepaprastoji padėtis. Kaip jaučiatės, stebėdama ir analizuodama tiek minėtus įvykius, tiek ir situacijas mūsų valstybės viduje šiandien?

– Kaip Kasandra. Jei pamenate tą senovės Graikijos mitą? Įsižeidęs dėl atstūmimo Apolonas prakeikė Kasandrą, kad jos pranašystėmis niekas netikėtų. Todėl, nors ji ir numatė Trojos sunaikinimą, nors ir perspėjo trojėnus apie Trojos arklį ir visas kitas būsimas grėsmes, jos pranašystėmis niekas netikėjo – ir ji nieko negalėjo padaryti.

Atstūmimų gali būti įvairių: nesileisti, kad iš tavęs atimtų tavo sukurtą intelektinį produktą; nutraukti santykius su kitos lyties asmeniu; atsisakyti mokėti reikalaujamą kyšį; nesileisti užverbuojamai Maskvos agentų ir jų „naudingų idiotų“, kuo tave begundytų, kaip begąsdintų ir kuo begrasintų; pabandyti demaskuoti šmeižto kampanijų organizatorius ir jų metodus. Visais atvejais kalbu iš patirties – kitai pusei pasireiškia atstumto Apolono sindromas. Kalbant metaforiškai – siekis prakeikti Kasandrą, moksliškai vadinamas „socialinio diskreditavimo metodu“, arba – „veikėjo nužudymo technika“.

Retkarčiais jaučiu kartėlį ir norą ištarti: „Ar nesakiau?“ Numanau, kad panašiai jaučiasi daugelis bandžiusiųjų perspėti apie Rusijos agresiją. Mūsų politikai, nepelnytai pravardžiuoti „rusofobais“ ir „paranojikais“ net Europos Parlamente, laiku neišgirsti kolegos ekspertai  – Marius Laurinavičius ir kt. Normalu. Esmė: laiku transformuoti šį kartėlį į tikslingus, efektyvius veiksmus.

– Atrodo, Rusija tikrąjį veidą parodė Bučoje ir kituose nusiaubtuose miestuose. Tai atsiskleidžia iš kareivių pokalbių su savo lygiai taip pat nužmogėjusiomis motinomis ir žmonomis, sudarinėjančiomis „pirkinių sąrašus“ marodieriams ir leidžiančiomis „paprievartauti ukrainietes“. Sovietų nusikaltimai tarptautinės bendruomenės nebuvo deramai įvertinti ir po 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai. Vis dėlto net ir šis pasišlykštėjimo vertas šalies veidas turi palaikančių. Kaip paaiškinti tai, kad per 30 metų laisvoje Lietuvoje pragyvenę kai kurie kitataučiai vis dar laikosi įsikandę režimo?

– Patiko, kad vartojote žodį „kareivis“. Užuot sakiusi „karys“. Argumentuoju: mūsų viešojoje erdvėje ne iš blogos valios kalbant apie karą kažkodėl vartojamas posakis „Rusijos kariai“. Žodis „karys“ turi sutaurintą prasmę: ji asocijuojasi su garbinga kova, su savo krašto gynyba. Kaip anglų kalba „warrior“, rusų kalba – „vojn“. „Kario“ sąvoka reiškia visai ką kita, nei Rusijos okupacinių pajėgų Ukrainoje vykdomi marodieriavimai, beginklių civilių žudynės, kankinimai ir prievartavimai. Lietuvių kalboje turime daug pakaitalų šitokiems veiksmams ir juos atliekantiems asmenims apibūdinti – galvažudžiai, smogikai, ginkluoti išgamos, kraugeriai ir kt. Jei neįmanoma vartoti šių epitetų, tuomet vertėtų vartoti žodį „kareiviai“. Jis neutralesnis.

Eugenija Vaitkevičiūte-Peet. / Z. Baltrušio nuotr.

Dėl tikrojo veido. Rusijos pajėgos šitaip elgėsi kiekviename jų sukeltame kare: Afganistane, Kalnų Karabache, Čečėnijoje, Sirijoje, Ukrainoje. Tai tarsi jų doktrina, nuo pat bolševikų „proletariato diktatūros” laikų. Jeigu Sovietų Rusijos nusikaltimai tarptautinės bendruomenės būtų deramai įvertinti po 1991 metų, žlugus Sovietų Sąjungai, kaip po Antrojo pasaulinio karo buvo įvertinti nacizmo nusikaltimai, šiandien situacija būtų kitokia. Kita vertus, šimtmečiais besitęsiantį kraugeriškos ordos paveldą paversti demokratine XXI a. valstybe – sunku. Jei iš viso įmanoma.

Pasak Ukrainos žurnalistės Natalijos Nagornos, atsakymo į klausimą, kodėl rusai elgiasi taip žiauriai, ukrainiečiai vis dar ieško: „Aš negaliu suprasti, kokia jėga gali priversti vyrą prievartauti keturmetį vaiką. Mano vertybių sistemoje tokio dalyko nėra. Mano planetoje taip nepriimta. (...) Tai išgamos, kuriems nereikia jokių priežasčių taip elgtis.“ Kokia moteris leistų savo vyrui prievartauti kitas moteris – neįsivaizduoju. Turbūt tai jau net ne moteris – tiesiog taip pat belytė, saviverte net nekvepianti išgama. Tik su sijonu.

Kita vertus, šimtmečiais besitęsiantį kraugeriškos ordos paveldą paversti demokratine XXI a. valstybe – sunku. Jei iš viso įmanoma.

Kaip susiklostė, kad, net turėdami laisvą prieigą prie viso pasaulio informacinių šaltinių, kai kurie kitataučiai vis dar palaiko minėtą režimą – vienareikšmiško atsakymo, mano nuomone, nėra. Apie Rusijos propagandos poveikį kalbėta ir rašyta daug.  Pasaulis liudija, Ukraina liudija. Kad nematytum tų liudijimų, turi būti kurčias ir aklas. Todėl gal tai ir asmeninio pasirinkimo reikalas, kuo tikima ir kuo ne? Gal, pasak patarlės, „kiek vilką bešertum – vis tiek į mišką žiūri”?

Pasak N.Nagornos, „gali būti, kad kai kuriems kitataučiams patogu tikėti propaganda, nes, atradę tiesą, jie prastai atrodytų patys sau.“ Pavyzdys: po Krymo aneksijos Vilniaus daugiabučio kieme išgirdau dainuojančius vaikus. Gražu, ar ne? Žaidžiantys ir dainuojantys vaikai. Tačiau štai ką jie dainavo: „Grad“, „Grad“, tebie ja rad!“ („Grad“, „Grad“, aš tavimi džiaugiuosi!). Tai buvo praėjus parai dienų, kai Rusijos pajėgos panaudojo salvinės ugnies sistemas „Grad“ prieš civilius ukrainiečius Avdijivkoje...

Dar viena aplinkybė kartais pamirštama, o jaunesnioji karta jos net nežino, nes nematė sovietinės okupacijos realybės. Okupacijos laikotarpiu į Lietuvą suvežti kitataučiai darbininkai, nepaisant kartais menkesnio išsilavinimo, buvo savotiškai privilegijuoti vietinių atžvilgiu. Nuo kalbos iki būstų gavimo procesų. Parodykit man žmogų, kuris, turėjęs privilegijų – ir nemenkų – jų nepasiilgtų? Nė trupučio? Ten, kur privilegijų ilgesys, atsiranda erdvė propagandininkams manipuliuoti auditorijos širdimis ir protais.

– Ekspertų vertinimu, Rusija pralaimi informacinį karą agresijoje prieš Ukrainą. Kaip jums atrodo ir ko galima tikėtis ateityje?

– Priklauso, apie kurią informacinę erdvę kalbame: demokratinių šalių  ar Rusijos viduje. Demokratinių valstybių informacinėje erdvėje – taip, pralaimi. Tikėčiausi vis aktyvesnių ir įžūlesnių pastangų bandyti paveikti mūsų visuomenių nuomones, stengiantis įdiegti nors kažkiek rusiškos propagandos naratyvo demokratinių šalių erdvėje.

– Karo prieš Ukrainą fone pandemija, šeimos maršų judėjimai su jų sukeltomis riaušėmis, regis, nuėjo į antrąjį planą. Kur dingo maršistai? Ar iš tikrųjų dingo?

– Geras klausimas. Ne, jie nedingo. Greičiau – pakeitė veiklos stilių. Atrodo, agitavimo procesas iš didžiųjų miestų, kur jis lengviau pastebimas, – decentralizuojamas ir perkeliamas į regionus. Justi pastangos aktyvinti anksčiau buvusius pasyvius maršistus, nedalyvavusius ankstesniuose mitinguose ar riaušėse ir todėl greičiausiai nesančius teisėsaugos institucijų akiratyje.

Atidžiau pasigilinus į jų tekstus, matyti, kad siekį inicijuoti riaušes ir per tai įžiebti sumaištį valstybėje papildė dar vienas, cituoju: „…pakeisti valdžią demokratiniu keliu.“ Sykiu  – diskredituoti tuos Lietuvos oficialius asmenis, kurių maršistų lėlininkai nekenčia labiausiai už ankstesnių užmačių sužlugdymą. Antai socialiniuose tinkluose vykdoma purvo pylimo kampanija, nukreipta prieš Vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę: iki šmeižtų, kad ji atseit jaunystėje dirbo prostitute Dubajuje ir t.t. Vėl pasirodė, tik atsargiau, tarp eilučių, raginimų žmonėms sukilti prieš Lietuvos teisėjus, pareigūnus, kaip esą žmonės darė Ukrainoje ir pan. Pastebėtina, kad, panašiai kaip Estijoje, bandoma diegti antiukrainietiškas idėjas. Antai Estijos EKRE politinės partijos lyderis neseniai viešai teigė, kad esą negalima priimti ukrainiečių karo pabėgėlių, nes jie neva platins ŽIV ir skatins prostituciją. Kiek skaičiau estų spaudoje, jau pora metų ši politinė partija taikosi į Estijos rusų elektoratą, ypač Narvos regiono. Įdomu, kad Lietuvos maršistų tekstuose pasitaiko pasisakymų, jog esą dabartinė Vyriausybė „įžeidinėja, šmeižia, spaudžia rusus kaip etninę grupę". Tai netiesa! Dar: neva jie, maršistai, sieksią juos apginti.

Eugenija Vaitkevičiūte-Peet. / Z. Baltrušio nuotr.

Sakyčiau, kad šeimos maršų judėjimas ir jų lėlininkai mokosi. Kas pernai sustabdė riaušes? Lietuvos policijos pareigūnai. Štai kokių minčių atsiranda maršistų tekstuose šiemet, cituoju: „Valios protestuoti netrūksta, atvirkščiai – skaičius tų, kurie supranta, kas vyksta, kur einame, tik auga. (...) Anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, nepasitenkinimas prasiverš su dar didesne jėga. (...) Be to, policijoje, kariuomenėje dirba (...) žmonės, kurie socialiai gerokai artimesni tamsuoliais apšauktai plačiajai visuomenei nei Vyriausybę formuojančiam klubui. Jiems irgi gali kilti klausimų dėl nurodymų pagrįstumo ir teisėtumo.“ Išvada? Mano nuomone, panašiai kaip prieš 1940 m., kai, remiantis tuometinio Lietuvos saugumo įžvalgomis, Lietuvoje veikęs marksistinis pogrindis vykdė aktyvią agitaciją tarp policijos pareigūnų ir karinių pajėgų, galbūt turėtume tikėtis kažko panašaus ir dabar. Nenorėčiau detalizuoti, bet neatmesčiau hipotezės, kad toks agitavimas jau vyksta.

Sykiu – suaktyvinti vadinamieji penkių minučių kalbėtojai gatvėse. Jų funkcija yra skleisti priešišką propagandą gyvai, akis į akį. Senas metodas, bet efektyvus. Nustatyti šio tipo propagandos skleidėjus, deja, sunkiau nei internetinius trolius.

– Ankstesniuose interviu kalbėjomės apie hibridinį karą. Ar šiandienos įvykiai kažkiek prislopino agresoriaus užmačias mūsų šalyje? Gal priešingai – ruošiama sustiprinta hibridinė ataka?

– Neprislopino. Tos užmačios tiesiog įgijo kitą formą. Sustiprinta hibridinė ataka ruošiama, be abejonės. Kadangi su riaušių ir kitais iššūkiais mūsų šauniosios tarnybos ir policija susitvarkė, o Rusija, ačiū narsiesiems Ukrainos gynėjams, patiria didžiulių nuostolių – manau, šiuo metu agresorius siekia eksploatuoti kitus, pigesnius kelius. Pasinaudoti tais pačiais maršistais, stiprinti „pentąją koloną“ ir pan.

– Apie kokią hibridinio karo fazę būtų galima kalbėti šiandien? Į ką turėtume atkreipti dėmesį, ko vengti, ignoruoti ir ko nepraleisti pro pirštus?

– Hibridinis karas – daugiasluoksnis ir daugiaplanis reiškinys. Mano nuomone, šiandien galima kalbėti apie dvi ar tris hibridinio karo fazes iškart: latentinę (psichologinę propagandinę), rengimąsi kitai destabilizacijos ir kitai pilietinio pasipriešinimo imitavimo fazei. Pastarosios metu, imitavus ar primelavus apie neva vykstančias kokias nors žiaurias represijas, vietinės prorusiškos įtakos grupės, jau tiesiogiai vadovaujamos RF FSB ir GRU karininkų (kartais – tiesiogiai dalyvaujant specialiesiems Rusijos kariuomenės daliniams), imituoja pilietinę savigyną, kuri atseit skirta tik taikiems gyventojams nuo represijų apginti. Nieko neprimena? Pavyzdžiui, maršistų aimanų, kad juos spaudžia, su jais neva susidoroja Lietuvos fašistinė diktatūrinė Vyriausybė, kuri esą taiko represijas? Taigi.

Sakyčiau, priklausomai nuo to, kaip seksis Ukrainai ir kuria kryptimi – nuosaikiąja ar radikaliąja – koncentruosis maršistų ir panašūs judėjimai, toliau logiškai sektų arba referendumų, legitimacijos per rinkimus, arba pirmo kraujo fazė.

– Teko girdėti, kad tyrinėjate ne tik hibridinio karo priemones, bet ir psichologines operacijas, kitaip dar vadinamas PSYOP. Kas tai yra? Kas paskatino susidomėjimą šia gana specifine sritimi?

– PSYOP – tai iš anksto suplanuotos operacijos, skirtos parinktai informacijai, dezinformacijai ir orientyrams perteikti kokiai nors auditorijai, turint tikslą paveikti jos emocijas, motyvus, tikslus, argumentavimą, požiūrius, nuomones ir, galiausiai, elgesį PSYOP vykdytojų pageidaujama linkme.

Kodėl susidomėjau? Taip susiklostė, kad ne savo valia prieš maždaug 20 metų tapau priešiškų PSYOP ir to, kas vadinama aktyvių KGB veiklų metodais, taikiniu. Kam įdomu – jų instrukcijas prieš kelerius metus atrado, demaskavo ir paviešino britų tyrinėtojas Michaelas Weissas. Tuomet ir teko susidurti su pirmosiomis tokio tipo šunybėmis.

Tarkime, sykį, greičiausiai turint tikslą maksimaliai diskredituoti, o gal ir kaip dėmesio išblaškymo operacija, mano asmeninis telefono numeris buvo paviešintas vieno Kauno leidinio skelbime kaip... prostitučių firmos kontaktas. Sėdžiu vieną vėlų vakarą prie knygų, tuometinis gyvenimo partneris kompiuterinį žaidimą žaidžia šalia – ir staiga man ima skambinti begalė nepažįstamų vyrų su, kaip čia pasakius..., gana iškrypėliškais pasiūlymais. Ačiū Dievui, vienas pasitaikė bent tiek padorus: jis paaiškino, dėl ko skambina, kur ir kokiame skelbime tądien mano numerį rado.

Buvau jauna ir naivi. Sukrėsta praraudojau visą naktį. Kitą dieną pakeičiau telefono numerį. Šiandien, užuot raudojusi, kreipčiausi į policiją. Iškart.

Antras pavyzdys – iš šių dienų, netrukus po antrojo interviu jūsų dienraščiui. Suvedus mano vardą ir pavardę google, pasirodo daug nuorodų. Viena iš jų – į interneto puslapį „baltkalis.lt“, kurio antraštė „Ką turėtumėte žinoti apie ką nors prieš juos pažindami  – ne...“. Pabandžius atidaryti šią nuorodą, jus nukreipia į pornografinį puslapį. Pasirodo, „Baltkalis“ – bendrovė, prekiaujanti (prekiavusi?) Baltarusijos „Belaruskalij“ trąšomis ir baltarusiška druska Baltijos šalyse. Kuo užkliuvau – neįsivaizduoju.

Sarkastiškai pasakyčiau taip: lėlininkai turėtų sumažinti savo lėlių algas, jei per 20 metų tos taip nieko naujo ir neišmoko.

Per porą dešimtmečių visko buvo. Nuo tokių banalybių, kaip šmeižikiški, grasinantys skambučiai man, šeimos nariams, darbovietėms ir visoms kitoms įstaigoms, su kuriomis kada nors gyvenime turėjau kokių nors reikalų, iki keliaaukščių, pasak Erico Berne'o, trečio lygio manipuliacijų. Tokių, kurios gali baigtis operacinėje, teisme arba morge.

Keliai irgi buvo du: pasiduoti ir leistis palaužiamai. Arba – domėtis, tyrinėti, ieškoti atsakymų, kurie padėtų ne tik man, bet ir kitiems, susiduriantiems su panašiais iššūkiais.

Pasirinkau antrąjį.

Kaunietis yra išleidęs šešiolika knygų, daugiausia – nedidelio formato poezijos knygelių, tarp jų – poezijos rinktines "Išgirsti tylą" ir "Aš sugrįšiu". Taip pat dvi esė knygas, ironišką apybraižą. "Gerbiu G.Labanauską ir už jo užsispyrimą nepasiduoti po pirmųjų nesėkmių, atstūmimų ir už jo pastangas nuoširdžiai, atkakliai tobulintis", – sako literatūrologė, literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet.

Trijų G.Labanausko poezijos knygelių sudarytoja E.Vaitkevičiūtė-Peet yra ir hibridinio karo tyrinėtoja, kalbėdama apie autoriaus kūrybą, pateikia įžvalgų ir šia tema. O karo tema jo kūryboje ryški neatsitiktinai: G.Labanauskas dalyvavo Afganistano kare, iš labai arti matė visa naikinančią karo mašiną. Literatūrologės teigimu, kaip karo dalyvis, jis priklauso be balso paliktai visuomenės grupei, tačiau šis balsas ryškus kūryboje.

– Kiek giliai esate susipažinusi su G.Labanausko kūryba?

– Interviu spaudai atvejais turbūt tikslingiausia kalbėti apie tą autoriaus kūrybos periodą, kurį pažįsti daugiausia. Kitaip būtų nebe pokalbis ar straipsnis apie kūrybą, bet studijos ar knygos, skirtos visos kieno nors kūrybos analizei, rengimas. G.Labanausko atveju tas giliausiai pažįstamas periodas – maždaug nuo 2013 m., jo knygos "Krislai". Prieš tai buvau girdėjusi apie jį kaip visuomenininką, rašantį esė ir poeziją, labdaros fondo įkūrėją.

– Kalbant apie poeziją – koks G.Labanausko eilėraščių lyrinis herojus, kas jam rūpi? Apskritai, koks pasaulis kuriamas eilėraščiuose?

– Jam rūpi padaryti pasaulį geresnį. Nepasakyčiau, kad eilėraščiuose kuriamas kažkoks atskiras pasaulis. Toks elementas būdingesnis science fiction žanrui (plg. klasika tapusius Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno, George'o Raymondo Richardo Martino romanus). Greičiau autorius išreiškia specifinę pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, artimą tiek maištingojo romantizmo, tiek ir, pvz., "prarastosios kartos" atstovams. "Prarastajai kartai" priskiriami tokie autoriai kaip Erichas Maria Remarque'as, Ernestas Hemingway, Francis Scottas Fitzgeraldas, T.S.Eliotas, Jaroslavas Hašekas ir kt. Tie, kuriems istorinės sumaištys ir karai nebuvo, kaip daugeliui iš mūsų, tik teorija istorijos vadovėliuose, bet realybė. Dauguma iš jų dalyvavo kare, matė beprasmes žudynes, patyrė fizinių, dvasinių žaizdų. Negana to, visuomenė, kaip dažnai nutinka ir šiandien, eliminavo jų teisę būti išklausytiems. Šį paradoksalų fenomeną taikliai nusako prof. Judith Herman, cituoju: "Jei nėra palaikančios socialinės aplinkos, pašaliniai asmenys dažniausiai pasiduoda pagundai tiesiog... nusisukti. (...) Kariai kiekviename kare, net ir tie, kurie buvo apdovanoti kaip karo didvyriai, karčiai skundžiasi, kad niekas nenori žinoti tikros tiesos apie tikrą karą." Yra taip, kad civiliniame gyvenime tik viena patirtis savo gniuždančiu sunkumu prilygsta karo veteranų, dalyvavusių tikruose mūšiuose, patirčiai – moterų, patyrusių didelį fizinį, seksualinį smurtą, patirtis. Kitaip tariant, šios dvi socialinės grupės potencialiai galėtų suprasti viena kitą – kažkiek. Bet, paradoksas: jos abi visuomenėje yra paliktos be balso. 99 proc. atvejų dėl absurdiškai gajų visuomeninių stereotipų – dar ir aršiai stigmatizuotos. Kaip kartais juokauju, "nesu girdėjusi didesnės nesąmonės apie smurtą patyrusias moteris nei kad "Jos pačios prisiprašė!" ir apie karo veteranus – kad esą "Jie visi keisti / agresyvūs / nenormalūs, nes jie karo veteranai!" Tad, mano giliu įsitikinimu, svarbu, kad šiomis temomis rašoma, kad jos suaktualinamos. Ar tai būtų eilėraščio eilutė, kažkam gal padėsianti susivokti, kaip gyventi su prisiminimais iš Afganistano kalnų, ar straipsnis apie smurto artimoje aplinkoje mažinimo būdus. Esate girdėjusi posakį, kad patys didžiausi pacifistai (o ne, kaip mėgsta loti vatnykai, atseit karo kurstytojai) yra būtent kariai, veteranai? Antai aršiai nekęstas nacių – jie net degino jo knygas! – o šiandien laikomas žymiausiu XX a. pacifistu ir karo, kaip reiškinio, kritiku E.M.Remarque'as savo romanuose perteikia savo paties patirtis Pirmajame pasauliniame kare. Jis atskleidžia vertybes, kurios turintiems tokią patirtį atrodo retos ir puoselėtinos: draugystė, žmogiškumas, nesumeluotas patriotizmas... Ir sykiu perspėja, kokios grėsmės slypi už kartais pražūtingo žmonių, visuomenių, valstybių naivumo. Antai JAV psichologinio karo ekspertas plk. ltn. prof. Paulas Linebargeris 1946 m. rašė: "Hitlerio propaganda akcentavo Vokietijos pretenzijas (...) ir žadėjo, kad esą daugiau agresijos nebebus. Panaudojus brutalios jėgos grėsmę ir manipuliacijas besibaiminusiųjų kito pasaulinio karo nuomonėmis pačiose demokratijose, Hitlerio propaganda laimėjo. Po kelių mėnesių jis užėmė likusią Čekijos dalį ir pratęsė. (...) Scena buvo parengta tolesnei agresijai. Psichologinio karo priemonės paveikė taip, kad (kitos valstybės) pačios nuolankiai sutiko su kiekviena atskira agresija, patikėjusios, kad tai atseit būsiąs jau tikrai paskutinis atvejis, o tai pristabdė jų jungimąsi į aljansą sutikti bendrą pavojų vieningai." Ar tai jums nieko neprimena Krymo aneksijos ir šiandien prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo kontekste? Taigi. Ir nors kartais, pvz., "prarastoji karta" nusakoma kaip karta, esą praradusi iliuzijas, tikėjimą, ciniška, nerandanti vietos pasaulyje, kupina abejonių, jų knygose justi specifinė pasaulėjauta, pasaulėžiūra ir daug gan aiškiai akcentuojamų vertybių. Ne miesčioniškų ar standartinių snobiškų. Gilesnių.

Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet: Nors kartais "prarastoji karta" nusakoma kaip karta, esą praradusi iliuzijas, tikėjimą, ciniška, – jų knygose justi daug gan aiškiai akcentuojamų vertybių. Ne miesčioniškų ar standartinių snobiškų. Gilesnių.

– Viena iš G.Labanausko poezijos knygelių vadinasi "Išlaisvinta mintis". Ar iš tiesų autoriui pavyksta tai padaryti – išlaisvinti mintį rašant?

– Toje knygoje daug minčių. Priklauso nuo to, kurią iš jų siekta išlaisvinti. Tad šį klausimą reikėtų užduoti ne man, o autoriui. Jei šiuo klausimu mėginama užsiminti, kad tam pavadinimui stinga logikos ar panašiai... Menas nėra logikos vergas. Ir ačiū Dievui. Nes, jei vertintume tik logiškai ir konformistiškai, ką tada galvoti apie tokius knygų pavadinimus, kaip, pvz., Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės "Visi laiškai – žirafos" ir pan.?

– Kaip, bėgant metams, šio autoriaus kūryba keitėsi? Ar su metais tapo brandesnė?

– Beveik kiekvieno autoriaus kūryba kinta metams bėgant. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Sakyčiau, viename eilėraštyje autorius taikliai apibūdina pats: "mes skirtingi mes paukščiai visatos". Poezija, mano nuomone, toks menas, kur turbūt neįmanoma suniveliuoti visus ir visas. Laikantis pozicijos, kad eilėraštį (ar esė) sudaro du elementai, vidinis turinys ir forma, tenka pripažinti, kad išorinę eilėraščio formą galima patobulinti, apšlifuoti, atmesti nereikalinga, palikti esminga. Eksperimentuoti ieškant to kelio, tos raiškos, kuri labiausiai tiks būtent tam autoriui ar autorei kaip individualus poetinio kalbėjimo būdas. Šiek tiek prasčiau, kai tėra tik įmantri forma, paviršutiniški žaidimai žodžiais, siekis įsiteikti auditorijai ar šokiruoti. Kaip tik tai patraukė mano dėmesį, prieš imantis redaguoti vieną iš G.Labanausko knygų: nepaisant pasitaikančių gana aiškių formos riktų, eilėraščiuose glūdėjo turinys. Ta situacija priminė man vieną gerą pamoką jaunystėje... Kadaise smalsiai aplankiau Gintaro Patacko kūrybos parodą Maironio muziejuje. Visi žinome gerbiamo G.Patacko kūrybą kaip puikaus, originalaus, aštraus žodžio, plačios kūrybinės skalės poeto. Kažin ar kas nors šiandien drįstų abejoti jo eilėraščių menine verte, taip? Tai va, toje parodoje buvo pateikta jo ankstyviausių eilėraščių. Paskaičiau... Ir nustėrau! Cituoju iš atminties: "Nuliūdęs berželis prie kelio / Stovi nuleidęs šakas..." Ir taip, tai yra G.Patackas. Ką mėginu pasakyti: parafrazuojant posakį "Romą pastatė ne per vieną dieną", niekas netampa puikiais poetais ar poetėmis per dieną. Kūryba (kaip ir, pvz., mokslinis darbas) – ne sinekūra. Tobulinimuisi, asmeniniam vystymuisi reikalingi metai, jei ne dešimtmečiai. Drįsčiau spėti, nelabai gali gaišti laiką pamažu, kruopščiai gludindamas savo poetinį žodį, mokydamasis iš labiau patyrusių poezijos maestro ir t.t., jei ne savo noru atsiduri situacijoje, kai tenka pereiti tikrą karą. Įsilieti į civilinį gyvenimą grįžus. Kovoti už menkiausią galimybę ne tik sėkmingai prigyti nelabai tave ar tavo ginklo brolius suprantančioje visuomenėje, bet ir šiek tiek jai padėti (pvz., aukoti laiką, pastangas ir finansus labdaros fondui). Kol kiti, kuriems Dievas davė šiek tiek lygesnį gyvenimo kelią, tuo metu vysto savo menines karjeras. O kai į kūrybos sritį ateini pavėlavęs, prisivyti daug sunkiau, jei iš viso įmanoma. Todėl pasakysiu tiesiai – gerbiu G.Labanauską ir už jo užsispyrimą nepasiduoti po pirmųjų nesėkmių, atstūmimų ir už jo pastangas nuoširdžiai, atkakliai tobulintis. Sakyčiau, pastaruoju kūrybos periodu justi jo, kaip autoriaus, savotiškas poetinis išlaisvėjimas. Daugiau drąsos eksperimentuoti, užuot laikiusis tik griežto, dargi – tenesupyksta autorius! – pernelyg senamadiško būdo kurti eilėraščius tik kryžminių rimų principu. Išbandyti daug ką – nuo verlibro iki haiku. Taikyti įvairesnę instrumentuotę, naudoti asonansus, aliteracijas, sintaksines struktūras ir kt. iki pat prancūziškojo anžambemano (pranc. enjanbement – eilėdaros elementas, sintaksiškai susijusių žodžių metrinis atskyrimas, t.y. nukėlimas į kitą poezijos eilutę ar strofą). Tarp kitko... Prieš daug metų mačiau poroje komentarų internete, kaip kažkas iš komentatorių bandė atkakliai klijuoti šiam autoriui grafomano etiketę. Asmeniškai aš nesutikčiau. Grafomanams, bent jau kiek tokių gyvenime teko sutikti, paprastai nerūpi joks kūrybinis vystymasis ir jokie anžambemanai. Kokia atkakli saviugda, ką jūs – tikram grafomanui dažniausiai užtenka to lygio, koks yra.

– Gal galėtumėte palyginti G.Labanausko poeziją su kitų lietuvių ar pasaulio poetų kūryba? Galbūt jo kūryba turi kitų tos pačios kartos atstovų bruožų?

– Mano nuomone, preciziškoms komparatyvistinėms analizėms dar šiek tiek ankstoka. Jei kada nors bus išleista kūrybos rinktinė, kruopščiai atsijojus pelus nuo grūdų, tuomet taip. Kalbant apie priskyrimą poetų ar prozininkų, šitaip tiesiai šviesiai, vienai kartai, tempiant ant vieno kurpalio, pamirštant jų menines individualybes ir matuojant tiesiog pagal kartos indikatorių... Pajuokausiu: ar esate išties 100 proc. tikra, kad norite juos... šitaip baisiai įžeisti?

– Afganistano karo, kuriame teko dalyvauti G.Labanauskui, apskritai, karo, mirties temos ryškios ir poezijoje, ir esė. Kuo panaši ir kuo skiriasi šio autoriaus eilėraščių ir esė tematika?

– Apibendrintai sakyčiau šitaip: kaip daugelio rašančiųjų ir poeziją, ir prozą atvejais, esama ir panašumų, ir skirtumų. Priklauso nuo atskaitos taško ir autorių tikslų.

– Esė tekstuose nevengiama politinių aktualijų, susirūpinimo žmogumi, tautiečiu, bendrapiliečiu. Kiek tokios temos apskritai yra įprastos esė žanre?

– Gal pradėkime nuo to, kas apskritai yra vadinama esė. Esė – žanras, kuriam daugiausia būdingas asmeninio ir subjektyvaus požiūrio tam tikra tema siūlymas ir gynimas, kuris dažniausiai gali būti susijęs su šiomis sritimis: politine, filosofine, religine, sporto, istorine, socialine, kultūrine, taip pat neišskiriant konkretaus požiūrio ar pozicijos jokiame konkrečiame teoriniame kontekste, o tiesiog siekiant komunikuoti ar reikšti savo nuomonę. Jūsų minėtos temos yra daugiau negu įprastos; tai šio žanro klasika, pradedant jau Isaacu Bickerstaffu (Richardu Steele) ar Josephu Addisonu. Kalbant apie, pvz., esė žanrui būdingą laisvumą, dauguma žino, kad tiesiog dėl šiame žanre praktikuojamos priežastinės minčių sekos net ir vieno esė tekste gali pasitaikyti keleto skirtingų perspektyvų tarpusavio sąveika: kalbėti apie tą patį objektą istorinėje, egzistencinėje, estetinėje, etinėje, socialinėje, politinėje, kultūrinėje, globalioje, asmeninėje perspektyvoje... Ir t.t.

– Kaip prisipažįsta pats autorius, kai kurie esė tekstai gimė iš užrašų dienoraštyje. Kiek šiais laikais gaji tradicija rašyti dienoraštį, kasdienėms pastaboms padedanti virsti literatūra?

– Klasikinės formos dienoraščių tradiciją pavadinčiau, deja, jau iš dalies nykstančia. Tačiau, bene dėl informacinių technologijų įtakos ir žmogiško instinkto fiksuoti įvykius, įspūdžius, nuomones tas funkcijas pamažu perima tinklaraščiai (internetiniai dienoraščiai, angl. blog). Kaip nurodo pats autorius knygoje "Kelionė į pasaulio centrą", ji gimė ne iš tradicinio, o būtent iš elektroninio dienoraščio.

– Ar, gerai susipažinusi su ligšioline G.Labanausko kūryba, galėtumėte prognozuoti, kokia ji bus ateityje?

– Kiek man yra žinoma, rudenį turėtų pasirodyti dar viena šio autoriaus poezijos knygelė... Kalbant apie kūrybą plačiąja prasme – mano nuomone, kūryba niekada nebūna pažini iki galo. Turbūt dėl to menas ir lydi mus per visą žmonijos istoriją, žadindamas smalsumą, lūkesčius. Tikėkimės, autorius mus nustebins.

Dar neatslūgo įtampa po rugpjūčio 10 d. Vilniuje į riaušes peraugusio mitingo, o organizatoriai svaidosi kvietimais į naują mitingą. Migrantų antplūdžiai, įvykiai Afganistane. Kaip vertinti šiuos įvykius? Kaip visa tai veikia mūsų valstybės stabilumą?

Apie šiuos įvykius ir prieš Lietuvą nukreiptas agresijas "Kauno dienos" pokalbis su priešiškos propagandos ir hibridinės agresijos priemonių tyrinėtoja, monografijos "Propagandos žodynas" autore (2017 m. išl. Estijoje) dr. Eugenija Vaitkevičiūte-Peet.

– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie propagandą, kaimyninių šalių – Rusijos, Baltarusijos skleidžiamas melagienas. Kaip tai veikia šių dienų kontekste, kai auga įtampa dėl nelegalių migrantų ir Aliaksandro Lukašenkos kompanijos skleidžiamos dezinformacijos?

– Visų tipų dezinformacija turi tokius elementus: tyčines, sąmoningas veiklas; tikslą supainioti, sugluminti priešininką ar oponentą; tikslą paveikti taip, kad šis atliktų dezinformatoriaus trokštamus ar parankius dezinformatoriaus interesams veiksmus.

Karinių konfliktų atveju dezinformacijos skleidimas skirtas: sutrikdyti priešininką, išlošti laiko, įgyti didesnę veiksmų laisvę. Pasak Marko Galeotti, būtent todėl, pavyzdžiui, Rusija, kaip ir A.Lukašenkos režimas, skiria vis didesnius išteklius žvalgybos bei vadinamųjų asimetrinių karinių pajėgumų plėtrai, tokioms priemonėms kaip "nusivylimo ir dezinformacijos skleidimas, trikdžių skatinimas" ir pan.

Reikėtų nepamiršti ir Rusijos mėgstamo refleksinės kontrolės metodo – jį naudojant, procesą kontroliuojanti pusė gali daryti įtaką savo oponentui ar priešui taip, kad šis netgi nesąmoningai, pats to nesuprasdamas, priimtų blogus, sau žalingus sprendimus. Tai vykdoma paveikiant priešininko ar oponento suvokimą ir juo pagrįstas įžvalgas.

– Pasaulio dėmesį prikaustė įvykiai Afganistane. Talibanas jau kontroliuoja visą Afganistaną. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad tai gali turėti tiesioginės įtakos ir Lietuvai – esą situacija gali pasinaudoti A.Lukašenkos režimas ir plūstelės naujas migrantų srautas. Jei taip įvyktų, ar tokius signalus galima vertinti kaip užmaskuotas atakas prieš Lietuvą?

– Jei turite omenyje A.Lukašenkos gąsdinimą migrantais iš Pakistano – gąsdinimas tai dar ne veiksmas, t.y. ne ataka. Be abejo, įvykiai Afganistane Lietuvai gali turėti ir netiesioginės, ir tiesioginės įtakos. Pavyzdžiui, jeigu migrantų srautas Europos link padidės, o jis, panašu, tikrai didės, – neatmestina tikimybė, kad migrantais kaip priemone dar vienai hibridinei atakai prieš Lietuvą, Latviją, Lenkiją, Estiją gali pasinaudoti tiek A.Lukašenkos, tiek ir Vladimiro Putino režimai.

Argumentuoju: Turkija jau įspėjo ES dėl augančio migrantų skaičiaus, bet prieš tai dauguma pabėgėlių iš Afganistano pasuko į Uzbekistaną. Priminsiu keletą faktų: Uzbekistano kareiviai dalyvaus "Zapad 2021" pratybose. Tuos Afganistano pilotus, įstengusius išskraidinti keliolika JAV dovanotų karinių lėktuvų su tikslu, kad jie neatitektų Talibanui, Uzbekistanas sulaikė (vieną lėktuvą numušė). Kaip ir apie 1 tūkst. teritoriją pasiekusių Afganistano kariuomenės kariškių ir, remiantis paskutinėmis naujienomis, šiuo metu Uzbekistanas derasi su Talibanu dėl jų grąžinimo.

Spėtina, kad valstybės, bendradarbiaujančios su Rusija, pabėgėlių nepriimtų.

Spėtina, kad valstybės, bendradarbiaujančios su Rusija, pabėgėlių nepriimtų. Rusija greičiausiai irgi neskubės to daryti, nes priėmė Talibano lyderius Maskvoje jau pernai. Lietuva turi sieną su Baltarusija ir Rusija (Kaliningradu); Latvija – su Baltarusija ir Rusija, Estija – su Rusija. Natūralu, kad dėl galimo migrantų panaudojimo tolesnėms hibridinėms atakoms nerimaujame ne tik mes, bet ir Latvija, ypač – Estija.

Netiesioginė įtaka Lietuvai, sakyčiau, jau prasidėjo – tai, kad įvykius Afganistane stengiamasi panaudoti su tikslu silpninti pasitikėjimą NATO ir jų sąjungininkų skaldymui tarpusavyje.

Man asmeniškai keista, kodėl JAV pasitraukimą daugelis, net ir garsių Europos politikos lyderių, suskubo vadinti JAV pralaimėjimu – amerikiečiai paprasčiausiai laimėjo karą, tada nusprendė išeiti, ir išėjo. Apskritai, nepaisant šoko, kurį pasaulis patyrė po minimų įvykių (sunerimo net Kinija, jau nekalbant apie Indiją), vertinimuose būta, sakyčiau, – daug emocijų. Ir šiek tiek per mažai šalto proto. Tikėčiausi, kad, reiškiant tvirtą palaikymą mūsų bičiulei ir sąjungininkei JAV, ypač dabar, mainais sulauksime tvirto ir patikimo grįžtamojo ryšio.

Tarp kitko, labai džiugu, kad ir Baltijos valstybių bendradarbiavimas akivaizdžiai stiprėja. Kaip sakoma: "Tikrą draugą nelaimėje pažinsi." Kas pirmieji atsiliepė į Lietuvos pagalbos prašymą, ištikus migrantų krizei? Estija. Paskui Lenkija, Slovėnija, Danija, Vokietija. Nepamirškime ir tokio svarbaus dabartinės Vyriausybės diplomatinio pasiekimo, kaip skrydžių iš Irako į Minską sustabdymas. Lietuvai, net neturint oficialių diplomatinių santykių su Iraku, laimėti šitokią diplomatinę pergalę – tai puikus, pelnantis pagarbą ir palaikymą pasiekimas!

– Yra pasisakančių, kad tai, kas šiuo metu vyksta, yra aršus hibridinis karas. Ar pritartumėte ir kaip atskirti, kad vyksta hibridinis karas?

– Yra dvi nuomonės. Pirmoji, kad tai, kas vyksta, vadintina hibridiniu karu. Antroji, kad tai vadintina hibridine agresija. Mano nuomone, tikslesnis pavadinimas – hibridinė agresija.

Argumentuoju: pasak bene išsamiausiai šias temas nagrinėjusio Ukrainos hibridinio karo eksperto Jevgenijaus Dykyj, "Hibridinis karas pačia bendriausia forma gali būti apibrėžtas kaip vienos valstybės karinė agresija prieš kitą, išoriškai tą agresiją pateikiant kaip valstybės agresijos aukos vidaus politinį konfliktą." (…)

Šiuolaikinio hibridinio karo atveju vidinio konflikto gali ir nebūti – jis imituojamas. (…) Strategine ir operatyvine prasme hibridinis karas yra vienos valstybės prieš kitą vykdoma visiškai suplanuota karinė operacija, ir jo eiga visiškai paklūsta klasikiniu būdu suplanuoto ir bendro štabo vadovaujamo karinio įsiveržimo logikai.

Būtent toks hibridinio karo suvokimas leidžia prognozuoti jo eigą: po išoriniais maskuojamaisiais pilietinio konflikto požymiais visada reikia matyti bendrą operatyvinį planą, kurį parengė ir įgyvendina užsienio valstybės karinė ir politinė valdžia."

Tikslas: E.Vaitkevičiūtė-Peet rugpjūčio 10-osios įvykius ragina vertinti kaip turinčius tikslą destabilizuoti situaciją mūsų valstybėje ir sukelti kuo daugiau konfrontacijų. Zenono Baltrušio nuotr.

– Kokie yra šio karo metodai, kaip tai veikia?

– Pasak šio eksperto, parengiamiesiems hibridinio karo etapams būdingos kelios fazės. Nulinė (latentinė) fazė – kai vykdomas psichologinis ir propagandinis karas; šalies agresorės (Baltarusijos, Rusijos) visuomenės parengimas intervencijos į valstybę, kuri pasirenkama agresijos auka, faktui; šalį agresorę ir jos politiką palaikančių įtakos grupių šalyje, kuri yra agresijos auka, parengimas, siekiant vėliau jas panaudoti tiesiogiai, vėlesnėse įsiveržimo fazėse.

Toliau destabilizacijos fazė. Iki tokių dalykų, kaip, cituoju: "Viešosios nuomonės ir politinės pozicijos formavimas Vakarų šalyse, kurios pasaulio bendruomenės akyse turi legitimuoti šalies agresorės veiksmus šalies agresijos aukos atžvilgiu ir neutralizuoti tarptautinius kolektyvinio saugumo mechanizmus (…).

Manau, žodžių junginį „hibridinis karas“ bent jau plačiojoje spaudoje, kol kas vertėtų vartoti atsargiai.

Taip pat pilietinio konflikto imitavimas šalyje, kuri yra agresijos auka; neigiamo potencialių įsiveržimo priešininkų įvaizdžio formavimas; legitimios šalies valdžios silpnumo ir teisėtos šalies valdžios kontrolės nebuvimo teritorijoje (visoje arba jos dalyje), valdžios nesugebėjimo suvaldyti įvairių ginkluotų darinių (realių ir išgalvotų) iliuzijos sukūrimas; šalininkų šalyje, kuri yra agresijos auka, kaip "prievartos aukos įvaizdžio formavimas (…); pilietinio pasipriešinimo imitavimas" ir kt.

– Į riaušes peraugęs mitingas Vilniuje galėtų būti pilietinio pasipriešinimo imitavimu?

– Remiantis pastaruoju bruožu – riaušės sostinėje įtartinai panašios į pilietinio pasipriešinimo imitavimo repeticiją. Tačiau hibridinis karas dėl to ir vadinamas hibridiniu, kad jo niekas oficialiai nepaskelbia. Trumpai tariant, kol Lietuvoje dar nesibasto žalieji žmogeliukai be skiriamųjų ženklų, o vietinių radikalėjančių grupių kontrolės dar neperėmė A.Lukašenkos KGB ar Putino FSB, galime vartoti terminą hibridinė agresija. Tačiau atsipalaiduoti nepatartina.

– Grįžkime į prieš savaitę vykusį mitingą, peraugusį į riaušes. Kaip jūs vadintumėte tą situaciją ir ką reikėtų išskaityti įniršusios minios veiksmuose?

– Kaip įvykius su tikslu destabilizuoti situaciją mūsų valstybėje ir sukelti kuo daugiau konfrontacijų. Įniršusi minia – gal šiek tiek per skambus apibendrinimas. Spaudoje buvo minimas faktas, kad vienas protestuotojas bandė nuraminti pernelyg įsismarkavusius mitingo metu. Kadangi kol kas visi atsakymai dar nežinomi, siūlyčiau palaukti oficialių mūsų policijos, saugumo tarnybų išvadų.

– Yra pasisakančių, kad reikia atskirti dieną vykusį mitingą nuo vakare įsiplieskusių riaušių, reikėjo kalbėtis su ta įniršusia liaudies dalimi. Taip esą jiems būtų parodyta pagarba ir galimai nebūtų įvykusi vakarinė aršioji dalis. Kiti priešingai, sako, kad dieną vykęs mitingas buvo vakarinių riaušių maskuotė. Ką pastebite jūs?

– Kalbėtis galima ir reikia su tais, kurie rodo norą ir pastangas kalbėtis. Su chuliganu, kimbančiu, užgauliojančiu jus, grasinančiu jums gatvėje galima kalbėtis, kaip viename straipsnyje taikliai apibūdino doc. dr. Zigmas Vitkus, – nebent tam, kad užkalbėtumėte jam dantis, kol įstengsite pasprukti nepatyrę fizinės žalos jūsų sveikatai ar gyvybei. Kartą yra tekę taip elgtis – užkalbinėti dantis agresyviam chuliganui gatvėje, tad žinau, apie ką kalbu.

– Ko gero pirmą kartą minios agresija buvo nukreipta ir prieš žiniasklaidą. Kaip vertinti šiuos veiksmus?

– Mano nuomone – kaip pastangą sukelti baimę, gal – pagreitinti savicenzūros procesą Lietuvos visuomenėje. Hibridinės agresijos atveju šį reiškinį stengiamasi įžiebti ir išvystyti taikiniu" pasirinktos valstybės visuomenėje, anksčiau ar vėliau. Atkreipkite dėmesį, kad agresija stokojo logikos, absoliučiai – įprastai protestuotojai, kad ir prieš ką protestuotų, trokšta žiniasklaidos dėmesio, nepaisant to, kaip žurnalistai apie juos parašys, nes, kaip juokaujama, net neigiama reklama yra reklama.

Todėl neatmesčiau galimybės, kad minioje galimai sukiojosi asmenų, kuriems buvo žūtbūt svarbu išlikti neatpažintiems (pavyzdžiui, jokiu būdu nepakliūti į žurnalistų fotoaparato ar vaizdo kameros objektyvą). Antai šaltojo karo laikotarpiu egzistavo vadinamasis vidinės subjektyvios kontrolės metodas. Jis buvo skirtas žaisti, manipuliuoti didelių, masinių žmonių grupių emocijomis. Kaip tai veikdavo – cituoju iš tuo istoriniu periodu parengtų JAV CŽV išvadų: "Kadras", judantis tarp tikslinių grupių, visada išlaiko "žemą profilį", todėl priešiškų jausmų vystymasis ko nors (kokio nors žmogaus ar kažko kito) atžvilgiu atrodo kaip besivystantis ir kylantis spontaniškai iš grupės narių, ne iš "kadrų" sugestijavimo. Tai yra vadinama vidine subjektyvia kontrole."

– Ar galima lietuviškas riaušes prie Seimo palyginti su Kapitolijaus šturmu JAV?

– Taip. Ačiū Dievui ir policijos, VST pareigūnams, kad iki tokio lygmens nebuvo prieita.

Riaušės sostinėje įtartinai panašios į pilietinio pasipriešinimo imitavimo repeticiją.

– Po Kapitolijaus šturmo socialiniai tinklai "Facebook" ir "Twitter" nedelsdami užblokavo Donaldo Trumpo ir agresyviausių jo šalininkų paskyras. "Šeimų maršo" organizatoriai ar jų sekėjai kuria feisbuko grupes ir puslapius, kuriuose tendencingai skelbiama radikali informacija. Kaip reikėtų elgtis? Ignoruoti radikalus, kad negavę dėmesio išsikvėptų?

– Neignoruoti. Šią klaidą padarė Vakarų Europa prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iš dalies panašią klaidą anksčiau darėme mes, kai ignoravome Kremliaus trolius, tikėdamiesi, kad jie tiesiog išsikvėps. Tokios problemos neišsisprendžia pačios savaime.

Mano nuomone, reikalinga labiau individualizuota prieiga. Pavyzdžiui, tiksliai žinoti, kiek tokių radikaliųjų minėtame judėjime esama, kiek tarp jų jau radikalėjimo paveiktų ar dar tik paveikiamų, koks yra ar būtų tokių asmenų pavojingumo laipsnis (pagal daugelį indikatorių), kokios technikos naudojamos tokiai propagandai skleisti ir pan.

Universalūs, klasikiniai kontrapropagandos elementai yra tokie: tiesos pagrindas (kai jums pavyksta surasti teisingą, pagrįstą informaciją ir, ja remiantis, demaskuoti priešišką propagandą – teigiamas poveikis propagandistų apmulkintai publikai gali būti dvigubai efektyvesnis); išraiškos aiškumas; geras tikslinės auditorijos pažinimas; greita reakcija.

Siekiant sukurti žinią, kuri darytų pozityvią įtaką auditorijai, t.y. padėtų jai išvengti radikalėjimo, rekomenduojama nustatyti esamas auditorijos nuotaikas, vyraujančius stereotipus ir nuomones, turinčias įtakos auditorijos perspektyvoms, įsitikinimams ir veiksmams, ir kurti pranešimus, rezonuojančius su tiksline auditorija tam tikro kultūrinio naratyvo pagrindu. Juos sieti su atitinkamais kultūriniais elementais, tikėjimu (tam tikromis vertybėmis) ir emocija.

– Jei vis dėlto pripažįstame, kad vyksta hibridinis karas, kokią jo stadiją matote Lietuvoje ir ko galima tikėtis?

– Manau, žodžių junginį "hibridinis karas" bent jau plačiojoje spaudoje, kol kas vertėtų vartoti atsargiai. Tiesiog dėl psichologinio poveikio auditorijai ir kad netyčia neįvyktų vadinamasis visuomenės nujautrinimas termino "karas" atžvilgiu.

Ką turiu omenyje: dažnas skaitytojas, skaitytoja gali stokoti žinių apie tai, kas tas "hibridinis", dėl ko "hibridinis", kada tai dar tik "agresija", o kada jau nebe. Tačiau, tiesiog dėl žmogiškosios psichologijos ypatumų, užfiksuos žodį "karas". Užfiksuojant vis tą patį žodį per dažnai, sąmonė savotiškai atbunka. Todėl kartais nustojama reaguoti į terminus gana rimtai.

Jei vis dėlto pripažintume, kad turime reikalą su hibridiniu karu, sakyčiau – matau dvi stadijas: 1) ilgalaikę latentinę; 2) destabilizacijos. Būtent todėl mane glumina ir liūdina kai kurių judėjimų atstovų negebėjimas (ar nenoras?) suprasti, kad, nepaklusdami savos valstybės, savų institucijų sprendimams, neįstengdami įžvelgti radikalėjimo keliamų pavojų, jie, neduokdie, artina Lietuvą prie imituoto pilietinio pasipriešinimo fazės.

Tarkime, dabartinė Vyriausybė tiesiog daro savo darbą, sprendžia tris krizes vienu metu. Bet jai aktyviai klijuojamos spaudėjų, engėjų, dargi fašistų etiketės, tai tikrai laikytina neigiamo potencialių valstybės agresorės įsiveržimo priešininkų įvaizdžio formavimu.

Ko dar tikėtis? Palyginimui: 2007 m. Estijoje vyko "Bronzinio kareivio" riaušės, o jų modelis primena įvykius mūsų sostinėje. 2017 m. Estijos saugumo tarnybos aptiko savo valstybėje provokaciją, kai iš Rusijos į Estiją buvo atsiųsta Rusijos radikalų – ekstremistų nacionalistų grupė su tikslu suvaidinti vietinius ekstremistus. Kai kuriais atvejais tokie ekstremistai gali būti ne atsiunčiami, bet net ir specialiai, pavadinkime, sukuriami ten, kur jų nė kvapo nebuvo.

Kol kas ginkluoti Baltarusijos pasieniečiai tik įžengė į mūsų valstybės teritoriją, vos 1 m. Bet įžengė. Todėl norisi palinkėti: daug šalto proto, išminties ir stiprybės. Mums visiems.