Pasitikrino jėgas
Š.Mockus ir Foksas surinko daugiausia taškų prieš mėnesį Kauno mieste ir rajone tris dienas vykusioje pareigūnų, dirbančių su tarnybiniais šunimis, daugiakovėje.
Parodomojoje programoje, kurią teko stebėti, duetas išdarinėjo tokius dalykus, kad atrodė, jog jie skaito vienas kito mintis, – abu judėjo identiškai, nors pareigūno judesiai buvo ir lėti, ir staigūs. Vienas kito supratimas, tarpusavio ryšys, pajautimas be žodžių – labai svarbi jų darbo dalis.
Dalyviai šiame turnyre rungėsi apsaugos, šuns valdymo, sekimo žmogaus kvapo pėdsakų taku ir žmogaus paieškos rungtyse. Paieškos vyko miškingose Kauno apylinkėse, kokiose dažniausiai žmonės ir pasiklysta. Paieškos vyko ir mieste, kai teko sekti įtariamųjų pėdsakais. Vienoje rungčių šunims teko ir plaukti, o tada pulti vadinamąjį įtariamąjį.
Išskyrus plaukimą, visa kita Fokso ir Š.Mockaus kasdienybė, į kurią dar įeina ir narkotinių medžiagų paieška.
Partneriai: Foksas ir Š.Mockus – neišskiriami. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Kartu visą parą
Š.Mockus su Foksu beveik nesiskiria. „Darbe kartu, namie kartu. Dar tarnauju kariuomenėje. Kai išvažiuoju į karines pratybas, šunį palieku namie. Ko gero, tik tada būname atskirai“, – pastebėjo pareigūnas ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų Trakų kuopos atstovas. Šioms pajėgoms vyras priklauso dvejus metus.
Policijoje jis taip pat dar ne senbuvis, kaip ir keturkojis porininkas. 3,5 metų Foksas – pradedantysis pareigūnas.
Š.Mockus pasakojo, kad parengti šunį darbui trunka 2–2,5 metų. „Realiai ką tik pradėjome normaliai dirbti, bet jis jau yra išgelbėjęs žmonių“, – pasakojo vilnietis.
Pagrindinė šios poros tarnybinė užduotis yra patruliuoti mieste. Foksas yra apmokytas pėdsekystės, žmonių, narkotikų paieškos. „Šias funkcijas dažniausiai ir atliekame. Įsijungiame, kai žmonės pasiklysta miškuose, pabėga iš įvykio vietos“, – vardijo nugalėtojas.
Fokso specializacija – narkotikų paieška. Geriausiai jam sekasi atskirti augalines narkotines medžiagas, nes jų kvapas labiau sklinda. Sunkiau užuosti sintetinius narkotikus, bet randa ir juos.
Kaip susikalba?
„Oi, jam dar daug ko reikia išmokti, – apie keturkojį kolegą kalbėjo kinologas. – Ne taip seniai baigėme pagrindinį rengimą, kurį sudaro pėdsekystė, žmogaus paieška, apsauga ir bendras paklusnumas, o paskui dar įgijome specializaciją – narkotinių medžiagų ir jų dalių paieška.“
Įdomiausia bendra veikla su Foksu Š.Mockui yra mokytis naujų dalykų, stebėti šuns reakcijas, kaip jis supranta naujus nurodymus.
Jeigu bent kiek nusileisiu Foksui, šuo supras, kad per tam tikrą vietą galės mane paspausti, ir pradės tuo manipuliuoti.
„Bandau geriau suprasti, kaip galiu efektyviausiai išaiškinti naujus dalykus. Smagiausias momentas, kai jis supranta, ko iš jo noriu, kai pasiekiame rezultatą“, – teigė pareigūnas.
Ne visada pavyksta žmogui išaiškinti, ko iš jo tikimasi, o kaip susikalbėti su šunimi? Pamatęs, kad šuo nesupranta, visą procesą išdalija į mažesnius etapus. „Vienam kitą supratus, daug kartų kartojame, kad susiformuotų refleksas, paskui po truputį dirbame toliau“, – eigą aiškino Š.Mockus.
Šuns mokymas vyksta taip: geri veiksmai skatinami, o į blogus veiksmus reaguojama taip, kad jie šuniui neduotų jokios naudos. Todėl šuo savanaudiškai kartoja tuos veiksmus, iš kurių gauna naudos.
„Kartais tenka laukti ir 10–15 min., kol pasiūlys gerą veiksmą, kad galėtum užfiksuoti, kad suprastų, ko iš jo norėjau. Foksas kartais daro visiškai kitaip, nei man reikia, bet negalima už tai bausti. Tik skatinti sulaukus veiksmo, kokio nori. Sulaukęs paskatinimo, šuo pradeda tą veiksmą kartoti“, – aiškino pareigūnas.
Pirmieji savininkai atsisakė
Fokso kelias iki policijos – netradicinis. „Ne aš jį išsirinkau, o jis mane. Ateidamas į policiją žinojau, kad noriu dirbti su šios veislės – belgų aviganių malinua – šunimis. Jie yra vieni aktyviausių. Turi daug noro, bet tai reiškia, kad su jais yra labai sunku. Per didelį jų norą išlenda ir didelė agresija. Juos sunku suvaldyti. Būna, kad jie ir šeimininkus nustelbia“, – pasakojo Š.Mockus.
Instruktorius ir vadovas bandė perkalbėti, patarė pagalvoti. „Ši veislė skirta tikrai ne kiekvienam, bet vis tiek norėjau. Sau kaip iššūkį pasiėmiau ir nesigailiu“, – sakė pareigūnas.
Foksas pas jį atsirado ne toks jau mažas – penkių su puse mėnesių, nors į tarnybą keturkojai paprastai atkeliauja perpus jaunesni (dviejų trijų mėnesių). Jis iš pradžių augo šeimoje, kuri mažylį įsigijo iš veisėjų.
Šeima šuns netrukus atsisakė, nes dar būdamas mažiukas pradėjo diktuoti savo sąlygas. Ne kartą piktai grybštelėjo šeimininkų vaikui. Pareigūno manymu, Foksas kandžiojosi iš jaunatviško pasiutimo, bet tėvai nebenorėjo rizikuoti.
Mokėsi abu
„Šeima nebegalėjo su juo susitvarkyti ir kreipėsi į žinovus, gal šie žino, kas norėtų tokį šunį auginti ir galėtų jį suvaldyti. Mano kolega Foksą pasiėmė kelioms savaitėms pas save. Pažiūrėjo, kad jis visai geras šuo, tarnybai tinkantis, instinktai stiprūs, turi savo charakterį. Mums reikia tokio pasiutimo, tiesiog energiją reikia nukreipti tinkama linkme. Pasiūlė man“, – pasakojo Š.Mockus, tuo metu pradėjęs darbą policijoje, dairęsis kaip tik tokios veislės ir dar neturėjęs tarnybinio šuns.
Per policijos testavimą Foksas sugebėjo vienai instruktorei iki kraujo įkąsti į ranką. „Toks elgesys yra suvaldomas“, – sakė kinologas.
Asmeninė jo pažintis su šiuo aviganiu prasidėjo nuo patirties, kad palietus šuns galinę dalį, šis atsisukdavo ir medžiodavo ranką. Spėja, kad Foksas taip elgėsi todėl, jog ankstesni šeimininkai jį auklėjo senais būdais, galbūt mušdami. Tokią reakciją pavyko išgyvendinti per kelias savaites.
Šuo padėjo atrasti ir jo paties silpnesnių vietų. Dar nebaigus pastabos, kad tikriausiai prireikė begalinės kantrybės dresuojant Foksą, Š.Mockus pradėjo juoktis: „Tikrai taip, patikėkit! Anksčiau galvojau, kad esu ganėtinai ramus, bet Foksas parodė, kad ir mano kantrybė turi limitus.“ Tad mokėsi abu. Mokydamas augintinį mokėsi ir pats labiau save valdyti.
Gabūs manipuliatoriai
„Aišku, būdamas jaunesnis jis ne kartą bandė mane tikrinti. Ir dabar kartais tai daro“, – šyptelėjo Š.Mockus. Jis pats turi laikytis savo taisyklių, kitaip perniek nueis visos pastangos.
„Jeigu bent kiek nusileisiu Foksui, šuo supras, kur gali mane paspausti, ir pradės tuo manipuliuoti. Yra toks mūsų tarpusavio susitarimas: jeigu jis nori sau naudos, visų pirma jis turi būti naudingas man. Taip išugdomas geras tarpusavio ryšys ir bendradarbiavimas“, – pastebėjo pašnekovas ir priminė, kad dresūra, darbas policijoje ir varžybos Foksui yra tarsi žaidimas, didelė pramoga, o efektyviausios skatinimo priemonės – maistas ir žaislas.
Kartu: įdomiausia bendra veikla – mokytis naujų dalykų. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Pažinties pradžioje buvo ir sudėtingesnių situacijų. „Pavyzdžiui, paauglystėje jis kartą užgulė žaislą. Man bandant atimti, ėmė urgzti. Žinojau, kad jeigu atsitrauksiu, tai pradės kartotis dažnai. Ėmiau žaislą. Įkando į ranką. Tada mes su juo išsiaiškinome ir nuo to laiko agresijos man neberodė“, – pasakojo kinologas.
Kaip tada su Foksu išsiaiškino? „Vyriškai, – nusijuokė pašnekovas. – Daug ką lemia intonacija. Natūraliai supykdamas, pakeldamas balsą, atimdamas žaislą, paskui nerodydamas jam dėmesio parodžiau, kad jam toks jo elgesys neapsimoka.“
Kitą kartą, kai nutiko panaši situacija, Foksas žaislą jau leido paimti be jokio urzgimo. „Tada jam daviau ir ėdalo, ir žaislą, ir juto mano gerą emociją. Suprato, kad toks elgesys jam naudingesnis ir jis visada rinksis tokį elgesį, kuris man naudingas, nes tada abu laimime“, – apie šunų elgsenos subtilybes kalbėjo Š.Mockus.
Augintiniai – labai gabūs manipuliatoriai. „Matau ir kai kurių kolegų, ir kitų žmonių pavyzdžių, kai iš didelės meilės šuniui, iš noro jį palepinti, keturkojis pradeda tuo manipuliuoti. Pavyzdžiui, matydami, kad šuo nebeėda sauso ėdalo, kai kurie savininkai iš karto svarsto, kad reikia jam duoti ko nors skaniau. Gavęs skaniau, ima manipuliuoti ir sauso ėdalo toliau vengia, neėda pusdienį, tada savininkas pasiduoda spaudimui ir įdeda mėsos. Ir taip pasaka be galo“, – perspėjo pareigūnas.
Reikia pasitikėti
Š.Mockaus patirtis parodė, kad visada reikia pasitikėti tarnybiniu šunimi, nors kartais ir atrodo, kad dirbdamas jis elgiasi ne taip, kaip teorija numato. Pavyzdžiui, sekdamas pėdsakais šuo turėtų tempti pavadį. Tai ženklas, kad užuodžia ieškomo subjekto kvapą.
„Visai neseniai, šeštadienį, naktį ieškojome iš namų į mišką nusižudyti išėjusios moters. Foksas nuo pat kiemo užuodė kvapą, bėga, bet atrodo, kad tiesiog bimbinėja: netempia pavadžio, net neuosto. Bandžiau koreguoti, bet jis vėl bimbinėja. Galvoju, tiek to, eisiu paskui tave. Po 1,5 km priėjome apleistą namą, o name radome ieškotą moterį“, – vienu iš paieškos epizodų pasidalijo pareigūnas.
Įsimintinų istorijų – daugybė, nes kiekviena svarbi, susijusi su žmonių saugumu, sveikata, gyvybe. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų Fokso išgelbėtų žmonių – mažas berniukas.
„Prieš dvejus metus ieškojome netoli autostrados iš automobilio dingusio vaiko. Mama sustojo, nuėjo pauogauti, abu vaikus palikusi automobilyje. Grįžta – vieno vaiko nėra, o už pievos – autostrada. Foksas tada dar buvo labai jaunas, dar tik ruošiamas pėdsekystei. Į paieškas įsijungėme ir mes. Nuo automobilio ėjome į mišką, matau, kad šuo visiškai nesidomi. Grįžome atgal. Ėjome pamiške, pamiške, apie 2 km, kol pamatėme toli pievoje vaikščiojantį vaiką. Jei jis būtų išėjęs į autostradą, nežinia, kuo viskas būtų baigęsi“, – sėkminga paieška džiaugėsi vyras.
Klaidiname patys
Foksas didelių išdaigų namuose nėra iškrėtęs. Būdamas mažas namie porą daiktų yra sugriaužęs, o kartą vežamas automobilyje išgriaužė atraminę pagalvėlę. „Jis nėra toks šuo, kuris viską aplink naikintų, nors šiai veislei tai labai būdinga. Manau, kad tai dresūros ir režimo klausimas“, – įsitikinęs Š.Mockus.
Jis vardijo, kad pagrindinės keturkojų savininkų klaidos – klaidingai interpretuojamas šuns elgesys ir siunčiami klaidingi mūsų pačių signalai. Kartais sakome viena, bet kūno elgesys byloja priešingą informaciją.
„Jeigu šuo agresyviai reaguoja į kitus šunis arba nori su jais žaisti, tampydami pavadėlį, rėkdami „baik, ateik pas mane“ siunčiame signalą, kad jums baisu. Rėkimu palaikote šuns agresiją. Tai reiškia: daryk taip toliau, apgink mane. Norime sustabdyti, bet kūno kalba jį tik skatinate pulti“, – aiškino Š.Mockus.
Ką daryti? Pasak pareigūno, jeigu norime, kad šuo nereaguotų, visų pirma, turime patys nereaguoti, išlikti labai ramūs.
„Ėjome, pamatėme kitą šunį, mano šuo pradėjo reaguoti, sustoju, nieko nedarau. Vien savo kūno kalba nusiunčiu ženklą, kad man nelabai svarbu, ką jis ten pamatė. Labai ramiai vieną kartą pakviečiu savo šunį. Jeigu jis nereaguoja, laikydamas pavadėlį atsuku nugarą ir einu priešinga kryptimi – nuo šuns, kurį puola mano šuo. Mano šuo atsisukęs pamato, kad jo šeimininkas atsisuko nugara į pavojų. Jeigu šuo klauso, atbėga, reikia duoti jam ėdalo. Tai antras ženklas, kad viskas gerai. Šeimininkas užima burną, vadinasi nereikės gintis, loti, rodyti dantų. Poroje lyderis turi būti žmogus, ne šuo“, – teigė Š.Mockus.
Asmeninio archyvo nuotr.
Namuose – penkiese
Pašnekovas pasakojo, kad šunis mylėjo nuo vaikystės, bet iki darbo su jais vedė banguota trajektorija: verslo organizavimo studijos, darbas nekilnojamojo turto srityje, kariuomenė, kinologija, Policijos mokykla ir tada jau kinologo darbas.
Su šiuo darbu atėjo ir meilė. „Suvedė keliai“, – nusišypsojo Š.Mockus. Sužadėtinė Ina – taip pat pareigūnė kinologė, turi du šunis. „Susibendravome, nors viename ekipaže retai teko dirbti“, – pasakojo pašnekovas.
Kartu ėmė leisti vis daugiau laisvalaikio. Kaip sutarė jų augintiniai? Vienas į kitą iš pradžių reagavo atsargiai, bet paskui jau ir žaisdavo kartu. Pernai vienas Inos šunų nudvėsė. Namuose atsirado mažiukas šuo. Foksas jam kaip vyresnysis brolis, šyptelėjo Š.Mockus.
Kaip atrodo bendras visų jų laisvalaikis? „Ganėtinai sunku dviese išeiti su trimis šunimis. Namie būna, kad ir visus paleidžiame. Visi žino savo vietą, turi savo taisykles. Jos būtinos. Kol kas gyvename dviejų kambarių bute. Visi trys šunys – patinai. Man problemų nekyla. Kai žmonės turi du šunis ir jau vau, kas ten namuose dedasi, vadinasi, problema yra ne šunys, o šeimininkas. Mes formuojame augintinius ir jų elgesį“, – akcentavo pašnekovas.
Foksas žino, kad jeigu yra namie – jam poilsis. „Namie nieko neveikiame, tik poilsiaujame. Jeigu norime dirbti, kažką aktyviai daryti, einame į lauką. Taip darau dėl to, kad nesuformuočiau šuniui įpročio, kad namai yra pramogų parkas“, – šyptelėjo Š.Mockus.
Ir čia pat priduria: nėra ko stebėtis, kad šuo siaubia namus, nes patys to išmokome. „Neretai labai nesąžiningai elgiamės. Jeigu vakar šuniui leidau ant lovos, o šiandien jau draudžiu – šuo to nesupras. Arba galima ant lovos, arba ne“, – kalbėjo kinologas.
Beje, Foksas namuose moka užgesinti šviesą, atnešti vandens buteliuką, bet tai tik keli dresūros elementai, nesusiję su įgūdžių, reikalingų tarnybai, lavinimu.
Nepaisant griežtos dienotvarkės, Foksas ir kiti namų šunys yra tarsi šeimos nariai. Tad ir šiemet bus rengiama bendra visų penkių kalėdinė fotosesija prie eglutės.
