Vaikystėje mėgo būti vienas

„Nors gimiau ir į mokyklą ėjau Vilniuje, gražiausi mano vaikystės prisiminimai yra susiję su laiku, praleistu kaime. Kiekvieną vasarą bent trims mėnesiams išvažiuodavau pas babytę į vienkiemį. Ten užaugau ir susiformavau kaip žmogus. Šunys, karvės, nemelioruotos pievos, miškai, upeliai – tai yra gražiausi mano vaikystės prisiminimai. Galėdavau ištisas valandas miškuose ir laukuose praleisti vienas“, – prisimena A. Kriščiūnas.

Nuo to, kaip šiandien gyvena ir jaučiasi mūsų vaikai, priklauso tai, kaip mes, kaip šalis, kaip valstybė gyvensime ir jausimės po dešimt ar dvidešimt metų.

Svarbiausias gyvenimo pamokas Algis sako išmokęs ne mokykloje, o būtent savo vaikystės vienkiemyje. „Kai vaikystėje vieną kartą nusprendžiau mielą mažą šunelį supažindinti su kieme prie grandinės pririštu vilkšuniu ir šis jam perkando pilvą bei dėl to mažylis dvi savaites balansavo ant gyvybės ir mirties ribos, aš jaučiausi toks kaltas, kad neradau sau vietos. Tada supratau, kad visuomet gyvenime reikia pirmiau pagalvoti, o tik paskui imtis kokių nors veiksmų. Labai gerai, kad mažasis šunelis išgyveno, tačiau man, vaikui, tai buvo milžiniškas sukrėtimas. Eidavau vakare į pievas, net melsdavausi atsisukęs į saulėlydį, kad tik tas šuniukas išgyventų“, – vienu iš jį labiausiai sukrėtusių ir pamokiusių vaikystės momentų dalijasi Algis.

Tėvystei reikėjo subręsti

Būtent vaikystė yra tas be galo svarbus žmogaus gyvenimo etapas, kuriame tuo, ką į vaiką įdėsime, galėsime džiaugtis tam vaikui suaugus. „Nuo to, kaip šiandien gyvena ir jaučiasi mūsų vaikai, priklauso tai, kaip mes, kaip šalis, kaip valstybė gyvensime ir jausimės po dešimt ar dvidešimt metų“, – įsitikinęs menininkas. Ir šis suvokimas Algiui taip pat atėjo ne iš karto.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai būdamas dvidešimt penkerių metų susilaukiau iš pradžių vieno sūnaus, o paskui ir antrojo, man vaikai ir laikas, kurį leisdavau su jais, būdavo tarsi pareiga, tarsi darbas. Vis galvodavau, kad dar esu labai jaunas, kad noriu daryti ir tą, ir aną, tačiau negalėjau, nes reikėjo pasirūpinti vaikais. Tik praėjus penkiolikai metų, gimus dukrai, supratau, kad buvimas su vaiku yra didžiausias džiaugsmas ir didžiausia prasmė. Svarbu ne mano pramogos ar hobiai, o džiaugsmas savo vaikui padėti atrasti dalykus taip iš naujo juos atrandant ir pačiam“, – tėvystės atradimais dalijasi A. Kriščiūnas.

Reikia leisti vaikams atrasti savo kelią

Tiesa, ne visada bendrauti su vaiku būna lengva, reikia labai daug atidumo ir kantrybės, gebėjimo eiti į išlygas, susitarti. „Jokia prievarta santykyje su vaiku niekada neveikia“, – sako Algis. „Vaikai tikrai puikiai suvokia savo pareigas, tik reikia gerbti jų tempą, atsižvelgti į norus, išgirsti ir vertinti jų nuomonę. Staigus privertimas kažką daryti, žmogui tik įvaro baimės. Kur kas svarbiau, kad vaikas suvoktų esmę, kodėl reikia tai daryti, kodėl tai naudinga. Trumpalaikis rezultatas neatneša jokios naudos, reikia orientuotis į ilgalaikę perspektyvą.“

Tas pats ir su kūrybiškumu. „Jei mes šiandien vaikui sakysime: „ką tu čia paišalioji, einam geriau nuravėsim daržą“, vaikas praras norą kurti. Kiekvienas žmogus nuo pat gimimo yra kūrybiškas: vienas techninėje srityje, kitas – humanitarinėje, trečias – mene. Jei mes vaikų nežlugdysime, nuo pat mažų dienų neužkrausime suaugusiųjų dalykais, mūsų vaikai greičiau atras savo tikrąjį kelią, o ne tik suaugę ir įstoję į universitetą suvoks, kad ne tą gyvenimo kelią pasirinko“, – samprotauja Algis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Savo pasirinktu keliu neabejoja

Žiemos sezonu Kanarų salose gyvenantis Algis su šeima jau ketvirtus metus iš eilės vasaromis grįžta į Lietuvą ir Palangoje, kultūros erdvėje „Kablys“, surengia savo asmeninę tapybos darbų parodą.

„Pradėjau parodas „Kablyje“ rengti nuo vienos socialinės iniciatyvos ir visuomet stengiuosi vienaip ar kitaip į savo veiklą bent trumpam įtraukti žmones: skirtingomis pozomis juos fotografavau, o paskui tas nuotraukas sumažintas sudėjau į tokią žmonių mandalą, kitąkart kviečiau fotografuotis barzdotus vyrus, dar vieną kartą fotografavau žmones, apipildamas juos vandeniu. Šiemet „Kablyje“ kviesiu praeivius kartu su manimi tapyti bendrą paveikslą, kurį paskui padovanosiu organizacijai „Gelbėkit vaikus““, – apie savo sumanytą socialinę iniciatyvą pasakoja Algis.

„Pastebėjau, kad į visas mano siūlomas veiklas žmonės mielai įsitraukia, noriai dalyvauja, džiaugiuosi, kad jie vertina mano kūrybą. Tikiuosi, kad taip bus ir šįmet. Taigi, kviečiu visus, kurie liepos 26-27 d. 17-20 val. būsite Palangoje, užsukite į kultūros erdvę „Kablys“ ir savo unikaliu potėpiu prisidėkite prie mūsų bendro paveikslo“, – kviečia menininkas Algis Kriščiūnas.