KTU gimnazijos direktorius Tomas Kivaras pasakojo, kad pagrindinis akstinas surengti konferenciją, apimančią švietimo ateities įžvalgas ir realius taikomuosius pavyzdžius kilo dėl visuomenėje vyraujančių negatyvių tendencijų gausos. Apie švietimą kalbama daug, bet dažnai – iš neigiamos pusės.
"Renginys buvo skirtas visos šalies švietimo bendruomenei. Kasdienybėje girdime daug visokios informacijos apie švietimą, bet norėjome kartu pagalvoti apie ateitį, išskirti pozityvius dalykus", – "Kauno dienai" sakė gimnazijos vadovas.
T.Kivaras tikisi, kad, kalbant apie švietimą, atsiras daugiau pozityvumo.
– Kaip manote, kodėl apie švietimą žmonės dažnai kalba iš neigiamos pusės?
– Neigiama informacija sklinda daug greičiau ir plačiau nei teigiama. Kai yra gerai – tai normalu, kam apie tai kalbėti, o jau kai blogai – taip būti negali.
– Kaip vertinate bendrą švietimo kokybę?
– Yra ir gerų dalykų, ir blogų, kaip ir visur. Aišku, norėtume, kad būtų kuo geriau. Bendra kokybė yra tam tikrose srityse. Yra atskirtis tarp provincijos ir miestų mokyklų, tai yra neišvengiama. Pasiekimų atskirtis. Kaip tai išspręsti? Galima daug diskutuoti, daug bandyti, bet iš principo tai pasikeis, manau, tik tada, kai pasikeis mažų mažiausiai viena mokytojų karta. Žmonės turi norėti dirbti provincijoje, mokytojai turi jaustis oriai. Orumas susijęs ne vien su atlyginimu. Ir bendras visuomenės požiūris į mokytoją turėtų būti kitoks. Ne kaip į paslaugos teikėją, o kaip į žmogų, kuriam patikime savo vaikus.
– Kaip manote, kodėl pedagoginio darbo prestižas sumenko?
– Gyvename XXI a. ir internete galime susirasti daugybę informacijos, kaip reikia mokyti vaikus. Po to būdami tėvais ateiname ir mokytojams aiškiname, kad jie kažką blogai daro. Jeigu savo vaiką patikime mokyklai ir mokytojui, turime jais pasitikėti, kad su vaiku daro geriausia, ką gali.
– Ką Lietuvoje įžvelgiate geriausio, susijusio su švietimu?
– Tai, kad daugėja diskusijų, kad atsiranda vis daugiau tarpusavio kalbėjimosi. Kiek kas išgirsta, tai jau kitas klausimas, bet bent jau pasiekėme tai, kad kalbasi vadovybė su žemesne grandimi, atsiranda pokalbiai, kolegialus bendravimas, tirpsta barjerai tarp mokytojų ir mokinių, kad dingsta XX a. stereotipai, kad tai, ką pasakė mokytojas, yra neginčijama tiesa. Diskusijų kultūros dar trūksta, bet tai jau didelis žingsnis pirmyn.
– Kasmet po egzaminų pasigirsta, kad didelė dalis šiuolaikinio jaunimo yra beraščiai, bevaliai, neturi kantrybės, viskuo skundžiasi. Kaip yra iš tiesų?
– Visi esame skirtingi. Skirtingai priimame informaciją. Tiesa, kad yra daugiau jaunimo, kurie yra nekantrūs. Kažkada 45 min. pamokai buvo normalu. Dabar visi žino, kad "YouTube" filmukas turi būti vos 2–3 min., žinutės – trumpos, nes sunku išlaikyti dėmesį. Anksčiau buvo rašomi puslapio ilgio laiškai, dabar – žinutė su dviem trim žodžiais, daug šypsenėlių, kitokių emociukų. Todėl per lietuvių kalbos egzaminą reikia ilgo rašinio, ir būna sunku perjungti smegenis.
– Vaikai nėra prastesni, blogesni, tiesiog kitokie?
– Taip. Blogų vaikų iš viso nebūna. Kai kurie nemoka išreikšti savo emocijų arba jas išreiškia keiksmažodžiais, nes gal jo aplinkoje kitaip žmonės nešneka.
– Kaip atrasti motyvaciją mokytis? Kaip jūs atšaunate tiems, kurie klausia, kodėl būtina mokytis dalykų, kurių gyvenime tikriausiai nė karto neprireiks?
– Aš mokau fizikos. Žmonės ypač nežino, kam jos reikės gyvenime. Fiziką matau kaip mokslą, kaip smegenų ir logikos lavinimą. Gyvenime reikės priimti įvairius sprendimus. Juos galima priimti greitai ir konceptualiai galvojant. Arba galima pasiduoti emocijoms. Fizika ir moko, kad pirmiausia reikia pasverti, pasižiūrėti situaciją ("duota", "rasti"), tada ieškai priemonių. Ir nėra skirtumo, kuo tu tapsi: fiziku, chemiku ar rašytoju. Be to, šiais laikais sritys labai susipina, pavyzdžiui, fizikai rašo grožinės literatūros knygas, matematikai kuria eilėraščius, ekonomistai, pasiremdami fizikos dėsniais, nagrinėja ekonominius reiškinius.
Orumas susijęs ne vien su atlyginimu. Ir bendras visuomenės požiūris į mokytoją turėtų būti kitoks.
– Kas yra tėvų valioje kalbant apie švietimo kokybę?
– Rodyti pavyzdį, kad išsilavinimas, mokymasis, eksperimentavimas, knygų skaitymas, bendras pasaulio suvokimas, kritinis mąstymas yra labai svarbu. Pavyzdžiui, jeigu draugas ką nors parašė per mesendžerį, tai nebūtinai bus tiesa. Informaciją reikia tikrinti.
– Kaip manote, kas toliau? Kokie bus švietimas, mokytojai, mokiniai ir visuomenė?
– Tikiuosi, kad visuomenėje po truputį atsiras daugiau liberalumo, tikėjimo pozityviais dalykais, bus mažiau verkšlenimo, daugiau noro, atsakomybės prisiėmimo ir realių veiksmų. Norėčiau, kad daug dėmesio būtų skiriama ne tik išsilavinimui, bet ir žmogiškosioms vertybėms, bendravimo įgūdžiams puoselėti. Pastebiu, kad po truputį prarandame empatiją, mažėja bendravimo poreikis.
– Iš esmės jūs nusiteikęs optimistiškai kalbant apie Lietuvos švietimo ateitį?
– Mane visada gyvenime vadindavo pesimistu, bet šiuo klausimu noriu tikėti. Suprantu, kad visi esame labai pavargę, kad būna labai sunkių momentų, kad galime būti irzlūs, parėję po darbo kartais sakome, koks velnias mus nešė į šitą galerą, bet reikia tikėti, kad, kitą dieną atsikėlęs, vėl eisi, darysi ir, anksčiau ar vėliau, rezultatą pasieksi. Kai dirbi su žmonėmis, rezultatai nepasiekiami labai greitai – tai ne fabrikas.
Išskirtinė gimnazija
KT gimnazija dabar turi 350 mokinių. Kai ji kūrėsi, buvo joje sustiprintas matematikos, fizikos mokymas, dabar yra ir sustiprinta (nuo 11-os klasės) IT (informacinių technologijų) klasė. Baigę mokyklą, mokiniai gauna sertifikatą ir penkiolika kreditų, tad vėliau studijuojant jiems nebereikia laikyti (atsiskaityti) kai kurių egzaminų ar įskaitų. Anglų kalbos čia taip pat mokoma aukštesniu lygiu nei įprastinėje mokykloje ir šios užsienio kalbos žinių šioje gimnazijoje įgyjama daugiau, nei reikia valstybiniam brandos egzaminui išlaikyti.
Gimnazijos steigėjas – Kauno technologijos universitetas, tačiau joje mokoma pagal bendrą visos Lietuvos švietimo įstaigoms nustatytą programą.
Mokytojo savivertė
Anot Vilniaus politikos analizės instituto medijų analizės programos vadovo Donato Puslio, kai kalbama apie būtinybę keistis, pradedama iš labai toli.
"Kas iš jūsų norėtų būti mokytojas? Dažnoje klasėje, uždavus tokį klausimą, mokinių rankos nepakyla. Paklausus, kodėl nėra norinčiųjų, girdisi atsakymai: mokytojo darbas labai sunkus, mokytojų atlygis už darbą labai mažas. Kai kurie vaikai, sužinoję, kiek mokytojas gauna už mėnesį darbo, prisipažino, kad tai, jų manymu, savaitės atlygis. Ir visuomenėje vyrauja požiūris, kad mokytojo profesija – visai neprestižinė. Netgi vienoje apklausoje pirma iš tų, neprestižinių, buvo nurodyta valytojo, antra – mokytojo profesija. O kai baigiau studijas, mano buvusi mokytoja, sužinojusi, kad aš tapau mokytoju, pasakė: "O aš galvojau, kad jis gali daugiau pasiekti..." Taigi, pirmiausia patys mokytojai turėtų kelti savivertę. Niekas nepavers mokytojo profesijos prestižine, išskyrus jį patį", – sakė konferencijoje D.Puslys.
Šaltinis: ELTA
