Žmonės stebėjo reginį užgniaužę kvapą, ne tik todėl, kad baiminosi dėl ant 25 metrų aukščio laivų statyklos elingo vartų pakibusių šokėjų saugumo, bet ir dėl stulbinamų vaizdo projekcijų, baleto šokėjų judesių ir muzikos garsų vienovės.

Šokėjai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas yra vieninteliai Lietuvoje įvaldę vertikalaus šokio techniką. Tik todėl, kad uostamiestis turi šiuos du ypatingus šokėjus, buvo įmanoma realizuoti šį ypatingą projektą.

Nuostabi galimybė žiūrovams pabuvoti ten, kur gimsta laivai, ir tokioje erdvėje stebėti meno reiškinį atsirado tik „Vakarų Baltijos laivų statyklos“ vadovams įsileidus šį projektą į savo erdves.

Liaudies daina, merginos tautiniais rūbais buvo bene realistiškiausia pasirodymo dalykai.

Visa kita – ir tekstas, ir vaizdai, ir muzika, ir juo labiau pakibusių ant lynų artistų šokis – buvo abstrakcijos, verčiančios kiekvieną žiūrovą savaip suprasti autorių sumanymą.

Ištraukos iš moksleivių rašinių apie Vydūną vieniems pasirodė prasmingais žodžiais apie šią asmenybę, kitiems demonstravo, kad paaugliai yra pernelyg jauni suprasti šios asmenybės gelmę.

Suprasti, kuri reginio galis padarė žiūrovams didžiausią įspūdį nebuvo sunku, nes būtent tada virš galvų pakilo telefonai, fiksavę vaizdus. Kai šokėjai virto vaizdo projekcijos akių lėliukėmis, mobiliųjų įrenginių matėsi daugiausiai.

„Giedanti Vydūno upė“ skirta 150-osioms Vydūno gimimo metinėms ir Lietuvos šimtmečiui. Simboliškai pasirinkę upės motyvą, pasirodymo kūrėjai Vydūno asmenybę, jo kūrybą ir filosofiją perkėlė į kitą, laikui nepavaldžią dimensiją, tarsi vaikščiotų kūrybos laiko vertikalėje.

Susirinkusi minia dėkojo dangui už ramų, šiltą vakarą, prie marių buvo neįprastai šilta. Didžiuliame elinge galėjo tilpti iki tūkstančio žiūrovų. Ko gero, taip ir buvo, nes tą patį vakarą, 21 val., surengtas dar vienas spektaklis.

Skirstydamiesi žiūrovai aptarinėjo iki šiol nematytą reginį. Jį sunku palyginti su kartu su olandų trupe „Bencha Theatre" 2017 m. sukurtą ir ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fasado parodytą vertikalaus šokio spektaklį „Kalbantis bokštas“. Daugelis jau buvo girdėję apie projekto sumanytojos Kristinos Norvilės svajonę sukurti vertikalųjį šokį ant aukščiausi Klaipėdos kamino.

Tokie reginiai, kaip parodytas šeštadienį klaipėdiečius verčia jaustis tikrais europiečiais, gyvenančiais ne provincijoje, o įvairių menų kupiname uostamiestyje.

Ką nors panašaus Lietuvoje, vargu ar galima pamatyti. Kur kas mažesniame 17 metrų aukštyje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjai drauge su olandais šoko pernai. Esama slaptos minties kitais metais panašų šokį sukurti ant aukščiausio uostamiesčio statinio – 87 metrų aukščio kamino.

Šį savaitgalį klaipėdiečiai ir miesto svečiai turės unikalią galimybę patekti į „Vakarų Baltijos laivų statyklą“ (Pilies g. 8), kur bus rodomas neįprastas vertikalaus šokio spektaklis „Giedanti Vydūno upė“, skirtas Vydūno 150-osioms gimimo metinėms.

Spektaklio metu bus daug improvizuojama. Gros tikras orkestras, kurio atliekama muzika bus derinama su įrašais. Milžiniški elingo vartai virs šokių scena ir vaizdo projekcijų ekranu vienu metu.

Spektaklio atlikėjai Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas nėra vertikaliųjų šokių naujokai, tad klausinėjami apie aukščio baimę juokauja. Tiesa, tuo metu, kai jie kasdien lipdavo ant vartų ir pustrečios savaitės repetuodavo, baigiamame statyti laive dirbę darbininkai sustingdavo iš nuostabos.

Pasiūlymas įsileisti menininkus į laivų statyklą nustebino bendrovės „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės generalinį direktorių Arnoldą Šileiką. Jis šią mintį išgirdo iš miesto mero Vytauto Grubliausko.

Drąsų eksperimentą galės vienu metu stebėti apie tūkstantis žiūrovų, bilietų kainos neturėtų išgąsdinti, už galimybę pamatyti kiek trupiau nei pusvalandį trunkantį unikalų spektaklį prašoma sumokėti penkis eurus.

Scenarijaus autorė Sondra Simana kūrė spektaklį apibendrindama Vydūno veiklą, moteris čia – ir dvasia, ir laumė, ir motina, vyras – pats Vydūnas. Autorė kūrė scenarijų prisimindama paties Vydūno veikalus, kurie turėtų būti rodomi didelėse erdvėse, su vaizdo projekcijomis ir daugybe simbolių.

Žiūrovai pamatys vientisą kūrinį, kurį autorė sąlygiškai suskirstė į keturias dalis.

Prieš metus ant Muzikinio teatro fasado pristačiusi vertikalaus šokio spektaklį "Kalbantis bokštas", ambicinga moteris tapo šio žanro pradininke Lietuvoje. Spalio 6 d. "Vakarų Baltijos laivų statyklos" angare Klaipėdai ir visai Lietuvai ji drauge su šokėju Aurelijumi Liškausku parodys jau antrąjį savo darbą – vertikalaus šokio spektaklį "Giedanti Vydūno upė".

– Inga, kaip apibūdintumėte vertikalų šokį? Kokia tai meno forma?

– Tai šokis dideliame aukštyje, esant nesvarumo būsenai. Užsienyje kolegos šoka naudodami vinčus – krano principo mechanizmus. Jie žmogų kilnoja automatiškai, 4 m/s greičiu, atlikėjui belieka susitelkti į choreografiją. Mūsų turima įranga paprastesnė, naudojame virves, apraišus ir karabinus, o aukštį reguliuojame rankiniu būdu. Vertikalus šokis gali būti rodomas ant bet kurio aukšto pastato "nešančios" sienos, tvirtinantis ant metalinių sijų.

– Esate šio žanro pradininkė Lietuvoje. Ar pamenate, kaip gimė mintis puantus atidėti į šalį ir juostis virvėmis?

– Kai dirbant Klaipėdos muzikiniame teatre prasidėjo kalbos apie teatro uždarymą rekonstrukcijai, pamaniau, jog būtų gražu ir simboliška suorganizuoti renginį, kuriame atlikėjai, šokėjai, išeitų iš scenos į išorę. Pirmoji šia idėja patikėjo anuomet teatre dirbusi kolegė Kristina Norvilė. Ji padėjo surasti olandų trupę "Bencha Theater", apmokiusią mus ir padėjusią kurti "Kalbantį bokštą". Tą projektą įgyvendinome bendrai su Klaipėdos muzikiniu teatru. Tuo tarpu "Giedanti Vydūno upė" jau yra savarankiškas šokių mokyklos "Coda" produktas. Reikia pripažinti, kad olandai pradžioje buvo skeptiški, nesitikėjo, jog taip gerai ir greitai įsisavinsime medžiagą. Didelė motyvacija judėti pirmyn buvo jų kvietimas kartu vykti gastrolių į Indiją.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti vertikalaus šokio atlikėjams, kokių taisyklių laikytis?

– Pirmiausia būtinas profesionalus šokėjo, gimnasto ar oro akrobato pasirengimas. Egzistuoja tam tikros taisyklės: nesvarumo būsenoje negalima kabėti ilgiau nei valandą, nes susispaudžia organai, sutrinka kraujotaka ir ima trūkti deguonies. Dažnu atveju ilgiau pabuvus vertikalioje padėtyje jaučiu galvos skausmą, Aurelijus – nugaros. Fiziniai pojūčiai labai skirtingi. Saugumas čia labai svarbus, bet ir ekstremalumo, žinoma, daug. Šiame mene negalima klysti arba patingėti, nes pasekmės – labai skaudžios. Psichologiniu požiūriu pirmiausia tenka nugalėti aukščio baimę, reikalinga didelė savitaiga. Dauguma galvoja, jog mes nebijome, esame bepročiai. Iš tiesų, kaskart, pasikabinusi ore, bijau. Mintyse prabėga įvairūs scenarijai. Tačiau po kiekvienos ilgesnės pertraukos pasiilgstu to nesvarumo jausmo, šokio ore.

– "Kalbantį bokštą" šokote 17 m aukštyje, "Giedanti Vydūno upė" keliasi į 25 m. Antrajam projektui sąmoningai ieškojote aukštesnio pastato?

– Tiesą sakant, į aukštį nesiorientavome. Mūsų didžiausias noras buvo sukurti "Kalbančio bokšto" tęsinį. Ieškojome temų, kurios būtų įdomios, aktualios, filosofiškos. Greta Lietuvos šimtmečio kita šiais metais svarbi data – 150-osios Vydūno gimimo metinės. Pradėję analizuoti šaltinius apie šią asmenybę, buvome sužavėti. "Giedanti Vydūno upė" sujungs praeitį, Vydūno kaip kūrėjo asmenybę ir nūdienos moksleivių žinias apie jį. Paties projekto idėjos autorė – K.Norvilė, ji vykdė moksleivių apklausas. Scenarijų šokio spektakliui parašė Sondra Simana, scenai jį adaptavo režisierė Rūta Bunikytė. Kadangi Vydūnas – asmenybė, jungianti kūrėją, menininką ir filosofą, šiame spektaklyje išreikšime jį plačiąja prasme, pasitelkę elektro etno muzikos motyvus (kompozitorius Kristijonas Lučinskas), gravitacijai nepavaldų vertikalų šokį, čia ir dabar kuriamus video vaizdus. Mūsų akimis Vydūnas – tai ne tik ryški Lietuvos literatūros asmenybė, bet ir individualus požiūris į gyvenimą, savita gyvenimo gravitacija.

– Dabar, kaip ir pirmajame savo projekte, šoki drauge su A.Liškausku. Kokios jo savybės, priežastys tai lėmė?

– "Kalbantis bokštas" buvo išskirtinis ir labai ryškus įvykis mūsų abiejų gyvenimuose. Pasitikėjimo savimi įkvėpė gastrolės Indijoje, pajutome "kaifą". Aurelijus turi daug drąsos, ant sienos jis kaip katė, aš – krištolinė vaza (juokiasi).

– Kaip gimė mintis naują projektą parodyti tokioje neįprastoje erdvėje, "Vakarų Baltijos laivų statyklos" angare, elinge?

– Iš pradžių norėjome antrąjį spektaklį kurti ir rodyti ant vieno iš miesto devynaukščių gyvenamųjų namų. Vėliau buvome priversti šios idėjos atsisakyti, nes projekto įgyvendinimas nusikėlė į rudens sezoną. Reikėjo uždaros, nuo nepalankių oro sąlygų apsaugotos erdvės. Neatsitiktinai šio projekto globėju tapo miesto meras Vytautas Grubliauskas, drauge su juo svarstėme įvairias tokiam projektui tinkamas lokacijas. Sustojome ties, mano manymu, gražiausiu variantu, grandiozine erdve pačioje miesto širdyje, į kurią įprastai nepatenka joks pašalinis žmogus. Norėtųsi ten padaryti dar ne vieną renginį.

– Ar po kelių dešimtmečių, praleistų teatre, nesijauti išdavusi klasikinio šokio?

– Klasika yra mano kojose, kasdien šokių mokykloje dirbu su vaikais. Vertikalų šokį matau kaip kilimą į kitą lygmenį, kur galiu savo klasikinio šokio galimybes derinti su naujais įgūdžiais, akrobatika. Dauguma šokėjų išėję į rentą jaučiasi seni, pavargę, praradę motyvaciją. Mintis teatre laukti pensijos manęs netenkino, norėjau šokti ir rasti tokią alternatyvą saviraiškai, kuri mane vežtų. Po stažuotės Olandijoje turiu svajonę pakeliauti po pasaulį, pamatyti kitų trupių pasirodymų, nuvykti pasitobulinti į JAV, kur ir gimė vertikalus šokis