Namai įkvėpė kurti
Ilgi rožiniai plaukai, tatuiruotės, deimantukas virš lūpos, ryškus makiažas ir plati šypsena – neatkreipti dėmesio į Eveliną Birgiolaitę-Ūkelę tiesiog neįmanoma. Tiesa, vaikystėje kaunietė taip neišsiskyrė iš minios. Ji sako, kad buvo tokia kaip ir dauguma bendraamžių, tačiau popieriaus lapu jos pieštukas slydo geriau kitų vaikų.
„Nežinau, kiek tos menininkės gyslelės manyje buvo, bet vidurinėje mokykloje mano darbus dailės mokytoja imdavo į parodas“, – nors pedagogė pastebėjo Evelinos talentą, ji pati savo ateities su menais nesiejo.
Išskirtiniai: su Evelinos dekoruotais drabužiais jums negresia paskęsti pilkoje minioje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Evelina turėjo kitų planų. Baigusi vidurinę išvyko į Londoną, kur per metus užsidirbo tuometei savo svajonei, – grafinio dizaino studijoms Danijoje. Diplomas nepririšo prie šios šalies, o ir gimtųjų namų šauksmas buvo stipresnis už norą likti ten. Taip po ketverių metų, praleistų svetur, Evelina grįžo į Lietuvą.
Vieni tiek laiko tapo didelio formato paveikslus, o aš tiek užtrukau prie šios striukės.
„Gyvendama Danijoje pradėjau praktikuoti jogą, intensyviai medituoti. Grįžusi į Lietuvą turėjau galimybę nedirbti, todėl viso to mano gyvenime atsirado dar daugiau“, – sąmoningumo lavinimo metodas, anot pašnekovės, leido atsakyti į klausimus, ko ji nori ir kas ją daro laimingą.
Pamažu į Evelinos gyvenimą grįžo menai. Su ryškiausiomis spalvomis, odos kvapu ir aštriausiomis briaunomis.
Neskaičiavo spyglių
Dar mokyklos laikais eksperimentavusi su drabužiais, vieną dieną Evelina sumanė pagražinti savo turėtą baltą odinę striukę. Tąkart ją nusagstė dešimtimis kniedžių su spygliais, o nugarą papuošė žalios holograminės medžiagos ornamentu.
„Žalia – mėgstamiausia spalva. Raudona kažkada buvo mažiausiai mėgstama, nors šiandien esu būtent su raudonais sportiniais bateliais. Galvoju, kad dabar yra pats spalvingiausias mano gyvenimo etapas“, – nusimetusi švarką, kuris apnuogino įspūdingas tatuiruotes, E. Birgiolaitė-Ūkelė užkėlė koją ant kojos.
Žalią, rodos, mėgsta ir Evelinos mama. Ne veltui jos spintoje jau kurį laiką kabo minkštos žalios odos striukė, kurią dukros rankos pavertė tikru meno kūriniu.
„Pamenu, daug mokėjo už tą striukę. Nusipirkusi gal kokius trejus metus dvejojo, duoti ar ne, kol galiausiai pasakė: imk! Visi spygliai ir kniedės – mano idėja, o simbolika ant nugaros – mamos sumanymas. Ji yra moteris su polėkiu, dėl to ir aš tokia pati“, – kūrėja patikino, kad tai, ką matome ant pakabo, nėra galutinis rezultatas.
Mamos odinukei dar trūksta šiek tiek spyglių. Kiek daugiausia jų yra prisukusi į vieną striukę, Evelina niekada neskaičiavo, tačiau puikiai žino, kiek laiko sugaišo prie didžiausio savo projekto, – dramblio kaulo nenatūralios odos striukės dekoravimo.
„Dvejus metus. Vieni tiek laiko tapo didelio formato paveikslus, o aš tiek užtrukau prie šios striukės“, – E. Birgiolaitė-Ūkelė prasitarė, kad kol kas šis drabužis neturi šeimininkės.
Reikia suskaičiuoti ir įvertinti priemones, sugaištą laiką, o tada paleisti drabužį į virtualiąją erdvę, kur apstu ir kitų jos spygliuotų darbų: liemenių, batų, rankinių.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Pasisako už tvarumą
Spygliai, anot kaunietės, – ne tik grožiui. Jie tarnauja tarsi savotiška apsauga. Šeimininkų neskriaudžia, užtai aštriai duria tiems, kurie mėgsta neprašyti glėbesčiuotis, glaustytis ir bučiuotis.
„Tikrai ne visi nori spyglių. Sako: man jų nereikia, užteks ir aštraus charakterio. Kiti jų prašo ir netgi nurodo vietas, kur turėtų būti“, – E. Birgiolaitė-Ūkelė pasakojo, kad į ją gana dažnai kreipiasi žmonės, tiksliai žinantys, ko nori.
Žinoma, būna ir tokių, kurie savo turimų daiktų metamorfozes palieka kūrėjos fantazijai. Ją, anot Evelinos, retsykiais pakursto jos pačios klaidos – pabėgusi siūlė ar ne vietoje atsiradusi skylutė. Tada ji į rankas ima naują medžiagos ar odos skiautę, saują kniedžių, spyglių ir paslepia tai, kas neturi matytis. Lygiai taip pat po Evelinos prisilietimo ant drabužių dingsta katės nagų žymės, įsisenėjusių dažų pėdsakas arba neatsargus susidūrimas su vinimi, įžūliai kyšojusia medinėje durų staktoje.
„Man labai svarbu tvarumas ir atsakingas vartojimas. Tai, ką darau, daiktus ne tik paverčia išskirtiniais, bet ir prikelia juos antram gyvenimui“, – E. Birgiolaitė-Ūkelė priminė, kad prieš išmetant drabužį vertėtų kelis kartus pagalvoti.
Tikėtina, kad suknelė, kuri jums morališkai pabodo, kažkam kitam bus kaip nauja, o odinė rankinė, kurią nurašėte dėl įtrūkusios rankenos, gali tapti išskirtiniu aksesuaru, į kurį dairysis ne viena gatvės stileiva.
Kuria ir rankines
Nors neretai girdime sakant, esą batsiuvys be batų, Evelina į „Kauno dienos“ redakciją atvyko su spygliais nusėta geltona odine striuke. Rankoje ji laikė du pakabus su drabužiais ir nedidukę rankinę, kurią, didžiulei mano nuostabai, pagamino pati. Pagal pirminį planą turėjusi būti vyriška, galiausiai rankinė buvo transformuota į moterišką ir šiandien yra ištikima Evelinos palydovė.
Įvairialypė: vienas rankines kaunietė puošia, kitas kuria pati. (Evelinos Birgiolaitės-Ūkelės asmeninio archyvo nuotr.)
„Išmušiau skylutes, papuošiau blizgia medžiaga, grandinėmis ir žinoma – spygliais. Mano kurtą rankinę nešioja ir mama. Ji transformavo savo perfekcionizmą ir priėmė mano darbą su visais netobulumais. Sako: gerai, jei tu taip įsivaizdavai šią rankinę, aš ją nešiosiu“, – kūrėja žmones ragino nebijoti eksperimentuoti.
Man labai svarbu tvarumas ir atsakingas vartojimas. Tai, ką darau, daiktus ne tik paverčia išskirtiniais, bet ir prikelia juos antram gyvenimui.
Nebūtina nuo galvos iki kojų apsiginkluoti spygliais ir kniedėmis. Pakanka vos vieno ryškesnio akcento, vos vienos mažos detalės, kuri įvaizdžiui suteiks pikantišką prieskonį.
„Mano spintoje nemažai drabužių. Dauguma jų ryškūs. Tikrai ne visi su kniedėmis ir spygliais. Man patinka eiti į dėvėtų drabužių parduotuves ir ten kuistis. Smagiausia, kai randų drabužį, kuris atrodo laukė manęs“, – šypsojosi moteris.
Svajonė – dirbtuvės namuose
Dar prieš kelis mėnesius susitikimą Evelina būtų skyrusi dirbtuvėse. Šiandien kūrėja kniedes kala ir plaktuku mosuoja savo namuose. Ten rasite ne tik aštrų peilį, masyvias reples, atsuktuvą, iš lauko parsitemptą plytelę, bet ir istorinę, dar senelio naudotą siuvimo mašiną, kurią moteris netikėtai aptiko rūsyje.
Pastaroji, nepaisant savo garbaus amžiaus, iki šiol dirbo nepriekaištingai. Vis dėlto paskutiniai iššūkiai senučiukei pasirodė per dideli – prieš mėnesį viename prekybos centrų puošusi pirkėjų atneštus daiktus, siuvimo mašina, anot kūrėjos, neatlaikė medžiagų įvairovės ir sugedo. Nors mašina laikinai nedūzgia, Evelinos galvoje sukasi naujos spygliuotos idėjos. Tarkim, kaip papuošti striukę, kurią ji įsigijo dėvėtų drabužių parduotuvėje arba kaip pakeisti praeivio, su kuriuo tik ką prasilenkė gatvėje, odinukę.
„Tikrai būna taip, kad pamatau gatvėje kokį drabužį ir galvoju, kaip norėčiau prie jo prisiliesti “, – E. Birgiolaitė-Ūkelė juokavo, kad profesinė liga jai ne visada leidžia ramiai praeiti Laisvės alėja.
Kol kas joje 27-erių moteris dar nesutiko miestiečių, kurių drabužius papuošė jos kniedės ir spygliai, tačiau tiki, kad vieną dieną tikrai taip bus. Planų yra ir daugiau.
„Manau, kad kažkada bus ir fizinė parduotuvė. Norėčiau ir namų, kuriuose galėčiau įsirengti savo dirbtuves“, – svajone, kuriai anksčiau ar vėliau bus lemta virsti kūnu, pokalbį baigė E. Birgiolaitė-Ūkelė.
