Perėmė tėvų pomėgį
60-ies G. Danielienė sako metų naštos nejaučianti. Priešingai – dabar turi laiko įdomiems hobiams: linijiniams šokiams, tapybai ant šilko, keramikai, kelionėms. Nė iš vienos negrįžta be trofėjaus savo kolekcijai.
Jau kelis dešimtmečius Gintė renka mažyčius dailius puodelius – 25–60 ml talpos. Tokius, iš kurių geriamas stiprus, sodraus skonio, išraiškingo kvapo espresas.
„Puodelių svečioje šalyje ieškau ne tik aš. Keliaudami lauktuvių jų parveža ir mano draugai, giminaičiai. Jei neranda puodelio, nuperka vietinės pupelių kavos, kurią geriu keturis, penkis kartus per dieną, kartais – net ir vidurnaktį“, – prisipažįsta Gintė.
Kavą mėgo ir jos tėvai. Gerdavo vakarais ir būtinai iš mažyčių puodelių. „Gal todėl, kad abu buvo kauniečiai? Aš irgi gimiau Kaune, nors per gyvenimą pakeičiau daug miestų“, – pasakoja Šakiuose gyvenanti Gintė, vaikystę ir paauglystę praleidusi sostinėje.
Aistra: prie savo kolekcijos ir pasipuošusi pačios tapyta šilko palaidine – tai puikiausiai atspindi G. Danielienės laisvalaikį./G Danielienės asmeninio archyvo nuotr.
Savaitgaliais mamytė jas, tris seseris, vesdavosi į kokią nors kavinę Antakalnyje. „Sovietiniais laikais būdavo tokių parduotuvių, kur vienoje pusėje – maisto pusfabrikačiai, kitoje – kulinarijos gaminiai (sausainiai, tortai, pyragaičiai) ir būtinai – kava. Ją gerti su pyragaičiu galėdavai sėdėdamas arba stovėdamas. Mamytė sau visada pasiimdavo pupelių kavos, o mums nupirkdavo sulčių“, – prisimena moteris.
Dažnai visos vykdavo ir į Kauną, kur buvo likusios Gintės mamos seserys ir močiutė. Ta proga visuomet aplankydavo kokią nors kavinę Laisvės alėjoje, gerdavo kokteilius Pieno bare arba smaližiaudavo spurgomis senojoje „Spurginėje“.
Iš mažyčio – skaniau
Kol Gintė ir jos sesutės buvo mažos, kavos gėrimo ritualą namuose tik stebėdavo. Kai užaugo – mielai prisijungdavo ir pačios.
„Visas smagumas ir gardumas, kad kavą – būtinai be cukraus ir be pieno – gėrėme ne iš didelių (kokie tais laikais buvo kavinėse), bet iš grakščių miniatiūrinių puodelių“, – dalijasi prisiminimais moteris.
Renku juos ne parodai, o smagiai naudoti. Man malonu kaskart gerti kavą vis iš kito puodelio.
Pirmąjį tokį, pagamintą iš porceliano, Gintė gavo dovanų šešioliktojo gimtadienio proga. Saugojo kaip savo akį, kad nesudužtų. Apie tai, kad galėtų šiuos mažylius kolekcionuoti, net minties nebuvo. „Seniau turėdavai pirkti visą servizą iš šešių, aštuonių ar net dvylikos puodelių“, – aiškina G. Danielienė.
Užtai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ėmė kurtis pirmosios sendaikčių parduotuvės, atsirado galimybė įsigyti išskirtinio dizaino ir dydžio puodelių ir po vieną ar du.
„Parsivežiau keletą tokių į savo namus iš močiutės. Dar kelis atidavė mama. Seserys parveždavo iš kelionių, o ir pati nemažai keliavau. Tačiau niekada nemaniau, kad aš juos kolekcionuoju“, – juokiasi pašnekovė.
Užsakė specialias lentynas
Kai Gintės dukra Aistė mokėsi vienuoliktoje klasėje, anglų kalbos mokytojas liepė parašyti rašinėlį apie savo tėvų hobius. Grįžusi namo ji ėmė klausinėti mamos, kas jai patinka, tačiau Gintė nežinojo, ką atsakyti.
Pagarbiai: eksponatai į Gintės kolekciją plaukia iš viso pasaulio. Jiems įkurdinti G. Danielienė netgi užsakė specialią spintą su siaurutėmis lentynomis./G Danielienės asmeninio archyvo nuotr.
„Neturiu hobio, – sakiau jai. – Vaikystėje rinkau aktorių nuotraukas, paskui atvirukus, o dabar jau nieko.“ Dukra išklausė ir paprieštaravo: „Mama, tu gi renki mažus puodelius!“ Taip Gintė sužinojo, kad jos hobis – kolekcionuoti espreso puodelius.
Nuo tada, 2004-ųjų, ji išties pradėjo pildyti savo kolekciją vis naujais eksponatais. Specialiai jiems užsakė siaurutes lentynas, į kurias rikiavo panašaus dydžio spalvingus įvairiaformius espreso puodelius.
„Nebetelpa… – apgailestauja Gintė. – Jau numačiau vietą kitoms lentynoms. Daug vietos neužims – tik 15 cm gylio. Maždaug tokio pločio yra espreso puodelio lėkštutė.“
Ne vien eksponatai
Svečiams Gintė ne tik parodo savo eksponatus, bet ir pakviečia išsirinkti puodelį ir pavaišina gardžiu espresu. Jam gaminti įsigijo profesionalų kavos aparatą.
„Svečiai turi šią privilegiją – išsirinkti puodelį, iš kurio gers. Jeigu netyčia suduš? Nebijau! Renku juos ne parodai, o smagiai naudoti. Man malonu kaskart gerti kavą vis iš kito puodelio“, – aiškina G. Danielienė, pasirenkanti puodelį pagal nuotaiką.
Kad jų turi be galo daug, moteris suprato, kai kraustantis iš vienų namų į kitus reikėjo kiekvieną supakuoti.
„Su drauge vyniojome į laikraščius. Atskirai puodelius ir lėkštutes. Tuomet dukra su drauge pavargusios leptelėjo: „Žinai, gal daugiau nepirk tų puodelių. Mes jų irgi tau daugiau nedovanosime!“ – juokiasi Gintė, prieš keletą dienų dariusi reviziją ir suskaičiavusi net 340 puodelių.
Ar kolekcijoje nepasitaiko dviejų vienodų? Pasak Gintės, visko būna, bet vienodų eksponatų ji neskaičiuoja. Kartais tenka įsigyti porą, nes pardavėjai po vieną neparduoda.
„Iš pradžių pirkdavau po keturis arba šešis. Taip labai jų norėjau“, – šypsosi kolekcininkė, prieš Naujuosius sumaniusi nustebinti savo drauges originaliomis dovanomis. „Vienodų puodelių turėjau visą dėžę, bet labai gailėjau juos išmesti. Todėl visus pripildžiau karštu vašku ir pagaminau žvakes. Jas supakavau į permatomą popierių ir įteikiau draugėms per Kalėdas“, – džiaugiasi pavykusia staigmena G. Danielienė.
Kavą geria visa šeima
Mėgstamiausio puodelio Gintė sako neturinti. „Mėgstamiausias tas, kurį naujai nusiperku. Dvi, tris dienas geriu iš jo kavą, o tuomet pastatau į lentyną ir renkuosi kitą“, – šypsosi kolekcininkė.
Vieną puodelį su Paryžiaus vaizdais moteris parsivežė iš Prancūzijos. Anot jos, šis puodelis nepakeičiamas, kai ji tapo ant šilko. Iki 3 val. galinti naktinėti ir piešti kūrybininkė tai darydama būtinai gurkšnoja kavą.
Naudojami: 340 mažyčių kavos puodelių – ne vien parodai. Pas G. Danielienę užsukę svečiai gali išsirinkti patinkantį ir pasivaišinti kava./ G Danielienės asmeninio archyvo nuotr.
„Tas puodelis toks pailgas, neturi lėkštutės, tad piešiant man labai patogus: neužima daug vietos“, – įvardija jo pranašumus pašnekovė.
Naktinėti ir gerti kavą mėgsta ne tik Gintė, bet ir jos 84-erių mama, gyvenanti Vilniuje drauge su Gintės seserimi. „Kartą svečiavausi pas jas. Prabudau naktį – matau, mama nemiega. Pasiūliau jai atsigerti kavos. Iš kito kambario prisijungė ir sesė. Pasikavinom pusvalanduką ir vėl visos nuėjome miegoti“, – juokiasi G. Danielienė.
„Ne, anūkei kavos dar neduoda, – juokiasi pašnekovė. – Jai tik aštuoneri. Mes su dukra ir žentu mėgaujamės kava iš tų mažyčių puodelių, o Austėjai pašildau pieno ir padarau didelę pieno putą“, – aiškina Gintė.
Kai anūkė Austėja atvyksta pas močiutę į svečius, visada renkasi tik rožinį puodelį, atkeliavusį pas ją iš Ispanijos, kurio forma primena karūną.
Atkeliauja iš viso pasaulio
Gintės puodeliai į jos lentynas atkeliavo iš Vokietijos, Švedijos, Austrijos, Ispanijos, Portugalijos, Anglijos ir kitų šalių. Vienas – net iš Japonijos. Prieš trejus metus ten svečiavosi Gintės krikšto dukra.
„Neseniai draugė viešėjo Afrikoje, Zanzibare, kur gimė ir iki penkerių metų gyveno dainininkas, grupės „Queen“ vokalistas Freddie Mercury. Stountaune yra jo namas-muziejus. Beje, ši grupė mano mylimiausia dar nuo jaunystės laikų, – aiškina Gintė. – Draugė norėjo padaryti man staigmeną – parvežti puodelį su Freddie atvaizdu. Kai ji, išnaršiusi visą senamiestį, puodelio nerado, nupirko man gertuvę su Freddie“, – pasakoja Gintė, dar gavusi dovanų ir mažytį puodelį su juodaodės moters siluetu.
Gegužę G. Danielienė ruošiasi keliauti po Kroatiją, Juodkalniją. Gaila, kad puodelių iš šių šalių kolekcininkė jau turi. Ar savo kelionėms nesirenka tų kraštų, iš kurių dar neturi eksponatų? „Oi, ne. Tokia išprotėjusi dar nesu“, – kvatojasi pašnekovė.
Brangiausi jai – močiutės puodeliai. „Jie tokie grakštūs, kad net baisu paimti į rankas. Rodos, per daug suspausi ir subyrės“, – su meile kalba apie išskirtinius savo kolekcijos eksponatus.
Pavyko nusiderėti
Paklausta, ar turi puodelių su ypatinga istorija, Gintė keletą minučių rausiasi atmintyje. Galiausiai sako, kad tai puodelis iš Tuniso.
„2010 m. lankiausi su vyru Tunise. Parduotuvėse espreso puodelių nebuvo, tad nuvykome į vietinį turgų. Į akį krito spalvingi keraminiai, rytietiškais ornamentais dekoruoti puodeliai. Rodau pardavėjui ženklais, kad imsiu vieną. Vieno neparduoda – sako, reik du, ir pakelia kainą iki 60 eurų. Aš deruosi. Tada jis, gudruolis, išrikiuoja puodelius ir lėkštutes į vieną eilę ir sako man, kad daiktai keturi! Aš pastatau puodelius atgal į lėkštutes ir siūlau kainą perpus. Jis vėl rikiuoja juos į keturių daiktų eilę… Žodžiu, gal būtume dėlioję juos ilgai ir nuobodžiai, bet mano vyro nervai neišlaikė“, – prisimena pašnekovė ir džiaugiasi galiausiai nusipirkusi juos už 15 eurų.
Brangiausiai už puodelį yra tekę mokėti 60 eurų. Ar verta? „Žinoma!“ – nė nemirktelėjusi atsako Gintė ir priduria, kad išleidusi daugiau kurį laiką kolekcijos puodeliais nepildo, mėgaujasi turimais.
Neseniai japoniškų puodelių dugne Gintė atrado besislepiančius geišų veidus. Kiti puodeliai žavi rankų darbo lipdiniais, kitokiais ženklais, kurių visų dar nespėjo iššifruoti. Vieną puodelį nusilipdė pati, kai kartu su draugėmis lankė keramikos būrelį.
Anot kolekcininkės, smagu, kad jos ir draugių skoniai labai dažnai sutampa. Vos Šakiuose įsigijo espreso puodelį su katinėliu, po mėnesio pas ją į svečius atskubėjo draugė su lygiai tokiu pačiu, tik pirktu kitame mieste. Tuomet gardžiai abi pasijuokė, kad viena kitą taip gerai pažįsta.
Kūryba atpalaiduoja
Gal tapydama ant šilko Gintė irgi piešia tai, ką mato ant savo puodelių? Pasirodo, ne. Šio meno ją išmokė puiki draugė Audra, dailės mokytoja.
„Mūsų dukros taip pat nuo pirmos klasės iki dabar draugauja. Pradžioje aš ją tik stebėdavau, o paskui mokykloje buvo renkama suaugusių moterų, norinčių išmokti tapyti ant šilko, grupė. Prisijungiau. Visai neblogai sekėsi“, – pasakoja Gintė, dažniausiai ant šalikėlių ar skarelių tapanti gėles, pastatus, architektūros objektus.
Pati savo dekoruotų šilko skarų neturi: visas išdovanoja. Juokiasi, kad yra kaip tas batsiuvys – vis be batų. Tiesa, turi vieną irisais pačios ištapytą šilko palaidinę. Užtai, kai artėja kokios nors draugės gimtadienis, stengiasi iš paskutiniųjų ir bando įspėti, kas jai patiktų. Štai vienai, gyvenančiai Anglijoje, nutapė platų šilko šalį su gražiausiais Lietuvos vaizdais. Ir Trakų pilies nepamiršo.
Ką jai duoda kūryba? Atsipalaidavimą. Mat pagrindinis Gintės darbas labai įtemptas. Be to, po skyrybų su vyru norėjo užsimiršti. Tad tapymas ant šilko jai kuo puikiausiai tiko.
Kartą per savaitę Gintė šoka linijinius šokius, kuriuos lanko jau šešioliktus metus. Ne tik šoka, bet ir kiekvieną vasarą dalyvauja Gatvės šokių dienoje Palangoje. Visa J. Basanavičiaus alėja tuomet raitosi tarsi marga gyvatė nuo ritmingai judančių šokėjų mėgėjų kūnų. Ar nepavargsta?
„Pasidaro sunku – pastoviu, pailsiu. Kartais, ilgiau pašokus, širdelė spurdėti ima, bet metai man netrukdo. Svarbu, kad noras būtų“, – žvaliu balsu atsisveikina Gintė.
