Būtent medicinos profesorius A. Golay medikų kongrese Šveicarijoje inicijavo Paryžiuje gyvenančios lietuvės pianistės pasirodymą. Jis prisimena, kad tąsyk Mūza bisui sugrojo Ferenco Liszto „Meilės svajas“. „Aš išvirtau iš koto“, – juokėsi muzikės vyras ir pridūrė, kad jų susitikimas ir meilė buvo nulemta likimo.

Du dešimtmečius porą lydinti muzika yra nepaprastai svarbi jų gyvenime. Tai iliustruoja ir A. Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme nuskambėjusi Mūzos frazė: „Mano vyras sako, kad penkias dienas Mūzą be muzikos dar galima pakęsti, bet šeštąją – nebe.“ Išties, pianistės vyras prisipažino, kad ima jaudintis, kai ji nustoja groti. Paprašytas prilyginti Mūzą muzikai, atsakymą jis rado per akimirką: „Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli. Pirmiausia, romantinė.“

M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr. 

Žiūrėdamas filmą „Mūza“ premjeros vakarą, A. Golay prisipažino keletą kartų vos suvaldęs ašaras. „Tai – nuostabi istorija, – jis sako. – Rezultatas mane nustebino, jis dar geresnis nei galėjau tikėtis. Filmo konstrukcija leidžia sekti Mūzos gyvenimo etapus, per kuriuos, tarsi raudona linija, tęsiasi muzika. Subtiliai parinkta, ji tarsi tiltas sujungia atskirus filmo epizodus. Na, kad ir pradžioje skambantis Ástoro Piazzollos kūrinys ataidi epizode, kuriame aš pats groju smuiku.“

Ir pats filmo personažu tapęs A. Golay teigė, kad vienas svarbiausių šio filmo herojų yra Mūzos mama, kadaise supratusi, kad jos dukra turi išskirtinį talentą. Drauge su Mūzos teta ir močiute jos susuko saugų ir šiltą lizdą, kad talentas galėtų skleisti sparnus ir skristi aukštyn. Profesoriui itin svarbūs atrodo du epizodai, iš kurių viename mama paleidžia dukrą į savarankišką gyvenimą, o kitame aiškiai išreiškia savo poziciją, kad dukra jai nebepriklauso – ji yra viso pasaulio Mūza. „Tai – svarbus dvasingumo epizodas, kurį nuostabiai iliustruoja muzika“, – įsitikinęs A. Golay.

M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr. 

Filme yra gana daug kadrų, kuriuose Mūza pasirodo su savo gyvenimo vyru. Įsileisti filmavimo komandą į namus – gana didelis iššūkis. „Man buvo svarbiausia, kad Mūzai būtų komfortiška ir kad ji sutiktų tai daryti, ne kartą klausiau – ar tikrai. Kai pasakydavo – taip, abejonių nelikdavo“, – penkerius ilgus filmavimo metus prisiminė pianistės vyras ir pridūrė, kad jam taip pat buvo svarbu atiduoti visą savo laiką ir energiją, jog filmo kūrėjai pasiektų geriausią įmanomą rezultatą.

Alainui didžiulį įspūdį padarė archyviniai dokumentiniai filmo kadrai, kuriuose jis savo Mūzą pamatė visai mažą mergaitę. Kai kuriuos iš šių kadrų abu filmo herojai pamatė pirmąjį kartą, tikru siurprizu jiems tapo Mūzos pergalės kadrai iš Budapešte vykusio F. Liszto konkurso.

M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr. 

Dar viena svarbi filmo tema, kurią iliustruoja gražus gatvės muzikanto epizodas, pasakoja apie vyresnio amžiaus poros santykius ir apie tai, kad meilei, draugystei amžiaus ribos neegzistuoja. „Kai pamačiau Mūzą, mane trenkė tarsi žaibas, – prisiminė Alainas. – Tačiau egzistuoja kitas klausimas – kaip tokį įsimylėjimą išlaikyti, kaip jį tęsti ir puoselėti. Nediktuosiu jums recepto, tik pasakysiu, kad mano šiandienos gyvenimas yra fokusuojamas į Mūzą ir jos besitęsiančią karjerą. Kiekvieną penktadienį kviečiu Mūzą į Ženevą, ji kviečia mane į Paryžių arba mes kviečiame vienas kitą į kurią nors pasaulio šalį. Mes kartu muzikuojame, šokame, rašome vienas kitam eiles, sąrašą, ką veikiame, galima tęsti be galo. Man atrodo, kad santykiuose svarbu būti dėmesingam. Ir tai kur kas svarbiau, nei stengtis, pastangos nereikia, susidomėjimas šalia esančiu turi būti be pastangos.“

Mūza ir Alainas per bendro gyvenimo dvidešimtmetį išmoko vienas kitam skirti daug dėmesio. Alainas lydi Mūzą į koncertus ir stengiasi nepraleisti kitam svarbių progų. Tai vyksta ir Vilniuje, kuris, kaip sako A. Golay, yra tapęs jam labai artimu miestu. Kiekvieną kartą, kai atvyksta į Vilniaus namus, jis pamato naują restoraną, naują parduotuvę, išgirsta apie naują festivalį. „Vilnius yra labai dinamiškas miestas“, – jis neabejojo.

Alainą tikrai galima pavadinti knygos „Gimusi po fortepijonu“ ir filmo apie Mūzą įkvėpėju. Būtent vyras paskatino Mūzą pasakoti savo istoriją tiems, kurie mažai žino apie Lietuvos likimą. „Dėl politinių žaidimų Mūza prarado septynerius savo karjeros metus, atvykusiai į Paryžių jai viską reikėjo pradėti iš naujo. Ji išgyveno tiek daug, kad jos patirtys tapo pridėtine verte, pridėjo gelmės muzikai, kurią ji atlieka“, – sakė A. Golay.

A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose. 

Skambant muzikai iš filmo herojės M. Rubackytės albumo „Melancholija“ į kino teatrą „Forum Cinema Vingis“ rinkosi premjeros svečiai. Tarp jų buvo Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Alix Éverard, Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Jolanta Karpavičienė, teatro režisieriai Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, istorikas Aurimas Švedas, aktorės Janina Matekonytė, Gabija Ryškuvienė, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, rašytoja Akvilina Cicėnaitė, dizainerė Zita Gustienė ir daugybė kultūros žmonių.

M. Rubackytė su vyru, Šveicarijos dietologu Alainu Golay, dalyvauti A. Marcinkevičiūtės filmo „Mūza“ premjeros vakare ir išankstiniuose, Vasario 16-osios šventei skirtuose seansuose atvyko iš Paryžiaus.

M. Savičiūtės nuotr.

Dokumentinio filmo „Mūza“ raudonojo kilimo premjeros data pasirinkta neatsitiktinai – kartu su nepaprasta, pianistės M. Rubackytės atliekama muzika filme suskamba ir stiprus laisvės motyvas. Istorija apie tai, ką talentingam žmogui reiškė siekti svajonių sovietmečio kalėjime.

„Mano likimas klostėsi kartu su Lietuvos likimu“, – filme ištarė pianistė M. Rubackytė, o režisierė Agnė Marcinkevičiūtė jame atskleidžia muzikinį menininkės portretą, kuriame skleidžiasi įspūdinga ir atvira pianistės gyvenimo istorija.

„Mudvi su Mūza sujungė man ir jai labai brangus žmogus – mano buvusio filmo herojus JAV gyvenantis operos solistas Arnoldas Vokietaitis. Būtent jis pajuto mano muzikinę klausą ir pasiūlė sukurti filmą apie Mūzą. Be abejo, apie Mūzą žinojau, tačiau man labai norėjosi jos asmenybę atverti kur kas platesniam žmonių ratui, leisti jiems per muzikę ir jos atliekamą muziką suvokti laikotarpį, kuriame ji gyveno“, – sakė filmo režisierė A. Marcinkevičiūtė.

M. Savičiūtės nuotr.

Režisierė yra nepaprastai dėkinga filmo prodiuserei Živilei Gallego, kuri komandą aprūpino finansiškai ir leido jai nerti į kūrybinius ieškojimus. „Kai į vieną vietą susirenka tinkami ir vienas kitą suprantantys žmonės, sėkmė užtikrinta“, – filmo sėkme neabejojo A. Marcinkevičūtė.

Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti, daugiau nei trisdešimt kompaktinių plokštelių išleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę. Žiūrovai pamatys aukštosios muzikos pasaulio užkulisius, kartu su mokiniais dalyvaus Mūzos pamokose, pažvelgs į menininkės būtį ir buitį.

M. Savičiūtės nuotr.

Ir Mūza, ir filmo kūrėjai premjeroje pabrėžė, kad filmą būtina žiūrėti dideliame ekrane, – kokybiška garso įranga užtikrina, kad filmo muzika suskambės. Aukšta garso kokybe pasirūpino filmo garso režisierius Jonas Jocys, o vaizdus iš didžiausių koncertų salių, garso studijos, meistriškumo pamokų ir Mūzos namų nufilmavo operatorius Rytis Kurkulis.

Dokumentinis filmas „Mūza“ buvo kurtas beveik penkerius metus.

M. Savičiūtės nuotr.

„Filme skamba daug muzikos, šalia jos pamažu skleidžiasi ypatingos dvasinės tvirtybės talentingo žmogaus gyvenimo kelias. Įspūdinga pianistės gyvenimo istorija, tikiuosi, įkvėps ir jaunus žmones, ir vyresnius klasikinės muzikos mylėtojus“, – sakė prodiuserių kompanijos „Fralita Films“ vadovė, prodiuserė Ž. Gallego.

A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ kino teatruose pasirodys nuo 2024 metų vasario 23 dienos. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmą kūrė prodiuserinė kompanija „Fralita Films“, filmo platinimu Lietuvoje rūpinasi „Acme Film“.