Naujoji kūrybinio dueto knyga pasakoja apie susitikimą ir išsiskyrimą, apie draugystę, meilę ir jausmus. E. Daciūtės galvoje ši istorija gimė per pirmąjį karantiną – 2020 metų balandį. Vašingtono parkai, kuriuose ji vaikščiodavo, pasakoja, buvo apsipylę žiedais. Tą patį pavasarį vidury kiemo, ne vietoje išdygusią tulpę pamatė ir knygos iliustruotoja A. Kiudulaitė.

„Greičiausiai ji visada ten žydėdavo, tik aš nepastebėdavau, – pasakojo menininkė ir pridūrė, kad gėlės susižavėjimo jai niekada nekėlusios, atrodydavo per saldžios, per tobulos, per gražios. Bet karantinas viską pakeitė – netikėtai jos studijoje apsigyveno augalai, o ji pati pamatė, kad gėlės gali tapti nuostabiausiais personažais. Nebūtinai gražiais, bet ir juokingais, užsispyrusiais, o kartais – kerštingais.

Organizatorių.

Savaitgalį E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės paveikslėlių knyga „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, mažiesiems skaitytojams buvo pristatyta Vilniaus jėzuitų gimnazijos medijų centre „Lojoteka“. Knygos autorės papasakojo apie knygos kūrybos procesą ir surengė kūrybos dirbtuvėles vaikams. E. Daciūtę ir A. Kiudulaitę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– „Kiekvienam savo vieta“, – tarė tulpė. Kur matote savo vietą vaikų literatūros pasaulyje?

Aušra: – mane vis dažniau apima jausmas, kad savo gyvenime darydama tai, ką darau, jaučiuosi tarytum visuomet būčiau namuose. Ir nesvarbu, kad viena mano diena yra tylus darbas studijoje, kita diena pilna viešumo ir susitikimų, skirtingų šalių ir kultūrų, vaikų ir suaugusiųjų. Žinojimas, kad kalbi savo pačios kalba, žinojimas, ką nori pasakyti, tą namų jausmą išplečia toli už bet kokių geografinių sienų. Toli už vaikų literatūros ribų.

– Evelina: – nesu tikra, ar svarbu, ar būtina apie tai galvoti. Man labiau tiktų lapės iš „Laimė yra lapė“ posakis: kai pajusiu, kad turiu būti kitur, ten ir eisiu. Nežinau, ar tai, kur dabar esu, yra vieta, kurią galima apibrėžti. Kad ir kaip būtų, nesu prie jos pririšta, nesu prie jos prisirišusi. Aplinkiniams tulpė gali pasirodyti išdygusi ne savo vietoje: ne darželyje, nesaugiai, bet jei to nebūtų atsitikę, galbūt katinas nebūtų jos pastebėjęs ir su ja susidraugavęs. Truputį kitoks, truputį kitur, truputį kitaip. Bet savo vietoje ir savo laiku, jei net kitiems atrodytų kitaip.

– Žinoma, posakio apie laiką ir vietą pradžia – Biblijoje. Dar viena citata iš knygos: negi būtina išdygti seniai ar kelis kartus, kad suprastum daugiau už kai kuriuos? Ar tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų turi savo laiką ir savo kelią? Ar galite trumpai prisiminti, koks buvo jūsiškis į vaikų literatūrą?

– Aušra: – esi menininkas, esi kūrėjas, esi autorius ir tiki, kad nei vaikai, nei vaikystė nenusipelno nuvertinimo ir supaprastinimo. Gal todėl, anot literatūros specialistų, įsiveržusi į vaikų literatūrą lyg ryški kometa ir net nesusimąsčiusi apie tai, kas čia yra leidžiama, kokios taisyklės egzistuoja, esu vedama jausmo, kad gyvenimas yra tiesiog per trumpas imtis veiklos, kuri nedžiugina. Gyvenimas yra per trumpas kurti knygas vaikams, kurios jiems nesukurs pirmojo, mažyčio meno muziejaus namuose jausmo. Kurios neužaugins būsimojo knygų mylėtojo. Ir nors mano pačios kelias į literatūrą buvo netrumpas, jis visada sukosi apie knygas ir meną. Ačiū mamai, kuri savo pačios pavyzdžiu ankstyvoje vaikystėje užkrėtė mane skaitymu.

Tapybos studijos, kurias baigiau, man leidžia be baimės kurti pačius drąsiausius spalvinius derinius. Toks spalvotas buvo ir mano kelias į literatūrą. Turėjo nutikti daug dalykų, turėjau praleisti daug valandų prie darbo stalo, visada jausti beribį savo šeimos palaikymą, ir kai Evelina pabandė mane įvilioti į mūsų bendrą pirmąją knygą „Laimė yra lapė“, parašiusi tą jautrią ir gražią istoriją būtent man, – atradau didelę didelę laimę. Laimę dirbti kartu.

Organizatorių.

Evelina: – kartais žmonės pateikia savo amžių kaip argumentą: jis neva vyresnis, žino daugiau ir taškas. Kitą kartą argumentu gali būti ne tik amžius – pasiekimai, einamos pareigos ar jose praleistas laikas ir panašiai. Bet nebūtinai tai reiškia, kad tavo nuomonė, požiūris yra svarbesnis, pirmesnis, teisingesnis ar koks kitoks -esnis. Taip, kiekvieno savas kelias. Aš daug ką darau žaisdama. Numetu akmenuką ir žiūriu, ant kurio langelio reikės užšokti.

Į literatūrą atėjau vėlai: mano pirmoji knyga pasirodė likus vos keliems mėnesiams iki keturiasdešimtojo gimtadienio. Esu vėlyvo žydėjimo – late bloomer. Užtat su bagažu patirties. Man tai tik padėjo.

– „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ – ne pirmasis jūsų darbas kartu. Kokia esate komanda?

Aušra: – paveikslėlių knygose komanda man atrodo ypač svarbi. Abi istorijos, ir užrašyta, ir nupiešta, turi derėti, susidraugauti ir sukurti gražų bendrą knygos jausmą

Evelina: – kai kuriama paveikslėlių knyga, komandinis darbas yra viskas. Tai yra dviejų autorių knyga. Nesiginčijame: mano yra tekstas, Aušros – vaizdas. Mes esame komanda net tada, kai kuriame ne bendras knygas ar dalyvaujame atskiruose projektuose. Tiesą sakant, ši istorija Aušrai iš pradžių net nelabai patiko (juokiasi).

– Kada jaučiatės atradusios gerą istoriją? Ir kas yra gera istorija šių dienų vaikui?

Evelina: – kas ten žino: ar tu atrandi gerą istoriją, ar ji atranda tave. Įlenda į smegenis, nutiesia savo takelius, veda jais. Pradėjusi rašyti neturiu apmatų, einu ten, kur mane veda, pradėjusi nežinau vidurio, o tuo labiau pabaigos. Būna, pati nustembu užbaigusi istoriją. Vis dar stebiuosi. Gera istorija yra ta, kuri įtraukia, kurią norisi dar kartą atsiversti, kuri skatina galvoti, kurti, kuri nusipumpuruoja savo įžvalgomis, verčia kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Bet ne visada. Gerai praleistas laikas su vaiku skaitant knygą – pats savaime yra labai geras dalykas. Net jei paskui klausimų neiškils. Kai kada reikia gylio, kai – kada pločio, kitą kartą – skaniai pasijuokti.

– Iš kur į jūsų knygas atkeliauja personažai? Išduokite vietas, kuriose jie renkasi? Iš kur į knygą atsivedėte jos personažus. Ir dar tokiais vardais?

Evelina: – personažai atkeliauja iš praeities, iš aplinkos, iš skaitytų knygų, girdėtos muzikos, matytų paveikslų, filmų. 2020 metų pavasarį skaičiau nemažai poezijos anglų kalba. Tarp knygų buvo T. S. Elioto eilėraščiai apie kates. Vieno katino vardas buvo Rumtumtugeris. Vėliau šios katės kompozitorių Andrew Lloydą Webberį įkvėpė sukurti miuziklą „Katės“. Dabar visa tai susijungė mūsų su Aušra knygoje „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“. Jau sakiau, kad man patinka žaisti, – knygoje „Ševeliūra“ yra toks kirpėjas Todas. Vaikai gal nieko nebus girdėję apie Svynį Todą, bet jų tėvai – tikriausiai taip. Tokius mano žaidimėlius personažais Aušra dar sustiprina savo iliustracijomis. Dažnai ji atranda visiškai naujų minčių, kurių tekste nėra. Visa tai knygoje tiesia tiltus. Mums smagu juos jungti vieną su kitu, smagu jais vesti skaitytoją. Paskatinti ir vaikus, ir tėvus skaityti tarp eilučių ir ne tik tekstą, bet ir vaizdą.

Organizatorių.

Aušra: – man visuomet atrodo, kad tie personažai gyvenime yra visai šalia mūsų. Tereikia juos pamatyti ir užrašyti arba nupiešti.

– Ar visada žinote, kad gimė bestseleris?

Aušra: – labai dažnai autoriai savo knygas vadina savo vaikais, man patinka ši paralelė. Ir nors knygas kuriu gerokai ilgiau, nei užtrunka išnešioti kūdikį, vaje, per tiek laiko galima išnešioti visą dramblį, kai paleidžiu jas į pasaulį, tikiu, kad ji pati susiras savo gyvenimo kelią. Linkiu jai visa ko geriausio, bet niekuomet nežinau, ar ji bus ir kitų mylima taip, kaip myliu ją pati. Ir gal tada nėra taip svarbu, ar ji taps bestseleriu, ar ne. Myli ir viskas. Beatodairiškai.

Evelina: – niekada apie tai negalvoju, bet po knygos „Laimė yra lapė“ neatmetu jokios tikimybės. Juk daug kartų jau buvau nustebinta. Esama knygų, kurios pasirodė prieš keliasdešimt metų, bet tada nebuvo pastebėtos. Pakartotinai išleistos šiais laikais, jos susiranda daugybę skaitytojų. Nežinai, į ką ir kaip gali savo istorija pataikyti. Arba ne. Specialiai niekada to nedarau. Turiu istoriją, noriu ją papasakoti, nes nebegaliu nepapasakoti. Ir tai viskas. Mes visi skirtingi, o kartu tokie panašūs. Kas atliepia man, galimas daiktas atlieps ir kitam.

– Kaip manote, ar rašytojai turėtų padėti vaikams suprasti savo parašytas knygas, ar geriau, kai nieko aiškinti nereikia?

Aušra: – be jokios abejonės, visuomet smagu pasakoti, kas slypi už vaiko vardo, koks jis buvo vaikystėje ir kodėl tau pačiam jis yra toks ypatingas. Šios istorijos dažniausiai pasakojamos šeimoje ar siauram artimiausiųjų ratui, ten ir lieka. O knygai autorius leidžia kalbėti pačiai už save. Tikriausiai tai akivaizdžiausias įrodymas, kad knygos yra tikrų tikriausi autorių vaikai!

Evelina: – kol nepaklausė, geriau neaiškinti. Jei paklausė, geriausia padėti, kad į savo klausimą jis atsakytų pats. Man pačiai įdomu pasakoti apie savo knygas: atskleisti paslaptis jose, kūrybos procesą. Per susitikimus jos aplimpa istorijomis, galiu toliau jomis dalytis. Knyga yra visas pasaulis, labai smagu į jį įvesti vaikus.

Vaikų patirtis, kasdienybę, mėginimą suvokti didelį, įdomų ir keistą pasaulį savo eilėraščių knygelėje 3–8 metų vaikams „Paslapčiausia paslaptis“ aprašiusi E. Daciūtė yra tikra: poezijos žanras neriboja temų. Temas riboja žmonės. „Esu parašiusi eilėraštį, kuriame šuo geltonai rašo laišką ant sniego kaimyno kalytei. Sulaukiau komentaro, oi, kaip nepoetiška! Bet man kitaip atrodo, poezija vaikui taip pat yra erdvė, kurioje jis gali jaustis saugus, suprastas, rasti jį dominančias temas, situacijas, atsakymus į klausimus, išeitis. Nusausinta, saugi, suaugusiųjų cenzūruota poezija, kur niekas nesispjaudo, kam ji skirta?“

Daug vaikams rašanti E. Daciūtė teigia, kad lietuvių poezijoje vaikams galėtų būti daugiau niekų, žaidimų kalbos, kaip, pavyzdžiui, Edwardo Learo arba Roaldo Dahlo eilėraščiuose. Juk vaikai kaip tik tai ir daro – mokosi kalbos. O kaip geriausiai mokosi? Per žaidimą. „Žodžiai tampa tarsi kamuoliukai, kuriais žongliruojame, įvairiaspalvėmis detalėmis, iš kurių vaikai išdėlioja siužetus, personažus, iš to gimsta istorijos“, – sako rašytoja ir prisimena labiausiai įstrigusį savo vaikystės rimą „mama pasakė ačiū / ir pakūrė pečių“. Kitų atmintis neišlaikė, tačiau pamena sąsiuvinyje tokių dvieilių, ketureilių buvo krūvas pridėliojusi.

Evelina Daciūtė. / M. Požerskytės nuotr.

Ryškiaspalvių knygelių vaikams „Kapt kapt kapt“, „Kapt kapt kapt mieste“, „Kaip sutramdyti žvėryną?“ autorė ir iliustruotoja I. Zalieckienė, rašydama eilėraščius, stengiasi šiuolaikinį turinį įvilkti į klasikinę formą. „Man smagiausia – klasikinė eilėdara“, – ji pripažįsta, nors būtent apie ją mažiausiai galvoja, pradėjusi eilėraštį. Pirmiausia, turinys, eilėdara ateina intuityviai. Indrei atrodo, kad poezijai tinka visos temos, juk vaikai mėgsta literatūroje atpažinti savo gyvenimo situacijas ir kai rašytojas juos supranta, nemoralizuoja.

E. Daciūtė įsitikinusi, kad poezija lavina vaikų atmintį, plečia žodyną, padeda skleistis kūrybiškumui. Vaikams ypač patinka kūriniai, turintys ritmą: juos lengviau įsiminti, dažnai jie ir vaiką įkvepia ieškoti žodžiams rimo, dėlioti eiliuotus pasakojimus, žaisti kalba. Eilėraščiai labai tinka pradedančiam skaitytojui – jie trumpi, tad neužtrunka baigti. „Vaikui pirmiausia turi būti smagu ir įdomu, – ji sako. – Net ragana iš pasakos įsiviliojo Joniuką ir Grytutę į savo namelį, nes jis buvo ne bet koks – iš saldainių ir sausainių.“

Leidėjų nuotr.

Humoras yra stiprus eilėraščių ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams prieskonis. „Humoras pakelia nuotaiką ir rašytojui, ir skaitytojui“, – išduoda I. Zalieckienė ir priduria savo eilėraščiuose juokingų vietų iš anksto neplanuojanti. Neretai pati kikena pamačiusi, kaip juokingai išsidėliojo tekstas.

Tuo, kad humoras nepakenktų ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų poezijai, neabejoja ir E. Daciūtė. Ji įsitikinusi, kad išmokytas juokauti vaikas turi gerą ginklą ateičiai. Tiek kartų žmoniją juokai ištraukė iš įtempčiausių, sudėtingiausių situacijų, palengvino daugybę kelių, gal net karų sustabdė. „Man atrodo, jei būtų daugiau linksmų, juokingų eilėraščių, eiliuotų pasakojimų – poezijos mylėtojų taip nemažėtų, juk darželyje jų dar apstu, o dvyliktokai jau retas kuris poeziją skaito. Nekalbu apie poeziją suaugusiesiems, kuriai atitenka tik buvusios prabangos likučiai. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Ar jie išmoks mylėti poeziją, jei ją ignoruos tėvai, jei jos nemėgs ir nejaus pedagogai? – svarsto populiarių knygų autorė.

„Jei vaikui netiks viena knyga, galbūt patrauks kita“, – neabejoja knygų vaikams autorė Evelina Daciūtė. „Mažo vaiko žinios apie pasaulį nėra didelės, todėl ieškoti ir atrasti savą knygą jam turėtų padėti suaugusieji – tėvai, mokytojai, bibliotekininkai“, – sako vaikų literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė. Taigi, kokia turėtų būti pirmoji vaiko knyga?

Knygų „Skaitau pats“ seriją pradėjusi leidykla „Alma littera“ vaikams jau pristatė pirmąsias knygas: Selemono Paltanavičiaus „Tie namučiai namai“, Evelinos Daciūtės „Diena, kai nieko nenutiko“ ir „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“, Jimo Fieldo, Juliano Gougho seriją „Kiškis ir meška“. Vasarį turėtų pasirodyti šios serijos Nadios Kovaliovos knygelė „Meškis ir žąsis. Gera būti kartu“.

Į knygų seriją „Skaitau pats“ surinktos knygos, skirtos vaikams, kurie mokosi skaityti patys. „Svarstėme, kad svarbu išrinkti vaikui pirmąją knygą, kurią jis skaitys pats. Neabejojame, kad ji nuo pirmųjų eilučių turi teikti džiaugsmo, – sako leidyklos „Alma littera“ vaikų literatūros skyriaus komunikacijos vadovė Rasa Jankauskaitė. – Kurdami šią seriją konsultavomės su edukologais ir vaikų psichologais, apklausėme mažųjų skaitytojų tėvelius. Stengėmės, kad knygos būtų ne tik vizualiai patrauklios, spalvingai iliustruotos, bet ir paprastais žodžiais pasakotų įtraukiančias, šmaikščias istorijas.“

„Ne tik šios serijos, bet ir visos vaikiškos knygos turi būti tik geros ir labai geros! Neperkrautos, protingai žodingos, pagavios, be didaktikos“, – įsitikinęs rašytojas S. Paltanavičius. Jis sako nežinantis temos, kuri vaikui galėtų būti neįdomi. Ir jei vaikai kurios nors knygos neskaito, kalta ne tema, o tai, kaip ji parašyta, – su vaiku reikia kalbėtis, suprasti jo pasaulį ir tapti jo draugu.

Keturių vaikų mama, rašytoja E. Daciūtė iš savo patirties gali pasakyti, kad vaikai skaityti mokosi labai skirtingai: „Mano vyresnėlis išėjo į pirmąją klasę nemokėdamas skaityti. Ir persilaužė ne taip jau ir lengvai. Jo tuomet penkiametė sesuo skaityti išmoko bėgiodama pro šalį, tarsi savaime. Jauniausia sesė spėjo išmokti iki septintojo gimtadienio ir jai reikėjo padėti. Tačiau ji iškart pradėjo skaityti dviem kalbomis – anglų ir lietuvių. Mūsų trimetis irgi tarsi savaime pro šalį lakstydamas jau prisirinko žinių apie raides ir skaičius, bet „nevunderkinsim“ vaiko, lai pasidžiaugia laisve.“

Evelina sako, kad serijos „Skaitau pats“ knygos turėtų būti kuo įvairesnės. Jei vaikui netiks viena, galbūt patrauks kita. Neilgos, su paveikslėliais. Iš pradžių vaikams sunku įveikti ilgesnę istoriją, kyla noro mesti, bet jei vaikas baigs knygą, jį motyvuos imtis kitos, gal jau ilgesnės istorijos. „Viename virtualiame susitikime su vaikais mergaitė manęs paklausė: „Kaip man pamėgti skaityti?“ Jaučiau, kad jai tai – skausmingas klausimas. Būna, diskomfortą, kad vaikai neskaito, jaučia tėvai“, – savo patirtimi dalijasi populiarių knygų vaikams autorė.

Rašydama vaikams ji turi tikslą papasakoti istoriją. Vaikams ją pasakoja kiek kitaip nei suaugusiesiems, bet labai „nusisaldinti“ sako nemėgstanti. „Jei šalia esančiam suaugusiam patiks knyga, kurią jis skaito vaikui, jis perduos tą jausmą. Gal tai bus kibirkštėlė, kuri uždegs laužą?“ – svarsto Evelina.

Literatūros apžvalgininkė ir kritikė Eglė Baliutavičiūtė neabejoja, kad būdami tokie skirtingi vaikai skirtingu laiku išmoksta skaityti. Tai, kas atrodo paprasta vieniems, nelengva kitiems. „Prieš porą metų, pavasarį, dalyvavau susitikime su pirmaklasiais. Pusmetį lankę mokyklą, vieni dar tik švebeldžiavo ir sugebėjo perskaityti sakinį, sunkiai dėdami skiemenį prie skiemens, o kiti jau buvo perskaitę pirmąją „Hario Poterio“ dalį. Dar daugiau buvo per vidurį – jau skaitė patys trumputes knygeles, bet ilgų dar labai baidėsi“, – pasakoja Eglė.

Ji teigia, kad pradedantiems skaityti vaikams skirtos knygos turi būti parašytos nesudėtingai, skaidriai. Mintį jose vaikai turėtų lengvai suprasti, o rašytojai turėtų vengti pernelyg sudėtingų, įmantrių sakinio konstrukcijų, retų žodžių. „Svarbu ir iliustracijos, – sako literatūros apžvalgininkė. – Ne veltui mažiems vaikams ir besimokantiems skaityti skirtos knygos būna gausiai iliustruotos.“

E. Baliutavičiūtė neabejoja: „Jei vaikui nebus pernelyg sunku skaityti – didesnė tikimybė, kad jis knygos nenumes. Prie sudėtingesnių knygų reikėtų pereiti palengva, ypač jei vaikui sunkiau sekasi skaityti. Pravartu, kad su knyga vaikas neliktų vienas – taip, skaityti jis turi savarankiškai, bet juk jo gali klausytis tėvai ar mokytojas, o vėliau drauge kalbėtis apie tai, ką jis perskaitė, kas jam įstrigo.“

Serijos „Skaitau pats“ knygas leidėjai suskirstė į tris žingsnius. Pirmosiose, gausiai iliustruotose knygelėse žodžiai atspausti skiemenimis ir parašyti didžiosiomis raidėmis. Antrojo žingsnio knygelėse istorijos parašytos didžiosiomis raidėmis, sakiniai trumpi, tekstai aiškūs. Trečiojo žingsnio knygelėse šriftas didesnis nei įprastai, o ilgesni sakiniai kviečia į įdomias istorijas.

„Pradedantiems skaityti vaikams tekstas dažnai būna miglotas, juk vaikas deda visas pastangas, kad sujungtų raides, skiemenis, todėl jam tuo pat metu suvokti ir sakinio, pastraipos ar visos knygos prasmę yra gana sunku, – sako literatūros kritikė E. Baliutavičiūtė. – Mes neturime skaitymo geno – neišmokstame skaityti savaime taip, kaip kalbėti, tam reikia įdėti daug darbo ir daug valandų. Tad, be abejonės, įdomios, gražios, patrauklios knygos ir vaikams, ir tėvams, kurie moko savo vaikus skaityti, yra didelė pagalba.“

„Ši knygelė – tikras malonumas ir ausims, ir akims. Evelinos eilėraščiai – tokie gyvenimiški, o drauge ir stebuklingi, artimi vaikų pasaulėjautai. Autorė gerai supranta vaikų kalbą, žino jų aktualijas“, – taip naujieną įvertino literatūros apžvalgininkė Jurgita Mandrijauskaitė.

Keturis vaikus auginanti Evelina juokauja: „Norėčiau, kad vaikai diktuotų man temas. Liktų tik jas užrašyti. Sakyčiau: stop, stop, nespėju truputį. Jei rimtai, vaikai pamėtėja idėjų, o aš juos verčiu klausytis, ką parašiau. Dabar mano svarbiausia klausytoja ir kritikė yra mažoji“.

Klasika yra labai gerai, bet galiausiai juk vaikai pradeda kalbėti apie tai, ko nesuvokia.

Naujausioje jos knygelėje yra itin daug jos asmeninės, mamiškos bendravimo su vaikais patirties. „Eilėraščius vaikams rašau, nes vaikai įkvepia rimams ir ritmams. Iš kitos pusės, man atrodo, kad nedaug yra lietuviškų šiuolaikinių eilėraščių vaikams. Klasika yra labai gerai, bet galiausiai juk vaikai pradeda kalbėti apie tai, ko nesuvokia. Aplink juos dangoraižiai, o deklamuoja jie apie vieversius ir arimus. Aš ne apie tai, kad to nereikia. Apie tai, kad atėjo laikas ir kitoms temoms vaikų poezijoje“, – sako rašytoja.

Ir vis dėlto, vaikų poezijoje Evelina jaučiasi debiutante. Kažkada išleidusi eiliuotą poemą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, sako anuomet paskubėjusi. Užtat „Paslapčiausia paslaptis“, kurią iliustravo Agnė Nananai, yra per penkerius metus parašyti, glostyti išglostyti eilėraščiai mažiausiems – 3–8 metų poezijos mylėtojams.

Knygos iliustruotojai Agnei Nananai ši knyga yra jau trečioji jos iliustruota poezijos rinktinė. „Po pirmosios sakiau, kad daugiau su eilėraščiais – niekada, tačiau šiandien man atrodo, kad anuomet tiesiog nebuvau subrendusi tokiam darbui“, – sako Agnė ir priduria, kad poezijos knygoje didžiausias uždavinys yra sujungti nesujungiama. Juk kiekvienas eilėraštis čia – vis kita istorija, iš kai kurių galima ir visą knygą nupiešti, o turi tik atvartą, o kartais – vieną puslapį, taigi, istoriją turi papasakoti glaustai. Ir dar – nesikartoti, rasti jungiamąjį elementą.

Evelinos eilėraščiai menininkei jau seniai buvo kritę į širdį – dar tuomet, kai autorė juos publikuodavo socialiniuose tinkluose. „Visada paskaitydavau ir galvodavau, kad jie – labai apie mano gyvenimą. Tuo metu namuose buvo ir ūgtelėjęs kūdikis, ir darželinukė. Aprašytos emocijos, kasdieninės situacijos mums buvo tiesiog realybė“.

Agnė sako, kad labiausiai jos darbus inspiravo Evelinos tekstai. O rašytoja juose kalba apie tai, kas svarbu ir knygos dailininkei – apie vaiko kasdienybę, apie jausmus. Ne tik džiaugsmą, laimę, bet ir tuos kitus, ne tokius patogius – pyktį, nusivylimą. „Rašydama vaikams aš sumažėju, bent jau ūgiu tai tikrai. Stovėdamas didelis ir žvelgdamas iš viršus – taip ir rašysi. O man taip nesinori. Žinau, kad vaikai labai mėgsta juoktis. Jei skaitydami mano eilėraščius nusikvatos ne kartą ir ne du, jausiuosi labai gerai. Prajuokinti vaiką, išmokyti jį juokauti yra svarbi šalia esančio suaugusiojo užduotis. Išmokęs juoktis ir juokauti – turi ginklą savo gyvenime“, – sako savo eilėraščių knygą į pasaulį paleidusi Evelina.

Prizas – knygos

Projekto iniciatorė Elektronikos platintojų asociacija (EPA) kartu su Lietuvos bibliotekų asociacija ir Lietuvos bibliotekininkų draugija kviečia nešti į biblioteką panaudotas baterijas ir smulkiąją elektroniką bei registruotis, kad stambioji elektronika – seni šaldytuvai, elektrinės viryklės, televizoriai ir kita – būtų saugiai išvežti nemokamai. Daugiausia tokių atliekų per du konkurso etapus surinkusios keturios šalies bibliotekos bus apdovanotos 500 eurų prizais skaitytojų mėgstamų knygų krepšeliams įsigyti.

Praėjusiais metais organizuotas panašus konkursas papildė dviejų bibliotekų knygų fondus, o tarp jų buvo ir skaitytojų pamėgta vaikų rašytojos E.Daciūtės parašyta bei dailininkės Aušros Kiudulaitės iliustruota istorija "Laimė yra lapė". Ši knyga pelnė Bolonijos vaikų knygos apdovanojimą, yra išleista ir Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje, Australijoje, Slovakijoje, Pietų Korėjoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Neseniai ji pelnė ir "The Batchelder" apdovanojimą, kurį skiria Amerikos bibliotekų asociacija už ne anglų kalba parašytą knygą, išverstą ir išleistą Amerikoje.

Smagus žaidimas

Lietuvos bibliotekose daugybę kartų su vaikais susitikusi E.Daciūtė tiki, kad auga nauja karta, kuri bus kur kas labiau socialiai atsakinga.

"Manau, kad vaikai yra jautrūs ekologijos temai. Jie daug kalba apie tai, jiems tai svarbu. Ir, matyt, jie užaugs kitokie. Jau dalis ir užaugo. Suaugusieji dažniau sustabarėję ar tingūs ir rodo prastą pavyzdį. Manau, kad žmonės nėra linkę tyčia daryti ką nors bloga", – sako septynių knygų vaikams autorė.

EPA projektą kartu su Lietuvos bibliotekomis rašytoja vadina visas gyventojų kartas svarbiai ekologijos temai suvienijančiu projektu. Be šios naudos, anot E.Daciūtės, yra ir dar keletas: padeda žmonėms apsišvarinti, saugiai atsisveikinant su nebetinkama naudoti elektronika, informuoja apie žalingą nesaugiai laikomos elektronikos ar jos atliekų poveikį, padeda papildyti bibliotekų lentynas skaitytojų norimomis knygomis. Be to, konkursas įtraukia bibliotekas ir skaitytojus į smagų žaidimą, siekiant vertingo prizo.

Žmonės yra linkę gerai elgtis, tik juos reikia paskatinti.

Laimime visi

"Žaidimas, kai tam tikrų pastangų gale laukia apdovanojimas, yra paremtas tokiu pačiu modeliu, kaip ir pasaka. Dėl to visiškai nekeista, kad nuoširdžiai dirbančios bibliotekininkės pasiekia gerų rezultatų, renkant elektronikos atliekas. Galiausiai dėl to laimime visi. Vis dėlto, kad ir kaip būtų gaila, šiuo metu mano šeima yra už panašių iniciatyvų ribų. Ten, kur dabar gyvenu, atliekos dažnai nėra rūšiuojamos, panašiai, kaip ir Kinijoje, kur esame gyvenę ketverius metus. Apskritai susidariau įspūdį, kad Europoje atliekų politikai skiriama gerokai daugiau dėmesio. JAV ar Kinijoje atliekų mažiau matyti tik didžiuosiuose miestuose, tačiau vos pasukus iš autostrados kai kur atsiveria tikri šiukšlynai", – sako rašytoja.

Anot E.Daciūtės, Europa šioje srityje stipriai lenkia tiek Kiniją, tiek ir JAV, kur naudojama gerokai daugiau įvairių pakuočių ir kur daugeliui yra įprasta vietoje daugkartinių indų naudoti vienkartinius: panaudojai ir išmetei, nesukdamas galvos, kaip tai veikia visą ekosistemą.

– Esate šešių knygų autorė ir keturių vaikų mama. Kaip atrodo jūsų šiokiadienis?

– Mano šiokiadienis priklauso nuo įvairių aplinkybių: jeigu vyras išvežioja vaikus po mokyklas ir darželius, aš toliau dieną planuoju su mažiausiuoju. Arba aš antrą nuo galo vežu į darželį. Kartais turiu tądien susitikimą kuriame nors darželyje, mokykloje ar bibliotekoje. Arba kartu su iliustratore Aušra Kiudulaite ir mažuoju lekiame į kitą miestą. Knygai „Laimė yra lapė“ patekus į „Metų knygos“ penketuką, yra daug susitikimų, derinimų, vadybos, o laiko kūrybai lieka tik naktį. Deja, turint du mygdukus, apie naktinę romantiką telieka pasvajoti – dažniausiai lūžtu prie kurio nors iš jų.

– Ar prieš imdamasi vaikų literatūros žanro domėjotės juo plačiau: skaitėte šiuolaikinius autorius ir studijavote klasiką, domėjotės naujausiomis to žanro tendencijomis?

– Kai turi būrį vaikų ir manai, kad literatūra yra būtina jų gyvenimo dalis, žinoma, kad domiesi tuo, kas išleidžiama. Į vaikų literatūrą atėjau netyčia, neplanuodama ir nesiruošdama. Rašyti vaikams pradėjau gyvendama Kinijoje. Pirmą kartą gyvenime nėjau į darbą nuo ryto iki vakaro, daug laiko praleisdavau su dviem, o vėliau jau ir trimis vaikais. Nežinau, ar galima išmokti rašyti vaikams. Arba esi arti vaiko, arba nesi. Kad rašytum vaikams, turi būti labai arti. Dažnai ant kelių, ar net žemiau, kad jūsų akys būtų viename lygyje. Aš atsidūriau. Prisimenu save vaiką – kai mano vaikai reaguoja, aidu atsiliepia panašios situacijos, kurias išgyvenau vaikystėje. Tarsi tai buvę užužvakar. Pirma užgimė mintis, kad vaikus labiau moko, elgesį keičia, susimąstyti padeda istorijos, o ne pamokymai, didaktika. Išbandžiau su saviškiais. Kartais skaitau knygas, ypač jei jose vaikas pasakoja pirmuoju asmeniu, ir matau, kaip vaiką nustelbia jau suaugęs dėdė ar teta. O juk vaikai mąsto kiek kitaip. Kitaip apibūdina daiktus ar jų savybes. Kitaip vertina tai, kas nutinka.

– Kokių pačių netikėčiausių reakcijų esate sulaukusi iš savo skaitytojų?

– Prie apkabinimų, klausimų visai ne apie kūrybą jau priprantu. Patinka, kai vaikai diskutuoja apie istorijas, sugalvoja savo pabaigas. Vis dar nepripratau prie akmens sunkumo epizodų. Kai mažieji nesugalvoja, kas jiems galėtų būti laimė, nes niekada apie tai nekalbėjo. Nes jų aplinkoje svarbios kitos temos arba šalia esantys suaugusieji vertina taip: „Na, ką su tais vaikais apie laimę, čia gi filosofinė sąvoka, suaugusiųjų laukas.“ Argi? Sunku, kai penkiametė sako, kad jos tėtis numirė, o septynmetė – kad mama serga depresija. Kartais nežinau, ką sakyti, tai apsikabiname. Galbūt, kai tu esi arti vaiko, tai ir vaikas yra arti tavęs. O kai esi visai visai arti vienas kito, tai mezgasi ryšys, atsiranda santykis.

– Turbūt net ir neskaitantys tėvai kartkartėmis nuperka savo vaikams knygelių – ne paslaptis, kad vaikams skirta literatūra yra perkamiausia. Kaip vertinate šio žanro situaciją Lietuvos knygų rinkoje iš autoriaus pozicijų?

– Perkamiausia? Nežinojau. Suaugusiųjų bibliotekos namuose man atrodo gausesnės nei vaikų. Ta pati situacija ir bibliotekose. Mažesnėse jų ne tiek daug naujų knygų, o jei ir yra – jos pasiekia gerokai vėliau. Manau, kad vaikams reikia daug susitikimų su kūrėjais. Esu gavusi laiškų, kad vaike pažadinau klausytoją ar skaitytoją. Kaip po to nerašyti vaikams? Deja, dažnai susitikimus riboja finansai. Pastaruoju metu vaikų literatūroje Lietuvoje matau didelių pokyčių, daugiau judėjimo, daugiau interakcijų – prieš trejus metus daug ko nebuvo. Manau, dar kelerius metus vaikų literatūra kils į viršų, o kas su ja vyks paskui, priklausys nuo aplinkybių. Pakilimo laikotarpiu, žinoma, bus prileista visko.

– Ar Lietuvoje įmanoma pragyventi vien iš rašymo vaikams? Turbūt tam reikėtų agresyvios rinkodaros ir bendradarbiavimo su didžiausiais prekybos centrais bei knygynais?

Man net vaikų rašytoja save pavadinti kažkaip veliasi liežuvis. Esu istorijų pasakotoja. Va šituo svajojau gyvenime užsiimti.

– Gal ir galima keliems autoriams. Aš dar nesu iš jų. Be to, su vyru auginame didelę šeimą (ir augame kartu), tai, žinoma, ir poreikiai kiti. Galbūt greitam efektui tiktų agresyvi rinkodara, bet jei nebus geros istorijos, o paveikslėlių knygų atveju gerų iliustracijų – daryk nedaręs. Yra buvę tokių atvejų. Pasirinkau kelią susitikinėti su skaitytojais. Tai galbūt sunkiausias kelias, nes ilgiausias, lėtas. Bet aš ir gaunu iš susitikimų daug. Jaučiu, kad tai svarbu. Galiu po savaitės susitikimų nukristi kryžium vidury svetainės, bet man nesunku save įtikinti atsikelti, jei savaitgalį turiu kūrybines dirbtuves. Esu dirbusi daug skirtingų darbų, bet šitame matau daugiausia prasmės. Šį mėnesį su Aušra buvome Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje. Jie ten tokią programą specialiai mums paruošė. Aš ašarojau. Iš gerumo. Nors iki galo dar nesuprantu, kas iš tiesų vyksta. Man net vaikų rašytoja save pavadinti kažkaip veliasi liežuvis. Esu istorijų pasakotoja. Va šituo svajojau gyvenime užsiimti. Įdomiu keliu į tai atėjau, džiaugiuosi, kad leidausi pasroviui.

Leidykla „Tikra knyga“, kuriai dėkinga, kad manimi patikėjo tada, prieš trejus metus, dabar pasirašo vienas po kito kontraktus dėl mano knygų leidybos užsienyje. Įdomu, kas iš ten ateis. O kad ateis – neabejoju. Knygą „Laimė yra lapė“ pirmiausia pastebėjo užsienyje. Paskui, matyt, nebuvo, kur dėtis. Nors sutinku žmonių, kurie sako, kad nieko joje nesupranta. Britų leidėjai, peržvelgę tai, kas leidžiama Lietuvoje, sakė, kad mes drąsūs – ir leidėjai, ir kūrėjai. Man norėtųsi, kad būtų daugiau drąsių. Kiek daug būtų galima nuveikti.

– Su šeima kurį laiką gyvenote Kinijoje. Ar teko patyrinėti ten vyraujančias vaikų literatūros tradicijas?

– Yra vietų, kur šiek tiek panašu, yra vietų, kur kardinaliai skiriasi – ten viskas, kaip sako žemaičiai, „untrep“. Jie sako, kad esminė įtaka – Konfucijaus. Vieni tuo džiaugiasi, modernesni – kritikuoja, bando atsiplėšti. Gal panašiai kaip pas mus su religija. Nemokant skaityti kinų rašmenų, sunkiau atsakyti dėl literatūros tradicijų. Kinai leidžia daug knygų vaikams: ir kinų autorių, ir daug verstinių, yra knygynų su leidiniais anglų, kitomis kalbomis. Didelis pasirinkimas.

Keliaudama gyventi į Kiniją svarsčiau, kad gal parašysiu knygą apie ją. Kuo ilgiau gyvenau, tuo mažiau apie tai galvojau. Pamačiau, kad Kinija yra labai marga: kas yra viename gale, kitame – visai kitaip. Tada nusprendžiau perkelti dalį Kinijos – kinų pasakojimus, kurie menkai pažįstami Lietuvoje. Kelios istorijos „Meškių istorijų“ serijoje yra kinų pasakojimų pagrindu. Paprastai juose veikiantys meškiai – pandos.

– Kaip manote, kokį procentą vaikams skirtos istorijos sėkmės sudaro iliustracijos?

– Vaikų istorija vaikų istorijai nelygi. Kalbant apie paveikslėlių knygas, kurios dar naujiena Lietuvoje, tai iliustracijos sudaro ne mažiau kaip 50 proc. visos knygos sėkmės. Iki šiol daugiausia būdavo leidžiamos iliustruotos knygos: paprastai kas istorijoje, tas ir piešinėlyje. Paveikslėlių knygoje istoriją pasakoja ne tik tekstas, bet ir iliustracijos. Jose gali atrasti daug to, ko nėra pasakojime, ypač jei jis neilgas. „Laimė yra lapė“ dailininkė A.Kiudulaitė, kurdama iliustracijas, vis atsiųsdavo ir klausdavo, ar ne per įžūliai elgiasi, ar ne per daug nutolsta nuo teksto. O aš krykštavau ir sakiau, kad noriu dar jos pieštų istorijų. Nes jose ir humoro daug, ir parafrazių, jos intelektualios. Didesniems vaikams skirtose knygose daugėja teksto ir galbūt piešinys tampa ne toks reikšmingas. Bet man iliustracija, jos kokybė, gylis yra labai svarbūs, todėl aš pati renkuosi iliustratores. Ir tada jos turi visą veikimo laisvę, nes žinau, ko iš jų tikėtis, kaip jos piešia, kaip jų iliustracijos organiškai dera su tekstu.

Rašydama aš pagalvoju ir apie suaugusiuosius, kurie skaito knygas vaikams. Jiems yra vienas sluoksnis, vaikams – kitas. Tik be pataikavimo pirmiesiems.

– Teko pastebėti iš asmeninės patirties, kad jūsų knygą „Laimė yra lapė“ mielai skaitė ir suaugę žmonės. Kaip manote, ko reikia, kad knygos vaikams patrauktų ne tik vaikų dėmesį?

– Rašydama aš pagalvoju ir apie suaugusiuosius, kurie skaito knygas vaikams. Jiems yra vienas sluoksnis, vaikams – kitas. Tik be pataikavimo pirmiesiems. Vaikai įsitikinę, kad Povilas po išsiskyrimo sutinka tą pačią lapę. „O gal ten buvo kita lapė? – paklausė vienas tėtis, kaip vėliau paaiškėjo, išgyvenantis skyrybas. Nes taip, gali būti ir taip. Meilė, draugystė kaip jausmas nesibaigia, keičiasi tik jos objektai.

– Ar Lietuvoje vyksta kokios nors kūrybinio rašymo dirbtuvės norintiesiems kurti vaikų literatūrą?

– Nesu girdėjusi apie tokias. Galima išstudijuoti daug teorijos, nugludinti rašymo stilių, gerai rašyti suaugusiesiems, bet taip ir nesukurti istorijos, kuri paliestų vaiką. Užaugę mes taip norime mokyti, taip norime patys kalbėti, užuot išgirdę, išklausę. Stovime ir matome vaikus iš viršaus, jų pakaušius. Daug kas nori nustebinti kritikus, būti premijuoti ir pataikyti į tai, ko reikalauja komisijos. Malonu, kad pastebi, tačiau bent kol kas neužsikabliuoju už to. Mano kūriniai yra gana skirtingi ir jų tikslai skiriasi. Apie ketvirtą „Meškių istorijų“ dalį esu perskaičiusi atsiliepimų, kad knyga nenustebino. Tai tokio ir tikslo nebuvo. Šios istorijos yra tam, kad vaikai atpažintų situacijas, per jas pereitų, išjaustų, suprastų, kad viskas išgyvenama, visi jausmai yra geri. Apie naujausią knygą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ kažkur mačiau parašyta, kad nėra gili poezija ar kažkas panašaus. O aš ją net poema pavadinau ironiškai. Man reikėjo eiliuoto pasakojimo vaikams, kurių dauguma gyvena mieste, o dargi ir patriotinio – tik gal ne įprasta forma.

– Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pamėginti rašyti šiai auditorijai?

– Pakartosiu – būti arti vaiko. Kalbėti apie jį jo kalba.