Apdovanojimų siena
"Viskas čia sava", – pasakojo D.Labanauskas, gimęs, užaugęs ir tebegyvenantis Kauno rajone. Tiesa, savaitgalius jis dažnokai leidžia užsienyje ir dažnai vis kitoje šalyje. Jo kelionių grafikas priklauso nuo varžybų. Tačiau su šeima labiausiai mėgsta keliauti po Kauno rajoną ir Lietuvą.
Šis garliaviškis pusantrų metų išsilaikė Pasaulio smiginio federacijos (WDF) reitingo pirmoje vietoje, ne kartą yra triumfavęs svarbiuose tarptautiniuose turnyruose, Europos smiginio taurės varžybų asmeninėje rungtyje pasiekė finalą, o Pasaulio smiginio taurėje iškovojo bronzinį apdovanojimą.
Pergalingas akimirkas primena taurių, įvairių apdovanojimų siena. Trofėjams specialiai susikaltoms lentynoms, laikikliams vietą jis parinko erdvioje savo namo, kadaise priklausiusio jo proseneliams, palėpėje, paverstoje smiginio treniruočių sale.
"Taikinį esu pakabinęs ir vaikams, bet jie tuo nesidomi. Pats stengiuosi kasdien pamėtyti. Su vaikais stalo žaidimus mėgstame, pasišnekėti, lauke padūkti", – pasakojo D.Labanauskas, laisvalaikiu dar mėgstantis pavartyti sportininkų biografijas, knygas apie viduramžius.
Žaidėjo apdovanojimai sunkiai telpa į vieną kadrą. (Akvilės Snarskienės nuotr.)
Gyvenimas Garliavoje
Šaknis įleidęs Kauno rajone D.Labanauskas net nesvarsto keltis į miestą ar kitą šalį, nors gyvendamas Olandijoje jis paprasčiau pasiektų pagrindinius turnyrus. Nereikėtų taip ilgai vargti keliaujant, jos daug pigiau atsieitų.
"Olandijoje vyksta daug turnyrų, be to, ir aplinkinės šalys jų nemažai organizuoja, stengiasi juos rengti arčiau pačios Olandijos. Patiko Austrija, Pietų Prancūzija, bet smiginis tik dalis mano gyvenimo. Kaune, Kauno rajone draugai, vaikams geros sąlygos. Esu sėslus žmogus. Mūsų visa giminė iš mamos ir iš tėvo pusės yra gana sėslūs. Tėvų sesės broliai iki šiol vieni nuo kitų gyvena ne toliau 10 km. aplink Garliavą. Čia viskas pažįstama, visi takai žinomi", – kalbėjo žaidėjas.
"Jaunai šeimai čia labai patogu, yra darželis. Mokykloje – ikimokyklinė klasė. Sūnus pirmokas, dukra – darželinukė", – pristatė atžalas D.Labanauskas.
Ketveriukė, galima sakyti, gyvena gamtos prieglobstyje. "Aplink žaluma. Gyvenam toliau nuo plento. Į vieną pusę kaimynai už kilometro", – teigė garliaviškis.
Prakalbęs apie savo sėslumą jis pasakojo, kad iki pradėdamas žaisti smiginį iš užsienio šalių buvo aplankęs tik į Baltarusiją. Žaisdamas smiginį aplankė jau apie 20 šalių.
Tačiau su šeima mieliausiai keliauja po Kauno rajoną ir Lietuvą: po dvarus, prie aukščiausių medžių ir pan.
D.Labanauskas pridūrė, kad, pavyzdžiui, palyginus su Olandija Lietuvoje ne taip ir lietinga. "Patys olandai juokiasi: anglai sako, kad pas juos lietinga. Tai jūs atvažiuokit į Olandiją. Iš tiesų, oras ten labai permainingas", – pasakojo vyras.
Atsikraustė pas senelius
Šis namas ir jo apylinkės D.Labanauskui sukelia ir daug prisiminimų iš jo paties vaikystės. Iš pradžių tik svečiuodavosi čia pas senelius, bet būdamas antroje klasėje atsikraustė gyventi visam laikui, nes mirė mama.
Anksčiau Darius su tėvais gyveno netoliese esančiuose Jonučiuose, mokėsi vietinėje mokykloje, iki jos lankė savaitinį lopšelį-darželį, nes tėvai dirbo pamainomis.
D.Labanausko vasaros lėkdavo Molyne. Jame mirkdavo po 6–8 val. per dieną. "Vieni draugai išeina, ateina kiti. Senelė daug dirbo, nelabai jos ir klausdavau, ar galiu eiti. Namai netoli to prūdo. Pamatydavau, kad draugai eina, ir aš kartu", – pasakojo D.Labanauskas.
Būdamas vaikas, paauglys apie smiginį jis dar net nebuvo girdėjęs, tačiau visada traukė sportas, kuriame reikia taiklumo.
"Tiras, veikęs prie bibliotekos, būdavo pakeliui. Autobuso bilietas kainuodavo 5 kapeikas, o šūvis tire – tris. Eidavau pėstute, tad kasdien galėjau po tris šūvius paleisti", – prisiminė D.Labanauskas, pridūręs, kad viskas aplink labai sava.
Susikonstruodavo lankų, laidynių. Jomis šaudydavo į nusipieštą, pavyzdžiui, pievose taikinį. "Pajiesy nemažai laiko praleisdavome važinėdami dviračiais. Kalnuota vietovė, buvo labai smagu važinėtis. Važinėdavome tol, kol lūždavo dviračiai. Dabar čia draustinis, važinėtis negalima", – sakė žaidėjas.
Su vaikystės vasaromis jam asocijuojasi ne tik pramogos, bet ir pareigos, pavyzdžiui, kaip reikėdavo nuobodžiai ruošti šieną žiemai.
Augdamas jis norėjo tapti futbolininku, bet per vėlai pradėjo ir, kaip pasakojo, į futbolo mokyklą eiti buvo jau per senas.
D.Labanauskas su šeima liko Garliavoje, nes čia gyveno ne viena jo giminės karta.(Akvilės Snarskienės nuotr.)
Prasidėjo nuo žmonos
Garliavoje D.Labanauskas ne tik gimė, augo, bet čia sutiko ir jo širdį pavergusią merginą. "Jolantą sutikau darbe. Vėliau paaiškėjo, kad ji gyvena šalia, už pusantro kilometro nuo manęs, bet iki tol kažkaip nebuvome susitikę. Anksčiau nei aš jos, nei ji manęs nebuvo mačiusi", – pasakojo D.Labanauskas.
Nuo žmonos ir prasidėjo smiginio manija. Jos brolis turėjo neprofesionalų taikinį, laisvalaikiu abu vis pamėtydavo. "Paskui išbandėme elektroninį taikinį. Vėliau "Kauno dienoje" pamatėme skelbimą apie rengiamas smiginio varžybas. Sudalyvavau, pradėjau lankyti treniruotes", – dėstė garliaviškis.
Iš pradžių smiginį, treniruotes, varžybas jis derino su darbu. "Po vidurinės nepasisekė įstoti ten, kur norėjau. Buvo pasiūlymas žiesti keramikos gaminius. Gaudavau už padarytą produkciją, o ne už išdirbtą laiką, darbo grafiką pats reguliuodavausi", – pasakojo vyras. Po darbo, net jeigu jame užtrukdavo ilgiau, kartais treniruodavosi iki 2–3 val. nakties.
Vėliau dėl nugaros problemų teko keisti užsiėmimą. Metė žiesti, tapo vadybininku. Atėjo krizė, atleido iš darbo. "Reikėjo spręsti, ką toliau veikti gyvenime, ką dar moku. Viskas vis labiau krypo į smiginį. Išsilaikiau vilkiko vairuotojo kursus, gavau pažymėjimą. Su žmona bandėme skaičiuoti, ką laimėsime, jeigu vairuosiu vilkiką, o ką, jei važinėju po varžybas Europoje. Su vilkiku gali ir keturioms savaitėms pradingti, o varžybos vyksta tik savaitgalį, tad laimėjo smiginis", – dėstė D.Labanauskas. Aišku, apsispręsti padėjo ir pasipylusios pergalės bei nemenki varžybų priziniai fondai.
Žaidėjų kasdienybė
D.Labanausko kaip žaidėjo kasdienybė: iš namų išvyksta penktadienį anksti ryte ar naktį, o grįžta sekmadienio vakare arba pirmadienį. Dažniausiai jo nebūna kas antrą savaitgalį, nors būna, kad varžybose dalyvauja ir kas savaitgalį.
Sudėtingiausia kelionė jam būna į Atvirąjį Anglijos čempionatą, nes nebeliko skrydžių į Gatviko oro uostą. "Ketvirtadienį keliuosi 2 val. nakties arba išvis negulu. Londone būnu apie 8.30 val. Su autobusu iki traukinių stoties, iš jos traukiniu – į miestelį, o iš jo iki varžybų vietos dar reikia pavažiuoti autobusu", – pasakojo vyras.
Visa kelionė į vieną pusę jam trunka apie 12 val. Kai ten nusigauna, po poros valandų jau prasideda registracija į turnyrą, o dar po poros valandų prasideda varžybos. "Po tokios nelengvos kelionės vakare stoju prie taikinio", – kalbėjo D.Labanauskas. Sunku suvokti, kaip jam pavyksta įveikti nuovargį ir susikaupti metimams, nes pergalę nuo pralaimėjimo gali skirti net ir mažiausias nuokrypis. Varžybų dalyvių ten – apie 400–500, laimėjus vieną mačą tenka luktelėti. Turnyras vyksta karavanų miestelyje. Visi juos nuomojasi ir juose apsistoja. Karavanų – keli tūkstančiai. Tik reikia numerį atsiminti, nes gali būti surasti.
"8 val. ryto prasideda kitas turnyras. Prabudęs atsipaipalioji ir vėl prie taikinio, o paskui – nakvynė ir kelionė atgal. Skrydį perku pirmadieniui 6 val. vakaro, o iš varžybų vietos pajudu anksti ryte. Grįžęs namo kokias dvi dienas nori vien tik poilsio", – dėstė D.Labanauskas.
Tačiau namuose poilsiauti tenka nedažnai. "Gyvename privačiame name, vien žolę nupjauti man reikia 8 val. Žiemą daug dėmesio reikalauja pečius. Reikia suruošti malkas", – buities darbus vardijo D.Labanauskas.
Trečiadienio vakarai rezervuoti treniruotei klube, o ketvirtadienių – smiginiui Garliavos sporto centre, kur ateiti pažaisti gali visi norintieji.
Susipažino tremtyje
Pasitikslinome, juk D.Labanauskas mėgsta ir meistrauti, senelių namą bendromis jėgomis renovavo. "Taip, buvome išgriovę visą vidų. Kol vyko remontai, su žmona gyvenome palėpėje be šildymo, radiatorių. Ką galėjau, pasidariau pats. Rimtesniems darbams samdžiau meistrus", – aiškino vyras.
Buvo laikotarpis, kai šią sodybą jo proseneliams teko apleisti. Dariaus mamos tėtis Antanas, būdamas paauglys, iš čia su tėvais buvo ištremtas prie Uralo kalnų. Čia jis susipažino su būsima žmona Liudvika – Dariaus močiute, kuri į čia buvo ištremta iš Prienų rajono. Suaugę tremtyje jie susilaukė dviejų dukrų, tad jo mama gimė Sibire. Vėliau Dariaus seneliai su vaikais grįžo gyventi į Garliavą. Čia gimė dar viena dukra, Dariaus teta. Abu seneliai dabar jau mirę.
