Savita kūrybos technika

G. Velykis dirba tapybos, kompiuterinės grafikos technikomis, tačiau yra sukūręs ir savitą, originalią techniką, kuri išgaunama iš sukonstruoto optinio vaizdo, veikiančio panašiai kaip faksas.

Kas dailininką pastūmėjo būti ne tik kūrėju, bet ir išradėju? „Pradėjau dirbti su kompiuteriais, kai Kaune buvo įkurta pirmoji kompiuterinės grafikos įmonė. Daug laiko praleidau dirbdamas kompiuterine technika, spausdintuvais. Tad idėja sukurti kažką savito kirbėjo ilgai, o kai atsirado tinkamas momentas – ją įgyvendinau. Kūrimas šia technika – rankų darbas. Tai kaip įrankis, kuriuo galima dažus koreguoti, visaip valdyti. Tai tarsi parkeris. Juk jis pats nerašo, jam reikia rankos“, – šypsosi pašnekovas.

G. Velykis yra surengęs daugiau nei 20 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Technika, kuria atlikti parodos „Priminimai“ darbai – geriausias nūdienos meno išraiškos priemonių įtakos pavyzdys.

Technika, kuria atlikti parodos „Priminimai“ darbai, – geriausias nūdienos meno išraiškos priemonių įtakos pavyzdys. Tačiau visi – tiek ieškantys originalių kūrybinių sprendimų, tiek nepasitenkinantys dailės kūrinių išorine forma – „Priminimuose“ ras savąjį meno žavesio „akmenėlį“.

Paveiksluose nesunku įžvelgti retro grafikos elementus, pajusti futuristinio meno, išradingai maskuojamo geometrinėmis formomis, įspūdį, pajusti juose pasislėpusią vidinę šilumą. Žvelgdami į menininko darbus, kiekvienas randame dalelę savo praeities ir ateities.

Kodėl medinė architektūra?

Meno galerijos „Aukso pjūvis“ ir Gelgaudiškio kultūros centro rengiamoje parodoje eksponuojamuose kūriniuose nesunku atpažinti Kauno Žaliakalnio senuosius medinius namus – kai kurių, pasak parodos autoriaus, jau nebėra.

„Gyvenu Kaune, vaikštau po Žaliakalnį – gražus kalnas, šlaitai, senoji „brazilka“. Nuolat daug metų ten vaikštau ir fotografuoju, o paskui iš tų sustabdytų akimirkų gimsta mano darbai. Juk kai kurių medinukų jau nebėra – juos nusinešė laikas ar nugriovė nemokšiška žmogaus ranka... O mano darbuose liko!“ – sako menininkas.

G. Velykis atviras: jam nerimą kelia šiuolaikinių kūrėjų pasirinkimai. „Mane jaudina dabartinio meno postmodernizmas, minimalizmas. Toks baltų sienų sindromas. Užtenka baltos sienos, ant kurios padedi tašką, o jau sakoma, kad ten visos socialinės problemos gvildenamos. Čia toks pritempimas, – sako jis.

Dailės eksperimentatoriaus naujausi sumanymai įkvėpti įvairių objektų ir noro materijose ieškoti daugiau gyvybės. Atrodo, kad net akmuo, besislepiantis namų sienose, įkūnija amžinumą, ištvermę, dvasios stiprybę.

Muzikinės improvizacijos

G. Velykis ne tik kompiuterinės grafikos kūrėjas, reklamos specialistas, išradėjas, bet ir muzikantas – į rankas mėgsta paimti gitarą. Jis improvizuoja elektrine gitara, kuria muziką. Autorius sako, kad šalia jo visą laiką stovėjusios dvi mūzos, kartais net nežinodavęs, kuri svarbesnė.

„Dažniausiai porą savaičių vien tik groju, nes jeigu tapau, tai jau susimaišau dažus, pasiruošiu ir pradedu – tada porą savaičių nieko kito nebegaliu daryti. Įdirbis jau yra, esu „įsivažiavęs“, – pasakoja menininkas ir priduria – improvizacijai reikia įkvėpimo ir dvasinio postūmio.

Ar muzika padeda kurti vaizduojamuosius menus, ar – atvirkščiai, menai padeda muzikuoti? Pasak G. Velykio, tai praktiškai tas pats: vienur su dažais dirbi, kitur su garsais. Darąs tai, ką tuo metu nori ir gali. Emocijas menininkas dažniau išreiškia muzika, bet kartais technologijos užkerta kelią arba apriboja, arba gali pritrūkti emocijos. „Aš nesu toks, kuriam tai, kas gražu, yra gerai. Menas nebūtinai turi būti dailus.“

G. Velykio parodą aplankyti galima Gelgaudiškio dvare iki balandžio 30 d.

Antrasis Vytis

Stimpankas (angl. steam punk) – vienas fantastikos žanrų, kurio vaizduojami šiuolaikiniai išradimai buvo sukurti dar Viktorijos epochoje su tuo metu turėtomis priemonėmis. Tai lėktuvai, automobiliai ir net kompiuteriai, varomi garo varikliais. Šio stiliaus drabužiams ir daiktams būdingi įvairūs metaliniai elementai, žalvaris, geležis, oda.

Būdami šio žanro gerbėjai G.Velykis ir Sąnašos bendruomenės vadovas Ovidijus Jurkša nusprendė jį pritaikyti ir puošiant fortą. Šiam tikslui aktyvistams prireikė nemenkos vietos gyventojų pagalbos. Tvirtovės duris šiandien saugo iš senų rakandų sumontuotas beveik trijų metrų žirgas. Jis unikalus, nes surinktas iš forto teritorijoje rastų objektų, kurių amžius siekia dar caro laikus.

Čia apsilankę vilniečiai juokauja, kad bent šią skulptūrą galėtume jiems atiduoti.

"Žirgas sutvertas iš senų šulinių, tunelių dalių ir kitų detalių. Tarybiniu laikotarpiu viskas buvo sunaikinta, sumesta į vieną krūvą ir užkasta. Pernai čia atlikome kasinėjimus, atkasėme carinį grindinį ir šias detales", – pasakojo G.Velykis. Formuojant žirgą panaudoti ir daiktai, kuriuos atnešė bendruomenės nariai, pavyzdžiui, seni vaikiški šviestuvai. Dėl savo didingumo žirgas apylinkės gyventojų greitai buvo pramintas "Vyčiu".

"Čia apsilankę vilniečiai juokauja, kad bent šią skulptūrą galėtume jiems atiduoti", – šypsojosi O.Jurkša. Netoli įėjimo į fortą stovi ir iš senų metalinių statinių sukurtos skulptūros "Vytautas" ir "Birutė". Anksčiau šiose statinėse būdavo kūrenami laužai. Dabar G.Velykis jas papuošė karūnomis ir kitais karališkais atributais.

Stilius: istoriniai fortai – ideali aplinka eksponuoti G.Velykio sukurtus stimpanko objektus.

Mintį sukurti ką nors panašaus aktyvūs kauniečiai brandino jau senokai. O šiais metais jie prisijungė prie "Kaunas 2022" projekto "Šiuolaikinės seniūnijos". Jame, be kitų, dalyvauja Garliavos apylinkių bendruomenės – Sąnašos, Juragių ir Ilgakiemio. Projekto tikslas yra suburti rajonų gyventojus, padovanojant kultūrinių renginių nuo centro nutolusioms gyvenvietėms. Tad G.Velykis tapo kūrybinių dirbtuvių, į kurias aktyviai įsitraukė ir Garliavos apylinkių gyventojai, vadovu. Meninį vyksmą drauge kuria ir kiti menininkai – skulptorius Sigitas Straigis, videomenininkas Rolandas Karalius, poetas Edmundas Janušaitis.

Iš pradžių Garliavos apylinkių bendruomenės, t.y. Ilgakiemio, Juragių ir Sąnašos, buvo supažindintos su iki šiol daug kam negirdėtu stimpanko žanru. Tačiau greitai paaiškėjo, kad kone kiekvieno namuose galima aptikti šio stiliaus dvasia alsuojančių daiktų. "Pavyzdžiui, vieni žmonės turėjo seną savadarbę šašlykinę iš suvirintų skardos lakštų. Jai buvo primontuotos siuvimo mašinos kojos. Tai – tikras stimpankas", – šypsojosi G.Velykis.

Prikelti naujam gyvenimui

Pasak O.Jurkšos, šiuo projektu vykdomi du svarbūs uždaviniai:  suburiama bendruomenė ir kartu stengiamasi seniems, nereikalingiems daiktams suteikti naują – meninę funkciją. Todėl nemažai Garliavos apylinkių gyventojų suneštų daiktų buvo panaudoti kuriant įvairias skulptūras.

Kiti objektai eksponuojami forto viduje esančioje ekspozicijoje. Bendruomenės nariai atnešė ir senų retų daiktų – senovinių televizorių, patefonų, magnetofonų. Kai kurie jų buvo prikelti naujam gyvenimui. Pavyzdžiui, senas paukščio narvelis paverstas į šviestuvą. Kūryba užsidegusi bendruomenė nenurimo ir karantino metu, tad ypač aktualios tapo apsauginės kaukės. Garliaviškiams buvo suorganizuotos parodomosios dirbtuvės, kuriose stimpanko stiliumi veido apsaugos kurtos iš plastikinių butelių, skardinių, netgi laikrodžių mechanizmų ir stalo įrankių. Dabar jas galima pamatyti iškabintas vienoje forto erdvių.

Kitoje tvirtovės kareivinių pusėje įsikūręs Sąnašos bendruomenės kultūros centras. Pasak jos pirmininko O.Jurkšos, tai – vienintelė bendruomenė Lietuvoje, turinti savo patalpas forte. Vyras pasakojo, kad Sąnašos bendruomenė labai artima, į savo veiklą besistengianti įtraukti ir naujakurius.

Fantazija: kiekvienas eksponuojamas daiktas turi savo istoriją ar gali įkvėpti ją sukurti.

"Pats esu užaugęs šiose apylinkėse, prie III forto. Iš pradžių tvirtovėje pradėjau dirbti kaip savanoris, kartu su bendruomene organizuodavome talkas. Vėliau čia įkurta VšĮ "Kauno tvirtovės parkas". Tad mano hobis virto darbu, dabar esu forto edukacijos ir turizmo skyriaus vedėjas – apie numylėtą vietą pasakojo jis. – Su dauguma bendruomenės narių esu pažįstamas dar nuo ankstyvos jaunystės, pavyzdžiui, kartu mokėmės. Tačiau mane be galo džiugina, kai prie mūsų veiklos prisijungia ir naujakuriai. Už forto esančiuose kotedžuose gyvena apie 500 žmonių, tad stengiamės ir juos būtinai įtraukti į renginius, bendras veiklas. Norime, kad savo aplinkoje žmonės atrastų išpuoselėtas bendras erdves ir kaimynų draugystę."

Ypatingas maršrutas

Rugpjūčio 29-ąją projekto laukia išskirtinis renginys. Garliavos apylinkių gyventojai ir svečiai iš Kauno geležinkelio stoties pajudės Garliavos link specialiai užsakytu traukinio maršrutu. Juos lydės stimpanko stiliumi apsirengę palydovai, peronuose šoks šokėjai. Tuo metu O.Jurkša ves ekskursiją apie įdomiausius Garliavos apylinkių objektus. Traukinys stabtelės prie Napoleono kalno, Ketvirtosios baterijos – XIX a. piliakalnio, rašytojo K.Borutos namo, Jiesios upės trigubo slenksčio.

Garliavos stotyje bus pristatyti pirmojo "Kaunas 2022" projekto "Šiuolaikinės seniūnijos" etapo, vykusio 2019-aisiais, rezultatai. Pernai Garliavos apylinkių gyventojai kartu su menininku iš Kolumbijos Hugo Herrera Tobónu kūrė savo "subjektyvų atlasą". Menininkas su bendruomene mėnesį tyrinėjo Garliavos apylinkes, 50 vietos gyventojų dalijosi savo asmeninėmis istorijomis ir prisiminimais. Po šio pristatymo visi renginio dalyviai keliaus į stimpanko dvasios persmelktą III fortą, kur vyks specialios dirbtuvės.

Projektas tęsis iki pat 2022-ųjų, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. Tad forto dar laukia ne viena staigmena. Ateityje G.Velykis norėtų prie kiekvieno tvirtovėje eksponuojamo daikto pateikti jo trumpą istoriją. Planuojama, kad poetas E.Janušaitis jas parengs poetinio posmo ar haiku formatu. Tuomet G.Velykis mąsto įrašyti audiogidą, įsijungiantį nuo lankytojo judesio. Menininkas svarsto ir apie stimpanko skulptūrų ekspoziciją ant forto stogo terasos.

Šeštadienį tvirtovės sodelyje vyko ir veislinių pomidorų paroda. Specialiai šiai progai G.Velykis iš polietileno plėvelės sukūrė stimpanko skulptūrą "Jaučio širdis". Širdį primenantis ir aliuziją į populiarią pomidorų veislę turintis meno kūrinys traukė kiekvieno parodoje apsilankiusio svečio akį. Nors skulptūra sukurta specialiai renginiui, jam pasibaigus menininkas žadėjo kūrinio niekur neišvežti ir leisti natūraliai sunykti.

G.Velykis – menininkas, savo kūryboje atrandantis ir pritaikantis vis naujas vaizduojamojo meno technikos rūšis. Jis gimė Kaune 1958 m., mokėsi J.Naujalio menų mokykloje, tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakultete. Dirba vaizduojamojo meno ir reklamos srityje. Surengė daugiau nei 20 savo tapybos bei skaitmeninės grafikos parodų Lietuvoje bei užsienyje. Domisi tarpdisciplininių menų sinteze, vaizdo ir garso kūrybines interpretacijas jungia istorinių ir moderniųjų stilistikų plotmėje, naudoja autorines skaitmenines ir analogines technines priemones. Groja klasikine ir elektrine gitaromis improvizaciniu stiliumi. Dirba įvairų kūrybinį darbą reklamos ir kultūros įmonėse. Šiuo metu – media dailininkas, įgarsintojas, apšvietėjas Kauno menininkų namuose.

Parodos „Žaliakalnio žvilgsniai“ darbai – tai fotografijos, atspaustos ant senų, Žaliakalnyje stovėjusių, o dabar jau apleistų ar visai sugriuvusių namų lentų.

„Kai prieš maždaug 15 metų persikrausčiau iš mūrinio namo į medinuką tame pačiame Žaliakalnyje, pradėti ir nesibaigiantys remonto darbai ir privertė domėtis medžiu, lentomis, krosnimis, kokliais, kaimynais (buvusiais ir esamais), – pasakojo G.Velykis. – Grožybių daug nerasta, tik atmintis visokia virto iš tarpulenčių su samanomis. Spalvų nedaug, kaip antikos skulptūrų, žinai, kad būta makiažo. Nuplovė lietūs, tik kur ugnis išdegino savo ženklus, liko spalvotas randas. Tokia ir technika – suodžių miltai, atspaudę atsiminimus. Tos namų nuotraukos, beje, ne iš kažkokios tolimos praeities, čia kadrai dabartiniai, dar gyvena juose ir žmonės, ir kiti... Tik kai kur – inkliuzai iš albumų. Medinės lentos gautos dovanų, Žaliakalnio čiabuvių sunešiotos, garbingų skulptorių, piliečių pakeleivių, gal kai kurios vogtos nuo pakampių, gal grindlentės, numintos pėdų neplautų Brazilijos indėnų...“