– Viktorai, gamta ar miestas?

– Gamta man būtina. Jaučiu, kaip jos šaukiasi kūnas, kai signalizuoja poreikį persikrauti. Niekas taip gerai neišvalo minčių ir neatgaivina sielos, kaip pasivaikščiojimas pažintiniu taku, pabuvimas prie ežero ar padūkimas su vaikais apsnigtame miške. Tačiau aš esu miesto žmogus. Judesys, veiksmas, žmonių zujimas, spalvos, šypsena sutikus draugą ir tas jausmas prasilenkiant su nepažįstamais praeiviais – kiekvienas kažkur skuba, kiekvienas turi kažkokį tikslą, kiekvienas juda su sava misija – man reikalingas kasdien.

– Visada buvote kosmopolitiškas, gyvenote keliose skirtingose šalyse, puikiai pažįstate ne vieną kultūrą, kalbate šešiomis kalbomis. Kodėl Vilnius buvo tas, kuris privertė čia pasilikti ilgam?

– Į Lietuvą mane sugrąžino didžiausia aistra – muzika. Norėjau nuveikti kažką reikšmingo su grupe SKAMP. Paauglystėje, kai gyvenau Vokietijoje, jaučiausi toli nuo namų, o pakeliui į Lietuvą nė kiek nedvejojau, kad sostinė namų jausmą sugrąžins. Neklydau.

Vilnius – mano miestas. Čia aš gimiau, jaučiuosi savas ir nepertraukiamai gyvenu jau 25-erius metus. Vilnius man davė daug patirčių, atradimų ir daug ko išmokė. Todėl visada norėjosi kurti būtent čia, grąžinti miestui kažką, burti žmones. Taip atsirado menų fabrikas „Loftas“, o vėliau ir pirmasis Lietuvoje tokio formato būtent miesto festivalis, tapęs vienu ryškiausių Vilniaus kultūrinių reiškinių – „Loftas Fest“. Jis šiemet, beje, įvyko jau dvyliktą kartą. Džiaugiuosi prisidėjęs prie tam tikrų tradicijų kūrimo būtent Vilniuje ir galėdamas jas tęsti.

Kažkokių atradimų miestas padovanoja kasdien, todėl norisi taip, kaip gebu, atsakyti į tą ryšį – šiuo metu kuriu muziką filmui, kuris pasirodys jau rudenį ir yra skirtas ypatingai progai – 700-ajam Vilniaus jubiliejui.

– Papasakokite apie šį filmą.

– Yra tokia programėlė „Once in Vilnius“. Ji visiškai nemokama ir bet kas gali ją parsisiųsti į savo telefoną. Programėlės vartotojai filmuoja ir fotografuoja Vilnių pačiose įvairiausiose situacijose, fiksuoja mėgstamiausias vietas, dokumentuoja kasdienybę savo rajone, pastebi komiškų ar keistų įvykių ir dalijasi jais programėlėje. Kiek kitaip nei kituose socialiniuose tinkluose, čia galima dalytis ne tik šios akimirkos įvykiais, bet ir įdėti į telefono archyvą turimą lobį.

Vilnius jubiliejų švenčia visus metus, todėl ir šis Živilės Diavaros projektas – tęstinė šventė. Jo kulminacija taps metų pabaigoje pasirodysiantis septynių serijų ilgametražis filmas apie Vilnių, įprasminantis 700-ąsias miesto metines – „Kartą Vilniuje“. Filmo tikslas – parodyti, koks įvairus yra Vilnius ir kaip kiekvienas iš mūsų jį matome skirtingai.

Labai smagi ir išskirtinė dalis, aktuali tikrai kiekvienam, – kino profesionalų komanda jau spalio mėnesį iš visos į programėlę sudėtos medžiagos atrinks vaizdus, kuriuos panaudos montuodami filmą. Todėl tikrai raginu tuos, kurie programėlės dar neturi, ją parsisiųsti jau dabar ir aktyviai ten transliuoti viską, ką veikiate, pastebite ir patiriate. Gal būtent jūsų vaizdo medžiaga ar nuotrauka bus atrinkta filmui. Ne kasdien pasitaiko galimybė tapti unikalaus filmo apie Lietuvos sostinę bendraautoriu.

– Koks jūsų vaidmuo šiame projekte?

– Man „Once in Vilnius“ idėja gražiausia tuo, kad iniciatyva į bendrą kūrybos procesą įtraukia ir miesto gyventojus, svečius, turistus, ir meno pasaulio profesionalus. Profesionalų vaidmuo – žmonių sukurtą turinį sutvarkyti ir įvilkti į bendrą rūbą. Svarbiausia tai, ką užfiksuoja ir įkelia žmonės.

Programėlėje veikia nauja funkcija, kurią pasitelkę vartotojai gali kurti savo trumpametražius filmus apie miestą, panaudodami tam ne tik savo į programėlę įkeltą medžiagą, bet ir pasirinkdami bet kurio kito vartotojo turinį. Šiems trumpiems filmams priskiriant muzikinį takelį, galima jį rinktis iš įvairiausio spektro garsų ir efektų, kuriuos sukurti buvo patikėta man. Vilniuje tiršta, čia daug ir skirtingo veiksmo, todėl programėlėje galima rasti pačių įvairiausių muzikinių takelių trumpiesiems filmams: nuo ambiento ir chill iki dub ir garage UK stilistikos, nuo latino muzikos iki hiphopo, atspindinčių romantišką, pozityvią nuotaiką, iliustruojančių naktinį Vilniaus gyvenimą ar tinkančių sportui. Šiuo metu dalyvauju filmo „Kartą Vilniuje“ procese – kuriu filmui muziką.

– Kaip atrodo kūrybos procesas, kai kuriama ne šokių muzika, ne hitas radijo stotims, o garsai ir muzika miestui?

– Techniškai procesas nesiskiria – naudojama ta pati įranga ir programos. Tačiau bendruomeniški projektai duoda kur kas daugiau, todėl tik iš techninės perspektyvos žvelgti būtų neteisinga.

Galvodamas ir kurdamas tiek garsus programėlės „Once in Vilnius“ trumpametražiams žmonių filmams, tiek muziką ilgametražiam filmui „Kartą Vilniuje“, tapau labai atidus kasdien mane supančiai aplinkai ir galiu pasakyti – Vilnius išskirtinis savo skambesiu.

Garsinis Vilniaus portretas labai turtingas. Atkreipkite dėmesį, kaip skamba riedlentė, kuria Katedros aikštėje praskrieja paauglys, judesys Geležinio Vilko gatvėje, Senamiesčio bažnyčių varpai, virš Vilniaus praskrendantys lėktuvai, šurmulys miesto statybų aikštelėse. Jei vaikščiosite po žaliąsias Vilniaus zonas, jums atsivers visai kitoks garsų pasaulis. 

Žmonės, flora ir fauna, miesto vyksmas, skirtingų metų laikų gamtos reiškiniai – Vilnius turi tiek daug, viskas čia labai gyva ir formuoja tai, kaip miestas skamba. Į visa tai įsiklausiau ir tiek programėlės garsų, tiek filmo muzikos kūrimui pats miestas mane ir įkvėpė.

– Koks jausmas savo aistra ir talentu – muzika – prisidėti prie istorinio įvykio – filmo 700-osioms Vilniaus metinėms kūrimo?

– Vilnius – kupinas netikėtumų. Ši patirtis mane ne tik turtina, bet ir yra šis tas naujo. Vilnius tuo ir nuostabus, kad nenustoja stebinti, keistis, progresuoti, bet visada lieka atviras ir priima visus, kad ir kokie skirtingi būtume.