Instaliacija – mokomoji

G. Bučas pažymėjo, kad visos šiukšlės buvo surinktos iš Kuršių ir Kauno marių pakrančių.

„Ši idėja gimė, kai pradėjome galvoti apie ekspediciją aplink Baltijos jūrą. Mes, ekspertai, suprantame, kad jūra prasideda čia – kiekviename mieste, upėje, kiekvieno namuose. Tad kaip tai pasakyti žmonėms?“ – instaliacijos kūrimo pradžią prisiminė G. Bučas.

Anot jo, daugelis žmonių mano, kad tarša prasideda nuo laivų išmetamų teršalų, paliktų šiukšlių paplūdimiuose, o apie kasdienybėje naudojamus daiktus ir jų poveikį Baltijos jūrai susimąsto retas.

„Instaliacija kaip meninė, bet labiau – mokomoji. Atsirado mintyse objektai, kad reikėtų juos surinkti ir sudėti į vieną vietą. Centrinė persona – žmogus, kiek jis savyje turi to užterštumo, tiek atiduoda į aplinką ir tuo pačiu ratu tai grįžta į tą patį žmogų“, – pasakojo visuomenininkas.

Pėstute – aplink Baltiją

Instaliacija pirmą kartą buvo pristatyta birželio 3 d. Kaune. Antrą kartą – birželio 5 d. prezidentūroje.

„Dabar planas yra su šita instaliacija važiuoti po Lietuvą iki ekspedicijos pradžios. Tad labai norime pakviesti visas savivaldybes prisijungti, kad rūpėtų ne tik Klaipėdai, Palangai, pakrančių miestams, bet ir visoms Lietuvos savivaldybėms“, – tikino G. Bučas.

Visi eisime pėstute aplink Baltijos jūrą.

Kitąmet, vasarį arba kovą, dešimties žmonių komanda pėsčiomis žygiuos aplink Baltijos jūrą. Planuojama, kad kelionė truks nuo 9 mėnesių iki metų. Žingsniuoti reikės apie 6–7 tūkst. km.

„Gali būti, kad šita instaliacija važiuos aplink Baltijos jūrą. Mašina mus lydės, ten bus visi daiktai, maistas. Ekspedicijos komandoje bus apie dešimt žmonių, gal ir daugiau. Visi eisime pėstute aplink Baltijos jūrą. Savanoriai galės prisijungti, bet pagrindinė komanda pasirašys sutartis, gaus atlyginimus“, – teigė visuomenininkas.

Tikimasi per dieną nueiti apie 30 km. Ekspedicijos metu bus atliekami vandens tyrimai, renkamos šiukšlės.

Ekspedicijos globėjas – prezidentas Valdas Adamkus ir Aplinkos ministerija.

Tikslas – rasti bendrą kalbą

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Kelpšaitė-Rimkienė pažymėjo, kad šalių sprendimai daro didelę įtaką jūrai.

„Atrodo ta pati bala, tas pats vandens telkinys, tačiau problemos yra užterščiausia jūra, palaidotas cheminis ginklas, nuo Antrojo pasaulinio karo likusios bombos, minos, eutrofikacija, mikroplastikas. Tačiau mes ir kiekviena šalis atskirai turime tik mums aktualius klausimus“, – teigė pašnekovė.

Tad, anot jos, reikia išmokti kalbėtis tarpusavyje ne tik vyriausybiniu lygmeniu.

„Pirmiausia turime susipažinti su kuo kalbėtis, išrasti bendrą kalbą, nes kalba tarp mokslininkų, sprendimų priėmėjų ir paprastų miestiečių skiriasi. Turime išmokti mylėti, saugoti ir tausoti Baltijos jūrą“, – sakė Jūros tyrimų instituto atstovė.

Baltijos jūra skalauja devynių valstybių krantus, šiose valstybėse gyvena 95 mln. gyventojų.

Į Baltijos jūrą teka per 250 upių. Joje veikia daugiau nei 200 uostų.

Čia pergabenama beveik penktadalis pasaulio krovinių.

Vienu metu Baltijos jūroje kursuoja apie 2 tūkst. laivų.

Desertas apkarto

Praėjusį šeštadienį „Kaunas 2022“ rėmuose vykęs „Fluxus“ festivalis sulaukė didelio ažiotažo dėl persirengėlių fantazijos ir šėlionių.

Į Parodos kalną jie kilo įsijautę į keisčiausius vaidmenis, pasipuošę netikėčiausiais apdarais ir kopė įvairiausiais būdai: atbulomis, kūlversčiais, užsimerkę ar traukiami karutyje.

Deja, kalno viršūnėje turėjęs laukti desertas, anot organizatorių, (ne)tikėtas ir (ne)paprastas kūrybinis vyksmas, kai kuriems apkarto.

G. Bučas, įgyvendinęs ne vieną dėmesio sulaukusį aplinkosauginį edukacinį projektą, eilinį kartą „Kaunas 2022“ renginiuose pasigedo tvarumo aspekto.

Akcentuodamas, kad dideli pokyčiai prasideda nuo smulkmenų, pateikdamas kelių merginų pavyzdį negalėjo neatkreipti visuomenės dėmesio į tai, kiek festivalio dalyviai sugeneravo atliekų.

„Merginos, pasilinksminote, tai mokėkite susitvarkyti. Pirma mintis pamačius šią dekoraciją buvo – kiek išmesta medžiagų? Kita mintis, o kaip gi šios dailios merginos susitvarkys visa tai, kaip ir kur utilizuos? Pasirodo, utilizavimas – paprastas dalykas, tiesiog numeti kažkur atokesniame kieme, ir viskas išspręsta. Pasirodo ne, yla iš maišo išlenda. Greičiau ar ilgiau, bet išlenda. Visas globalus pasaulio užterštumas jau lenda, bet labiausiai tai pajaus mūsų vaikai ir provaikaičiai“, – rašė G. Bučas socialiniame tinkle, komentuodamas festivalio dalyvių nešamą, nežinia, butaforinį ar tikrą karstą, apipavidalintą kažkokiomis medžiagomis ir akcentais.

Atsisako vardo

Visa ši masyvi atributika, pasak G. Bučo, jau beveik savaitę guli nutrenkta Vytauto pr. kieme. Aktyvistas čia pat kreipėsi į „Kaunas 2022“ vadovę ir projekto atstoves.

„Virginija Vitkiene, Mažyla Tumaitė, Simona Savickaitė, Aistė Paukštė, štai apie ką aš kalbu ir bandau pakreipti teisinga linkme. Ir žinote, turbūt pati geriausia proga dabar tiesiog man atsisakyti „Kaunas 2022“ ambasadoriaus vardo. Tiesiog nesugebėjau bent kažkiek padaryti šį svarbų visai Europai įvykį tvaresniu. Tikrai nevertas šio vardo. Atsiprašau“, – pasisakė G. Bučas.

Jis pridūrė, kad ateityje mielai prisijungtų prie „Kaunas 2022“ renginių, jeigu organizatoriai norėtų juos rengti tvaresnius.

„Kultūra – tai ta sritis, kuri gali stipriai formuoti visų mūsų pasaulėžiūrą ir prisidėti prie tvaresnio ir darnesnio pasaulio. O jeigu, merginos, skaitote šį įrašą, ar organizatoriai jas pažįstate, tai šis karstelis ir aprėdai dar dabar (rugsėjo 15 d.) guli Vytauto pr. 57. Toks simboliškas fonas – „Lietuva laisva“. Bet laisvė tikrai yra ne tai“, – pabrėžė kaunietis.

Kaupėsi iš anksčiau

Portalui kauno.diena.lt susisiekus su G. Buču jis patvirtino neatsiimantis savo žodžių ir pasitraukiantis į „Kaunas 2022“ ambasadorių būrio. „Dėl to jau buvo pasvarstymų ir anksčiau. Koks tikslas būti projekto tvarumo ambasadoriumi, jeigu į tą pusę projekte niekas nevyksta?“ – portalui kauno.diena.lt aiškino visuomenininkas.

Koks tikslas KEKS’ui naudotis mano vardu, jeigu nieko tvaraus nevyksta?

Paprašėme pateikti daugiau pavyzdžių, jei tokių buvo, kodėl nusivylė buvimu „Kaunas 2022“ dalimi? „Suprantu, skrajutės, bukletai, nors galima rasti kitokių sprendimų. Labai daug vienkartinių dalykų: nuorodos, vėliavos. Ir jau minėtam „Fluxus“ festivalyje visiškai netvariai sudalyvavo (daug sukurtų vienkartinių dalykų ir šiukšlių, dekoracijų) ne tik dalyviai, bet ir organizatoriai. Pastarieji nepasistengė po renginio teisingai sutvarkyti aplinką. Buvo grandiozinis renginys „Santaka“. Buvo tikrai galima apsieiti be fejerverkų. Yra daug dalykų, be kurių galima apsieiti. Esu kalbėjęs su „Kaunas 2022“ komanda, su pačia vadove V. Vitkiene. Dar 2018 metais sakiau, kad padarysim „Kaunas – Europos sostinė“ tvaria švente. Tvarumas nebūtinai turi būtų pirmoje vietoje, bet kad būtų svarus tvarumo akcentas. Kelis kartus konferencijose įgyvendinome tvarių sprendimų, bet paskui viskas nugeso. Vienkartinių buteliukų dalijimas per renginius… Suprantu, rėmėjai, bet...“ – atsiduso G. Bučas.

Jis sakė, kad kliūva daug dalykų, susijusių su „Kaunas 2022“. „Jau sakiau ir anksčiau, kad ko gero reikės atsisakyti („Kaunas 2022“ tvarumo ambasadoriaus titulo – aut. past), bet dabar tai buvo paskutinis kantrybės lašas. Viskas. Parašiau vienai iš „Kaunas 2022“ komandos atstovių, kuri kuruoja ambasadorius. Parašiau, kad išbrauktų mane iš ambasadorių sąrašų“, – kalbėjo kaunietis.

Vyras atkreipė dėmesį, kad komentare feisbuke rašė, tarsi prisiimdamas kaltę, kad jis nesugebėjo pasiekti, kad projekto renginiai būtų tvaresni. „Bet pati komanda nelabai nori ir nesugebėjo priimti siūlymų. Buvimas tvarumo ambasadoriumi, kai vyksta tokie dalykai, diskredituoja mano vardą, diskredituoja tai, ką darau, ką veikiu. Koks tikslas KEKS’ui naudotis mano vardu, jeigu nieko tvaraus nevyksta?“ – savo sprendimą argumentavo G. Bučas.

Giedrius Bučas/Vilmanto Raupelio nuotr.

„Kaunas 2022“ vadovės reakcija

Feisbuke į G. Bučo komentarą sureagavo  „Kaunas 2022“ vadovė V. Vitkienė.

„Giedriau, tikrai suprantu jūsų kritiką. Rekvizitus festivaliui gaminasi patys kauniečiai. Ir tokie neatsakingi jų atsikratymo būdai rodo, kad kaip visuomenė turim kur link judėti – atsakomybės prieš gamtą ir save kryptimi“, – teigė V. Vitkienė.

G. Bučas šiemet apdovanotas Prezidento Valdo Adamkaus premija, kuri teikiama už visuomenės dėmesio bei pagarbos vertus pasiekimus ir pastangas apsaugoti bei atstatyti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, bei užtikrinti išteklių tvarumą. Taip įvertintos kauniečio pastangos šviesti visuomenę ir populiarinti darnią gyvenseną.

Portalas kauno.diena.lt kreipėsi į „Kaunas 2022“ atstovus dėl situacijos ir G. Bučo pareiškimo dėl  tvarumo ambasadoriaus vardo atsisakymo. 

„Informuodamas apie pasitraukimą iš į pabaigą artėjančios Europos kultūros sostinės programos ambasadorių tarpo, G. Bučas nuliūdino „Kaunas 2022“ komandą. Tuo pačiu suprantame, jog tai gali tapti ir simboline paskata dar aktyviau kalbėtis ir dirbti dėl švarios aplinkos.

Akivaizdu, kad nors pokyčiai visuomenėje vyksta, norisi, kad jie būtų greitesni ir įtrauktų daugiau žmonių. Giedrius teigia, jog jo, kaip tvarumo ambasadoriaus misija nepavyko, remdamasis pavyzdžiu apie patvoryje atsidūrusias renginio dalyvių naudotas dekoracijas ir atributiką. Šis konkretus atvejis yra netikslus, nes atributika buvo laikinai patalpinta nuosavo namo kieme ir bus pernešta atgal į dalyvių būstinę“, –  penktadienį „Kauno dienai“ komentavo „Kaunas 2022“ rinkodaros ir komunikacijos vadovas Mindaugas Reinikis.

Mažais žingsneliais

Idėja, prisiglaudus Panemunės pušų užuovėjoje, įsiklausyti į savo pojūčius, atrasti ryšį su aplinka, vienas kitu ir savimi pačiu, brendo kelerius metus. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kviečia miesto rajonų bendruomenes ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas jau nuo 2018-ųjų.

Šeštadienį vaizdingame Panemunės šile surengtas festivalis atidarė šį mėnesį Kaune vyksiančių panašių renginių, kurie tęsis iki pat rudens vidurio, programą.

Vienas iš festivalio organizatorių – „Kaunas 2022“ ambasadorius Giedrius Bučas, įsikūręs Panemunėje prieš ketverius metus, savo viziją, kaip puoselėti ryšį su gamta, apibūdino taip: „Tai daryti reikia mažais žingsneliais, po truputėlį, žiūrint, jaučiant. Išeiti į gamtą, paklausyti paukščiukų, per langus stebėti besikeičiančius medžius, plaukiančius debesis. Tai ir yra tikrasis nusiraminimas. Tačiau gamta yra mums tik pagalba – mes patys viduje turime nusiraminti, atrasti pusiausvyrą.“

Žinomas visuomenininkas teigė, kad tiki, jog tokie festivaliai padeda atsimerkti, pabūti gamtoje, suvokti savo būtį šioje žemėje.

Iš tikrųjų Nemuno kilpos apsuptame Panemunės šile, kuriame galima išvysti medžiuose tupinčių ančių ar rytais eglių jaunuolyne pusryčiaujančių stirnų, šeštadienį ne vienas atrado dar daugiau stebuklų. Čia vyko tikra puota miško gurmanams.

Daktaro iš Japonijos šešėlis

Festivalio metu kviesta generuoti energiją pojūčių kupinai dienai aktyviuose ryto ritualuose, pasivaikščioti bei pažvelgti į Panemunę ir jos šilą iš naujos perspektyvos bei prižadinti vidinį menininką, prisijungiant prie kūrybinių veiklų.

Pavyzdžiui, patyriminis žygis „Miško maudynės“, kurių rengėja Monika Peldavičiūtė yra sulaukusi ir miško medicinos pradininko – daktaro Qing Li iš Japonijos dėmesio, buvo orientuotas į visus penkis žmogaus pojūčius.

Festivalio dalyviai kviesti kurti ir žemės meno instaliaciją „Šilo portalas“ – rėmo iš medžio šakų papėdėje sudėlioti mandalą iš Panemunės šilo gėrybių, akcentuojant, kad kas tai bebūtų – kankorėžis, medžio gabalėlis, paukščio plunksna, šakelė ar panašiai, viskas turi būti rasta ant žemės, o ne nuskinta.

Festivalio dalyviams siūlyti ir gamtos dailės terapijos užsiėmimai „Medžiai ir molis“. Juose kviesta gydyti Panemunės šilo medžių žaizdas, padarytas laiko bei žmogaus, lipdant ant jų kūrinius iš molio.

Neeilinės stotelės

Daugelis negalėjo praeiti ir pro tapybos gėlėmis dirbtuvės, kuriose tapė pati gamta – gėlių sultimis.

„Mano dirbtuvėse gėlė – ir dažai, ir teptukas“, – teigė augalais tapanti menininkė Jūratė Jukštienė. Čia pat veikė ir jos darbų su grybais, uogomis ar banano žieve ant drobės bei įvairiomis gėlėmis ant popieriaus paroda.

„Mano favoritė – aguona. Iš jos galima išgauti daugiausia atspalvių. Kai kurios gėlės po kurio laiko pakeičia spalvą arba ji nublunka“, – dalijosi savo unikalaus meno paslaptis viešnia iš Šiaulių.

Įsiklausyti į įvairius pojūčius, įkvepiant gamtos kvapo, išgirstant jos muziką bei tiesiogine prasme paragaujant gamtos ar net pamatant joje miestą, festivalio dalyvius kvietė ir Panemunės šile pasislėpusios stotelės.

Jų buvo net penkios. Viena – garso performanso „Šilo garsai“, net sunku pasakyti, kam labiau patikusios – vaikams ar suaugusiems. Antra – miško kvapų, kuriuos reikėjo įvardyti, instaliacijos. Trečia – nuovargio malšinimo masažu po klevais. Ketvirta – „pelėdų kavos“ iš gilių. Ir penkta – trijų fotografijos parodų netikėtose šilo erdvėse. Galerija joms tapo šilo takai.

Duoklė istorijai

Viena iš minėtų parodų buvo nuotraukos, darytos garsių menininkų (Kipro Petrausko, Juozo Gruodžio, Balio ir Vandos Sruogų, Salomėjos Nėries, Juozo Grušo bei Antano Žmuidzinavičiaus) namuose, virtusiuose muziejais, su autentiška tų laikų aplinka.

Ir tai susišaukė su pusketvirtos valandos trukmės ekskursija po Panemunę, tarpukariu buvusią kurortiniu priemiesčiu, į kurią kviesti festivalio dalyviai, dvasia.

Sugrįžti į praeitį festivalio dalyvius kvietė ir Panemunėje gyvenantis fotografas Darius Petrulis –   iniciatyvos plačiajuosčiu tarpukario fotoaparatu įamžinti įvairius bei įvairiai nusipelniusius šio Kauno rajono gyventojus, kuriant jų galeriją socialiniuose tinkluose, autorius. Jo mini studijoje „Panemunės monochromas“, veikusioje festivalio metu, visi norintieji galėjo pasidaryti juodai baltas retro nuotraukas, kurios taip pat atsidurs socialiniuose tinkluose. 

Nepamiršta ir rytdiena

Ratuotiems festivalio dalyviams buvo surengtas tvarus dviračių žygis „Nepalik pėdsako“. Jo dalyviai, turėję įveikti 10 kilometrų, buvo supažindinti su septyniais principais, prisidedančiais prie gamtos tausojimo. Vienas iš jų – tam tikrose situacijose imti pavyzdį iš kačių ir, rengiantis ilgiau užsibūti miške, pasiimti kastuvėlį.

Prie festivalio „Pojūčių šilas“ dvasios derėjo ir vietą jame radęs renginys „Atiduotuvių kiemas“, į kurį kviesti visi, kam rūpi atsakingas vartojimas, tvari mada bei kūrybingumas. O tarp jo dalyvių buvo ir vienas iš Babtuose gyvenančių brolių-medžio meistrų,  prieš porą metų restauravusių vieno iš Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios (Soboro) duris.   

„Miškas mieste ar miestas miške? Ar įmanoma abiejų draugystė? Ir, koks mūsų vaidmuo šių dviejų aplinkų dermėje?“ – klausė festivalio organizatoriai. Į šį klausimą renginio pabaigoje pabandė atsakyti viena iš jo dalyvių – Panemunės senbuvė Aldona.

„Be galo mylėjau šį Kauno kampelį ir anksčiau, bet dabar atradau naujus šio gamtos prieglobsčio lobius. Ir svarbiausia – tokį gausų tokių pačių bendraminčių, pasiryžusių jį tausoti, būrį!“ - teigė ši senjorė, vaikštinėjusi po šilą su anūkais.

Jau nuo 2018 m. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų aktyvius gyventojus, bendruomenes ir vietos verslus ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas. Bendrų veiklų rezultatai visą vasarą iki pat rudens vidurio skleidžiasi unikaliuose ir mikrorajonų veidus atspindinčiuose festivaliuose.

Antrąjį vasaros mėnesį žvilgsniai kryps į tris mikrorajonus – Panemunę, Centrą ir Gričiupį. Liepos 16 d. miesto centre vyks festivalis „Kiemų istorijos“, įkvėptas Kauno legenda tapusios „Kiemo galerijos“. Bendradarbiaujant su menininkais, unikalios erdvės idėjos sklinda ir po kitus Kauno centro ir senamiesčio kiemus, o netikėtose vietose kiemo gyventojų istorijos ir prisiminimai virsta meniniais akcentais. Tądien kiemų bendruomenės ir visi, norintys artimiau pažinti centro kiemelių istorijas, bus kviečiami į pažintinį kultūrinį turą.

M. Plepio nuotr.

Liepos 23 d. poezijos mylėtojai kviečiami atvykti į festivalį „Tu ateik“. Jaukiame, Gričiupyje įsikūrusiame Kovo 11-osios parke, skambės dainuojamoji poezija, vyks keramikos dirbtuvėlės, bus pristatyta rekordu pretenduojanti tapti keramikos instaliacija „Gričiupio kilimas“, sudaryta net iš 700 unikalių molio plytelių, kurias kūrė Gričiupio gyventojai ir svečiai.

Liepos festivalių programą atidarys „Pojūčių šilas“. Vienoje gražiausių Kauno vietų – Panemunėje – vyksiantys renginiai skatins atsigręžti į gamtą ir atrasti ramybę. Mėgautis ir būti bendrystėje kviečia vienas festivalio organizatorių, „Kaunas 2022“ ambasadorius Giedrius Bučas. Pastarasis – socialinių iniciatyvų, žygių kūrėjas, meninių instaliacijų autorius, socialinis verslininkas ir daugybės veiklų sumanytojas. Artėjant festivaliui – pokalbis apie bendruomenės bei gamtos svarbą, vidinį balansą ir tai, ko tikėtis „Pojūčių šile“.

G. Bučas / Asmeninio G. Bučo archyvo nuotr.

– Giedriau, jus pristatyti dėl plataus veiklų sąrašo – nelengva. Ko gero, geriausia jus vadinti visuomenininku – prisidedate prie ne vieno projekto, akcijos tvarumo, ekologijos srityse, esate socialinis verslininkas, žygių iniciatorius, vienas iš bendruomeninės erdvės K.I.N.A.S. „Panemunė“ įkūrėjų. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklas?

– Visuomeninių veiklų vis atsiranda, tačiau pagrindinė mano veikla – neformalus švietimas darnaus vartojimo ir tvarumo temomis. Prieš kelis metus Panemunėje taip pat atsirado erdvė K.I.N.A.S. „Panemunė“ – siekiame įveiklinti, panaudoti pastatą bendruomenės reikmėms – dabar čia vyksta meniniai ir paveldo užsiėmimai, įvairios dirbtuvės, kurių metu daiktus skatiname prikelti antram gyvenimui, taip pat vyksta žygiai, ekspedicijos, švarinimo, tvarkymosi veiklos. Kartais iš surinktų atliekų netgi gimsta instaliacijos ar meno kūriniai. Norime įtraukti bendruomenes, paskatinti jas kartu rūpintis savo planeta, kad ateities kartoms galėtume ją palikti švaresnę, tvaresnę.

Jei didesnis dėmesys būtų skiriamas vietos bendruomenėms, išsispręstų labai daug dabartinių problemų.

– Jūsų veiklos – itin bendruomeniškos. Kokio pokyčio bendruomenėje siekiate? Kodėl ieškote ryšio su ja?

– Kartu galime padaryti daugiau, bendruomenei lengviau įgyvendinti idėjas. Bendrystė nuo seno buvo mūsų protėvių, prosenelių gyvenimuose – galime prisiminti įvairias talkas, šienapjūtes, rugiapjūtes, kurių metu susiburdavo kaimas, jie kartu ne tik dirbdavo, bet ir gyvendavo, spręsdavo aktualius reikalus, iškilusias problemas. Jau ne kartą esu sakęs, kad, mano galva, miestai, savivaldybės turėtų skatinti bendruomenių aktyvumą, padėti joms veikti, palaikyti renginius, iniciatyvas. Manau, kad jei didesnis dėmesys būtų skiriamas vietos bendruomenėms, išsispręstų labai daug dabartinių problemų – socialinių, kriminologinių, tvarkos, padaugėtų kultūrinių renginių. Tik duokime įrankius, paskatinkime ir miestas išloš įvairiais aspektais.

– Šiuo metu daugiausiai veikiate Panemunėje. Kas jus atvedė į šį rajoną?

– Į Panemunę atsikrausčiau prieš ketverius metus, o pradėjus čia gyventi, natūraliai įsitraukiau į visuomenines veiklas. Esu „Kaunas 2022“ ambasadorius, domiuosi vykstančiomis veiklomis, ne tik lankausi renginiuose, bet ir teko prisidėti prie jų įgyvendinimo. Viename renginių susipažinau su Kęstučiu Žižiu, kalbėjome apie upes, jų įveiklinimą, o iš čia kilo ir idėja surengti festivalį Panemunėje.

– Panemunė žinoma ir kaip savotiškas kurortas, gamtos apdovanotas kampelis. Ar gamta Panemunės gyventojams svarbi?

– Panemunė – tikrai unikali vieta, tarpukariu buvęs kurortinis priemiestis, kur rinkosi visa grietinėlė, karininkai, čia ilsėdavosi net ir prezidentas A. Smetona. Vieta tikrai graži, čia daug gamtos, Panemunės šilas, Nemunas. Dažnai pavaikštinėju po šilą, sutinku kitus žmones, pastebėjau, kad esant geram orui pliaže susirenka daugybė poilsiautojų. Visgi, kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi – norėčiau, kad šią vietą atrastų, į veiklas įsitrauktų daugiau gyventojų, žmonių iš kitų rajonų. Vienas mūsų tikslų, pasinaudojant renginiais, veiklomis pakviesti būti kartu, atrasti Panemunės gamtą, skatinti bendruomenės veiklą. Žiūriu optimistiškai – manau, kad bėgant laikui aktyvumo daugės. Man labai gražus Šančių bendruomenės pavyzdys – jie kuria daug kultūrinių veiklų, sprendžia savo problemas, o tai patvirtina mano spėliones, kad jei bendruomenėms būtų palikta daugiau erdvės ir suteiktas palaikymas veikti, išsispręstų daugybė problemų.

– Gamtos tema, bendruomeniškumas susiję ir su netrukus vyksiančiu festivaliu „Pojūčių šilas“. Ar galite plačiau papasakoti, apie ką šis festivalis? Kas vyks jo metu?

– Festivalio programą kuria ir išpildymu rūpinasi kolegos Kęstutis Žižys, Vincas Skripka, Aistė Paukštė ir aš. Tik šį kartą aš labiau prisidedu su idėjų generavimu, o ne išpildymu. Sunku suspėti visur, nors ir kaip norėtųsi. Pagrindinė idėja, kurią norime skleisti – kad žmonės ateitų į Panemunę, į šilą ir pasimėgautų įvairiais pojūčiais – lytėjimo, garso, klausos, regos. Renginyje bus ryto mankštos, ekskursijos, teatro improvizacijos, įvairios rankdarbių ir žemės meno kūrybinės dirbtuvės, miško maudynės, o festivalį užbaigs muzikos grupė simboliniu pavadinimu „Homechestra“. Tiesa, Panemunės šilas puiki vieta burtis ne tik per festivalį. Savotiškai rodome pavyzdį ir kviečiame atvykti, patiems organizuoti renginius ar išvykas su šeima, bendradarbiais. Dar vienas pojūtis, kurį norėtume sužadinti – bendrystė, galimybė ką nors nuveikti drauge.

– Labai įdomu išgirsti apie festivalį – jo temos grąžina į tvarumo, ryšio su gamta temas, kurių šiandien trūksta. Daugelis sutiktų, kad gyvename elektronikos, greito vartojimo laikais. Kaip jums atrodo, ar ryšys su gamta šiandieniniam žmogui tebėra svarbus?

– Man atrodo, kad šiandien žmonės gamtą eksploatuoja, nepriima jos kaip dalies savęs. Vyrauja požiūris – paėmiau, atėjau, pabuvau ir išėjau. Trūksta darnaus priėmimo, balanso, holistinio žvilgsnio. Vienoje organizuojamų žygių ataskaitoje bandėme nupiešti vartotojo portretą, kuris parodė, kad išties gyvename greito vartojimo, vienkartinių daiktų, plastiko eroj. Stipriai išbalansavome ekosistemą, o kadangi patys esame jos dalimi, išsibalansavome ir patys. Užtenka pažvelgti į klimato kaitą, ligas, karščius, liūtis. Gamta mums siunčia signalus, pamokas – tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir mūsų gyvenime. Bėgam, lekiam, dirbam iki nukritimo, nemokame rasti pusiausvyros. Tikiu, kad būsime priversti keistis, kitaip tiesiog neišeis. Tapome pernelyg dideli individualistai, tačiau kultūrinė, bendruomeninė veikla padės mums ir vėl atrasti balansą.

– Ką daryti, kad minėtas balansas, ryšys su gamta stiprėtų? Kaip jį puoselėti?

– Aišku, kad reikia pradėti nuo savęs. Dažnai edukacijose vaikų klausiu, kas čia kaltas? Kaltas, visų pirma, esu aš, tad nuo savęs ir reikia pradėti. Keisimės patys, keisis ir mus supanti aplinka. Žmogus įsivaizduoja, kad yra visagalis, bet viskas grįžta ratu. Visų pirma, turime suvokti, kad esame ekosistemos dalis. Antra, kad gamtą reikia gerbti, ne tik ja mėgautis, bet ir jai duoti. Mažais žingsneliais, po truputėlį, žiūrint, jaučiant. Išeiti į gamtą, paklausyti paukščiukų, per langus stebėti besikeičiančius medžius, plaukiančius debesis – tai ir yra tikrasis nusiraminimas. Iš kitos pusės, neturime nuolat ieškoti išorinių veiksnių, gamta mums yra tik pagalba, mes patys viduje turime nusiraminti, atrasti pusiausvyrą. Tikiu, kad tokie festivaliai padeda atsimerkti, pabūti gamtoje, suvokti savo būtį šioje žemėje.

– Ko palinkėtumėte visiems, ketinantiems atvykti į festivalį?

– Atvykite su šeimomis, draugais, priimkite, džiaukitės ir dalinkitės – padėkokite sau, gamtai ir visiems, ką sutiksite festivalyje. Atviros durys – bendrauti, kurti, veikti kartu.

Iniciatyvos „Už švarią Lietuvą!“ lyderis G. Bučas pristato koliažą iš pakelėse surinktų nuorūkų „OKUROK“ (rus. nuorūka).

970 x 680 mm koliažą sudaro 883 vnt. nuorūkų, kurios buvo surinktos dar 2019 m. G. Bučo organizuoto atliekų rinkimo ir rūšiavimo žygio pėsčiomis aplink Kauną metu. Tuomet 19 žygeivių, per 2 valandas nuėję 5 kilometrus, mieste ir priemiesčio pakelėse rado apie 8 tūkst. nuorūkų.

Dalis šių nuorūkų buvo panaudota koliažui „OKUROK“, iš kurio į mus žvelgia agresorius, sukurti. „Ukrainoje kiekvieną dieną krenta bombos, darydamos didelę žalą aplinkai, tačiau nuorūkas perkeltine prasme taip pat galime pavadinti „bombomis“, kurios jau seniai kasdien krenta ir mūsų aplinkoje, kai žmonės jas nerūpestingai meta ant žemės mieste ar gamtoje“, – įvardija G. Bučas.

Turime pabaigti ekologinį karą

Visuomenininkas primena, kad nuorūkos, patekusios į aplinką, suyra į mikroplastiko daleles, kurios teršia gruntą, vandenį, orą, kuriuo kvėpuojame, patenka į maistą, mūsų ir mūsų vaikų organizmus. Kūdikiai gimsta su mikroplastiko dalelėmis organizme, jų randama net placentoje. Viena nuorūka, patekusi į vandens telkinį, užteršia 1 kub. m vandens. Tai lėtai žudantis ginklas.

Savo koliažą G. Bučas apibūdina šiais žodžiais: „Mes gyvename nuolatiniuose karuose, / Vienas iš jų yra EKOCIDAS. / Pastarasis žaloja kiekvieną naują kartą, / Vis stipriau ir stipriau. / Ar turime noro jį pabaigti?“

Lietuvoje G. Bučo organizuotų 6 atliekų rinkimo ir rūšiavimo žygių metu miestuose, pakelėse ir miškuose buvo randama ypač daug nuorūkų, o daugelis sutiktų žmonių teigė nežinantys, kad jos nesuyra be žalos aplinkai. O juk nuorūkos yra pagamintos iš celiuliozės acetato, kitaip tariant – iš plastiko.

Tik neseniai ant cigarečių pakelių pasirodė informacija, nurodanti, kad cigarečių filtruose yra plastiko, tačiau, anot G. Bučo, kaip ir grasinanti informacija apie rūkymo daromą žalą sveikatai, pastaroji greičiausiai nėra efektyvi. „Šiukšlėms vieta yra šiukšliadėžėse, o ne gamtoje, o tai, kur mes jas metame, parodo ir mūsų vartojimo kultūrą“, – teigia visuomenininkas.

Pranešimo autorių nuotr.

Pristatydamas koliažą iš nuorūkų, G. Bučas jau planuoja naują žygį – atliekų rinkimo ir rūšiavimo ekspediciją pėsčiomis aplink Baltijos jūrą, kurios data šiuo metu derinama. O koliažas šiuo metu yra dirbtuvėse ir laukia eksponavimo vietos, o galbūt – ir pirkėjo. Pinigai, pardavus koliažą, būtų skirti šiai ekspedicijai organizuoti.

Skatina būti kūrėju, o ne griovėju

Koliažą „OKUROK“ sukūręs G. Bučas dalijasi mintimis apie kiekvieno mūsų atsakomybę, vertybių perkodavimą ir tai, kokią įtaką mūsų gyvenimui daro ekocidas:

„Koks tikslas gyventi taikoje, jeigu turėsime užterštą orą, vandenis ir sugadintą sveikatą? Ar dera kalbėti apie ekologiją, darnų vartojimą ir tvarumą karo akivaizdoje? Ar aukodami mirtinam ginklui, mes tikrai susivienijame? Kada susivienysime taikos kūrimui, kur mūsų nuoseklumas? Kokią planetą paliksime ateities kartoms? Kokias vertybes perduosime savo vaikams ir provaikaičiams? Ar yra pasaulio lyderiai?

Koks tikslas gyventi taikoje, jeigu turėsime užterštą orą, vandenis ir sugadintą sveikatą? Ar dera kalbėti apie ekologiją, darnų vartojimą ir tvarumą karo akivaizdoje?

Šie ir panašūs klausimai mano galvoje sukasi nuolatos. Karai yra baisus dalykas, jie sukelia įvairaus pobūdžio krizes – ekonomines, socialines, demografines, tarp jų – ir ekologines. Dažnai girdime ar skaitome, kad štai susirinko pasaulio lyderiai ir ėmėsi spręsti vieną ar kitą klausimą. Neturime lyderių... Jeigu būtų nors vienas, tokie dalykai pasaulyje nevyktų. Nėra nei vieno žmogaus šioje planetoje, kuris norėtų žūti, nėra tokio, kuris norėtų, kad žūtų jo artimas – tėtis, mama, vaikas. Niekas nenori palikti savo tėvynės, namų, nenori mirti iš bado ar kamuojamas skausmo. Karas – tai destrukcija, kuri skaldo, griauna žmonių gyvenimus ir visa aplinkui. Karas – tai politika, kur yra nuolatinis melas, manipuliacijos, apgavystės, kurios po truputį įauga į mūsų kraują – mes to mokiname savo vaikus. Nėra tame jokios prasmės. Jeigu yra prasmė ginti savo žemes, tėvynes, tai pirmi su ginklu rankose turėtų eiti lyderiai, kurie visa tai sumanė, tačiau jie drąsūs tik kitiems duodami ginklus į rankas, nupirktus už jų pačių pinigus. Sakysite, kad tūkstančius metų tai vyksta. O aš klausiu, ar jūs dabar to norite? Paprastas klausimas, į kurį turėtume atsakyti trumpai, be išvedžiojimų – TAIP arba NE. Žmonės tiki „lyderiais“, žmonės nori geresnio gyvenimo, bet geresnis gyvenimas nebus griaunant.

Tuo metu mes gyvename nuolatiniame kare, ne tokiame, kaip įsivaizduojame ar šiuo metu vykstančiame mūsų kaimyninėje šalyje. Šis karas turi pavadinimą – tai EKOCIDAS. Nors mes jo tarsi nejaučiame, nematome, mums jis nedaro momentinės žalos, tačiau pasekmes kiekviena nauja karta jaučia vis sunkesnes. Apie tai turime kalbėti nuolat, nepriklausomai nuo to, kokia situacija šalyje ar pasaulyje. Smulkios problemos sukuria dideles, o jų nespręsdami, nemokydami savo vaikų, mes sukuriame dar didesnes problemas, kurios dažnai padaro nepataisomą žalą. Namus po karo atstatysime, tačiau niekada negrąžinsime gyvybės, neatstatysime sugriautų žmonių gyvenimų, o juolab sveikatos. Ekocido atveju galioja tos pačios sąlygos – tai viską aplinkui griaunantis karas, lėtas ir skausmingas.

Gal jau laikas sustoti, nurimti ir persvarstyti savo vertybes? Kalbėdami apie aplinkosaugą, klimato kaitą, mes dažniausiai omenyje turime ekologines problemas. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, dėl perteklinio vartojimo, kaip ir karo atveju, pasaulyje vystosi tos pačios ekonominės, socialinės, demografinės ir ekologinės problemos. Neturėtume susikoncentruoti tik į kažkurias  vienas iš jų, nes kitos yra taip pat labai svarbios ir tai yra mūsų greito gyvenimo būdo rezultatas. 2020 metais žygiuojant aplink Lietuvą, matėme nykstančias bendruomenes, tuštėjančius kaimus ir uždaromas mokyklas, užterštą mūsų aplinką. Gyvename perkoduotų vertybių, greito vartojimo, vienkartinių daiktų ir plastiko amžiuje.

Už tai yra atsakingas kiekvienas AŠ, kuris gali keistis ir keisti. AŠ vartotojas, AŠ gamintojas, AŠ politikas, AŠ mokslininkas, AŠ mažas ar didelis. Tik AŠ renkuosi kuo būti – griovėju ar kūrėju.“

Kaip pranešė Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus ir Danos Gedvilienės Fondo premiją – 5 tūkst. eurų – VDU Botanikos sode G. Bučui įteikė pats V. Adamkus.

Ceremonijoje jis sakė, kad ten, kur aplinkosaugai skiriama daugiau dėmesio, „gyvena laimingesni žmonės“, o darnos su aplinka kūrimas virsta „darnos kūrimu žmonių bendravime“.

„Turbūt ir negali būti kitaip, nes aplinkosaugai skirti darbai paprastai suburia geranoriškus žmones į bendraminčių ratą, suteikia jiems naujų patirčių ir didina gyvenimo pilnatvę. Būtent tai liudija ir šiandieninio premijos laureato G. Bučo asmenybė ir darbai“, – sakė V. Adamkus.

Atsiimdamas premiją G. Bučas susirinkusių svečių prašė susimąstyti kokią planetą paliksime ateities kartoms, sakydamas, kad gyvename „nuolatiniame kare“.

Ne tame kare kaip įsivaizduojame, ar šiuo metu vykstančiame mūsų kaimyninėje šalyje. Šis karas vadinasi ekocidas. Mes jo taip nejaučiame, nematome, mums jis nedaro momentinės žalos, tačiau pasekmes kiekviena nauja karta jaučia vis sunkesnes.

„Ne tame kare kaip įsivaizduojame, ar šiuo metu vykstančiame mūsų kaimyninėje šalyje. Šis karas vadinasi ekocidas. Mes jo taip nejaučiame, nematome, mums jis nedaro momentinės žalos, tačiau pasekmes kiekviena nauja karta jaučia vis sunkesnes“, – tikina G. Bučas.

Jis užuot rengus dideles informacines kampanijas ragino jau vaikus mokyti spręsti mažas problemas, galinčias prisidėti prie ekologijos.

„Jeigu neišmokysime vaikų susitvarkyti su mažomis problemomis, tai tikrai jie užaugę nesugebės išspręsti didelių. Vamzdžiai Kuršių mariose ir toliau bus slepiami, o padangų sandėlius kamuos gaisrai. Mes vis dar kovojame su pasekmėmis, o nesprendžiame priežasties problemų“, – teigė G. Bučas.

Kaip skelbia Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, premijos laureatu tapęs G. Bučas įvertintas už tai, kad savo veikla ir asmeniniu pavyzdžiu populiarina darnią gyvenseną, kuria socialines ir menines iniciatyvas burdamas įvairias bendruomenes ir skleidžia aplinkosaugines mintis bei griauna „žaliuosius mitus“.

Kaip anksčiau sakė prezidentinės bibliotekos-muziejaus direktorius ir vienas iš komiteto narių Arūnas Antanaitis, įvertinimo sulaukė G. Bučo socialinė iniciatyva „Kūrybos kampas 360˚“, jo 80 dienų žygis pėsčiomis po Lietuvą surenkant 52 tūkstančius vienetų (viso 1133 kg) atliekų, taip pat jo kurtos ekologinio meno instaliacijos, tokios kaip „Vertybių krioklys“, kuri buvo eksponuojama MO muziejuje Vilniuje.

Pastebėtos jo pastangos šviesti visuomenę ir populiarinti darnią gyvenseną.

Prezidento Valdo Adamkaus premija teikiama už visuomenės dėmesio bei pagarbos vertus pasiekimus ir pastangas apsaugoti bei atstatyti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, bei užtikrinti išteklių tvarumą. Šiemet premijos rengėjai iš viso sulaukė 21 nominacijos.

Pernai premijos laureatu tapo dokumentinio filmo „Sengirė“ režisierius Mindaugas Survila, atkreipęs plačiosios visuomenės dėmesį į neeksploatuojamų miškų išsaugojimo būtinybę.

Ne viena iniciatyva

„Įvertinimo sulaukė G.Bučo socialinė iniciatyva „Kūrybos kampas 360˚“, jo 80 dienų trukęs žygis pėsčiomis po Lietuvą, surenkant 52 tūkst. vienetų (1 133 kg) atliekų, jo kurtos ekologinio meno instaliacijos, tokios kaip „Vertybių krioklys“, kuri buvo eksponuojama MO muziejuje Vilniuje. Nepastebėtos neliko jo pastangos šviesti visuomenę ir populiarinti darnią gyvenseną. Labai svarbus yra ir paties G.Bučo asmeninis pavyzdys, jo nuoširdi ir taiki pozicija, ilgalaikis atsidavimas idėjai kurti darnesnį gyvenimą Lietuvoje“, – teigė Prezidentinės bibliotekos-muziejaus direktorius ir vienas iš komiteto narių Arūnas Antanaitis.

G.Bučo vizija – darnus ir švarus pasaulis. Švarus visomis prasmėmis. Jis dalijasi savo patirtimi ir žiniomis su visais besidominčiais darniu vartojimu ir aplinkosauga, teigia, kad ypač įdomios diskusijos būna su vaikais, jaunimu ir šeimomis.

„Visuomenei iš esmės būtina pakeisti savo mąstymą tvarumo ir vartojimo klausimais, privalome suprasti, kad kiekvienas esame atsakingas už tai, kokią planetą paliksime ateities kartoms. Visa savo esybe pradėkime ieškoti būdų, kaip gyventi darnoje. Keisdami savo įpročius, grįždami prie esminių vertybių, keisime mus supančią aplinką“, – įsitikinęs gamtosaugos aktyvistas.

Tai labai svarbus įvertinimas, ypač Valdo Adamkaus, žmogaus, kuris man yra vienas įkvėpėjų ir autoritetų.

Malonus įvertinimas

Pasak G.Bučo, jo veikla ir darbai – ne dėl premijų, tačiau kiekvienas įvertinimas vis dėlto yra malonus. „Aš tikiu, kad kai atiduodi dalį savęs,  tai sugrįžta su kaupu. Šis įvertinimas tai tik patvirtina. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad jis nesvarbus. Taip, tai labai svarbus įvertinimas, ypač Valdo Adamkaus, žmogaus, kuris man yra vienas įkvėpėjų ir autoritetų. Ir tai parodo, kad einu teisingu keliu, o svarbiausia – kad turiu nemažai kolegų, bendraminčių ir sekėjų pagalbos. Tai įkvėpimas ir atsakomybė veikti toliau“, – tikino premijos laureatas ir pridūrė, kad premijos lėšas (5 tūkst. eurų) skirs tolesnei veiklai vykdyti ir naujam meniniam-edukaciniam projektui įgyvendinti.

Paklausus, ko norėtų palinkėti Lietuvos gamtai, G.Bučas sako, kad labiausiai norėtų palinkėjimą skirti žmonėms. „Mylėkime ir gerbkime gamtą, ne tik Lietuvos, bet ir visos planetos, tuomet gamta mums atsidėkos. Aš niekaip negaliu atskirti gamtos, gyvūnijos ir žmonių, mes esame vienis, visi vienoje planetoje, bendroje ekosistemoje. Mes galime būti geresni ir labiau mylėti save, o kartu ir mus supančią aplinką, – aš tuo nuoširdžiai tikiu. Jeigu tik galėčiau, paprašyčiau Žemės atleisti už mūsų klaidas ir suteikti dar vieną galimybę žmonijai išgyventi, patikėti, kad mes pasikeisime.“

Iškilmingas premijos įteikimas vyks birželio 4 d. – Tarptautinės aplinkos apsaugos dienos išvakarėse – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode. Premiją G.Bučui, planuojama, įteiks prezidentas V.Adamkus.

Įprasminti ir paskatinti

JAV gyvenantis Gabrielius Gedvila, V.Adamkaus ilgametis draugas, įsitikinęs, kad aplinkos apsauga buvo, yra ir išliks ypatingo dėmesio reikalaujanti globali problema, todėl, norėdamas įprasminti ir atkreipti dėmesį į aplinkosaugos pasiekimus Lietuvoje ir pagerbti velionės žmonos atminimą, įsteigė 100 tūkst. JAV dolerių fondą, kurio lėšos skiriamos Prezidento Valdo Adamkaus premijai.

Prezidentinės bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo premija teikiama nuo 2021 m. už visuomenės dėmesio ir pagarbos vertus pasiekimus, pastangas apsaugoti ir atkurti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, užtikrinti išteklių tvarumą. Premijai ir toliau bus laukiami teikti moksliniai tyrimai ir išradimai, pilietinės veiklos, asmenys ir organizacijos, kurios atkreipia dėmesį į gamtosaugą ir skatina veikti, taip pat politikos sprendimai ar verslo iniciatyvos, siekiančios sukurti tvaresnį vystymąsi ir švaresnę ateitį išrandant arba pritaikant pažangiausius sprendimus.

2021 m. pirmuoju atkurtos gamtosauginės Prezidento V.Adamkaus premijos laureatu tapo dokumentinio filmo „Sengirė“ režisierius Mindaugas Survila.

Jis savo veikla ir asmeniniu pavyzdžiu populiarina darnią gyvenseną, kuria socialines ir menines iniciatyvas burdamas įvairias bendruomenes, skleidžia aplinkosaugines mintis ir griauna „žaliuosius mitus“.

„Įvertinimo sulaukė G. Bučo socialinė iniciatyva „Kūrybos kampas 360˚“, jo 80 dienų žygis pėsčiomis po Lietuvą surenkant 52 tūkst. vienetų (viso 1133 kg) atliekų, taip pat jo kurtos ekologinio meno instaliacijos, tokios kaip „Vertybių krioklys“, kuri buvo eksponuojama MO muziejuje Vilniuje“, – teigė Prezidentinės bibliotekos-muziejaus direktorius, vienas iš komiteto narių Arūnas Antanaitis.

G. Bučas teigia, kad visuomenei svarbu pakeisti savo mąstymą tvarumo ir vartojimo klausimais.

„Privalome suprasti, kad kiekvienas esame atsakingas už tai, kokią planetą paliksime ateities kartoms. Visa savo esybe pradėkime ieškoti būdų, kaip gyventi darnoje – keisdami savo įpročius, grįždami prie esminių vertybių, keisime mus supančią aplinką“, – sakė G. Bučas.

Jis pridūrė, kad jam tai – svarbus įvertinimas, nes V. Adamkus yra vienas jo įkvėpėjų ir autoritetų.

Iš viso premijos rengėjai buvo sulaukę 21 nominacijos, tarp jų – klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją (KIDE) ir jos lyderė Alina Andronova, organizacijos Baltijos Aplinkos Forumo lyderis Žymantas Morkvėnas, Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė, Klaipėdos universiteto mokslininkė Tatjana Paulauskienė.

Premija bus įteikta birželio 4 dieną – Tarptautinės aplinkos apsaugos dienos išvakarėse Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode. Premiją, planuojama, įteiks V. Adamkus.

Premiją įsteigė Prezidentinė Valdo Adamkaus biblioteka ir Danos Gedvilienės fondas, jos dydis – 5 tūkst. eurų.

Premija teikiama nuo pernai metų, ji pirmą kartą atiteko gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“.