Prie šekspyriškojo tragizmo kompozitorius pirmą kartą pasuko jau brandžiame kūrybinio kelio etape, sukūręs ryškią ir sudėtingą operą, keliančią statytojams ir atlikėjams nemenkų režisūrinių ir muzikinių uždavinių bei sprendimų paieškų.
Premjeros laukimą lydėjo nerimas: tragišku virsmu paženklinti operos personažai, sudėtinga orkestro partitūra, svarus choro vaidmuo – ar pavyks teatro kolektyvui, kurio repertuare vyrauja operetės ir miuziklai, įveikti pasirinktą iššūkį? Kita vertus, operų ilgisi ne tik teatro pajėgus kolektyvas, bet ir nemaža dalis kauniečių operos gerbėjų.
Šviesotamsos žaidimai
Jau operos pirmosios scenos atiduoda duoklę šekspyriškuoju laikmečiu vyravusiam misticizmui. Raganų ir panašių tamsos karalystės būtybių ekspresyvus siautimas sukuria sumaišties ir grėsmės nuojautų prisodrintą įvadinį paveikslą. Skraistės, dengiančios raganų veidus, simboliškai įtvirtina jų belytiškumą ir perteikiamo laikmečio visuomenės įsivaizdavimą, kad raganos esančios su barzdomis. Tiek šioje raganavimo scenoje, tiek kitose scenose, atsisakant tiesmuko iliustratyvumo, pasirenkama gausi simbolika, perteikiama choro ir baleto rankų plastika bei išraiškingais judesiais. Dar stipriau visa tai sukoncentruota antros dalies pradžios baleto epizode (choreografas Aleksandras Jankauskas).
Paslaptingumo suteikia ir blausus apšvietimas. Apskritai šviesos operoje mažai – šešėliuose skendinčias veikėjų mintis lydi ribotas prožektorių spindulių srautas, kartais tampantis simboliniu traukos centru, lyg nakties plaštakes viliojančiu valdžios trokštančiuosius.
Sunkiausias uždavinys vis dėlto tenka dramaturginei veikėjų raiškai. O jų paveikslai – ypač Makbeto ir ledi Makbet – išties labai sudėtingi vidiniu turiniu.
Scenografijoje akcentuojamas kabantis žiedas taip pat daugiaprasmis, simbolizuojantis ir Škotijos karaliaus karūną, po kuria susispietę jos trokštančios būtybės kovoja, grumiasi, žūsta, kartu tai ir raganų kurstomas nuodų katilas. Garbės troškimas ir valdžios beatodairiškas siekimas galų gale prilygsta maudynėms katile, kunkuliuojančiame nuodais ir visokiomis šlykštynėmis.
Žengus nedorą žingsnį link karūnos, išsukti iš to kelio savu noru jau nebepavyksta: pirmoji žmogžudystė gimdo tolesnę, melas verčia meluoti ir toliau, skandina ir klampina užnuodydami gyvenimą ir atimdami sveiką protą.
Charakteris: G.Pečkytės Ledi Makbet – veržli, kompromisų nepripažįstanti valdžios siekėja. D. Rimeikos nuotr.
Minimalios dekoracijos, tačiau iliustratyvus ir turtingas prasmių masinių scenų dalyvių judėjimas, nukreipiančios visą dėmesį į operos veikėjų kuriamą jausminę ir garsinę išraišką. Tai lyg Williamo Shakespeare'o tragedijos puslapių įgarsinimas, žadinantis vaizduotę ir paliekantis vaizdinius susikurti pačiam žiūrovui. Net ir žudynių scenos, kurių taip gausiai pažeria tragedijos autorius, vyksta kažkur už scenos ribų, paliktos žiūrovų fantazijai. Toks bendras režisūrinis ir scenografinis statytojų sprendimas suteikia operos pastatymui stilistinės vienovės ir tampa stipriąja pastatymo žyme (režisierius Gintautas Želvys, dailininkė Taisiia Khizna, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas).
Muzikos ir dramos duetas
Kauniečių pastatyme – klasikinis operos turinio variantas, o aliuzijas į mus supančią kasdienybę palikta pajusti ir išmąstyti operos žiūrovui pačiam.
Vizualioji pusė – tik dalis operos. Pagrindinis jos turinys – muzikinėje plotmėje. Ir čia stipriausiai pasirodo choras ir orkestras (muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, dirigentas Julius Geniušas, dirigento asistentė ir chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė). Jau uvertiūroje sukoncentruotas skambėsiančios operos tragizmas priverčia suklusti žiūrovą. Nors dar ne visi teatro lankytojai sutelkia dėmesį į uvertiūrą, manydami, kad opera prasideda tik pakilus scenos uždangai, įsiklausyti verta ne tik dėl sodrios ir kontrastų turtingos partitūros, bet ir nepriekaištingai skambančio orkestro.
Operos veikėjus kuriančių solistų pajėgos ne tokios tolygios. Sunkiausias uždavinys vis tik tenka dramaturginei veikėjų raiškai. O jų paveikslai – ypač Makbeto ir ledi Makbet – išties labai sudėtingi vidiniu turiniu ir ypač jo transformacija, jau nekalbant apie vokalinius iššūkius. Čia verta paminėti mūsų abi solistes, ledi Makbet kūrėjas. Gitanos Pečkytės vaidmuo negatyviomis spalvomis pratrūksta nuo pat pirmosios scenos, o Ramintos Vaicekauskaitės ledi tarsi įsibėgėja augindama vidinį tragizmą iki minčių sumaišties operos antroje dalyje.
Nors kompozitorius sukūrė ledi Makbet sodrias ir turiningas muzikines partijas, bet buvo išreiškęs mintį, kad geriau ledi ne vien dainuotų, o labiau sutelktų dėmesį į vaidmens kūrimą balsu. Ir tai yra didžiausias iššūkis ir siekiamybė solistėms.
Dar sudėtingesnis vidine dramaturgija Makbeto vaidmuo, draskomas vidinių prieštaravimų tarp baimės ir ryžto, troškimų ir abejonių. Tai įgyvendinti labiau sekėsi išraiškingo vokalo baritonui Stanislavui Trifonovui (Baltarusija). Makbetą kūrusiam Dainiui Stumbrui susitelkus į vokalinius vingius ir ritminį tolygumą, vaidmens tragiškasis turinys taip ir liko neatskleistas. Iš antraplanių vaidmenų išryškėjo sėkmingai vokalą ir draminę išraišką suderinę Žygimantas Galinis Banko vaidmenyje ir Mindaugas Zimkus (Makdufas).
Laipteliu aukštyn
Operoje atskleidžiamos valdžios troškimo ir jos siekių aktualijos, paminant dorovės ir moralės principus, gyvos ir nūdienos gyvenime. Todėl neretai šios operos statytojai turiniui perteikti pasirenka šiuolaikinio gyvenimo paraleles. Kauniečių pastatyme – klasikinis operos turinio variantas, o aliuzijas į mus supančią kasdienybę palikta pajusti ir išmąstyti operos žiūrovui pačiam.
Po pirmųjų operos premjerų galima teigti, kad teatro kolektyvas operos iššūkius įveikė, padovanodamas operos išsiilgusiems žiūrovams sodraus turinio, bendros pastatymo stilistikos, apmąstymus žadinantį reginį bei įsirašydamas į teatro kūrybinę biografiją neeilinį ūgtelėjimą. Labai norėtųsi tikėti, kad muzikinio teatro lankytojai, besilepinantys operečių saldumynais, taip pat atras ir įvertins šią operą.
