Antrajame bendrame Dakare su lietuviais važiuojantis F. Palmeiro antrina B. Vanago „Dakar Wrap-up“ interviu serijoje išsakytiems žodžiams apie pirmuosius greičio ruožus. Pasak šturmano, pradžioje jie nerado savo tempo. Kaip vėliau paaiškėjo, tikrąjį greitį atrasti trukdė per trumpa pažintis su kardinaliai kitokiu nei ankstesnysis „Toyota Gazoo Racing Hilux“ bolidu. Ne gana to, Dakaras buvo ypač sudėtingas dėl akmenų gausos, todėl išsaugoti padangas ir sveiką automobilį buvo ypač sudėtinga užduotis.

Visus sunkumus vainikavo navigacijos iššūkiai, į kuriuos F. Palmeiro turi alternatyvų požiūrį: „Navigacijos atžvilgiu man tai buvo pats geriausias Dakaras, kokį turėjau. Tai buvo taip sunku, iššūkis buvo toks didelis, kad po greičio ruožo jausdavausi puikiai. Tai buvo visiškas ėjimas iki maksimumo. Kartais TOP vairuotojai atsidurdavo už mūsų. Gera žinoti, kad yra galimybė aplenkti vien navigacijos dėka“.

F. Palmeiro teigimu, jis nepadarė milžiniškų klaidų: „Kiekvienas Dakaras turi gerų ir blogų momentų. Šių metų Dakaro esmė buvo navigacija. Mano nuomone, mes nepadarėme didelių klaidų. Nors ir nepasiekėme TOP 10, jausmas po Dakaro – puikus Už mūsų liko vairuotojų, kurie ankstesniuose Dakaruose užėmė itin aukštas pozicijas“. Navigacijos sunkumų turėjo visi, tą įrodo ir Carloso Sainzo istorija, kuomet paklydus šturmanui, dėl pirmos vietos kovojęs pilotas prarado tiek laiko, jog apie pergalę galėjo pamiršti.

Be šturmano darbo, F. Palmeiro užsimena ir apie kitą svarbią savo užduotį bolido kabinoje – kontroliuoti. Sportininkas atskleidžia, jog pirmas ir svarbiausias jo tikslas yra užtikrinti, jog lenktynės vyktų saugiai, todėl neretai galima jį išgirsti „raminant“ B. Vanagą. „Šiais metais man dažnai to daryti neprireikė“ – pripažįsta portugalas ir priduria, jog labai nemėgsta šuolių su automobiliu.

Šešiomis minutėmis nuo B. Vanago šiame greičio ruože atsilikęs Cyrilas Despres užleido lietuviui 11-ąją poziciją bendroje įskaitoje. Sėkmingas pasirodymas taip pat leido iki 6 min. 21 sek. sumažinti 10-oje vietoje esančio Chriatiano Lavieille'o pranašumą.

Lenktynininkas po finišo kalbėjo, kad nors 340 kilometrų greičio ruožas neatrodo ilgas, dėl nuolat besikeičiančios dangos ir navigacijos iššūkių teko gerokai pavargti.

„Važiavome greitai ir nors buvo daug akmenų sugebėjome išsaugoti visus ratus. Palaikėme labai gerą tempą, trasoje aplenkėme iki tol 11-oje vietoje buvusį Cyrilą Despers“, – pasakojo B. Vanagas.

Anot jo, komandai pavyko atrasti tinkamą ratų slėgį ir taip išsaugoti neprakirstus automobilio ratus. B. Vanagas paaiškino, kad tai padaryti nėra paprasta. Greta visų techninių duomenų taip pat reikia įvertinti ir faktą, kad su pilnais degalų bakais automobilis yra 300 kilogramų sunkesnis nei su apytuščiais.

„Vėl kilo navigacijos problemų, tuo atžvilgiu šie metai mums ne patys geriausi. Kita vertus, žiūrint į rezultatą, turbūt nereikia varyti Dievo į medį“, – kalbėjo sportininkas.

Ketvirtadienį dalyvių laukia ilgiausias ralio maratono greičio ruožas – 511 kilometrų per smėlį ir akmenis.

Skirtumas – mažiau nei minutė

Saudo Arabijos dykumas geriau nei dauguma dalyvių pažįstantis Yazeedas Al Rajhi dar kartą surengė tikrą šou ir be klaidų su „Toyota Hilux“ praskriejęs visą dešimtąjį greičio ruožą finišavo pirmas. Tai nedidelė paguoda vietos gyventojų favoritui, kuris po sudėtingo starto nepretenduoja laimėti šių metų Dakaro.

Siurprizą šiame etape pretendavo pateikti ir dar vienas Saudo Arabijos lenktynininkas – Yasiras Seaidanas. Jis pretendavo finišuoti tarp penkių greičiausių ekipažų, tačiau 190-jame kilometre buvo priverstas sustoti tvarkyti savąjį „Century“ bagį.

Carlosui Sainzui ir toliau nedemonstruojant stabilumo, santykius dešimtajame etape vėl aiškinosi du automobilių įskaitos lyderiai – Stephane'as Peterhanselis ir Nasseras Al-Attiyah. Pastarasis trečiadienį finišavo antras, tačiau buvo vos 49 sek. greitesnis už varžovą, o tai iš esmės nepakeitė galutinio rezultato.

Po starto prie jūros – kalnai

Po dar vieno starto šalia Raudonosios jūros ralio maratono dalyviai pasuko gilyn į žemyną. Greičio ruožas driekėsi kalnuotomis Marso kanjonus primenančiomis vietovėmis, tarp kurių įsiterpė smėlio dangos atkarpos.

Pakeliui iš Neomo į Al-Ulą dalyviams teko įveikti 583 kilometrų atstumą, greičio ruožo ilgis siekė 342 kilometrus. 43-iajam Dakarui būdinga sudėtinga navigacija šiandien taip pat tapo iššūkiu ne vienam šturmanui.

Saudo Arabijos kraštovaizdis atskleidė savo įvairialypį grožį, tačiau mėgautis juo dalyviai galėjo tik trumpomis akimirkomis. Trasos dangą vėl lygiomis dalimis sudarė smėlis ir akmeningas dirvožemis, pasiglemžęs ne vieną komplektą padangų.

Bendroje įskaitoje lietuvių komandos duetas smuktelėjo žemyn ir dabar užima 12-ąją poziciją. Juos išstūmęs Cyrilas Despres su „Peugeot“ bagiu pirmadienį finišavo penktas, laiko persvaros jam užteko pagerinti savo padėtį automobilių klasėje. B. Vanagą nuo šiuo metu 11-oje vietoje esančio prancūzo skiria 51 sekundė.

Po finišo ekipažas dar kartą skolino atsarginį ratą „Toyota Gazoo Racing“ lenktynininkui Ginieliui de Villiersui, idant šis galėtų parvažiuoti į bivaką.

Akmenų jūra ir botanikos sodas

B. Vanagas po finišo teigė, kad greičio ruožas buvo labai įvairus – netrūko nei nuostabaus grožio peizažų, nei pavojingų akmenuotų atkarpų. Su tvarkingu automobiliu startavęs lenktynininkas buvo nusiteikęs važiuoti greitai, tačiau labai greitai pasivijo Denisą Krotovą ir ilgam įstrigo už jo „Mini“ keliamos dulkių užsklandos.

„Niekaip negalėjo jo aplenkti, todėl 100 kilometrų tokiu traukiniu važiavome drauge. Kai galiausiai išsiveržėme į priekį ir vaizdas pragiedrėjo, rimčiau paspaudę nuvažiavome apie 20 kilometrų ir prakirtome vieną ratą, o dar už 10 – ir antrą. Kai supratome, kad įveikėme tik trečdalį greičio ruožo, o iš trijų gyvybių liko tik viena, teko keisti taktiką“, – kalbėjo sportininkas.

B. Vanagą itin nustebino paskutinė botanikos sodą primenanti greičio ruožo atkarpa. Net ir lenktyniaudamas nepraleido progos pasigrožėti supančiais vaizdais. Jis buvo itin patenkintas ir F. Palmeiro darbu etapo pabaigoje – šis itin greitai orientavosi ten, kur kiti klydo. Pats šturmanas patikino, kad jo užduotis šiandien nebuvo iš lengviausių.

„Kai kuriuos taškus rasti nebuvo lengva. Nežinau, kaip viskas klostėsi kitiems dalyviams, bet manau, kad mums sekėsi tikrai neblogai. Šiandien prakirtome du ratus, bet važiavome tikra akmenų jūra, todėl to išvengti buvo labai sudėtinga“, – kalbėjo portugalas.

Nori pratęsti kovą

Nasseras Al-Attiyah prieš antrąją maratono dieną žadėjo būti itin atsargus – jo tikslas nesulaužyti „Toyota Hilux“, o antroje ralio maratono pusėje visu pajėgumu pratęsti kovą su Stephane'u Peterhanseliu. Visgi net saugodamas automobilį katarietis buvo greičiausias ir aštuntajame etape užėmė pirmąją vietą.

Kaip jau tapo įprasta šių metų Dakare, likusias dvi vietas ant podiumo pasidalino „X-Raid Mini“ pilotai. Carlosas Sainzas aštuntajame etape finišavo antras, o lyderio poziciją bendroje įskaitoje išlaikantis S. Peterhanselis pasitenkino trečiąja vieta.

Sebastieną Loebą su Danieliu Elena ir toliau persekioja nesėkmės. Sekmadienį lūžus stebulei sportininkai sugebėjo sutvarkyti automobilį, tačiau šiandien „Prodrive“ prototipas sugedo vos už 32 kilometrų nuo starto. Dar už 50 kilometrų ekipažas sustojo trasoje su dviem pakirstais ratais nebeturėdami atsarginių.

Atlygis už kantrybę

Atkarpose su smėlio danga šį kartą buvo galima spustelėti akceleratorių, o laisvą akimirką, kai nereikia žiūrėti į kelio knygą – ir pasimėgauti didingu Saudo Arabijos kraštovaizdžiu.

Pakeliui į Neomą lenktynininkams teko įveikti 709 kilometrus, o iš jų 375 – greičio ruože. Netrūko smėlio, tačiau ir vėl pusę trasos sudarė žvyras su akmenimis. Į greičio ruožą įsiterpė trumpa jungiamoji asfalto dangos atkarpa. Taip pat dalyviams vėl teko skrieti ir išdžiūvusio druskos ežero paviršiumi.

Geresnius rezultatus antrojoje maratoninio etapo dalyje pasiekė ekipažai, kurie buvo kantresni pirmąją dieną. Organizatorių teigimu, aštuntajame etape sveiką techniką išsaugoję dalyviai galėjo susikrauti pranašumą – tereikėjo išsaugoti sveikus ratus ir nepaklysti.

B. Vanagas pirmąją maratono dieną pasirinko padangų saugojimo taktiką – pripūtė jas didesniu slėgiu, kad būtų mažesnė tikimybė prakirsti į akmenis. Didesnis padangų slėgis nepadėjo važiuojant per smėlį, bet tempas vis tiek buvo neblogas.

Sprendimas pasiteisino – ekipažas išsaugojo visus automobilio ratus, o vieną atsarginį netgi paskolino „Toyota Gazoo Racing“ kolegai Ginieliui de Villiersui. Pastarasis šiame etape jų prakirto net keturis.

„Panašu, kad šiame Dakare teks ir toliau teikti pagalbą kitiems. Ginielis automobilių įskaitoje yra prieš mus, todėl galbūt galėjome ir nesustoti, bet jis – artimos mums komandos narys, todėl viskas gerai. Kas greitesnis, išsiaiškinsime trasoje“, – komentavo lenktynininkas.

Greičio ruožo pradžioje automobiliu gerokai pašokinėjo per kopas, kuriomis smagiai skriejo bagius vairuojantys lenktynininkai. Vienas iš šuolių buvo didesnis, nei tikėjosi, o po nusileidimo B. Vanagas gavo tokį stiprų smūgį, kad pasijuto lyg po nokauto. „Geras penkias minutes nesupratau, kur važiuoju, bet paskui viskas grįžo į savo vietas“, – kalbėjo jis.

Į bivaką per maratoną mechanikai neįleidžiami, todėl lenktynininkams teks patiems apžiūrėti techniką, o prireikus – pašalinti randamus gedimus. Visa tai jie atliks turėdami tik tuos įrankius ir atsargines dalis, kuris vežėsi automobilyje.

Pažadėjo laimėti Dakarą

Yazeedas Al Rajhi po itin sudėtingų pirmųjų etapų nepretenduoja į lyderius galutinėje įskaitoje, tačiau Saudo Arabijos lenktynininkui pasirodymas namų trasose tapo garbės reikalu. Šeštajame etape antrąją vietą užėmęs sportininkas sekmadienį vėl važiavo įspūdingu tempu ir finišavo pirmas.

Automobilių įskaitos lyderis Stephane'as Peterhanselis nenusiteikęs palikti intrigos paskutinei varžybų dienai. „X-Raid Mini“ bagių tarpusavio lenktynėse įveikęs Carlosą Sainzą septintajame etape jis buvo antras. Sekmadienį ketvirtoje vietoje finišavęs Nasseras Al-Attiyah bendroje įskaitoje nuo prancūzo atsilieka beveik aštuoniomis minutėmis.

Užsitęsus sulūžusios pakabos svirties remontui šeštajame etape, Sebastienas Loebas prarado 10 valandų, bet naktį iš penktadienio į šeštadienį sugebėjo grįžti į Chailio bivaką. Septintajame greičio ruože nuo ralio čempiono ir vėl nusisuko sėkmė – likus vos 30 kilometrų iki finišo sulūžo viena iš automobilio stebulių.

Nors šiais metais S. Loebui beliko tik kaupti patirtį ir padėti komandai tobulinti BRX prototipą, socialiniuose tinkluose lenktynininkas pažadėjo galiausiai vis tiek laimėti Dakarą.

Per smėlį ir akmenis

Pirmąją maratoninę dieną lenktynininkai vėl daug laiko praleido kildami į smėlio kalnus ir vėl leisdamiesi jais žemyn. Ilgiausia beveik nepertraukiamų kopų atkarpą šiame etape apėmė beveik 100 kilometrų. Agresyvus vairavimas tokiomis sąlygomis galėjo perkaitinti variklį, taip pat reikėjo saugoti sankabą.

Septintojo etapo pradžioje dalyviams taip pat teko įveikti akmeningas plynaukštes su vingiuotomis, bet greitomis atkarpomis. Pakeliui nuo Chailio iki Sakakos sportininkams iš viso teko įveikti 742 kilometrų atstumą, iš kurių 471 kilometrą sudarė greičio ruožas.

Ne vieną ekipažą išgąsdino lenktynių organizatorių greičio ruožo aprašyme prie kietos dangos pateiktas 48 proc. skaičius. Kaip jau įsitikino ne vienas dalyvis, iš tiesų tai reiškė, kad pusę trasos sudarys įvairiausio dydžio ir formos akmenys.

B. Vanagas po finišo neslėpė nusivylimo ir sakė, kad norėtų kuo greičiau pamiršti šią dieną. Ir vėl nepavyko išvengti panašių klaidų – antrą dieną iš eilės ekipažo neapleidžia navigacijos problemos. Penktajame etape dėl jų sugaišo apie pusvalandį. Anot lenktynininko, orientuotis šiame etape buvo sudėtinga ir kitiems, tačiau tai – menka paguoda.

Buvome pasiklydę keliose vietose. Tuomet supranti, kad prarandi laiką, bet niekuo negali padaryt.

„Buvome pasiklydę keliose vietose. Tuomet supranti, kad prarandi laiką, bet niekuo negali padaryt. Mačiau nemažai klaidžiojančių kitų ekipažų, todėl galbūt labai stipriai savo nesėkmių nepajusime“, – komentavo lenktynininkas.

„Toyota Hilux“ per pirmuosius 150 kilometrų greičio ruože neteko visų trijų atsarginių ratų, todėl likusius maždaug 300 kilometrų B. Vanagas važiavo neturėdamas, jo paties žodžiais tariant, papildomų gyvybių. Taip lenktyniaujant tvyranti įtampa taip pat vargino.

„Nieko katastrofiškai blogo neįvyko, bet mums, siekiantiems maksimumo, tai labai prasta diena“, – reziumavo B. Vanagas. Jam kartu su F. Palmeiro prieš ketvirtadienio poilsį dar reikėjo nuvažiuoti 280 kilometrų iki Al Kaisumoje įsikūrusio bivako.

Naujokas patyrė avariją

Sudėtingame greičio ruože kelią į priekį pirmasis vėl skynėsi Nasseras Al-Attiyah. Visgi dar vienos pergalės iš eilės katariečiui pasiekti nepavyko, lenktynininkas finišavo ketvirtas. Carlosui Sainzui vėl klaidžiojant trasoje, o Stephane'ui Peterhanseliui labiau orientuojantis į poziciją bendroje įskaitoje, pergalę „Toyota Gazoo Racing“ komandai šį kartą iškovojo Ginielis De Villiersas.

Po dviejų įspūdingų etapų sėkmė nusisuko nuo „Toyota Gazoo Racing“ naujoko Henko Lategano. Pietų Afrikos Respublikos lenktynininkas patyrė avariją netoli starto ir dėl lūžusio raktikaulio buvo išgabentas sraigtasparniu. Šturmanas Brettas Cummingsas rimtesnių sužeidimų išvengė.

Už greičio viršijimą penkių minučių baudą gavęs Sebastienas Loeabas dėl to neteko savo vietos greičiausių praėjusios dienos ekipažų penketuke, o penktasis etapas prancūzui vėl buvo siaubingas – dėl navigacijos klaidų ir keičiant prakirstus ratus sugaišto laiko įpusėjus lenktynėms nuo lyderio jį skyrė beveik valanda.

Sudėtingiausias etapas

Dakaro organizatoriai prieš penktąjį etapą neslėpė norėję visiems dalyviams priminti, kad ralio maratone didžiausia dorybė yra kantrybė ir netgi įspėjo, kad tai bus labai bloga diena sunkiai emocijas tvardantiems sportininkams. Varžybų tempas buvo mažesnis didžiulių kopų ir kelius nusėjusių akmenų.

456 kilometrų greičio ruožas tampo rimtu išbandymu ralio maratono ekipažams. Sustojimai keičiant prakirstas padangas ir klaidos orientuojantis lėmė tai, kad ne vienam sportininkui ketvirtadienis labai prailgo.

Sudėtingoje penktojo etapo trasoje netrūko smėlio ir lenktynininkams jau iki skausmo pažįstamos akmeningos Saudo Arabijos žemės. Sportininkams taip pat teko įveikti didelių kopų masyvus ir netgi važiuoti išdžiuvusio ežero paviršiumi.

B. Vanagą ir toliau kamuoja pirmadienį prasidėję nugaros skausmai. Į bivaką, kuriame laukia taip reikalingas masažas, lenktynininką vėl parvežė šturmanas F. Palmeiro.

Kopų ir akmenų išbandymai

Po finišo B. Vanagas pasakojo, kad visa daugiau nei 400 kilometrų ilgio trasa buvo itin techniška. Ir didelių kopų netrūko, nors, kaip juokavo lenktynininkas, organizatoriai praėjusiais metais nuo ralio maratono dalyvių jas slėpė. Smėlynuose šį kartą netrūko ir pavojų.

Šiaip viskas gerai, tik labai erzino dvi starto metu kažkokiu būdu į kabiną patekusios musės.

„Įvažiavome į kopų masyvą, kai vidurdienį statmenai švietė saulė. Buvo labai sudėtinga važiuoti, nes nėra šešėlių, todėl gali tiesiog nepamatyti smėlio sienos priešakyje arba nuvirsti nuo kokio skardžio. Viskas aplinkui tuomet – vienodos gelsvai rudos spalvos“, – komentavo sportininkas.

Anot B. Vanago, nors buvo daug smėlio ir akmenų, bet parinktas geras, įdomus balansas. Pasitaikė netgi tikrų bekelės varžybų elementų didžiulių riedulių masyvais, kuriuos reikėjo kažkokiu būdu įveikti. „Būdamas blaivaus proto net ir turėdamas gerą visureigį nesugalvotum ten važiuoti, bet Dakare būna ir taip“, – konstatavo jis.

Prie gerų šiame Dakare atliktų darbų ekipažas pridėjo ir vieną Yazeedui Al Rajhi paskolintą ratą, kitą prakirto patys, o visa tai nutiko per pirmuosius 100 kilometrų.

„Tai su vienu atsarginiu ratu labai suspaudus sėdmenis reikėjo važiuoti per visus akmenis. Šiaip viskas gerai, tik labai erzino dvi starto metu kažkokiu būdu į kabiną patekusios musės“, – kalbėjo humoro jausmo neprarandantis B. Vanagas.

Lyderiai klaidžiojo trasoje

„Toyota Gazoo Racing“ antradienį iškovojo dvigubą pergalę. Tarp automobilių ekipažų greičiausias ir vėl buvo Nasseras Al-Attiyah, o antrąją poziciją užėmė jo komandos draugas, Dakaro naujokas Henkas Lateganas. Stephane'as Peterhanselis su „Mini“ bagiu finišavo trečias, tačiau prancūzas vis dar turi 5 minučių persvarą bendroje įskaitoje.

Navigacija vėl buvo rimtas iššūkis su kuriuo šį kartą nesusidorojo netgi C. Sainzo šturmanas Lucas Cruzas. Pasiklydęs ispanų ekipažas lenktynių pradžioje išvažiavo iš trasos, o sugaištas laikas nubraukė galimybes kovoti dėl pergalės. Y. Al Rajhi netgi teko sustoti kelioms minutėms šalia trasos, kol galiausiai pavyko susiorientuoti ir pratęsti lenktynes.

Tokia sumaištis suteikė papildomą galimybę klasikinio ralio legendai Sebastienui Loebui. Egzotiškąjį „Prodrive Hunter“ vairuojantis prancūzas antrajame greičio ruože rimtai grasino lyderiams, o finišavo šeštoje pozicijoje.

Likus maždaug 40 kilometrų iki finišo apsivertė greičiausiųjų penketuke iki tol buvęs Bernardas Ten Brinke'as. Lenktynininkas ir jo šturmanas Tomas Colsoulas nenukentėjo, tačiau ekipažui etapas buvo baigtas – beliko sulaukti komandos pagalbos. B. Vanagas pasakojo, kad pavojinga vieta nebuvo pažymėta kelio knygoje, o po didelio šuolio olando automobilis priekiu stipriai trenkėsi į žemę.

„Panašu, kad Dakaras jam jau baigtas. Labai dėl to apmaudu, bet šiame sporte taip jau būna“, – kalbėjo jis.

Nepaliesta laukinė dykuma

Dviem dienoms Vadi Ad Davasire įkurtas bivakas suteikė komandų technikams ir aptarnaujančiam personalui taip reikalingas poilsio valandas. Tuo metu lenktynių dalyviai įveikė pirmąją 2021 metų ralio maratono žiedinę trasą vienos didžiausių pasaulio dykumų, Rub al Chalio, pakraščiu.

Važiuojant nepaliesta laukine dykuma vėl netrūko smėlio ir kopų, tačiau pastarosios buvo išsidėsčiusios trumpesniais ruožais. Ant nevienodos dangos lėtesnes techniškas atkarpas vėl keitė labai greitos.

403 kilometrų greičio ruože, organizatorių vertinimu, 78 proc. paviršiaus sudarė smėlis, 12 proc. dykumos dengė žemė, o likusieji 10 proc. buvo kopos. Sugebėjusiems išvengti akmenų ir greitai radusiems kelią šis etapas suteikė galimybę pagerinti savo laiką.

F. Palmeiro nenutolo nuo šaknų, jis iki šiol gyvena Portalegrė mieste Portugalijoje, iš kurio ir yra kilęs. Nors nėra aukšto ūgio, nuo 6 m. gavo pravardę „Biga“, tačiau jau nepamena, nuo ko tai prasidėjo. Portugalo fizinio aktyvumo pavydėtų ir profesionalūs atletai, o jei teko apsipirkti pietinėje Europos dalyje, tarp prekių galėjo būti jo užauginti grybai arba vynuogės.

Siūloma artimiau susipažinti su žmogumi, kurį labai retai galima išvysti be stilingų akinių nuo saulės.

– Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su automobilių sportu?

– Portalegrėje vyksta dabar plačiai žinomos „Baja Portalegre 500“ lenktynės, todėl nuo pat vaikystės turėjau galimybę stebėti ralio reidus. Iš pradžių nebuvau pernelyg tuo susidomėjęs, tačiau varžybose pradėjo dalyvauti mano draugai, o aš jiems pagelbėdavau.

Prie automobilio vairo būdamas 23-ejų pirmą kartą sėdau netoli nuo ten, kur gyvenu, vykusiose 24 val. lenktynėse. Komandoje dar trys vairuotojai ir vienas iš jų vėliau pakvietė mane tapti jo šturmanu. Nuo to ir prasidėjo mano tikroji karjera.

Niekada nedalyvavau žiedinėse lenktynėse, nesu startavęs netgi klasikiniame ralyje – tai visuomet būdavo bekelės varžybos ir ralio reidai. Apskritai, aistra automobilių sportui kilo iš įspūdžių stebint lenktynes gimtajame mieste. Viskas vykdavo vos už trijų kilometrų nuo namų.

Dabar visi žino „Baja Portalegre 500“, tačiau iš pradžių tai netgi nebuvo tikros lenktynės. Viskas prasidėjo nuo mėgėjiško lygio varžybų, į kurias dalyviai atvažiuodavo su kasdien vairuojamais motociklais ir visureigiais.

– Kaip iš vietinių ralio reidų patekote į Dakarą?

– Įsitraukęs į automobilių sportą greitai supratau, kad aukščiausias lygis yra Dakaras. Visi pradeda nuo žemesnio lygio varžybų, tačiau norisi siekti daugiau. Ilgai stengiausi rasti rėmėjus, bet buvau niekam nežinomas ir man vis nepavykdavo. Visgi labai norėjau ten patekti, todėl pirmajame Dakare dalyvavau kaip fotografas žiniasklaidos ekipaže.

Kaip lenktynių ekipažo narys Dakare pirmą kartą dalyvavau su vairuotoja Elisabete Jacinto. Neturėjau patirties su sunkvežimiais, tačiau jie važiuoja lėčiau, o tai man buvo puiku galimybė išmokti, kaip nurodyti geriausią ir saugiausią maršrutą. Vėliau persėdus į automobilį buvo gerokai lengviau.

– Kokių asmeninių savybių ir įgūdžių reikia norint tapti aukščiausio lygio šturmanu?

– Tai daugelio skirtingų dalykų derinys. Nors gebėjimai gerai orientuotis ir rasti kelią iš bet kokios dykynės yra svarbūs, vien tai negarantuoja gero rezultato. Taip pat turi būti mechanikas, išgyvenimo specialistas, navigatorius ir netgi psichologas.

Bendravimo įgūdžiai labai svarbūs, ypatingai dėl to, kad nemažai vairuotojų dalyvauja viename Dakare ir supranta, kad tai ne jiems. Tu lieki, bet kitais metais jau gauni naują ekipažo narį.

– Kuo dar užsiimate tuomet, kai nedalyvaujate Dakare?

– Portugalijoje esu įsitraukęs į žemės ūkį. Auginu grybus, vynuoges, iš kurių taip pat gaminame vyną, valgomuosius kaštonus. Taip pat turiu statybos kompaniją, taigi po Dakaro man veiklos netrūksta.

Norėčiau būti šturmanas ir sulaukęs 60-ies, tačiau galiausiai tai baigsis, o aš noriu būti tam pasiruošęs. Neseniai įkūrėme automobilių sporto klubą, pradėsime rengti lenktynes. Orientuosimės į ralio reidus pradedantiesiems, taip pat klasikinio ralio ir pakilimo į kalną varžybas.

Be to, sportuoju ištisus metus. Daugiausiai važinėju dviračiu, šiek tiek bėgioju, kartais plaukioju, taip pat reguliariai lankau treniruoklių salę ir žaidžiu padelio tenisą. Dakaras visuomet yra rimtas iššūkis, tačiau dabar aš esu tam geriau pasiruošęs nei prieš 10 m., nors tuomet buvau jaunesnis.

– Atrodote ramus ir susikaupęs. Ar būna momentų, kai prarandate savitvardą ir pakeliate balsą?

– Stresinėse situacijose, o tokių lenktynėse netrūksta, priimant sprendimus reikia išlikti ramiam, tačiau tai ne visuomet pavyksta. Nepasitaikė atvejų, kad visiškai praradęs savitvardą imčiau šaukti, tačiau trumpoms akimirkoms kantrybę esu praradęs.

Kartais privalai būti griežtas, bet reikia žinoti, kada naudinga taip elgtis. Taip pat visais atvejais negalima peržengti tam tikros ribos. Reaguoji pagal situaciją, o ji nuolatos keičiasi. Svarbiausia, neprarasti laiko dėl kvailų klaidų ar karštakošiškumo.

Ekipaže esi ne vienas ir turi stengsis suprasti, ką tau sako vairuotojas arba kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Būtent tas žmogiškasis ryšis gali būti didžiausias iššūkis tokiose lenktynėse kaip Dakaras. Įgūdžiai ateina su patirtimi, o kadangi vairuotojus keičiau daug kartų, man jos netrūksta.

Įstrigo dykumoje

2006 metais F. Palmeiro pagaliau sulaukė savo šanso Dakaro ralyje ir startavo viename ekipaže su Portugalijos lenktynininke Elisabete Jacinto. Nors iki tol lenktyniavo su lengvaisiais automobiliais, tą kartą važiavo „Renault“ sunkvežimiu, todėl viskas buvo nauja. Neturėjo netgi įgūdžių, kaip atsižvelgiant į techninius parametrus pasirinkti geriausią kelią per reljefą.

Pirmajame Dakare sportininkas finišo nepasiekė. Nors ekipažas važiavo geru tempu, viename iš greičio ruožų sulūžo sunkvežimio priekinė ašis. Remontas be papildomos įrangos buvo neįmanomas, o laukdami pagalbos lenktynininkai keturioms dienoms įstrigo Mauritanijos dykumoje.

„Sunkvežimyje vietos netrūksta, todėl turėjome maisto ir vandens, tačiau praleidus tiek laiko toli nuo civilizacijos visos atsargos buvo beveik pasibaigusios. 100 kilometrų spinduliu toje vietoje nebuvo nė gyvos dvasios, o organizatoriai ilgą laiką nerado galimybių atvykti pas mus“, – prisiminė F. Palmeiro.

Sunkvežimį paliko

Anot šturmano, bendravimas su organizatoriais tą kartą vyko labai keistai. Paskambinęs pirmą kartą jis aiškiai apibūdino situaciją ir paprašė, kad kažkas atvyktų jų išsivežti, o išgirdęs, kad transportas turėtų atvykti po vienos dienos nusiramino. Visgi pagalbos nurodytu laiku nesulaukė, tik naujų pažadų.

„Renault“ tais metais buvo Dakaro rėmėjai ir jie spaudė organizatorius atsiųsti mums pagalbą. Visgi šalyje, kurioje buvome įstrigę, tuomet dar pasitaikydavo teroristų išpuolių, o tai kėlė nerimą dėl siunčiamo ekipažo saugumo“, – aplinkybes įvardino F. Palmeiro.

Mauritanijoje situacija išliko sudėtinga, todėl po ekipažo evakuacijos pradėjo dar maždaug mėnuo, kol iš dykumos galiausiai buvo išgabentas ir „Renault“ sunkvežimis. Iki tol sunkiasvorį saugojo ginkluoti vietos kariškiai.

Su šiuo porininku B. Vanagas 2020-ųjų metų Dakare galutinėje įskaitoje pasirodė geriausiai iš lietuvių užimdamas 15-ąją vietą. Tai jau bus antrasis šio dueto pasirodymas Dakare. F. Palmeiro su „Inbank Toyota Gazoo Racing Baltics“ bendradarbiaus visą 2021-ųjų sezoną.

Pasirinkimą lėmė profesionalumas, patirtis ir geras rezultatas

Renkantis šturmaną 2021-ųjų metų Dakarui, derėtasi su profesionalais iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Prancūzijos, Pietų Afrikos, Olandijos ir Portugalijos. B. Vanago teigimu, galutinį sprendimą dėl F. Palmeiro lėmė jo profesionalumas, gamyklinės komandos patirtis ir gera Dakaro ralio patirtis šiemet.

„Po šių metų patirties su Filipe nebuvo lengva ieškoti naujo šturmano. Natūralu, jog lygini naujus kandidatus su esama patirtimi. Filipe visos paieškos metu išliko prioritetiniu tikslu. Džiaugiuosi, kad jis ir pats norėjo tęsti bendradarbiavimą“, – sakė geriausio Baltijos šalių rezultato Dakare rekordininkas B. Vanagas.

Pirmą kartą F. Palmeiro prie B. Vanago komandos prisijungė likus keletui dienų iki kelionės į Saudo Arabiją, kur vyko 2020-ųjų metų Dakaras. Paaiškėjus, jog tuometinis komandos šturmanas Sebastian Rozwadowski dėl sveikatos problemų negalės dalyvauti sunkiausiose planetos lenktynėse, F. Palmeiro sutiko jį pavaduoti.

Bendri planai visam 2021-ųjų metų sezonui

Iki šiol vienuolika metų gamyklinei „Mini X-raid“ komandai atstovavęs 43-jų metų šturmanas F. Palmeiro nusprendė nepratęsti sutarties su šia komanda. Ateinančius metus sportininkas sieja su „Inbank Toyota Gazoo Racing Baltics“.

„Su Benediktu ir jo komanda turėjome puikią patirtį, todėl priėmiau sprendimą vieneriems metams pratęsti bendradarbiavimą. Tai ypatingai profesionali ir į rezultatą sutelkta komanda. Tikiuosi, kad drauge Dakaro ralyje pasieksime TOP 10. Mūsų su Benediktu planuose – ir startas Pasaulio bajų taurėje“, – sako F. Palmeiro.

F. Palmeiro „cross-coutry“ lenktynių šturmano karjerą pradėjo 2005 metais ir tai bus 15-tasis jo Dakaras. Aukščiausias pasiekimas sunkiausiose planetos lenktynėse – aštunta vieta 2019 metais. Portugalas taip pat yra daugkartinis „FIA World Cup for Cross Country Rallies“ dalyvis, 2009-aisiais čempionate užėmęs antrą vietą.

Ieškoma finansinio sprendimo

B. Vanago teigimu, naujasis šturmanas – didelė papildoma finansinė eilutė komandos biudžete, kuriai sprendimai dar ieškomi.

„Siekiant rezultato, neužtenka tik viltis, kad jis bus geresnis nei praėjusį kartą. Privalai priimti sprendimus, leidžiančius tobulėti. Mano, 25 metus trunkančioje karjeroje, tai brangiausia investicija, tačiau norėdami eiti į priekį, turėsime rasti papildomų finansavimo šaltinių šiam svarbiam komandos žingsniui“, – finalizavo „Inbank Toyota Gazoo Racing Baltics“ komandos strategas B. Vanagas.

Dakaro ralio maratono gerbėjai Lietuvoje jau spėjo jį pamėgti. Lenktynininkas pats juokėsi, kad dabar kone pusė jo sekėjų socialiniuose tinkluose yra lietuviai.

Dėl neramumų gimtojoje Čilėje iš Dakaro pasitraukus Borisui Garafuličiui kartu su juo įprastai „X-raid“ komandoje važiuojantis F. Palmeiro nebuvo tikras, ar dalyvaus šių metų ralio maratone. Tai pasikeitė, kai susirgus Sebastianui Rozwadowskiui antrojo ekipažo nario prireikė B. Vanagui.

Motyvavo noras lenktyniauti

F. Palmeiro patvirtino, kad kartą užsikrėtus Dakaro karštine, tai lieka visam gyvenimui. Šiais metais jis taip pat mažiausiai norėjo likti namuose ir tik iš šalies stebėti lenktynes.

„Niekas iš mūsų nenori būti tuo, kuris sėdi namuose. Būtų buvę nelengva žiūrėti, kaip sekasi kitiems, o pačiam nieko nedaryti“, – komentavo portugalas.

Būtent didžiulis noras vėl dalyvauti Dakare suteikė papildomos motyvacijos ir paskatino F. Palmeiro priimti lietuvių komandos siūlymą. Jis turėjo ir daugiau pasirinkimų, tačiau „Inbank team Pitlane“ variantas buvo labiausiai viliojantis.

Vėliau, jau ralio maratono metu, jis dar kartą maloniai nustebo pamatęs, kaip profesionaliai dirba nedidelė lietuvių komanda.

Pranašumą įgijo neskubėdami

Šturmanas pasakojo, kad ankstesniais metais buvo trumpai bendravęs su B. Vanagu. Artimiau nepažinojo, tačiau įgūdžiais pasitikėjo.

„Kartais lenktynės klostosi puikiai, o kartais – ne taip gerai. Rizikos visiškai išvengti nepavyks – su tuo turi susitaikyti prieš ateidamas į automobilių sportą“, – kalbėjo F. Palmeiro.

Jis pridūrė, kad viena iš šturmano pareigų – nurodyti vairuotojui, kad vienoje ar kitoje vietoje negalima rizikuoti, reikia būti atsargiam.

„Privalai jausti, kur tiesiog negalima skubėti, nes kelio knyga niekada 100 proc. tikslumu nenurodo visų tokių vietų. Neskubėdamas išloši laiko – taip, važiuoji lėčiau, bet nestovi keisdamas ratą ar tvarkydamas automobilį, o pasiekęs finišą galiausiai įgyji pranašumą“, – komentavo šturmanas.