Sakoma, trečias kartas nemeluoja, tačiau būna išimčių. Taip atsitiko ir su Tautos istorinės atminties įstatymo projektu. Parlamentarams jis siūlomas nuo 2012-ųjų, pateiktos trys projekto redakcijos, bet šią savaitę jis dar kartą grąžintas iniciatoriams tobulinti. Šie guodžiasi bent tuo, kad įstatymas nebuvo atmestas.
Tautos istorinės atminties įstatyme rašoma, kad jo tikslas įprasminti istorinį paveldą, formuoti valstybės istorijos politiką, nustatyti tautos istorinės atminties objektą. Kitaip tariant – įstatymu norima numatyti, kaip valstybės mastu minėti istorines šventes, kaip įprasminti istorines datas.
Siūloma įkurti ir Tautos istorinės atminties tarybą, kuri ne tik skatintų diskusijas istorijos politikos klausimais, bet ir pateiktų savo ekspertų išvadas apie jubiliejinių metų, švenčių iniciatyvas, organizuotų paminėjimų programas.
Taryba kelia nepasitikėjimą įstatymo kritikams, esą gali taip atsitikti, kad tautos istorinė atmintis bus priklausoma nuo rinkimų rezultatų: kas valdys, tokie žmonės ir taryboje sėdės. Tuo metu įstatymo rėmėjai tikina, kad istorijos politikos būtinumas yra neabejotinas šių dienų geopolitikos ir informacinių karų kontekste, tai svarbu ne tik vidaus, bet ir užsienio politikai.
Seimo liberalai nepritaria Tautos istorinės atminties įstatymo projektui, o štai jų dažni sąjungininkai, konservatoriai, šįkart tapo oponentais. Pasak liberalės Dalios Kuodytės, tai, ką pradžioje deklaravo įstatymo iniciatoriai, skiriasi nuo to, kas parašyta paskutiniame įstatymo variante.
Kalbėta apie struktūros, kuri organizuotų atmintinų dienų, datų minėjimą, kūrimą. Dabar įstatymu, parlamentarės manymu, siekiama sukurti struktūrą, kuri formuotų ar įgyvendintų tautos istorinę politiką. O tai kelia baimę, kad gali būti susidurta su vieno ar kito istorinio fakto ignoravimu ar perdėtu iškėlimu.
„Ar čia yra istorinės atminties politika? Man atrodo, kad istorinės atminties politika arba istorinė atmintis yra žymiai platesni dalykai. Ir būtent istorikai nuogąstauja, kad šita taryba arba šiai tarybai gali kilti įvairiausių pagundų nurodinėti, imti vertinti istorikus, pasakyti, kuri istorinė tiesa yra teisingesnė“, – sako Seimo narė D. Kuodytė.
Tačiau opozicijos lyderis, konservatorius Andrius Kubilius atkerta, kad valstybės politika minint istorinius reiškinius, datas yra svarbi ugdant tautos mentalitetą. Politikas pastebi, jog yra valstybių, kurios istorinės atminties politikai skiria didelį dėmesį. Tiesa, vienos valstybės ją įgyvendindamos pabrėžia savo istorijos pasiekimus, pripažįsta klaidas, kitos – istorinę politiką naudoja propagandai.
„Galim pamatyti, kiek daug dėmesio istorijos politikai skiria ta pati Rusija, siekdama pateikti iškreiptą istorijos supratimą, siekdama sukelti abejonių dėl mūsų vienų ar kitų istorinių reiškinių, istorinių pasiekimų, tai čia valstybė neturi palikti žmonių visiškai tokiai asmeniniai savigynai“, – tvirtina opozicijos lyderis A. Kubilius.
Vienos nuomonės dėl Tautos istorinės atminties įstatymo neturi ir istorikai. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, per pastarąjį 25-metį Lietuvos istorijos politika nusistovėjo, todėl ką nors papildomai reglamentuoti nėra prasmės. Jo manymu, šio įstatymo esmė, tai ne vienos ar kitos istorinės datos minėjimas, bet konservatyvios visuomenės dalies noras labiau viską kontroliuoti.
„Tokio įstatymo priėmimas, man regis, liudytu mūsų sovietinę jungtį dabartinės Lietuvos su sovietine sistema, kada buvo norima kontroliuoti visas sritis, viską labai griežtai reglamentuoti ir formuoti visą visuomenę“, – teigia istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Istorikas sako, kad reglamentavus šią veiklą įstatymu, įkūrus Tautos istorinės atminties tarybą, mes parodytumėme, kad nepasitikime savo pilietine visuomene, kurios pagrindas – laisvo žmogaus atsakomybė, šiuo atveju – istorikų, kurie, pateikdami vieną ar kitą istorijos faktą, atsako už jo naudojimą ar interpretaciją. Be to, A. Kasparavičius įžvelgia ir pavojų, nes visuomeninė taryba būtų pernelyg priklausoma nuo politinių vėjų, kurių kryptis kinta po kiekvienų rinkimų.
„Pagal dabar egzistuojantį projektą Tautos atminties tarybą sudaro visa eilė funkcionierių, kurie yra keičiami po eilinių Seimo rinkimų, tai tokiu atveju mes tarsi koreguotumėme savo istorinę atmintį [pagal tai], ar ateitų į valdžią viena ideologinė politinė jėga, ar kita“, – tikina istorikas.
Tuo metu karo istorikas Valdas Rakutis sveikina tokią idėją. Esą priėmus Tautos istorinės atminties įstatymą, būtų įvesta tam tikra tvarka svarbioje valstybės reguliavimo srityje – tai leistų ne tik formuoti valstybės istorijos politiką, bet ir reaguoti į iškylančius iššūkius. Pavyzdžiui, dabar nesutariama dėl Žaliojo tilto skulptūrų – nuimti ar palikti jas, o Tautos istorinės atminties taryba ir galėtų tarti galutinį žodį.
„Labiausiai apsidžiaugs mokyklos, nes ko labai trūko mokykloms – aiškios valstybinės koncepsijos, kaip reikia pateikti, na, mūsų istoriją. Žinot, toje istorijoje visko yra, ir kada kiekviename vadovėlyje rašoma kitaip, tai tas mokinys, prisikaitęs visokių dalykų, nežino, kaip vertinti ir tiesiog atsiriboja“, – aiškina Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius, istorikas prof. dr. V. Rakutis.
Pasak V. Rakučio, panaši taryba, tik su didesniais įgaliojimais, veikia Lenkijoje, čia ji prisideda ir prie kovos su informaciniais karais.
„Tiesa sakant, tų informacinių karų prevencijos, kai žmogui mokykloje yra suformuojami aiškūs pamatai, tai jam tada nebaisūs visokie netikri fakteliai arba pseudofakteliai“, – sako V. Rakutis.
Jis įsitikinęs, kad visuomeninė taryba tikrai nenurodinėtų istorikams, kokius įvykius pabrėžti, o kokius apdairiai pamiršti. Šio įstatymo labiau reikia paprastiems piliečiams, kad būtų užtikrintas istorijos tęstinumas, o esant reikalui, reaguojama ir į naujus įvykius. Tiesa, to dar teks palaukti, kol ne vienus metus tobulinamas įstatymas vėl grįš į Seimo salę.
