Apie didelio atgarsio sulaukusią situaciją, kai spektaklyje „Dėdė Vania“ vaidinantis aktorius Arūnas Sakalauskas premjeros dieną pakeistas, o į sceną lipo pats režisierius Tomi Janežičius, antradienį kalbėta Vilniaus mažajame teatre vykusioje spaudos konferencijoje.

Vilniaus mažojo teatro vadovas Simonas Keblas spaudos konferencijoje papasakojo, kad darbas su režisieriumi T. Janežičiumi prasidėjo dar 2019 m., spektaklio kūrimas ir premjera dėl pandemijos perkelta, galutinį rezultatą pristatyti T. Janežičius pakviestas šių metų liepos viduryje.

Režisierės Gabrielės Tuminaitės teigimu, prieš prasidedant „Dėdės Vanios“ repeticijoms vasarą, aktoriui Arūnui Sakalauskui, spektaklyje atliekančiam pagrindinį vaidmenį, buvo būtina planinė operacija, o reabilitacija užsitęsė ilgiau, nei visi tikėjosi.

„Todėl iš šešiolikos suplanuotų repeticijų scenoje pilnu sąstatu, nebuvo galima repetuoti net aštuonias dienas. Nepaisant visko, Arūnas yra tikras teatro kareivis, perlipantis visus trukdžius eiti iki galo, ir, kaip visi aktoriai, net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, nepaisydami sveikatos ar asmeninių tragedijų, lipo į sceną ir buvo kviečiamas į repeticijas, dirbo jose iki paskutinės dienos“, – pasakojo režisierė.

Viena vertus, režisierius turi teisę elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga, kita vertus, tai nėra pats mums priimtiniausias sprendimas premjeros dieną pakeisti aktorių.

Likus kelioms valandoms iki premjeros, kaip sako G. Tuminaitė, režisierius T. Janežičius nusprendė žengti netikėtą žingsnį ir pateikti, jo suvokimu, geriausią savo spektaklio versiją: „Deja, ši staigmena nepasisekė, nes tos kelios valandos iki premjeros mums buvo sunkiausios per ilgą laiką. Buvo įvairių svarstymų, ką daryti su premjera, Arūnui iš karto sakėme, kad su juo darbo nebaigiame, tačiau turime pažiūrėti, ką siūlo režisierius. Kitą dieną, liepos 16-osios rytą, susitikimo su Meno taryba metu vienbalsiai nuspręsta palikti spektaklį, kuriame vaidina A. Sakalauskas.“

S. Keblas teigia, kad tai, kad teatre keičiami dalykai, nėra jokia naujiena, tačiau ši situacija Vilniaus mažajam teatrui buvo ekstremalus eksperimentas: „Viena vertus, režisierius turi teisę elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga, kita vertus, tai nėra pats mums priimtiniausias sprendimas premjeros dieną pakeisti aktorių.“

G. Tuminaitė, paklausta, kur šiuo metu yra ir kaip laikosi A. Sakalauskas, teigia, kad pastarųjų dienų situacija – kupina streso, todėl norėtųsi gerbti visų aktorių poilsį ir atostogų laiką: „Norėtume, kad A. Sakalauskas užsiimtų savo darbu – vaidintų, kalbėtų apie vaidmenis, ir norėtųsi tiek jį, tiek kitus trupės narius atostogų metu apsaugoti, leisti jiems ilsėtis, atsiriboti. Nes aktoriai savo darbą tikrai padarė, o ir sezonas laukia labai intensyvus.“

Šiuo metu režisieriaus T. Janežičiaus darbas pagal kontraktą yra baigtas, tačiau, kaip teigia S. Keblas, kūrėjui išreiškus norą, jis laukiamas Vilniaus mažajame teatre, galintis pateikti papildomų rekomendacijų ir indikacijų spektakliui tobulinti. Tuo tarpu darbą su aktoriais, tarp jų ir A. Sakalausku, Vilniaus mažasis tęsia ir ketina tokį spektaklį, kokio žadėjo ir kokio tikėjosi žiūrovai, rodyti nuo rudens.

– Gabriele, kaip koronavirusas ir šalyje įvestas karantinas paveikė Vilniaus mažojo teatro veiklą? Kokiomis nuotaikomis gyvenama pastaraisiais mėnesiais?

– Nutiko keli dalykai. Mūsų teatras, švenčiantis 30-metį, kovo pabaigoje planavo parodyti naujai pastatytą spektaklį „Čia nebus mirties“. Spektaklyje turėjo būti sąsajų su praeitimi, senąja kūrinio versija, mūsų istorijos ištakomis – tarsi kelionė per pastaruosius 30 metų iki šiandienos.

Repeticijų metu vis diskutuodavome, bandėme suprasti laiką ir šiandienos pasaulį. Tačiau jokios konstruktyvios išvados taip ir nepavyko prieiti – tik galvojimas, kad viskas turi arba sustoti, arba jau nežinia, kur mes nusiridensime...

Žinome tiek, kad ateinančius metus turėsime prisitaikyti ir judėti į priekį mažais žingsneliais. Todėl dabar pagrindinis uždavinys – rasti įkvėpimo ir prasmę.

Nes, besdamas pirštu į bet kokią temą, randi tiek daug absurdo, nežinomybės. Mes, žmonės, kaip ir išsivystę, bet visur daugybė spragų! Iš inercijos važiuojame, skrendame, vis turime kažką veikti, pirkti, būtinai dalyvauti maratone, atitikti standartus, būti pozityviais, bet čia pat – griūva žemė, gresia karas, laukiama apokalipsės, kuri vis neįvyksta. Ir staiga atsirado virusas, atskleidęs bejėgišką žmogaus situaciją. Mes – savotiški pasaulio valdovai, bet štai virusas ima ir padiktuoja, kaip turime elgtis ir gyventi.

Teatro veikla nutrūko, tačiau tai – neblogas metas apsvarstyti, kam apskritai reikalingas teatras. Juk jo nebeliko. Žinome tiek, kad ateinančius metus turėsime prisitaikyti ir judėti į priekį mažais žingsneliais. Todėl dabar pagrindinis uždavinys – rasti įkvėpimo ir prasmę. 30 metų – skamba gan patosiškai, bet tų metų eigoje nutiko ir tragiškų dalykų. Keitėsi ne tik Lietuvos, bet ir teatro gyvenimas, žmonių likimai. Jubiliejus reikia ne tik švęsti, bet ir suprasti praradimus. Jubiliejai ateina ir praeina, o kas pasikeičia? Kas suteikia jėgų eiti į priekį? Tokius klausimus svarstysime ir ateinantį sezoną.

O šokas paskelbus karantiną mums buvo kiek... sušvelnintas. Balandžio mėnuo visuomet reiškia artėjančią sezono pabaigą. Turėjome suvaidinti spektaklius, nuvykti į gastroles ir gražiai jį užbaigti. Štai kitą sezoną ketinome atidaryti Palangoje, o kur dar kiti planai... Tai sugriuvo ir tenka permąstyti, kaip toliau gyvensime.

– Kaip šį laiką ir nutrūkusius spektaklius išgyvena teatro kūrybinė dalis?

– Iš pradžių visiems buvo psichologiškai sunku staiga sustoti. Tačiau dabar, artėjant vasarai, nujaučiu, kad gali būti net sunku grįžti į darbus. Kai kurie gali klaidingai manyti, kad aktoriai tenori būti scenoje ir mėgautis dėmesiu. Didelė jų dalis – intravertai, turintys savo mažus pasaulius. Tai kūrybingi svajotojai, kuriems tikrai nereikia nuolatos šokinėti prieš žiūrovus kaip cirko arkliukams. Todėl manau, kad gali būti sunku aktorius ištraukti iš to ramaus buvimo ir vėl įvesti į teatro rutiną. Kuri, beje, bus kiek pakrikusi. Todėl labai svarbu turėti esminius uždavinius ir tikslus.

Taip pat į Vilniaus mažąjį teatrą dar prieš pat karantiną atėjo dirbti nemažai naujų, jaunų žmonių, labai jais džiaugiuosi. Tikiu, kad nauja komanda padės prisitaikyti ir įgyvendinti naujus sumanymus.

– Viena iš galimų idėjų – vasaros metu spektaklius rodyti lauke, tiesa?

– Taip, rodysime spektaklius lauke, kieme, aikštėse. Visuomet įdomu rasti neįprastą erdvę, joje rodyti spektaklį ir taip išbandyti save, pamatyti kūrinį visiškai naujai, „išlipus“ iš repertuaro padiktuotos rutinos. Tai mums nėra naujiena, o kaip tik laukta proga pagaliau išeiti iš dėžutės. Jau esame apsvarstę lauko erdves, numatę maždaug aštuonis spektaklių parodymus šiltuoju sezonu.

– Kokie darbai planuojami ir ko žiūrovai gali tikėtis kito Vilniaus mažojo teatro sezono metu?

– Planuojame iki šių metų pabaigos imtis dviejų Antono Čechovo pjesių – „Dėdė Vania“ ir „Vyšnių sodas“. Abu spektakliai bus nestandartinio formato, nesikuklinant – „maštabiški“.

Štai spektaklį „Dėdė Vania“ kursime kartu su slovėnų režisieriumi Tomi Janežičium ir jo komanda. Kurdamas A. Čechovo personažus, T. Janežičius taiko išskirtinį psichoterapijos metodą.

Labai laukiame tarptautinio projekto su Šanchajaus šiuolaikinio šokio primadona ir visuomenės veikėja Jin Xing. Mums gastroliuojant Kinijoje, Jin Xing stebėjo Rimo Tumino spektaklius. Ji perkopusi 50-metį ir nori atsisveikinti su savo, kaip šokėjos, karjera, todėl pasikvietė R. Tuminą ir Vilniaus mažąjį teatrą kartu kurti Ranevskajos vaidmenį ir spektaklį „Vyšnių sodas“. Repeticijos prasidės Vilniuje, planuojama premjera – Paryžiuje.

Šis projektas labai sudėtingas, jame vaidins aktoriai iš keturių šalių. Turime rasti būdų susitikti, organizuoti repeticijas. Nors šalių sienos dar uždarytos, nenorime apleisti projekto, nes įsimylėjome šią idėją. Tai ne tik A. P. Čechovo šeima, bet globali šeima, atvykusi į savo namus atsisveikinti su praėjusiu pasauliu. Žmonijos akistata su naujais laikais.

Jau birželį pradėsime Floriano Zellerio pjesės „Sūnus“ ir A. K Campbello pjesės „Apologija“ skaitymus. Taip pat grįšime prie spektaklio „Faidra“ pagal Jeane`o Racine`o tragediją. Man atrodo, kad antikiniai mitai, komedijos ir tragedijos, tie apokalipsės vaizdai ir istorijos kaip niekada tinka šiandienos realybei. Vasara ir ruduo bus labai intensyvus laikas.

– Su kokiomis asmeninėmis dilemomis susiduriate? Kokius tikslus sau keliate?

– Nors dažniau esu pesimistė, paskelbus karantiną maniau, kad spėsiu perskaityti itin daug pjesių. Tačiau daug laiko ir darbo pareikalavo teatro veiklos planavimas iš naujo. Ir tik dabar esu atvėrusi savo literatūros stalčių. Bandžiau tiesiog priverstinai paatostogauti.

Esminė dilema dabar – kaip, grįžus į darbus, neišvaistyti laiko beprasmiams dalykams ir nepriimti beprasmių sprendimų. Dabar kaip niekada norisi imtis naujų medžiagų, labai sudėtinga grįžti prie nutrūkusio proceso, pavyzdžiui, spektaklio „Čia nebus mirties“. Norisi laiko „pagedėti“, leisti sau suprasti, kas čia nutiko.

Neaišku, ar žmonės bus išsiilgę renginių uždarose erdvėse, o gal bus išsigandę ir dvejos grįžti į teatrą. Jie tikrai rinksis atsakingai. Todėl mums patiems svarbu žinoti, ką norime parodyti ir pasakyti. Nėra prasmės rodyti atsitiktinių kūrinių. Net ir tuos dešimt žmonių, kurie ateis į spektaklį, turime pakviesti pokalbiui, kuris mums patiems labai svarbus.

– Spektaklių teatro salėse dar teks palaukti. Apie kokias veiklos alternatyvas pasvarstote?

– Fantazijoms tikrai turime laiko. Štai visada norėjau bent vieną spektaklį nufilmuoti, paversti televiziniu kinu ir trumpam pakeisti žanrą. Be to, teatras gali pereiti į laboratorijos, studijos režimą. Galima gilinti profesines žinias, atrasti dar nepažintus teatro žanrus, sritis. Ne tik susitikimas su žiūrovu, bet ir profesinis tobulėjimas labai įdomu.

Vilniaus mažajam teatrui suėjo 30 metų, todėl kaip niekad svarbu „perkrauti“ savo vidinį profesinį pasaulį. Dabar pats laikas intensyviam ir individualiam darbui. Aš nebijau sustojusių darbų. Mūsų teatras visuomet parodydavo begalę spektaklių, rinkome pilnas sales. Reikėjo išpildyti planus, todėl nebūdavo laiko sustoti ir pagalvoti, kur mes einame.

Nematau problemos, jei negrįšime į įprastą gyvenimą – pilnas sales, spektaklius kiekvieną vakarą. Būtų net neįdomu. Labai stebina, kad be sistemos „pirk ir mirk“ daugiau nieko neišradome.

Jei kas nors dabar imtų ir pasakytų, kad visas šis laikas buvo apgaulė ir galime gyventi po senovei, manau, dalis žmonių norėtų likti toje apgaulėje ir gyventi kitaip. Gal mums net būtų nusivylimo, kad nespėjome susitvarkyti savo minčių ir prioritetų, apsvarstyti tokių klausimų kaip, pavyzdžiui: ,,Kam mes renkame šias pilnas sales? Kam rodome spektaklius? Kodėl nežiūrime į saulėlydį, o einame į teatrą ir užsidarome toje dėžutėje?“

– Žvelgdama į miglotą ir neaiškią, bet intriguojančią ateitį, kokį matote Vilniaus mažąjį teatrą?

– Žinoma, matau tai, kad Mažajam teatrui labai reikia dar vienos, didelės scenos. Be spektaklių statymo ir rodymo, turime dalintis patirtimi, tapti studija ar edukaciniu centru tam, kad užaugintume savo kartą.

Visi Rimo Tumino mokiniai turi savitą mokyklą. Mano kurso aktoriai taip pat labai skirtingi žmonės, bet juos vienija bendras pagrindas. Norisi, kad tai turėtų tąsą, o šių dalykų nei mokykloje, nei iš knygų neišmoksi. Todėl būtina praktika, patirties mainų sistema. Jei per artimiausią dešimtmetį Vilniaus mažasis teatras įkurtų edukacijos centrą, būtų labai gerai.

Man įdomu žvelgti į 30-metį švenčiantį teatrą ir galvoti, kaip viskas keisis. Jis turi keistis, bet tai nereiškia, kad vieną užbraukiame, kitą pradedame. Todėl ateinančius metus būsime atviri naujiems ir jauniems kūrėjams. Mažasis teatras įsikūręs idealioje vietoje, turi erdvių diskusijoms, paskaitoms, naujų darbų eskizams. Tęsdama festivalio „Tylos!“ misiją, suprantu, kad valstybinis teatras turi būti aikštelė pradedantiems savo kelią.

Norisi, kad ir Vilniaus mažasis teatras, ir kiti Lietuvos teatrai įeitų į bendrą Europos kontekstą. Kad būtų žinomos ne tik pavienės pavardės, bet tiesiog Lietuvos teatras. Žinoma, tam svarbus ir finansavimas, ir ateinanti karta, su kuria turėsime arba susikalbėti, arba susipykti, bet iš to gims kažkoks rezultatas.

Istoriniai dėsniai lemia, kad visuomet yra pakilimo ir nuosmukio bangos. Žinome, kad buvo lietuviško teatro pakilimas, todėl ir dabar turime investuoti į teatro edukaciją, į studijas, į menininkus, kad ir vėl turėtume antrąją pakilimo bangą. Ne koronaviruso, o teatro viruso bangą.

Šio spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė subūrė ne tik spalvingą aktorių komandą, kurioje – Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Indrė Patkauskaitė, Tomas Kliukas, Daumantas Ciunis bei kiti, bet ir pakvietė Lietuvoje bei užsienyje kuriančius žinomus menininkus. Viena jų – Londone gyvenanti rašytoja, eseistė, tapdisciplininio meno kūrėja Paulina Pukytė.

Neprarado aktualumo

– Paulina, kaip reagavote, išgirdusi, jog šį kartą esate kviečiama padirbėti su Žemaitės tekstu?

– Pirmiausia dar kartą perskaičiau tą baisų Žemaitės apsakymą, o tada sureagavau. Teigiamai, nes supratau, kad dabar jį suprantu kitaip, plačiau, nei tada kai paskutinį kartą skaičiau mokykloje, ir kad tai labai geras tekstas, visiškai nepraradęs aktualumo ir šiandien.

– Kokie prisiminimai, asmeninės patirtys jus sieja su šiuo kūriniu?

– Mano ir mano kartos mokykliniais laikais, tai yra sovietmečiu, kasdienėje viešojoje aplinkoje beveik nebuvo juntama lyčių nelygybė – moterys maždaug lygiai su vyrais buvo direktorės, mokslininkės, kelininkės ir t. t., tačiau namuose, už uždarų durų, jos žinojo „savo vietą“, buvo atsakingos už visą buitį ir „dėl šeimos gerovės“ privalėjo taikytis su tuo, kad vyras viršesnis, svarbesnis ir visada teisus. O smurtas prieš moterį šeimoje, kuris tada vadinosi „tik buitinis konfliktas” (neoficialiai taip vadinamas ir iki šiol) buvo laikomas privačiu žmonių reikalu, į kurį nei valstybė, nei aplinkiniai kištis neprivalo. Apie psichologinį smurtą apskritai nebuvo kalbos, patyčios kaip reiškinys nebuvo net įvardytas; nebuvo kalbama ir apie feministinį požiūrį. Ir vis tiek Žemaitės aprašytas XIX a. gyvenimas mums tada atrodė archaika, o dėl Katrės tragedijos ir tokios beviltiškos moters padėties kalta buvo jau pražuvusi socialinė santvarka.

Prisimenu ir nykokas „Marčios” inscenizacijas televizijoje – tai buvo tiesiog kostiuminė liaudies muilo opera.

Iš šiandienos perspektyvos

– Turbūt retas nežino šio kūrinio. Vis dėlto paprašysiu sudėlioti pagrindinius akcentus vertinant iš šiandienos perspektyvos. Apie ką jis – psichologinį smurtą, lyčių nelygybę, buitinius konfliktus?

– Apie visa tai ir dar daugiau. „Vingių Jonas” kažkada buvo tapęs neigiamu priežodžiu daugiausia slunkiui, tinginiui, apsileidėliui, na, gal dar kartais inertiškam žmogui apibūdinti. Bet šiandien matome, kad ši istorija – ne tiek apie slunkiškumą ir apsileidimą, kiek apie apatiją ir beviltiškumą, o svarbiausia – apie košmarą, kurį patiria jauna moteris, įklimpusi į Vingių šeimos pelkę. Apie tai, kas gali vykti ir vyksta privačioje erdvėje, apie tai, kaip „pagrindinė visuomenės ląstelė“, kurioje žmogus turėtų jaustis saugiausiai, gali jį nužudyti, taip pat apie tai, kaip agresyvi, buka, inertiška masė suėda individą. Taigi, kalbant abstrakčiau ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šis apsakymas yra ne tik pasenusių papročių, inertiškumo, bet ir tradiciškai reglamentuotos šeimos institucijos kaip vienintelio priimtino gyvenimo būdo kritika; taip pat ir „kitą“, kitokį traiškančios sistemos ir visuomenės kritika.

Tai vyksta ir dabar

– Žemaitės amžinoji tema – „laimė“ nutekėjimo ir sunkus moters likimas. Priminkite, kokia ta Katrės „laimė“ apsakyme „Marti“?

– Nutekėti buvo tiesiog privaloma. Paprotinis „senmergės“ niekinimas ir stigmatizavimas bei socialinis-ekonominis beteisiškumas moteriai buvo baisesnis, nei būti su nemylimu vyru arba visiškai kultūriškai, psichologiškai, estetiškai ar kitaip svetimoje, bet užtat šeimos aplinkoje. „Kitokia“ Katrė, patekusi į sau priešišką, agresyvią Vingių aplinką, bando lyg prisitaikyti, lyg priešintis, kapanotis, bet dėl to tik grimzta dar giliau, tarsi į liūną, nes bet kokiu atveju pradeda virsti jais. Vadinasi, išeities nėra.

– Manote, kad šiandien dar aktualu kalbėti apie tai, apie ką rašė Žemaitė prieš daugiau nei šimtą metų? Kuo įdomus dabar šis kūrinys?

– Šis kūrinys ne tik nėra praradęs savo aktualumo, bet iš laiko perspektyvos jame atsiveria daug papildomų prasmių, kurių anksčiau galbūt neįžiūrėjome. Tai, kas vyksta „Marčioje”, vyko ir prieš 120, ir prieš 50 metų, vyksta ir dabar, patriarchaliniai papročiai ir įpročiai valdo, mąstymo ir elgesio inertiškumas klesti, dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai, o armietiškas dūchinimas apskritai yra tapęs bendravimo norma pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose.

Naujas žvilgsnis

– Ar spektaklyje bus kažko, ko nėra apysakoje ir atvirkščiai – ar pasigesime kažko, kas yra apsakyme ir ko neliko spektaklyje?

– Spektaklyje yra visiškai išlaikytas Žemaitės tekstas, atsirado tik keletas variacijų ir papildomų dialogų. Manau, kad traktuotė čia reikalinga būtent pastatyme. Spektaklis, kaip savarankiška meno rūšis, atsineša savų formų, vaizdų, garsų, o su tuo – ir naujų prasmių, naujų įžvalgų. Spektaklis – tai naujas kūrinys, režisierės matymas.

– Pasidalykite savo mintimis apie galutinį rezultatą. Kaip jums patiko šis pastatymas?

– Spektaklis man atvėrė dar daugiau Žemaitės teksto prasmių, parodė, koks šis apsakymas universalus. Matau, kad jis kalba ne tik apie inerciją, bet ir apie apatiją, nusivylimą; ne tik apie nenorą, bet ir apie nesugebėjimą nieko pakeisti. Matau, kad Jonas – tai vilčių neišsipildymas, o Katrė – tai gal net pati Lietuva, išėjusi iš „teisingo” tarpukario, pakliuvusi į sovietmetį, o gal net į kapitalizmą, ir ką jai daryti toliau? Priešintis, prisitaikyti, grįžti į praeitį? Naujos Lietuvos idėjos juk taip ir neturime.

– Kaip manote, ar šis spektaklis galėtų sudominti mokyklų bendruomenę – mokytojus, vyresnių klasių mokinius?

– Be abejo. Nežinau, ar „Marti“ tebėra programinis kūrinys, bet šis spektaklis rodo, kaip į mokinių dažnai nuobodžia ir neįdomia laikomą lietuvių literatūros klasiką galima pažvelgti iš šiandienos perspektyvos, ir kad tai yra įdomu.

Publikos prizas ir geriausių aktorių apdovanojimas iškeliavo į Kauno miesto kamerinį teatrą už Gyčio Padegimo spektaklį – „Akmenys jo kišenėse“.

Penktojo festivalio „Tegyvuoja komedija“ scenoje – 11 pastatymų: klasikinių ir komedijų, satyrinio farso, grosteskiškų istorijų, tragikomedijų. Pasak teatrologų, scenoje grynos komedijos likę nedaug, ji susiliejusi su kitais žanrais.

Todėl vertinant spektaklius atsižvelgta į kelis svarbiausius dalykus.

„Pirmiausia vertiname profesinį meistriškumą, kitas dalykas, kuris irgi yra labai svarbus, – temos ir problemos aktualumas, požiūrio kampas“, – sakė festivalio vertinimo komisijos pirmininkė Šarūnė Trinkūnaitė.

Geriausių aktorių prizu apdovanoti Kauno miesto kamerinio teatro aktoriai – Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas. Abu aktoriai Gyčio Padegimo režisuotoje airiškoje komedijoje „Akmenys jo kišenėse“ suvaidino 15 skirtingų vaidmenų. Šiam pastatymui atiteko ir žiūrovų prizas.

„Mes spektaklius kuriame ne dėl komisijų, o dėl publikos. Ir tikrai, važiuodami čia,  labai bijojome, nežinojome kaip bus, nes mūsų spektaklis paremtas glaudžiu bendravimu su publika, mes vaidiname tarp publikos, šalia publikos, kartu su publika“, – teigė aktorius V. Gasiliūnas.

Geriausia aktore paskelbta Viktorija Kuodytė už bado meistro vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje, režisuotame Eimunto Nekrošiaus.

Geriausio režisieriaus apdovanojimą pelnė Gildas Aleksa už pastatymą Keistuolių teatre – „Heraklis“. Agresyvi komedija, pasak režisieriaus, į sceną perkelia mūsų dienų socialinius skaudulius.

„Džiaugiuos, kad tokio tipo spektaklis buvo priimtas ir neatstumtas, kad žmonės nebijo pasijuokti iš to, kas vyksta ir iš to baisumo. Jaučiuos paskatintas kurti toliau, nes tai mano pirmas profesionalus spektaklis, ir tai duoda akstiną judėti toliau ir nesigėdyti“, – kalbėjo režisierius G. Aleksa.

Geriausiu festivalio spektakliu išrinktas Vilniaus mažajame teatre G. Tuminaitės režisuotas pagal Paulinos Pukytės knygą – „Bedalis ir Labdarys“.

„Tai nėra tik komedija. Nors spektaklyje ir gausu juokingų situacijų, tačiau iš tikrųjų rodoma ir pasakojama tokio nesąmoningo lietuvio emigravusio į svetimą šalį kasdienybė. Personažas pilnas liūdesio ir ilgesio, ir našlaitystės, jis talpina savy daug šiandienos temų“, – kalbėjo režisierė.

Už spektaklį visai šeimai specialiuoju prizu apdovanotas Stalo teatro spektaklis – „Tarmių stalas“.