Norėjo būti medike

A. Račkauskienė gimė Joniškyje, tačiau dar vaikystėje su tėveliais persikėlė į Šilutę. Besimokydama vidurinėje mokykloje susidomėjo krepšiniu, pradėjo intensyviai treniruotis. „Visą laiką planavau studijuoti mediciną. Tačiau supratau: jei rinksiuosi profesionalios krepšininkės kelią, tai bus visiškai nesuderinama su medicinos studijomis. Pradėjau žvalgytis, kas arčiausiai jos, ir pasirinkau chemiją“, – šypsojosi pašnekovė, be Šilutės sporto, baigusi ir muzikos mokyklą.

Tuo metu Vilniaus pedagoginiame institute buvo dviguba – chemijos-biologijos specialybė, ją Asta ir pasirinko. Ji ir čia daug sportavo: pradžioje žaidė šios aukštosios mokyklos „Šviesos“ moterų krepšinio komandoje, vėliau – Vilniaus „Kibirkšties“ klube ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje.

Dėmesys: jubiliejaus proga mokytoją sveikino ir kolegos – gamtos mokslų mokytojai. / Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ir A. Račkauskienės asmeninio albumo nuotr.

„Net ir studijuodama dar nebuvau tikra, kad esu savo gyvenimo kelyje. Tik antrosios praktikos metu Kaune užsikabinau, supratau, kad man tai patinka, ir tas jausmas vedė tolyn. Tačiau sąsajos su medicina tebėra: septinti metai dėstau biotechnologijas ir realizuoju savo jaunystės svajones. Su mokiniais galiu tyrinėti mikroorganizmus, susipažinti su fermentais, jų veikimu, antibiotikais, vykti į Inovatyvios medicinos centrą Vilniuje ir susipažinti su pastarojo šimtmečio medicinos pasiekimais, vakcinacija, gyvybės pamatu – kamieninėmis ląstelėmis, pamatyti, kaip medicinos mokslas atrodo iš arti“, – džiaugėsi mokytoja.

Manau, kiekvienam iš mūsų vis reikia savęs paklausti: ar tai, ką tu darai šiandien, veda tave į tai, kur tu nori būti rytoj.

Bandymu užsitarnavo autoritetą

1978 m., baigusi Vilniaus pedagoginio instituto chemijos ir biologijos fakultetą, A. Račkauskienė įsidarbino tuometėje Kauno 24-oje vidurinėje mokykloje, trumpam buvo nuklydusi į vaistų kontrolę, o 1981–1992 m. dėstė chemiją Garliavos 1-oje vidurinėje mokykloje. Būtent čia ir vyko pamoka, kurią mokytoja prisimena iki šiol ir tikriausiai niekada neužmirš.

„Norėjau mokiniams parodyti, kaip vandenilis dega deguonyje. Bandymas tetruko kelias sekundes, žalos nepadariusiu trumpu sprogtelėjimu. Dabar to jau nekartočiau, bet anuomet eksperimentu užsitarnavau autoritetą tarp mokinių“, – juokėsi pašnekovė.

Stažas: A. Račkauskienė mokytoja dirba jau 44-erius metus. / Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ir A. Račkauskienės asmeninio albumo nuotr.

Nuo pirmųjų dienų

Vidmanto Vitkausko pakviesta, mokytoja nedvejodama prisidėjo prie Garliavos 3-iosios vidurinės mokyklos, netrukus tapusios gimnazija, kūrimo ir puoselėjimo.

A. Račkauskienė džiaugėsi: per 44-erius mokytojavimo metus jai teko sutikti nemažai gabių, smalsių mokinių. Jos žodžiais, pamokoje yra labai svarbūs keli dalykai, o pirmiausia – santykis su mokiniais. „Jie labai vertina, kad esi teisingas mokytojas, turi humoro jausmą. Be to, mokytojas yra tas žmogus, kuris turi turėti pasitikėjimo kreditą. Kai santykis geras, sklandesnis ir dalyko perteikimas“, – tvirtino mokytoja ir patikino didelių skirtumų tarp pirmųjų ir dabartinių mokinių nepastebinti.

Pašnekovė neslėpė: ji jau moko savo buvusių mokinių vaikus. „Keistas jausmas, nes pradedu suvokti, kad pedagoginės duonos suvalgyta nemažai. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje, jei neklystu, esu išleidusi šešias abiturientų laidas, Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinėje mokykloje (kai ji dar buvo vidurinė) – dvi. Susitikimai su buvusiais mokiniais – labai šilti, jie prisimena įvairiausius nuotykius, potyrius. Dirbant su klase visada norisi kalbėti ne tik apie chemiją, parekomenduoti klausytą koncertą, perskaitytą gerą knygą, pasidalinti aptikta prasminga mintimi. Buvę mokiniai visada pabrėžia, to labai laukdavę. Kadangi esu pamario vaikas, ir mokinius stengiuosi nuvežti ir supažindinti su šiuo unikaliu kraštu, ypač su Kuršių nerija“, – pasakojo mokytoja.

Jaunystėje: su Lietuvos krepšinio rinktine ir treneriu A. Gedminu. / Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ir A. Račkauskienės asmeninio albumo nuotr.

Tarp jos buvusių mokinių yra nemažai žinomų žmonių. Tai ir Titas Petrikis – kompozitorius, kino muzikos kūrėjas, VDU Komunikacijos fakulteto partnerystės profesorius, ir stiklo dizainerė Evelina Mayner, Čikagoje turinti meno galeriją, bet daugiausia – garsių medikų. Tarp jų – ir du mokytojos sūnūs, abu apsigynę disertacijas. Mindaugas yra transplantologas, jis Floridoje vadovauja Gainesville krūtinės chirurgijos klinikai, o Gediminas – intervencinis kardiologas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoje, VU docentas.

A. Račkauskienė džiaugėsi, kad jai pavyko išlaikyti ne tik puikų mamos ir sūnų, bet ir puikių draugų santykį, dar didesnį džiaugsmą teikia šeši anūkai.

Per 44-erius pedagoginės veiklos metus pašnekovė tvirtino supratusi, kad Rabindranatas Tagorė buvo teisus sakydamas, kad darbas yra gyvenimo druska: jis ne tik apsaugo nuo sugedimo, bet ir suteikia skonį, padeda suprasti, kad žmogui yra svarbu kolegos, bendražygiai, kurie eina ir būna kartu.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ir A. Račkauskienės asmeninio albumo nuotr.

Esminis klausimas

„Labai patiko ir Inetos Stasiulytės išsakyta mintis: „Kaip gera turėti, kad ir mažą palėpę, ir ten joj gyventi, kaip sąžinė liepia“. Manau, kiekvienam iš mūsų vis reikia savęs paklausti: ar tai, ką tu darai šiandien, veda tave į tai, kur tu nori būti rytoj. Visada reikia turėti kokią nors svajonę. Juk ir Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje tie pirmieji žmonės daug svajojome ir dirbome, kad svajonės išsipildytų, planavome ir kūrėme. Juk atėjome į visiškai nepritaikytą pastatą, kuriame nė nekvepėjo mokykla. O dabar ji turi net savo aurą“, – džiaugėsi pašnekovė.

Tiek buvę, tiek dabartiniai mokiniai tikina, kad jiems labai patinka chemikės frazė: aš nesu tas saldainis, kuris visiems patinka. „Bet man visą gyvenimą patiko turėti savo nuomonę ir poziciją, ją išsakyti. Galbūt ne visada ir ne visiems ji buvo priimtina. Tačiau mokytojai turi būti asmenybės, o ne nuomonės neturintys ar sau ją pasilaikantys vidutinybės. Jei, chemikų kalba kalbant, mokytojas turi šarmo, jis užkabina ir patraukia vaikus, jų tėvus“, – neabejojo A. Račkauskienė.

Vidmantas Vitkauskas / Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ir A. Račkauskienės asmeninio albumo nuotr.

Komentaras

Vidmantas Vitkauskas,

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius

1992 m. Garliavoje įsteigus 3-iąją vidurinę mokyklą, Asta Račkauskienė tapo viena iš jos kūrėjų ir puoselėtojų, savo darbu ir veikla daug prisidėjo, kad mokyklai būtų suteiktas gimnazijos statusas. Taigi, Asta mūsų mokyklos ir gimnazijos pirmeivė, dirbanti joje nuo pirmųjų jos įsteigimo metų. Jos priėmimo į darbą data – 1992 m. rugpjūčio 25-oji. Ir taip jau daugiau nei trys dešimtmečiai, diena po dienos, ji dirbo ir tebedirba chemijos mokytoja. Mokyklos veiklos pradžioje rengė mokymo programas ir kitus dokumentus, reikalingus gimnazijos statusui gauti, vėliau išleido ne vieną auklėtinių klasę, išugdė dešimtis, o gal ir šimtus mokinių, kurie aukščiausiais įvertinimais laikė brandos egzaminus, atstovavo gimnazijai Kauno rajono ir Lietuvos olimpiadose, tarptautiniuose konkursuose.

Neseniai kolegė Asta inicijavo biotechnologijų mokymo organizavimą gimnazijoje, parengė reikiamas programas, dabar su šių klasių mokiniais vykdo plačią edukacinę bei mokslinę-tiriamąją veiklą. Visa šia veikla ir darbais mokytoja Asta pagrįstai užsitarnavo didelį autoritetą tarp mokinių, mokinių tėvų bei kolegų.

1998 m. Astai buvo suteikta chemijos mokytojos-metodininkės, o 2008 m. chemijos mokytojos-ekspertės kvalifikacinės kategorijos. 2009 m. A. Račkauskienė išrinkta Kauno rajono Metų mokytoja. Nuo 2018 m. Asta tapo Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros švietimo konsultante – mokytojų praktinės veiklos vertintoja.

Mokytoja daug metų buvo metodinės tarybos pirmininkė, atestacinės komisijos narė, o šiuo metu yra gimnazijos tarybos narė ir tarybos sekretorė.

Ji savo iniciatyva daugiau nei 10 metų dalyvauja Kauno rajono savivaldybės organizuojamame projekte „Moksleiviai–bendruomenei“. Kartu su mokiniais lankė pagyvenusius žmones, tvarkė žymių žmonių atminimo įamžinimo vietas, gražino Garliavą, pvz., Kaimynystės parke sodino lelijas ir jau spėjo pasidžiaugti pirmaisiais jų žiedais.

A. Račkauskienė yra parengusi mokinių respublikinei A. Basalyko aplinkotyros darbų bei Lietuvos gimnazijų mokinių mokslinių tiriamųjų darbų konferencijai, ES jaunųjų mokslininkų ir akademiko J. Janickio respublikiniam chemijos konkursams, įvairių etapų Lietuvos mokinių chemijos olimpiadoms, kuriose jie pasiekia aukštų rezultatų.

Tai – kompetentinga, kūrybinga, atsakinga, reikli, iniciatyvi pedagogė, aktyvi gimnazijos bendruomenės narė, geranoriška kolegė.

Pagarba mokyklos bičiuliui

Parodą gimnazijos bendruomenei pristačiusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyriausioji muziejininkė Vega Ribikauskienė papasakojo legendinio Lietuvos partizano Antano Lukšos gyvenimo ir kovos istoriją.

Ją puikiai iliustruoja paties A. Lukšos žodžiai: „Lageryje liko jaunystės metai, buvo palaužta sveikata, teko iškentėti didžiausią pažeminimą ir panieką, kančias ir nuovargį, tačiau mieliau atsimenu tas dienas, kai susipažinau su įvairių tautybių kaliniais, kurie nepasidavė smurtui ir kovojo, atrodytų, visai neįmanomomis sąlygomis.“

Rengiant parodą naudotasi gimnazijos, Veiverių muziejaus ir Lukšų šeimos narių suteiktomis nuotraukomis, bendradarbiauta su Lietuvos ypatinguoju archyvu, Lietuvos centriniu valstybės archyvu, Kauno technologijos universiteto muziejumi.

Gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas pasidalijo prisiminimais apie bendravimą su A. Lukša, kuris joje ne tik lankydavęsis, bet ir savo vardu pavadintomis stipendijomis skatinęs geriausiai besimokančius gimnazistus, rūpinęsis savo brolių atminimo įamžinimu.

Simboliška, kad paroda pristatyta rugsėjo 4-ąją, kai tądien 1951 m. dvigubo agento išduotas žuvo legendinis partizanų vadas, o žūties vietoje, Kauno rajone, Pabartupio kaime, prie paminklo J. Lukšai-Daumantui, vyko jo atminimui skirtas renginys.

Gimęs patriotu

A. Lukša gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje, kurioje augo dar keturi broliai: trys būsimi partizanai Jurgis (1920–1947), Juozas (1921–1951) ir Stasys (1926–1947), žuvę kovose, ir būsimas partizanų ryšininkas-rėmėjas Vincentas (iš pirmosios tėvo santuokos, 1905–1993), kalėjęs Vorkutoje. Visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.

Ūkininkai Lukšos diegė savo vaikams patriotizmą, paskatino įsijungti į religines pavasarininkų, ateitininkų organizacijas. Kai Antanas buvo dešimties, Lietuvos švietimo ministerija uždraudė ateitininkų kuopas mokyklose, tad dalyvavimas ateitininkų veikloje tapo pirmąja jo pogrindinės veiklos mokykla.

Pasimokęs metus Kauno berniukų gimnazijoje, Antanas ieškojo savo pašaukimo. Pabaigė Kauno mokytojų seminarijos paskutinį kursą, buvo įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizinio lavinimo skyrių, studijavo Kauno universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyriuje. Jis kartu su broliais padėjo Juozui, antinacinės pogrindinės organizacijos – Lietuvių fronto nariui, platinti pogrindinę spaudą. 1943 m. kovą nacistinės Vokietijos kareiviams užėmus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, jaunesniųjų kursų studentams teko mokslus nutraukti.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, kai frontas kiek sustojo ant Nemuno krantų, Lukšų šeima apsisprendė pasilikti, nors turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus.

Organizatorių nuotr.

Iškalbingi dokumentai

1944 m. vasarą Antanas, kaip daugelis jaunuolių, patyrė, kaip vyko masinis neteisėtas šauktinių gaudymas į Raudonąją armiją, priminęs vergų medžioklę. Košdamas apylinkes NKVD dalinys šaudė į bėgantį iš tėviškės A. Lukšą. Tais pačiais metais jis gavo mokytojo darbą Veiveriuose. Mokytojai nebuvo šaukiami į kariuomenę, tačiau jis gavo tris kvietimus mokytis Leningrado karo mokykloje – teko palikti mokytojo vietą.

1946 m. pradžioje Juozas ir Stasys Lukšos įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės aktyvių partizanų gretas, jie su bendražygiais leido laikraščius „Kovos keliu“, „Laisvės žvalgas“. Antanas tapo rinktinės spaudos platintoju, ryšininku ir sėsliuoju partizanu Arūnu. 1946 m. gegužės ir birželio sandūroje jam teko dalyvauti kautynėse Suvalkijoje. Parodoje šios kautynės lakoniškai dokumentuotos legendinio Tauro apygardos partizano Kazimiero Pyplio-Mažyčio Tėvynei pareigų ėjimo lape.

Tauro apygardos partizanų vadovybė, siekdama užtikrinti ryšių palaikymą tarp Vyriausiojo Lietuvos atkūrimo komiteto (VLAK) Vilniuje ir Kauno pogrindžio, 1946 m. rudenį A. Lukšą nusiuntė dirbti į strategiškai tinkamas vietas: Kaišiadorių, vėliau – Žaslių mokyklas.

Parodoje eksponuojama nepublikuota MGB (Valstybės saugumo ministerijos) sudaryta slapta „Apygardų, štabų išsidėstymo ir banditų grupių formavimosi Lietuvos TSR schema“, iš kurios matyti, ką tuo metu žinojo apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Lietuvą apraizgiusio sovietinio saugumo darbuotojų tinklas, apytikslės tuometės partizanų apygardų ribos.

Antanas turėjo palaikyti ryšius tarp brolių Vilniuje, Tauro ir Didžiosios kovos apygardų štabų.

1946 m. pabaigoje, išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, Antanui teko palikti pamėgtą pedagoginį darbą, pasitraukti į pogrindį. Taigi jis tapo aktyviuoju Tauro apygardos laisvės kovotoju.

Kova ir pasala

Jaunesnieji broliai Lukšos – Stasys, Juozas ir Antanas, prieš tapdami partizanais, neturėjo karinės patirties, tačiau buvo gana išsilavinę, imlūs, tad partizanų vadovybė paskyrė jiems atlikti atsakingas pareigas ir šį pasitikėjimą jie pateisino.

Per trumpą laiką Antanas-Arūnas tapo Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, balandį prisiekė kaip Tauro apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininkas. Dalyvavo kuriant Birutės rinktinę Kaune, priklausė rinktinės štabui. Jo pareigos buvo palaikyti ryšius tarp apygardos štabo padalinių vadų.

1947 m. pavasarį į Tauro apygardą buvo perkelta Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo būstinė, iš šios apygardos susisiekti su Vakarais buvo siunčiami įgaliotiniai. Parodoje matyti Jono Dainiaus šeimos namai Veiverių gatvėje, Aleksote, kur buvo vienas iš daugelio Kauno partizanų konspiracinių ryšių punktų, ir Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios nuotrauka – už jos tvoros susitikdavo Birutės rinktinės partizanų kuopų vadai.

Antanas buvo įpareigotas 1947 m. birželio 12 d. surengti Tauro apygardos vado Baltūsio-Žvejo ir Jono Žemaičio atstovų susitikimą. Deja, dėl didelio masto karinės čekistų operacijos, saugumo darbuotojai jau žinojo daugumą pogrindininkų konspiracinių butų Kaune. Iš pradžių Antanui pavyko išvengti penkių į susitikimą atėjusių MGB darbuotojų ir agentų smogikų kulkų, bet jis pakliuvo į antrąją pasalą Jono Poškos-Rolando bute Kauno senamiestyje ir buvo suimtas.

Nepalaužta dvasia

1947 m. gegužę SSRS buvo laikinai atšaukta mirties bausmė. Politinių kalinių sušaudymą pakeitė kiti marinimo būdai. A. Lukšai teko iškentėti baudėjų įtūžį už nesuimtus brolius partizanus, ištisinį mušimą ir kankinimus. Tokios košmariškos būklės, su atsilupusia nuo kankinimų oda, jis susitiko į tardymą atvestą savo motiną.

Priešingai, negu tikėjosi kalėjimo budeliai, Ona Lukšienė alpėjančio sūnaus neskatino dėl savos gyvybės išduoti kitų, per akistatą ji buvo nepalaužiama. Nors Antaną tardė net pats LSSR vidaus reikalų ministras Josifas Bartašiūnas, jis nieko neįskundė, liko ištikimas savo priesaikos žodžiams „Šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu“.

1947 m. rugsėjį A. Lukša buvo nuteistas 25 metams lagerio ir penkeriems metams tremties. Nuo 1948 m. jis kalėjo lageriuose Komijos ASSR. Kaliniai buvo verčiami šaltyje badaudami užsiimti beprasmišku darbu, – už poliarinio rato turėjo statyti geležinkelį, kuris taip ir nebuvo panaudotas (lageryje „501 strojka“). Susirgęs vidurių šiltine jis atsidūrė arti mirties, tesvėrė vos 37 kg. Kartu su grupe kalinių, nebepakėlusių pragariško darbo ir gyvenimo sąlygų, 1949 m. sukilo. Sukilimą nuslopinus, jo organizatoriai leisgyviai buvo suvaryti į baudos lagerį, kur teko gulėti ant šlapios žemės, tad kaliniai vienas po kito atsisveikino su šiuo pasauliu.

1946 m. pabaigoje, išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, Antanui teko palikti pamėgtą pedagoginį darbą, pasitraukti į pogrindį.

1950 m. Antanas dirbo Taišeto lageryje, vėliau buvo nusiųstas į Magadano srities lagerius, kur pogrindininkai jį įgaliojo sekti žinias, klausytis, kas vyksta pasaulyje ir pasidalyti radijo naujienomis su kaliniais.

Sulaukė laisvės

1956 m. A. Lukša grįžo į tėvynę, susitiko motiną, mėnesiu anksčiau sugrįžusį iš tremties brolį Vincą, vedė savo bendradarbę, sovietų represuotų tėvų dukterį Eugeniją Ireną Savickaitę. Sovietų saugumas Lukšų nepaliko ramybėje, bandė nušluoti nuo žemės paviršiaus gimtąją sodybą, šeima buvo akylai stebima.

1988 m., prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai susibūrė į „Tremtinio“ klubą, vėliau perorganizuotą į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS). A. Lukša buvo ilgametis šios organizacijos pirmininkas, valdybos pirmininkas. Vėliau – garbės pirmininkas.

1990 m. su grupe organizacijos narių jis dalyvavo Laisvės kovotojų kongrese Vengrijoje, taip praskindamas kelią LPKTS tapti tarptautinės organizacijos „Inter Asso“ nare, Varšuvoje atidarė Laisvės kovotojų nuotraukų parodą, nuolat organizuodavo tarptautinį kasmetį buvusių tremtinių, politinių kalinių ir partizanų sąskrydį Ariogaloje.

A. Lukša su sūnumi Kęstučiu pastatė pirmąjį kryžių Veiverių Skausmo kalnelyje, paminklinę kompoziciją broliams partizanams Jurgiui-Piršliui, Juozui-Skirmantui, Stasiui-Juodvarniui. Jis inicijavo paminklo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui ir kartu žuvusiems septyniems partizanams sukūrimą, kryžiumi įamžino savo tėvų ir brolių atminimą tėviškėje Juodbūdžio kaime; Veiveriuose, prie buvusios Mokytojų seminarijos, pastatė obeliską. Šilavoto bažnyčios šventoriuje inicijavo memorialo statybą Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams atminti  – jame įamžinta 530 žuvusių partizanų.

Prienų rajono Skriaudžių kaime, prie Ruseckų sodybos, A. Lukšai rūpinantis, iškilo kryžius Pietų Lietuvos srities vadui Sergijui Staniškiui atminti, Kauno Ramybės parke – paminklas „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Taip pat LPKTS ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdis įamžino žuvusių už Lietuvos laisvę motinos atminamą – specialiais ženklais „Čia ilsisi partizano motina“ paženklino partizanų motinų kapus.

A. Lukša užsiėmė Lietuvos partizanų kovų istorija, knygų leidyba ir kartografija. Visoje Lietuvoje be atlygio dirbo jo suburta komanda.

Dainuodamas Kauno politinių kalinių ir tremtinių chore „Ilgesys“, vėliau partizanų ansamblyje „Girių aidas“, A. Lukša savo skambiu balsu džiugino ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Kanados, Australijos klausytojus. 1999 m. jam suteiktas dimisijos kapitono laipsnis, apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003). Mirė A. Lukša 2016-ųjų sausį.

Kas? Paroda apie A. Lukšą „Laikom frontą!“

Kur? Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje.

Kada? Veikia iki spalio 14 d., darbo dienomis nuo 9 iki 17 val.

Mokykla įkurta 1992 m., netipinėse Valstybinis rekonstravimo-projektavimo instituto patalpose, tad pritaikyti erdves švietimo reikmėms buvo tikras iššūkis. Po kelerių metų jai buvo suteiktas legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto vardas. Šiuo metu tai vienintelė gimnazija Garliavoje. Gimnazijos direktoriaus Vidmanto Vitkausko dėka 1994 m. čia įkurtas Juozo Lukšos-Daumanto atminimo muziejus.

„Didžiuojuosi, kad esame lyderiai, net partizano vardą gimnazija gavo pirmoji Lietuvoje. Mūsų mokykla gimė iš bendruomenės iniciatyvos, vėliau ji tapo viena pirmųjų profilinių gimnazijų, tuomet buvo išgryninta į keturmetę gimnaziją. Gimnazija gyva ir stipri savo kolektyvu, kuris kasdien ją stato ir kuria“, – džiaugėsi nuo pat gimnazijos įkūrimo jai vadovaujantis V.Vitkauskas.

J.Lukšos gimnazijoje puoselėjamas glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos išeivijos šviesuoliais, politiniais kaliniais ir tremtiniais. Gimnazistai įsilieja ir į visą Garliavos bendruomenę, ryšius palaiko su įvairiomis socialinėmis institucijomis. Tokia veikla, anot gimnazijos direktoriaus, švietimo įstaigą daro kitokią nei daugelis mokyklų.

Šventės metu gimnazijos mokytojai parengė improvizacijų, kuriomis glaustai pristatė 30 gimnazijos gyvavimo metų. Renginio dalyviams buvo perduotas legendinio laisvės kovų didvyrio našlės Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės-Paronetto sveikinimas. „Buvau su jumis nuo mokyklos įkūrimo, esu tarsi jūsų krikštamotė. Jūsų dėka šioje gimnazijoje įamžintas Lukšos atminimas. Linkiu, kad jums netektų išgyventi to, ką patyrė mano kartos žmonės. Lietuva bus laisva tol, kol jos žmonių dvasia bus laisva“, – pabrėžė N.Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto.

Ilgų gyvavimo metų gimnazijai linkėjo ir J.Lukšos-Daumanto sūnėnas Kęstutis Lukša, buvusio partizano, tremtinio ir ilgamečio gimnazijos bičiulio ir globėjo Antano Lukšos vaikai.

„J.Lukša-Daumantas yra laisvės idealų simbolis, išskirtinė asmenybė, o jo puoselėtos vertybės nepraranda aktualumo ir šiandien. Džiaugiuosi, kad saugant J.Lukšos-Daumanto atminimą išskirtinis vaidmuo tenka jūsų bendruomenei. Šios gimnazijos patriotinė saviraiška yra pavyzdys mums visiems. Sveikinu gimnazijos bendruomenę gražaus gimtadienio proga, linkiu ir toliau išlikti patriotiškumo, atkaklumo pavyzdžiu“, – šventės metu kalbėjo Kauno rajono mero pavaduotojas Paulius Visockas.

Nors tai jauniausia Garliavos mokykla, ji išsiskiria aukštu mokinių žinių lygiu, reikšmingais pasiekimais rajoninėse ir respublikinėse mokinių olimpiadose, konkursuose, sportinėse varžybose. Gimnazija į gyvenimą išleido beveik 30 abiturientų laidų.

Su gimtadieniu gimnaziją pasveikino Seimo narys Justinas Urbanavičius, Savivaldybės tarybos kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė Irena Marcinkevičienė, Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė, klebonas Gintaras Urbštas, bendradarbiaujančių institucijų vadovai, socialiniai partneriai, buvę gimnazijos abiturientai.

Šventės metu mokyklos bendruomenei buvo įteiktos Kauno rajono mero, Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo ir gimnazijos direktoriaus padėkos. Labiausiai nusipelniusieji gimnazijai buvo apdovanoti gimnazijos garbės ženklais.

Į teisę saugoti šį valstybės simbolį pretendavo net 36 šalies mokyklos. Sprendimą perduoti 2020 m. vėliavą Garliavos Juozo Lukšos gimnazijai komisija priėmė atsižvelgdama į kryptingą veiklą, pateisinančią garbingą vardą, suteiktą gimnazijai, Lietuvos rezistencijos atminimo puoselėjimą, taip pat už aktyvią veiklą, sutelkiančią ne tik gimnazijos ir Garliavos bendruomenę, bet ir įtraukiančią kitas rajono ir Lietuvos mokyklas.

"Visos mokyklos, teikusios paraiškas, labai stiprios ir pasižymi sutelkta aktyvia bendruomene, pilietinėmis vertybėmis ir tradicijų puoselėjimu. Džiaugiamės šiemet gavę ypač daug paraiškų, ir ne tik iš bendrojo, bet ir profesinio ugdymo mokyklų. Komisijai teko sunkus darbas išrinkti geriausią mokyklą iš geriausių, nes vėliava yra tik viena", – sakė komisijos pirmininkė, Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorė Rūta Apeikytė. Komisiją sudarė Krašto apsaugos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovai.

Tradicija perduoti saugoti senąją Gedimino pilies bokšto vėliavą vienai iš Lietuvos mokyklų gyvuoja nuo 2005 m. Iki tol vėliava būdavo perduodama saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Iniciatyva perduoti mokyklai saugoti Gedimino pilies bokšto Lietuvos trispalvę kilo siekiant pagerbti ir paskatinti mokyklas, aktyviai dalyvaujančias ugdant vaikų ir jaunimo pilietiškumą, visuomeninį ir pilietinį aktyvumą, skatinant šalies istorijos, kultūros ir Lietuvos kariuomenės pažinimą. 2017 m. Krašto apsaugos ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus parengė bendrus nuostatus, pagal kuriuos visos mokyklos, atitinkančios nuostatų kriterijus, turi galimybę dalyvauti atrankoje Gedimino pilies bokšto Lietuvos valstybinei vėliavai gauti.

Kada tiksliai į Garliavos Juozo Lukšos gimnaziją atkeliaus minint Vėliavos dieną, sausio 1-ąją, iškilmingai nuleista senoji Gedimino pilies bokšto vėliava, dar neaišku. Pasibaigus karantinui, vėliavą Krašto apsaugos ministerija gimnazijos bendruomenei įteiks artimiausios valstybinės šventės metu.

Rugpjūčio 13 d. Vilniuje, Valdovų rūmuose, premjeras Saulius Skvernelis bei švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius apdovanojo sėkmingiausiai brandos egzaminus išlaikiusius 82 abiturientus, gavusius po tris ir daugiau šimto balų įvertinimus. Džiugu, kad tarp šalies sėkmingiausių – ir Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos abiturientas.

Stropus, atsakingas ir santūrus

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas "Kauno dienai" sakė, kad Jonas viso mokymosi gimnazijoje metu buvo stropus, atsakingas ir santūrus mokinys. "Visada pasitempęs, tvarkingas. Nebuvo dienos ir pamokos, kad jis nebūtų atlikęs namų darbų ar nepasiruošęs pamokoms. Visuomet buvo dėmesingas mokytojų patarimams ir pastaboms, kaip įgyti daugiau žinių ir praktinių gebėjimų. Turėjo nepaprastai platų domėjimosi spektrą, todėl visus mokomuosius dalykus mokėsi gaudamas aukščiausius įvertinimus. Ir gimnaziją baigė su pagyrimu, brandos atestate turėdamas visus dešimtukus ir puikiai bei labai gerai įvertintus valstybinius brandos egzaminus", – džiaugėsi V.Vitkauskas.

Vidmantas Vitkauskas

Pasak gimnazijos direktoriaus, Jonui tikrai buvo daug svarbiau išgirsti mokytojų patarimus ir kritiką, kad kitąkart galėtų padaryti geriau. "Vaikinas niekada nesipuikavo įvertinimais, buvo draugiškas su klasės draugais, mandagus su mokytojais. Prieš kontrolinius, ypač matematikos ir chemijos, Jonas aiškindavo sunkesnes užduotis ir konsultuodavo savo klasės draugus", – abiturientą gyrė ugdymo įstaigos vadovas.

Save vadina tiksliuku

"Tokių gerų egzaminų rezultatų nesitikėjau, tačiau kažkur giliai širdyje kirbėjo tas jausmas, nes darbo įdėjau išties nemažai. Negalėčiau išskirti, kam skyriau daugiausiai pastangų. Stengiausi laiką paskirstyti taip, kad jo vienodai tektų visiems dalykams, kurių egzaminus buvau pasirinkęs laikyti", – sakė geriausias šių metų Kauno rajono abiturientas.

Be valstybinių lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos ir biologijos, Jonas dar laikė matematikos ir chemijos egzaminus. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos abiturientą džiugina ir valstybinio matematikos egzamino įvertinimas, mat iki ketvirtojo šimtuko pritrūko vos dviejų balų. "Tenkina ir chemijos rezultatas, tiesa, tikėjausi, kad jis bus šiek tiek geresnis", – sakė pašnekovas. J.Tamošiūno chemijos žinios valstybinio egzamino metu įvertintos 87 balais.

Jonas turėjo nepaprastai platų domėjimosi spektrą, todėl visus mokomuosius dalykus mokėsi gaudamas aukščiausius įvertinimus.

Paklaustas, kuo save laiko – tiksliuku ar humanitaru, Jonas net susimąstė. "Sunku pasakyti. Anksčiau save laikiau labiau tiksliuku, bet egzaminų metu geriau pasirodžiau humanitarinių dalykų srityje. Vis dėlto save priskirčiau prie tiksliukų, nes man tie dalykai labiau patinka, man juos paprasčiau ir lengviau mokytis", – teigė J.Tamošiūnas.

Jaunuolis patikino, kad karantinas ruošiantis egzaminams problemų nesukėlė. "Iš tikrųjų jiems ruoštis pradėjau dar rudenį, nuosekliai mokiausi visą laiką. Kai prasidėjo karantinas, mokykloje jau buvome beveik baigę visų dalykų kursus ir telikęs tik kartojimas. Karantino metu buvo daugiau laiko kartojimui – tai išėjo į naudą, leido geriau pasirengti egzaminams", – tvirtino Jonas.

Geriausias metų abiturientas pakaunėje ištisai nesėdėjo prie knygų. "Likdavo laiko ir laisvalaikiui, jo stengdavausi visada surasti, pabėgti nuo mokslų. Poilsis taip pat yra labai svarbus. Laisvalaikiu sportuodavau ir skaitydavau man patinkančias knygas", – pasakojo jaunuolis.

Apsisprendė dešimtoje klasėje

Kai buvo vaikas, kaip ir dauguma berniukų, Jonas svajojo tapti inžinieriumi arba architektu, tačiau vėliau empatija ir noras padėti žmonėms prisidėjo prie naujų ateities gairių braižymo.

Sėkmingiausiai brandos egzaminus išlaikiusius abiturientus Valdovų rūmuose apdovanojo premjeras S.Skvernelis (pirmas dešinėje) bei švietimo, mokslo ir sporto ministras A.Monkevičius (pirmas kairėje).

Garliaviškis sakė, kad šimtukai visiškai neturėjo įtakos renkantis tolesnį gyvenimo kelią. "Jau prieš egzaminus buvau apsisprendęs studijuoti mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete, o kai sužinojau savo rezultatus, labai nudžiugau, nes manau, kad nekils sunkumų įstoti į mano norimą vietą", – optimistiškai kalbėjo Jonas.

Vaikinas patikslino, kad suvokimas, kuo nori būti, atėjo dar dešimtoje klasėje. Tuo metu jis savanoriavo Kauno klinikose. "Būtent tai ir nulėmė mano apsisprendimą. Man pavyko iš arti pamatyti ligoninės virtuvę, suvokti, kas čia vyksta ir kaip organizuojamas darbas. Tuomet ir įvyko kerinis lūžis."

Abituriento nuomone, darbas medicinos srityje nėra rutininis, monotoniškas, kiekvieną dieną susiduriama su vis naujais iššūkiais, todėl kasdien reikia tobulėti, domėtis naujais dalykais. Tamošiūnų šeimoje medikų nėra, tad galima sakyti, kad genai čia niekuo dėti.

Šventinė diena

Buvusi 3-ioji Garliavos vidurinė mokykla įkurta 1992 m., po kelerių metų jai suteiktas legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto vardas, 2014 m. ji tapo vienintele Kauno rajone keturmete gimnazija.

Tai gimnazija, kuri yra lyderė nuo jos įkūrimo iki šių dienų.

"Tai gimnazija, kuri yra lyderė nuo jos įkūrimo iki šių dienų. Ji gimė iš bendruomenės iniciatyvos: per aktyvią pedagoginę, vadybinę veiklą buvo išreikštas poreikis kurti naują vidurinę mokyklą, tapusią viena pirmųjų profilinių gimnazijų. Vėliau ji buvo išgryninta į keturmetę gimnaziją, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. – Pats laisvės kovotojo vardo suteikimas rodo vidines bendruomenės nuostatas. Dėl šios bendruomenės mes galime pasakyti, kad ne sienos ar graži aplinka yra didžiausia vertybė, bet vadovo, pedagogų ir mokinių santykis, kuris garantuoja sėkmingą darbą."

Gimnazijos bendruomenė džiaugiasi daug kartų buvusi pirma: tai pirmoji gimnazija Kauno rajone, pirmą kartą Lietuvoje mokyklai suteiktas partizano vardas, čia pirmą kartą rajone buvo išgryninta kitokios mokyklos koncepcija.

Gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, vadovaujantis šiai ugdymo įstaigai nuo pat 1992 m., prisiminė, kad iniciatyva kurti 3-iąją vidurinę mokyklą anuomet iš pačios bendruomenės gimė dėl to, kad iki tol Garliavoje veikusios dvi vidurinės mokyklos – Pirmoji (dabartinė A.Mitkaus) ir Antroji (dabartinė Jonučių) netalpino visų moksleivių, jos dirbo dviem pamainomis.

"Dabar mes – keturmetė gimnazija. Atsisakius penktokų, reikėjo persiorientuoti tik į vyresnius mokinius ir išlaikyti aukštą lygį. Vyresnieji mokiniai ateina į mūsų gimnaziją jau susiformavę kaip asmenybės, tačiau mums pavyksta taip su jais susibendrauti, kad ir po dvylikos klasių ji išsaugo glaudų ryšį su mokykla, –  pastebėjo gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas. – Prieš kelias savaites darėme mokinių sugrįžimo į mokyklą šventę, tad užpuolė tikrai gražūs sentimentai, prisiminimai. Net išleidome knygelę su jau išėjusių mokinių palinkėjimais gražaus gimtadienio proga."

Mokykla buvo įkurta netipinėse patalpose. Garliavos S.Lozoraičio g. 13 pastate seniau buvo Valstybinis rekonstravimo-projektavimo institutas, tad pritaikyti patalpas švietimo reikmėms buvo tikras iššūkis. Anot V.Makūno, po ilgų pertvarkų galima pasakyti, kad gimnazija turi puikius vadovus, pedagogus, sutvarkytą aplinką, ir gali būti laikoma gera gimnazija, kur smagu mokytis.

Įpareigojantis vardas

Garliavos J.Lukšos gimnazijos direktorius V.Vitkauskas džiaugėsi, kad per ganėtinai trumpą laiką patalpos buvo pritaikytos ugdymo reikmėms, sukomplektuotos klasės, suburtas jaunas ir veržlus pedagogų kolektyvas.

Pašnekovo žodžiais, pasirinktas partizano J.Lukšos-Daumanto vardas įpareigojo visą bendruomenę skleisti pilietiškumo idėjas. Gimnazijos direktorius pabrėžė, kad įdėtos pastangos sukuria sąlygas ne tik puikiems mokinių pasiekimams, bet ir vaikų visaverčiam laisvalaikiui sukurti.

"Didžiausi pasiekimai pirmiausiai prasideda nuo pasirinktos gimnazijos veiklos krypties. Pasivadinome legendinio partizano vardu, ir taip atsirado patriotinė ugdymo sritis. Per J.Lukšos brolį Antaną ir jo žmoną Nijolę Bražėnaitę, kuri ir dabar gyvena JAV, mes suformavome tam tikras tradicijas, kurios mus išskiria iš kitų Lietuvos mokyklų", – didžiuodamasis gimnazija kalbėjo vadovas.

Pasiekimų džiaugsmas

V.Vitkauskas tikino, kad didžiausias džiaugsmas – gimnazistų pasiekimai. Apie 80 proc. baigusiųjų įstoja į aukštąsias mokyklas, dalis jų studijuoja prestižiniuose užsienio universitetuose. Moksleivių geri ir baigiamųjų egzaminų rezultatai.

Apie 80 proc. baigusiųjų įstoja į aukštąsias mokyklas, dalis jų studijuoja prestižiniuose užsienio universitetuose.

"Kai tik atsirado dabar galiojanti egzaminų vertinimo sistema, mūsų mokiniai surenka daugiausiai šimtukų Kauno rajone", –  pagyrų mokiniams negailėjo V.Vitkauskas.

J.Lukšos gimnazijoje puoselėjamas glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos išeivijos šviesuoliais, politiniais kaliniais ir tremtiniais. Gimnazistai įsilieja ir į visą Garliavos bendruomenę, ryšius palaiko su įvairiomis socialinėmis institucijomis. Tokia veikla, anot gimnazijos direktoriaus, švietimo įstaigą daro kitokią nei daugelis mokyklų.

Gimnazija yra modernizuota, įrengtos naujos klasės, laboratorijos ir mokymosi centrai. Kiekvienam mokomajam dalykui įrengti atskiri kabinetai, aprūpinti įvairiomis mokymosi priemonėmis, išmaniosiomis lentomis, kompiuteriais ir kita reikalinga technika.

"Mokiniams čia tikrai neblogai. Jie net turi savo laisvalaikio kambarį, kuriame gali pažaisti stalo futbolą ar tiesiog pabendrauti su bendraklasiais. Turime ir nemokamą bevielį internetą", – pridūrė Garliavos gimnazijos direktorius.

Gimnazija į gyvenimą išleido 22 abiturientų laidas. Šiais metais baigs dar viena, tad ši Kauno rajono švietimo įstaiga jau bus paruošusi daugiau kaip 2 tūkst. abiturientų.

Artimiausi planai

Garliavoje šiuo metu vyksta švietimo tinklo pertvarka. Pasak Kauno rajono mero, po jos čia liks tik viena gimnazija – J.Lukšos, taip pat netoli esanti Jonučių progimnazija ir J.Mitkaus pagrindinė mokykla, todėl mokyklos galės koncentruotis į tam tikro amžiaus vaikus ir mokymosi erdves bei priemones pritaikyti pagal konkrečius mokinių poreikius.

"Pertvarka buvo aptarta su visomis Garliavos švietimo įstaigomis. J.Lukšos gimnazijoje tenkinamias vyresniųjų klasių moksleivių ugdymo poreikis. Gimnazijoje yra 26 mokinių komplektai, kurie čia telpa. Jonučių progimnazijos mokiniai čia netilptų, A.Mitkaus mokykla pertvarkyta į pagrindinę mokyklą su darželiu, tad ten patalpos taip pat efektyviai išnaudotos. Daroma pertvarka atlieps visų poreikius. Tie, kurie nori eiti į pagrindinę mokyklą, tokią galimybę Garliavoje turi, kam reikia progimnazijos – keliauja į Jonučius, o vyresnės pakopos mokinių centru tampa L.Lukšos gimnazija", – švietimo įstaigų pertvarkos esmę aiškino V.Makūnas.

Kadangi per keletą metų J.Lukšos gimnazija liks vienintele švietimo įstaiga Garliavoje, kurioje bus komplektuojamos 9–12 klasės, čia siekiama tinkamai tam pasiruošti.

"Skaičiuojame, kad per kelerius metus nuo dabartinio 463 moksleivių skaičiaus mes turėtumėme vėl išaugti iki maždaug 800. Reikia pertvarkyti mokytojų darbą, nes šiuo metu kai kurie pedagogai turėjo mažesnį darbo krūvį. Svarbu išsaugoti ir mokymosi kokybę. Mūsų dėmesys skiriamas ir mokinių adaptacijai, nes čia jie ateina iš kitų mokymosi įstaigų, tad stengiamės juos įtraukti į mūsų veiklas", – kalbėjo V.Vitkauskas.

Tarp gausybės sveikintojų buvo premjero S. Skvernelio patarėja švietimo klausimais Unė Kaunaitė, Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento vyresnioji specialistė Regina Vasiliauskienė, Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, Kauno rajono savivaldybės tarybos nariai ir dar daug kitų gimnazijos draugų – kolegos iš ugdymo įstaigų, kaimyninių įmonių ir organizacijų, tėvų atstovai, su gimnazija bendraujančių institucijų vadovai, buvę mokytojai. Buvo perskaitytas Juozo Lukšos-Daumanto žmonos dr. Nijolės Bražėnaitės, negalėjusios atvykti į šventę, laiškas – sveikinimas gimnazijai.

„Pagrindinis sėkmingos įstaigos veiklos veiksnys yra pats žmogus“, – kalbėjo meras V. Makūnas.

Šią mintį akcentavo beveik visi sveikintojai, pabrėždami mokyklos modernumą ir jaukią atmosferą, leidžiančią mokiniams jaustis gerai, o mokytojams – ugdyti asmenybes, tikrus Lietuvos patriotus.

„Ugdymo kokybę užtikrinantis principas – mokinio ir mokytojo santykis. Tai mes laikome didžiausiu gimnazijos privalumu“, – sakė V. Vitkauskas.

J. Lukšos gimnazija, buvusi Garliavos 3–čioji vidurinė mokykla, 1992 m. buvo įkurta ne tipinėse patalpose, o buvusiame valstybiniame rekonstravimo-projektavimo institute. Per trumpą laiką patalpos buvo pritaikytos ugdymo reikmėms, sukomplektuotos klasės, suburtas pedagogų kolektyvas.

1994 m. mokyklai suteiktas partizanų vado Juozo Lukšos vardas.

Po trijų metų mokykla tapo pirmąja pilno realinio ir humanitarinio profilio gimnazija Kauno rajone. Vėliau, 2014 m., ir pirmąja keturmete išgryninta gimnazija, kokia yra ir šiuo metu.

2009–2011 m., apjungus Europos Sąjungos, Švietimo ir mokslo ministerijos ir Kauno rajono savivaldybės lėšas, buvo atlikta pilna gimnazijos pastato renovacija ir patalpų kapitalinis remontas, įrengtos naujos ugdymo erdvės, nupirkti beveik visi nauji mokykliniai baldai ir kitas inventorius.Šiuo metu visų  dalykų mokymo kabinetai aprūpinti kompiuteriais ir vaizdo projektoriais. Mokiniams yra įrengti poilsio kambariai, visose patalpose galima nemokamai naudotis bevieliu interneto ryšiu.

Gimnazijos vadovai ir mokytojai vieni pirmųjų respublikoje įgijo aukštas kategorijas. Šiuo metu čia dirba 43 pedagogai – penki mokytojai ekspertai, 26 metodininkai, aštuoni vyresnieji mokytojai ir trys pagalbos mokiniams specialistai.

Labiausiai pasižymėję mokytojai – Zita Talutienė, Asta Račkauskienė, Albina Vinciūnienė ir Vidmantas Vitkauskas – yra pelnę Kauno rajono „Metų mokytojo“ nominacijas.

Kiekvienais metais gimnazija sparčiai augo: nuo 377 mokinių pirmaisiais metais iki 750 – 2004-aisiais. Vėliau šis mokinių skaičius stabiliai laikėsi, o mokinių didėjimas buvo sąmoningai ribojamas norint išsaugoti erdves, reikalingas kokybiškam mokymo procesui.

Gimnazijos mokiniai sėkmingai dalyvauja Kauno rajono ir respublikos olimpiadose, konkursuose ir varžybose – kiekvienais metais yra tarp laimėjusių daugiausiai prizinių vietų. Gražiais pasiekimais gali džiaugti sportininkai, meno kolektyvai.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos abiturientė Gabrielė Ivanovaitė, pasaulinėje mokinių geografijos olimpiadoje laimėjusi sidabro medalį, šiuo metu mokslus kremta Didžiojoje Britanijoje. 

Geriausiai geografijos dalyką išmanančių mokinių komanda iš Lietuvos dalyvavo XI-toje pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Šioje komandoje Lietuvai, Kauno rajonui ir Garliavos Juozo Lukšos gimnazijai atstovavo ir G. Ivanovaitė.

Kelias į pasaulinį olimpą Gabrielei prasidėjo Kauno rajone, skinant pergales rajoninėse ir respublikinėse įvairių mokomųjų dalykų olimpiadose, konkursuose. Ypač sėkmingi Gabrielei buvo pastarieji ketveri metai. Kasmet ji buvo siunčiama atstovauti Kauno rajoną respublikinėse įvairių dalykų mokinių olimpiadose ir konkursuose.

2011 m. XXIII Lietuvos mokinių geografijos olimpiadoje mergina iškovojo aukso medalį ir gavo I-ojo laipsnio diplomą. 2012 m. XII-ame nacionaliniame Česlovo Kudabos geografijos konkurse laimėjo I vietą dešimtų klasių grupėje. Ypač sėkmingi gimnazistei buvo 2013-ieji. Tais metais bronzos medalius ir III-jo laipsnio diplomus ji iškovojo XXV respublikos geografijos ir XX Lietuvos mokinių rusų (užsienio) kalbos olimpiadoje, o Lietuvos mokinių anglų kalbos olimpiadoje už gerus rezultatus buvo apdovanota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos pagyrimo raštu.

Tačiau labiausiai įsimintini tapo 2014 metai. Sėkmingai pasirodžiusi Kauno rajono mokinių geografijos olimpiadoje, Gabrielė surinko ir net viršino nustatytą taškų sumą, kuri laidavo jai teisę dalyvauti respublikinėje geografijos olimpiadoje. Šioje olimpiadoje Gabrielę Ivanovaitę vėl lydėjo sėkmė – ji vėl iškovojo bronzos medalį ir III laipsnio diplomą.

Užėmusi prizinę vietą, drauge su kitais penkiolika respublikinės olimpiados medalininkų, gavo teisę dalyvauti atrankoje į tarptautinę geografijos olimpiadą. Po naujų ir intensyvių žinių patikrinimų, pavyko įveikti aukštą geografijos teorinių ir praktinių žinių kartelę ir tapti Lietuvos komandos nare. 

XI-ta pasaulinė geografijos olimpiada vyko 2014 m. rugpjūčio 12-18 dienomis Krokuvoje (Lenkija). Į olimpiadą atvyko 144 mokiniai iš 36 šalių (Australijos, Meksikos, JAV, Japonijos, Naujosios Zelandijos, Nigerijos, Kinijos bei daugelio Europos valstybių). Jos dalyviai turėjo atlikti trijų rūšių užduotis: vaizdinį testą, praktinę užduotį gamtoje (fieldwork) ir teorinę užduotį.  

Mūsų respublikos mokinių komandai vadovavo geografas, Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas Rytas Šalna bei Vilniaus Abraomo Kulviečio geografijos mokytojas Mantas Šiumeta.

Lietuvos atstovai iškovojo du medalius: G. Ivanovaitė – sidabro, Agnė Semėnaitė iš Vilniaus licėjaus – aukso. 

Tai jau ne pirmas Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ugdytinių laimėjimas pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Prieš aštuonerius metus (2006) tokioje pat olimpiadoje, kuri tuo metu vyko Australijoje, bronzos medalį ir III laipsnio diplomą iškovojo šios gimnazijos ugdytinis Giedrius Dabašinskas. Abu šiuos mokinius mokė geografijos mokytoja – ekspertė Zita Talutienė. Mokytoja Z. Talutienė yra pelniusi Kauno rajono „Metų mokytojo“ nominaciją, ne kartą apdovanota Kauno rajono savivaldybės bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštais.

Šiuo metu buvusi Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos abiturienė G. Ivanovaitė studijuoja Didžiojoje Britanijoje Esekso universitete (University of Essex) ispanų kalbą, lingvistiką ir anglų pedagogiką.