– Kur dažniau būnate dabar?
– Turbūt daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje, nes čia mano kūrybinė studija. Aišku, būnu ir Kaune, nes jame gyvena mano mama. Kaunas nuo senų laikų man liko tokia ramybės oazė, mano vidiniai namai.
– Esate tikra menų mūza – šokate, vaidinate, dabar dar ir tapote. Kas jūs iš tiesų labiau – aktorė, šokėja ar tapytoja?
– Esu Giedrė. Aktorė, kūrėja, menininkė. Anglų kalboje yra toks geras žodis „artist“. Man jis tinka, nes, manau, yra kiek siauresnis už mūsų lietuvišką „menininkas“, kuris labai neapibrėžtas ir platus. Artistas, mano galva, kaip tik ir būtų tas žmogus, kuris įvairiausiomis formomis išreiškia save kūryboje. Net nenorėčiau savęs talpinti į kažkokius siaurus rėmus.
Šiuo metu galbūt manęs daugiau tapyboje, bet kas žino, kaip bus po mėnesio ar metų? Dirbant kino, teatro industrijoje ta darbų kreivė nuolat svyruoja, pasitaiko netrumpų pauzių tarp įvairių projektų. Esu viena iš tų menininkų, kurie jas mėgsta užpildyti kitomis veiklomis. Tiesiog negaliu sėdėti be darbo ir labai tikiu, kad tos veiklos viena kitą tiktai papildo.
Dedikacija: parodą „Kind of Blue“ Gabrielė skiria savo mylimam kūrėjui Miles’ui Davis’ui, kurio spalvinga asmenybe žavisi jau seniai ir kurio įrašų klausosi kurdama. / D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar per vieną iš tokių pauzių pajutote norą paimti į rankas teptuką?
– Būtent. Prieš šešerius metus, grįžusi iš Amerikos, kur studijavau aktorinį dramos mokykloje, gavau pagrindinį vaidmenį Raimondo Banionio filme „Purpurinis rūkas“. Paskui buvo ilga kūrybinė pauzė, nes nelabai kas mane Lietuvoje tada žinojo. Kai kurį laiką nebuvo jokių vaidmenų, kaip alternatyvi kūrybos priemonė mano gyvenime atsirado tapyba. Įdomu, kad nuo paprasto tapymo, vos ne žaidimo, pamažu viskas išaugo į gana rimtą užsiėmimą, kaip aš sakau, į dar vieną kūrybinį kelią, kuriuo eiti man gera ir įdomu.
– Pasirinkote abstrakcijų žanrą. Įdomu, nuo ko viskas prasideda – kaip gimsta pirmasis taškas ar linija?
– Pradžia būna įvairi. Dažnai, prieš pradėdama darbą, jau turiu viziją, apie ką jis galėtų kalbėti arba maždaug jau įsivaizduoju paveikslo struktūrą. Kartais tiesiog atsistoju prieš didelę baltą drobę ir leidžiu sau žaisti spalvomis – tomis, kurios pirmos ateina man į rankas. Niekada nespaudžiu savęs ir leidžiu sau save nustebinti. Todėl visada būna labai įdomu, į kokį galutinį rezultatą nuves pats procesas.
Kartais tiesiog atsistoju prieš didelę baltą drobę ir leidžiu sau žaisti spalvomis. Niekada nespaudžiu savęs ir leidžiu sau save nustebinti.
– Ar jūsų paveikslai turi pavadinimus? Dažnai menininkai palieka tai žiūrovo fantazijai...
– Vieni turi pavadinimus, kitus aš tik sunumeruoju, nors tai irgi yra savotiškas žymėjimas. Tarkim, darbų serija „Žaidimai. 1“, „Nežymėti Žaidimai. 2“ ir kiti.
Kai darbas jau baigtas, dažnai jis ir pats paaiškina, apie ką yra. Tapydama kartais nė nepagalvoju, kad viskas toje drobėje gali būti taip gilu… Tik matydama visumą imu suvokti, kad joje atsispindi ir daug dabartinių mano išgyvenimų, mano ir mano artimų žmonių aplinkos, netgi pasaulio socialinio fono. Tai stulbina.
Pati meninė išraiška, kol atsidūrė ant mano drobių, galbūt formavosi nejučia, daug metų gyvenant Niujorke, Los Andžele, kur to poparto yra nemažai. Spėju, kad dažnai lankantis meno galerijose, muziejuose, draugų kolekcininkų namuose mano pasąmonėje užsifiksavo būtent toks tapybos stilius. Maža to, aš ir pati labai mėgstu improvizaciją, ryškumą, kontrastus.
D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Mokykliniais metais Kaune lankėte muzikos mokyklą. Savo pirmąją paveikslų parodą pavadinote „Kind of Blue“. Peršasi mintis, kad ji kažkaip susijusi su muzika?
– Atspėjote. Man labai patinka Miles’o Davis’o muzika, o „Kind of Blue“ yra vienas iš mano mėgstamiausių įrašų, kurio dažnai klausausi kurdama. Žinau visą šio atlikėjo kūrybinį kelią. Mane be galo įkvepia jo neribotas talentas, drąsa, laisvė, gebėjimas improvizuoti. Šis žmogus baigė pačią garsiausią meno mokyklą Niujorke – „The Juilliard School“, be to, jis irgi tapė. Jam niekada negaliojo jokios normos ar taisyklės. Man tai be galo artima. Todėl šią parodą savotiškai dedikuoju savo mylimam kūrėjui ir sakau, kad muzika mano gyvenime glaudžiai susijusi su tapyba, kaip ir tapyba su aktoryste.
– Muziką šiandien vadinate stipriausia meno forma, labiausiai paliečiančia visų širdis. Buvote jai jautri nuo pat vaikystės?
– Kadangi nuo dvylikos metų lankiau šokius, augau žiūrėdama MTV kanalą, mane be galo įkvėpė amerikietiški vaizdo klipai. Daug laiko praleisdavau teatre, kur muzika susilieja su vaizdu. Mėgau žiūrėti filmus, kur muzika – garso takelis – atlieka itin svarbų vaidmenį.
Niekada nepamiršiu filmų „Amerikietiškos grožybės“ ar „Gladiatorius“, kuriuose ta muzika žiūrovą pakelia dar keliomis dimensijomis aukščiau nei vien tik vaizdas. Žodžiu, muzika mano gyvenime buvo visada. Vėliau susipažinau su daugybe muzikantų, atliekančių nuo elektroninės iki roko muzikos. Net pačiai keista, kad muzika taip glaudžiai įsipynė į mano gyvenimą. Beje, ir aktorinių studijų metais buvo privalomos vokalo pamokos. Jei balsą būčiau lavinusi nuo ankstyvos vaikystės, gal šiandien net dainuočiau scenoje?! Deja, šitos Dievo dovanos neturiu…
– Abejojate savo balsu? Jei pakviestų į kokį TV muzikinį projektą, ar dalyvautumėte?
– Gal ir sutikčiau dalyvauti, bet tektų labai stipriai padirbėti. Klausą turiu, bet balsą reikėtų gerokai palavinti (juokiasi).
– Kurį laiką šokote ir keliavote po pasaulį su grupe „Scooter“. Kaip vieną dieną atsidūrėte Amerikoje? Ar svajonė užgimė dar paauglystėje, bežiūrint MTV ir amerikietiškus vaizdo klipus?
– Beje, apie tai galvojau. Mėgau žiūrėti ne tik klipus, bet ir amerikietiškus filmus. Su kino režisierių Deivido Linčo, Tony Skoto ekrano darbais aš užaugau. Nežinau, kodėl, bet manęs visai nedomino prancūziški ar itališki filmai. Juos atradau vėliau.
Neseniai išgirdau dizainerio Tomo Fordo mintį, kad tai, ką mes pamatome būdami maži vaikai, įsirėžia į atmintį kaip absoliutus grožis, tobulybė, kurios paskui nesąmoningai siekiame visą gyvenimą. Turbūt ir man taip buvo? Ta amerikietiška kultūra tikrai stipriai įsirėžė man į smegenis. Ir dabar, grįžusi į Niujorką, aš jame jaučiuosi kaip namuose. Turiu daug draugų tiek Los Andžele, tiek Niujorke. Atvykusi galiu apsistoti pas juos. Draugai – pats nuostabiausias turtas, kurį užgyveni per patirtis, per sunkumus ir, jei moki branginti draugystę, visada juos turi.
D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Apie savo pastangas ir ne rožėmis klotą kelią į Holivudą esate išsitarusi: „Šimtas atrankų ir tik vienas mažas vaidmuo…“ Ar nekilo noro viską mesti?
– Manau, neteisinga stoti į aktorinį galvojant, kad bus kažkaip kitaip. Juk kad tapsi žvaigžde, tikimybė – 0,001 proc. Aktorinis žmogui turi būti pašaukimas. Nebent neturi jokių tabu, lipi per kitų galvas ir bet kokia kaina daraisi karjerą.
Jei tu myli sceną ir žinai, dėl ko tai darai, visas tas begalines atrankas priimi kaip duotybę. Kino pasaulyje, kai dirbi su užsienio atrankų režisieriais, gali dalyvauti jose nors ir kas dieną. Tai labai didelis ir varginantis darbas. Turi išmokti mintinai daug teksto, pats jį įrašyti, sumontuoti ir išsiųsti. Dažnai tau niekas net neatsako. Tačiau tu turi viltį, kad galbūt kažkada viena tokia atranka ims ir pakeis visą tavo gyvenimą! Kaip ir vienas vaidmuo teatre.
Jei jau ryžaisi būti aktoriumi, privalai nepasiduoti. Manau, ir tapyboje lygiai tas pats. Tapytojų bendruomenėje irgi veikia savi uždari ratai, į kuriuos nelengva patekti.
– Gal turite būdą, kaip priimti nesėkmes ir nenuleisti rankų?
– Iš pradžių tu viską priimi labai asmeniškai. Tau atrodo, kad tai tu negabus, tau nesiseka: gal per senas, per jaunas, per gražus ar kaip tik per negražus. Pradedi save plakti. Kuo daugiau plaki, tuo labiau krinta tavo savivertė. Todėl turi išmokti tų nesėkmių nepriimti asmeniškai, apie jas negalvoti kaip apie savo fiasko. Pati esu dirbusi tokiose atrankose ir žinau, kad dažnai ateina aktorius, kuris, rodos, yra be galo talentingas, bet konkrečiam vaidmeniui netinka. Kita vertus, gal tu jį prisiminsi kitam projektui. Šitaip reikia galvoti, šito mus mokė aktorių mokykloje.
Aišku, ilgai sėdėti be darbo labai sunku finansiškai, bet aš lengvai nepasiduodu. Jau nuo šešiolikos metų pradėjau dirbti šokėja, dalyvaudavau įvairiuose televizijos projektuose, išsilaikiau pati. Kai pradėjau koncertuoti su „Scooter“, pasitaupiusi netgi nusipirkau seną automobiliuką. Visada žinojau, kad niekas nieko man ant lėkštutės neatneš – ką susikursiu pati, tą ir turėsiu.
D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Tos minties vedama pati prodiusavote spektaklį „Žmogus iš Podolsko“ ir pati jame vaidinote policijos viršininkę?
– Pirkau teises į pjesę, samdžiau režisierių Oskarą Koršunovą, susikūriau sau vaidmenį. Iki pandemijos ir karo pradžios spektaklis sėkmingai buvo rodomas Lietuvoje ir užsienyje.
Tas pats ir su tapyba, su mano pirmąja paroda. Pati radau unikalią erdvę jai, pati dėliojau paveikslus. Aišku, prieš tai turėjau didelį draugų moralinį palaikymą, kurie skatino ir sakė: būtinai daryk. Tačiau neturėjau parodos kuratoriaus ar kūrybinio užnugario, neišėjo ir kritikų prisikviesti. Iš jų pozicijos buvo aišku, kad nelaiko manęs rimta menininke. Vis dėlto pasakiau sau, kad turiu nepasiduoti ir toliau daryti tai, kas brangu. Juk nė vienas nežinome, į ką mus Dievas veda.
Aktorystė – viena įdomiausių profesijų žemėje. Ji leidžia būti kuo tik nori: nuo studento iki arabų šeicho!
– Į ką remiatės pačią sunkiausią akimirką?
– Esu tikinti… Gyvenimas man niekada nebuvo labai lengvas. Galbūt ir pati pasirinkau eiti ne pačiu lengviausiu keliu. Užtai tikiu, kad kūryboje visos gyvenimo patirtys priduoda svorio, autentiškumo. Mes visi einame per savus išbandymus, o tai mus būtent ir padaro unikalius.
– Kai tapote grupės „Scooter“ šokėja, skraidyti tekdavo daug. Juokiatės, kad psichologijos bakalauro studijas pabaigėte oro uostuose. Ar gyvenime šios studijos padėjo?
– Mokiausi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dieniniame skyriuje, o skraidydavau paprastai savaitgaliais. Viską pavyko suderinti. Ar tos studijos davė naudos? Tikrai davė. Ypač tada, kai Amerikoje įstojau į aktorinį. Pirmus metus man daug ko nereikėjo skaityti, nes visą bihevioristinę ir kognityvinę psichologiją jau buvau perėjusi Lietuvoje. Tiek Sigmundas Freudas, tiek Carlas Gustavas Jungas jau sėdėjo mano kūno ląstelėse (juokiasi) ir tuo klausimu man buvo lengviau.
– Kodėl aktorystės studijas rinkotės Amerikoje, o ne vietinėje aktorių kalvėje – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA)?
– Norėjau stoti ir Lietuvoje, bet, jei gerai pamenu, nespėjau pasiruošti egzaminams. Kita vertus, bekeliaudama su „Scooter“ supratau, kad nenoriu likti Lietuvoje, kad man patiktų gyventi užsienyje. Intrigavo Niujorkas, norėjau daugiau iššūkių, daugiau naujų pažinčių. Norėjau gyventi įvykių centre, studijuoti su pačiais geriausiais mokytojais, kuriuos vaikystėje matydavau TV ekrane.
Ne visi žino faktą, kad grįžusi į Lietuvą aš dėsčiau kino vaidybą LMTA. Dalijausi su lietuvių studentais metodo vaidyba (method acting). Jos esmė – aktorius kuria personažą pritaikydamas patį natūraliausią savo buvimą tam tikrose aplinkybėse. Labai įdomi technika.
D. Kučio, G. Mockeliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar jus baugina bėgantys metai? Gal aktorius – kaip vynas: kuo ilgiau brandintas – tuo geresnis?
– Manau, kiekvienas profesionalas su amžiumi tik gerėja. Ir pats profesionalumas juk neatsiranda iš karto – gal po kokių 15–20 metų, kai tai, ką darai, apie ką kalbi, jau yra tavo kraujyje. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo vaidmens. Jaunos panelės vaidinti negalėčiau, nes mano akyse jau jaučiasi branda, patirtys… Tai suteikia ramybės ir pasitikėjimo savimi kaip asmenybe. Nors, kita vertus, tas amžius ir branda – labai individualūs dalykai. Vienam – 20 metų ir jis mąsto kaip sena galva, kitam greitai 50, o elgiasi kaip vaikas (juokiasi).
– Ar aktoriams reikia labiau save prisižiūrėti, nes atrankų metu turi atrodyti respektabiliai?
– Tiek mano mama, tiek tėtis yra labai jaunatviškos išvaizdos. Gal tai genai, nes kažko ypatingo aš nedarau. Mėgstu kartais nueiti į pirtį, pasivaikščioti gryname ore, skaniai, sveikai maitintis.
– Koks jūsų laisvalaikis, kai nevaidinate ir netapote?
– Labai mėgstu vaikščioti po gamtą, klausytis muzikos įrašų, nueiti į kino teatrą, praleisti vakarą su draugais tiesiog namų aplinkoje ir daug juoktis, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus jutube.
– Mūsų pokalbio fone visą laiką dalyvauja ir trečias skardus balselis. Kieno jis?
– Tai jorkšyrė Umi. Padovanojau ją mamai, bet ir aš su ja praleidžiu daug laiko. Umi – tikra mano draugė.
– Šimtadieniai jau praūžė su trenksmu, netruks prabėgti pavasaris ir abitūros egzaminai… Kaip manote, ar šįmet vėl daugybė abiturientų rinksis tą medumi pateptą aktoriaus profesiją?
– Manau, taip. Nes aktorystė – viena įdomiausių profesijų žemėje. Ji leidžia būti kuo tik nori: nuo studento iki arabų šeicho! Per vaidmenis gali geriau pažinti save, sutikti įvairiausių žmonių, pakeliauti po pasaulį. Puikiai suprantu, kodėl ši profesija žavi jaunus žmones. Aišku, yra ir kita aktorystės pusė, apie kurią dabar nekalbėsiu, nes jei pajutote, kad tai jūsų kelias, pajutote Dievo vedimą – eikite drąsiai pirmyn. Man net pačią juodžiausią dieną nekyla abejonių dėl savo pasirinkimo.
Kas man yra gera diena? Kai atsikeliu ir žinau, kad laukia repeticija arba filmavimas. Laimingiausia esu dirbdama mėgstamą darbą. Tuomet grįžusi vakare namo, kad ir kokia pavargusi būčiau, vis tiek jaučiuosi labai gerai.
