Banguojantys vandenys

G.Skroblyte „Marių“ cikle ieško vizualaus atsakymo į retorinį klausimą, kas yra marios. Tai kas gi yra tos marios: dideli, neaprėpiami, banguojantys vandenys, paslapties, mirties ir grėsmės sritis, nepamatuojamas laikas ir atstumas (laiko marios, už jūrų marių...)? Žinoma, kad taip, bet Gintarei svarbiausia ne materija, o žmogaus, gyvenančio prie vandens, emocinės būsenos, pojūčiai, apmąstymai. Svarbiau atskleisti ne tai, kas matoma, o tai, kas yra už piešinio – kas pajuntama ir išgyvenama.

Gintarė dvi dienas kantriai ir meditatyviai formavo parodos ekspoziciją – tikra grafikė, kuriai būdingas begalinis kruopštumas ir precizika visur. Galerijos sienas pamažu užliejo žali vandenys, ant lengvo pergamentinio popieriaus sukuždėjo marių bangos ir jūržolės, lyg pavasario potvynio vanduo išsiliejo begalinė ramybė.

Pasiūliau Gintarei pasikalbėti – labai įdomu buvo sužinoti, koks išeivių menininkų gyvenimas yra svetur. Gintarė sutiko, ji ramiai dėliojo paskutinius ekspozicijos štrichus ir nuoširdžiai atsakinėjo į klausimus.

Studijavo svetur

– Gintare, jūs taip gražiai ir jaukiai iki šiol su saviškiais kalbate žemaitiškai, o jau 28 metus gyvenate Vokietijoje. Kokie likimo vėjai jus ten nubloškė?

– Į Vokietiją kartu su seserimi išvykau 1992 m. Į Miunsterį išvykome ne dirbti, ne laimės ieškoti – važiavome pas močiutę, tėvo motiną. (Gintarės tėvas – šviesaus atminimo tautodailininkas ir tapytojas Kurtas Skroblys – Klaipėdos krašto vokietis. Antrasis pasaulinis karas išblaškė vietinius Klaipėdos krašto gyventojus, sužalojo ir kita vaga pakreipė jų likimus, bet čia jau kita istorija). Sesuo sugrįžo, o aš Vokietijoje „užsikalbinau“. Visai neplanavau ten likti, bet pradėjau studijuoti. Iki tol keletą kartų bandžiau stoti į tuometį Vilniaus dailės institutą (dabar Dailės akademiją), tačiau man nepasisekė, todėl nusprendžiau studijuoti svetur. 1994 m. pradėjau studijuoti grafiką ir dizainą Miunsteryje (Fachhochschule Münster - University of Applied Sciences Münster), paskui tęsiau meninės grafikos studijas Braunsšweige (Braunschweige Hochschule für Bildende Künste in Braunschweig – Braunschweig University of Art).

Geros sąlygos kurti

– Tai dabar jau lyg ir aišku, kodėl jūsų gyvenime įsitvirtino grafika. Ar sąmoningai ją pasirinkote, ar ji pasirinko jus? Grafika labai sudėtingas meno sritis, drįsčiau sakyti, grafika – ne tik menas, bet ir amatas, reikalaujantis daug darbo, kantrybės ir begalinio kruopštumo. Kodėl neieškojote kokios kitos, lengvesnės meno srities?

– Nieko kito negalėjau rinktis – ne visi Lietuvoje išlaikyti egzaminai būtų buvę užskaityti Vokietijoje. Kita priežastis čia likti – geros sąlygos kurti: Munsteryje veikė puikios grafikos dirbtuvės, kur nevaržoma galėjau dirbti. Tos, regis, pragmatiškos priežastys netikėtai tapo mano lemtimi. Ne aš grafiką, o ji mane pasirinko, nes tiesiog nebuvo iš ko rinktis. Kartais pagalvoju, kad jei būčiau pakliuvusi į kitas dirbtuves – fotografijos ar medijų menų, nežinia, kaip viskas būtų pakrypę. O be to, grafika, mano manymu, yra universalesnė nei kitos vaizduojamojo meno sritys, o raižymo plokštė – kantresnė už popierių. Rezultatas grafikoje ateina negreitai, jo galima ieškoti ilgai, raižymo plokštę iš naujo užtepant ir raižanti iš naujo. Niekada nesaugau išraižytų plokščių, jas užtepu ir kuriu iš naujo. Popierius tokių galimybių neturi.

Tai turbūt taip į mano gyvenimą atėjo grafika.

Gamtos vaikas

– Kada sulaukėte pirmojo įvertinimo? Ar pamenate savo pirmąją parodą Vokietijoje?

– Mano piešinys visada buvo stiprus. Piešiau nuo vaikystės. Pirmąją personalinę parodą Vokietijoje surengiau dar nepradėjusi studijuoti. Atsirado žmonių, kurie pastebėjo mano piešinius. Tai, žinoma, stiprino pasitikėjimą savo jėgomis. Na, o po studijų jau buvo rimtesnių parodų – nuo 1995 m. dalyvauju personalinėse ir jungtinėse parodose, nacionalinėse ir tarptautinėse grafikos bienalėse. Štai dabar – ir pas jus.

– Kaip pati sakote, grafika kartu su jumis – jau 25 metus. Žiūrėdama į jūsų darbus, matau didžiulius pokyčius. Mes buvome įpratę prie linijinės grafikos. S.Krasausko, V.Jurkūno, P.Repšio kūriniai buvo grafikos meno etalonas. Jūsų grafikos darbai – visai kitokie, juose išsitrynę grynosios grafikos kontūrai ir kartais jau nebegali suvokti, kas tai – grafika ar jau kažkas kita. Tačiau bendras vardiklis labai ryškus – tematika. Ar dabar jau galite pasakyti, kokia yra vyraujanti jūsų kūrybos tematika, kokias grafikos technikas esate įvaldžiusi ir kurios jums labiausiai priimtinos?

– Esu gamtos vaikas. Visa mano vaikystė prabėgo gamtos ir vandens apsuptyje. Mokyklą baigiau Palangoje – jūra visada buvo ranka pasiekiama. Bet pamatinis gamtos pajautimas man buvo įskiepytas vaikystėje – tėvelis buvo puikus peizažų meistras, ir ši patirtis niekur nedingo, viskas pasiliko manyje, ir aš su tuo gyvenu, gamta, jūra, žmogus, marios – ši tematika įvairiais pavidalais nuolat grįžta į mano kūrybą.

O technikas esu išbandžiusi visas, savo kūryboje dažnai miksuoju raižinį, litografiją, giliaspaudę, metalo raižinį, monotipiją. Technikos pasirinkimą lemia kūrinio idėja, žinojimas, ką noriu sukurti. Tada pasirinkimas ateina savaime.

– Ko daugiau jūsų peizažuose – Lietuvos ar Vokietijos?

– Sunku atsakyti, gal nei tos, nei tos, nes gamta – universali, ji nepavaldi politinėms peripetijoms, laikui, atstumui. Miunsteris – didelis miestas, vandens arti nėra, bet atgaivą sielai randu draugės sodyboje, o vaizduotę maitina įgimtas gamtos jutimas.

Iliustruoja knygas

– Dar viena jūsų kūrybos sritis – knygų iliustravimas. Papasakokite apie tai.

– Knygas iliustruoju nedažnai, man tai begalinis malonumas. Jau kelerius metus tęsiasi mano draugystė su austru žurnalistu, vertėju Corneliu Hellu, verčiančiu šiuolaikinius lietuvių autorius į lietuvių kalbą. Esu iliustravusi kelias jo išverstas knygas. Man labai pasisekė, turiu išskirtinę teisę pati pasirinkti, ką noriu iliustruoti. Esu prozininko Romualdo Granausko kūrybos gerbėja. Visada labai apsidžiaugiu sugrįžusi į Lietuvą ir atradusi naują jo knygą. Į vokiečių kalbą jau išverstas „Jaučio aukojimas“, „Gyvenimas po klevu“. Dabar mano planuose – R.Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ iliustravimas.

– Ar priklausote Vokietijos dailininkų sąjungai? Neabejoju, kad tokių yra ne viena ir narystė palengvina dailininkų gyvenimą – sąjungos užsiima jų reklama, parodų organizavimu, kūrinių pardavimu. Aišku, tuo gali rūpintis ir galerijos, jei yra jus globojančių.

– Nepriklausau jokiai Vokietijos dailininkų sąjungai. Tokia jau mano natūra – niekada nenorėjau priklausyti jokiai organizacija, man reikia laisvės. Žinoma, tokia laisvė turi savų pliusų ir savų minusų, visada lengviau, kai tavo darbų pardavimu ir reklama kažkas rūpinasi, kai pačiam nereikia to daryti. Dėl žinomumo ir komercijos per daug nesuku galvos – kam reikia, mane suras. Yra artimųjų ratas, kolekcininkai, kuriems mano darbai patinka ir tinka. Be to, esu ištikima kelioms rimtoms galerijoms, kurios mielai priima ir parduoda mano darbus, man to užtenka.

Išbandymas pedagogika

– Ar lengva būti menininku Vokietijoje ir ar įmanoma išgyventi iš meno?

– Būti menininku nelengva visur, Vokietijoje – taip pat. Lengviau tiems, kas turi turtingus rėmėjus, bet nesakau, kad tai neįmanoma – reikia labai, labai to norėti ir siekti. Aš gyvenu viena, todėl turiu viskuo pasirūpinti pati. Menai man labai svarbu ir aš negalėčiau be jų, bet pagrindinis mano pajamų šaltinis yra pedagoginis darbas, kurio... anksčiau baisiausiai nemėgau. Jau vien mintis, kad kada nors gali tekti kažką mokyti, man buvo nepriimtina. Bet dažniausiai taip jau nutinka – kaip išbandymą gauni tai, ko krataisi. Kad ir kaip būtų keista, pedagogika man patiko. Netikėjau, kai man sakė, kad turiu pedagogo talentą, bet, matyt, taip yra – turiu. Edukaciniai dailės užsiėmimai, dailės pamokos man teikia malonumą. Miunsteris – turtingų žmonių miestas, čia daug dėmesio skiriama suaugusiųjų ir vaikų kultūriniam bei meniniam auklėjimui. Dailės edukaciniai užsiėmimai, įvairios dailės dirbtuvės čia yra labai populiarios ir mėgstamos, todėl darbo man netrūksta. Ir, kad ir kaip būtų keista, kuo daugiau esu užimta, tuo taupiau tvarkau savo laiką. Jo užtenka viskam, taip pat ir savo kūrybai.

Lieka erdvės nuostabai

– Kur realizuojate savo idėjas? Ar turite kūrybinę dirbtuvę Miunsteryje?

– Miunsteryje savo grafikos dirbtuvių aš neturiu. Tai per brangus malonumas, neįstengčiau nei įsigyti, nei išlaikyti. Bet ten veikia dailės mecenato iniciatyva įstiegtos grafikos dirbtuvės, aprūpintos visais įrankiais ir reikalinga technika. Jomis, pareiškęs norą, gali pasinaudoti kiekvienas menininkas. Nuo 2009 m. aš esu „LETTERPresse“ grafikos dirbtuvių vadovė, koordinuoju šių dirbtuvių darbą, nemenką savo laisvo laiko dalį pati praleidžiu ten.

– Ar grafikoje užtenka kūrybinės laisvės? Ar užtenka erdvės kūrybiniams išsitaškymams?

– Užtenka, tikrai užtenka. Dabar yra tiek galimybių ir tiek technikų, jas visaip galima miksuoti, todėl lieka erdvės netikėtumams, eksperimentams, nuostabai.