Vyriausybei sergant anemija ir negebant užkardyti kainų augimo, verslas susirgo slibino liga: apetitą daugina trims galvoms. Kaip manote, kodėl lietuviškas sūris šiandien dvigubai brangesnis už itališką? Tautiečiai ūkininkai su protu susipyko?

Atsakymas kitoje, tarpinėje tarp tiekėjo ir vartotojo, grandyje – pelną šioje nevaldomoje situacijoje kraunasi prekybininkai.

Natūralioje atrankoje taisyklių juk nėra arba tėra vienintelė – pirštai turi būti lenkti į save. „Būti godžiam apsimoka. Juk godumas nuskaidrina žmogų ir suteikia jam laisvę“, – tokį godumo kredo suformulavo filme „Volstrytas“ Michael’o Douglaso meistriškai įkūnytas biržos spekuliantas Gordonas Gekas.

Garsiąją Sokrato frazę „Gyvename ne tam, kad valgytume, bet valgome tam, kad gyventume“ šiandien reikėtų perfrazuoti taip: „Gyvename tam, kad užsidirbtume, o užsidirbame tam, kad pavalgytume.“

Dar Aristotelis svarstė, kad godumas yra priverstas konkuruoti su sąžiningumu, tačiau mūsų dienomis pastarasis pralaimėjo. Šiandienė rinka pagimdė monstrą su iškreiptu pelno suvokimu.

Na, o mes, vartotojai, kuo sergame? Ogi chronišku nuolankumu: kaip apsvaigintos avys į skerdyklą nuolankiai kinkuojame ten, kur tik mus gena. Mat dar kartą dar viena krizė įrodė absoliutų socialinio jautrumo nebuvimą: vieniems skirta begėdiškai lobti, kitiems – sukandus dantis egzistuoti.

Sako, visose situacijose gelbsti humoras. Pasijuokime: Vilniaus senamiestyje vieno buto savininkai už dviejų savaitgalio parų nuomą prašo 20 tūkst. eurų. Neima juokas? Tuomet paklausykime pasakos iš hobitų šalies gyvenimo – juk dabar stebuklų metas.

Kai burmistras gavo aukso, skirto ežero gyventojams padėti, susigriebė jį visą ir pabėgo.

Paskui visų apleistas mirė tyruose badu. Nejau blogis tik pasakose – nugalimas?

Ekonomistai ir politikai, anksčiau tryškę optimizmu, kad infliacija yra tokia menka, palyginti su pajamų didėjimu, pagaliau ėmėm taškytis pesimizmu. Infliacija didės. Metinė pasieks 20 procentų. Ir tai ne riba. Kasdien didėjančios kainos nėmaž nestabdo pirkimo. O jei pirkėjai perka, kodėl pardavėjams neparduoti brangiau? Būtų visiškai kvaila.

Perka ir pirks žmonės vis daugiau. Kitaip būti negali. Šiandienos daiktai rytoj bus pasenę. Būtinai reikės naujesnių. Nes. Draugai viską atsinaujinę. Užjuoks gi. Maža to. Dėl senamadiškumo išdraugins. Kad gėdos nedarytų šiuolaikinei kompanijai.

Daiktai kaip daiktai, o maisto pirkimo manija persekioja kiekvieną ir kasdien. Lyg ką tik būtų kas paleidęs nuo bado saito. Duonos pakaktų ir pusės kepaliuko. Bet. O jei pritrūks? Kefyro pakaktų ir mažo pakelio. Bet. O jei pritrūks? Niekada nieko niekam nepritrūko. Tačiau manija yra manija.

Nusipirkus šviežios duonos, ji nebus valgoma, kol duoninėje gulintis sužiedėjęs kriaukšlis nebus sugraužtas. Tada ateis eilė ir šviežiai, kuri džiūstelės. Kitaip mes nemokame. Negalime. Atrodo, kažkas galvoje sukūrė vartojimo programą, kurios patys pakeisti negalime.

Matematikai neduos sumeluoti: iš mažų minusų – maži pliusai, iš didelių – dideli. Tiems, kurie turi vieną mažą minusą ir vieną didelį, blogiausia: iš tokių ženklų kapinėse pliusai statomi. Kad būtų žinoma svetimiems, kad tada ir tada atėjo, paskui kada ir kada išėjo. Ten, kur visi lygūs. Dar neteko girdėti, kad kažkuriam nepastebimai pavyko graban prisikrauti. Bet. Laikai keičiasi. Karstai su priekabomis bus gaminami, nes pardavėjų uždirbti auksinai jau kraunami į kupetas, vartomi, kad neimtų trenkti patina.

Matematikai neduos sumeluoti: tik begalybė ir godumas neturi galo. Lobti. Kaupti.

Taigi, artėjant birželio 4-ajai, prisiminkite Kiniją. Jos žmonės patyrė didesnes masines žudynes netgi už surengtas Europoje Hitlerio ir Stalino: 45 milijonai buvo numarinti badu arba nužudyti per Mao „Didįjį šuolį į priekį“. Vėliau atėjo eilė niokojančiam Kultūrinės revoliucijos siautėjimui. Na, o prieš 30 metų buvo sutriuškinti pribloškiantys protestai Tiananmenio aikštėje Pekine ir daugelyje kitų Kinijos miestų, kai studentai ir kiti reikalavo tiesos apie praeitį ir teisingumo ateičiai.

Kinijai šie įvykiai buvo ne mažiau svarbūs nei 1979 metų didysis popiežiaus vizitas Lenkijoje ir vėlesnė „Solidarumo“ epocha. Tai buvo galimybė laisvai kvėpuoti, mąstyti ir kalbėti.

Tačiau nuo karo padėties iki Apskritojo stalo derybų buvo pereita praėjus vos aštuoneriems metams, o Kinijos negailestingas leninistinis režimas sutrypė savo žmonių atmintį. Niekas Kinijoje negali aptarinėti birželio 4-osios žudynių Pekine ir kituose miestuose. Mes, esantys už Kinijos ribų, netgi nežinome, kiek šimtų – ar galbūt tūkstančių – žuvo.

Dabar Kinijos režimas atrodo toks pats grėsmingas ir amžinas, kokia 8-ojo dešimtmečio viduryje atrodė sovietų imperija. Emigrantai, su kuriais susiduriu mūsų dienomis, atrodo panašūs į lenkus ir kitus pavergtųjų tautų žmones, mano pažinotus Šaltojo karo laikų Londone.

Jaltos, Katynės, įsiveržimų į Vengriją ir Čekiją sukaktys buvo suteikę trumpą galimybę pritraukti visuomenės dėmesio ir kantriai atsakinėti į žurnalistų klausimus. Tačiau rezultatai buvo menki, ir didėjo nuogąstavimai dėl nepakankamos sklaidos arba, dar blogiau, abejingumo.

Kinijos režimo svarbiausi koziriai yra užsienyje – tai mūsų apatija ir godumas. Mes, žmonės Vakaruose, kuriems dabar priklauso ir Lenkija, mieliau darome pinigus arba pramogaujame, užuot rūpinęsi dėl tolimos praeities nusikaltimų.

Mes galėtume daryti daugiau. Galėtume padėti smarkiai engiamiems tibetiečiams, skųstis dėl tebevykdomo laisvės griovimo Honkonge, reikalauti, kad su Taivanu būtų elgiamasi kaip su tikra valstybe, ir, kaip tik šiuo metu, prisiminti, kas įvyko 1989 metų birželio 4-ąją.

Popiežius Pranciškus ketvirtadienį paragino pasaulį atmesti „pinigų stabmeldystę“, teigdamas, kad godumas stumia visuomenes į griūtį.

Duodamas interviu savo kukliame bute Vatikane, pontifikas sakė Prancūzijos savaitraščiui „Paris Match“, kad dabartinis pasaulio ekonomikos modelis yra „netvarus“.

„Kapitalizmas ir pelnas nėra velniški, jeigu nepaverčiame jų stabais. Jie nebūna tokie, jeigu juos paliekame tiesiog įrankiais“, – aiškino Pranciškus.

„Kita vertus, jeigu pinigai ir pelnas bet kokia kaina tampa stabais, kuriuos garbiname, ir jeigu godumas yra mūsų socialinės ir ekonomikos sistemos pagrindas, tuomet mūsų visuomenės juda į griūtį“, – pridūrė jis.

Kalbėdamasis su leidiniu, kuris paprastai nušviečia garsenybių, milijardierių ir karališkos kilmės asmenų gyvenimą, argentinietis popiežius išsakė du pagrindinius savo susirūpinimus – kad būtina kovoti su skurdu ir rūpintis aplinkos apsauga.

„Žmogus ir visa kūrinija neturi tarnauti pinigams ... Žmonija turi atsisakyti pinigų garbinimo ir savo centre pastatyti žmogų, bendrą gerovę ir būsimas kartas, kurios gyvens pasaulyje po mūsų“, – pažymėjo Katalikų Bažnyčios vadovas, sakydamas, kad gruodį Paryžiuje vyksianti konferencija dėl pasaulio klimato pokyčių gali pakeisti padėtį.

Pasak jo, krikščionys yra realistai ir nėra linkę pranašauti katastrofų.

„Tačiau negalima slėpti to, kas akivaizdu. Pasaulio (ekonomikos) sistema yra netvari“, – perspėjo Pranciškus.

Komentuodamas karus Sirijoje ir Irake, popiežius sakė, kad pasaulis turi imtis veiksmų „šios nepaprastosios padėties akivaizdoje“, bet pabrėžė, kad taip pat reikia šalinti tų konfliktų priežastis.

„Paklauskime savęs, kodėl vyksta tiek daug karų ir smurto... Neužmirškime pasaulio galybių veidmainystės – jos kalba apie taiką, bet pardavinėja ginklus iš po prekystalio“, – aiškino jis.

Popiežius Pranciškus ketvirtadienį perspėjo, kad Žemės planeta neatleis jos išteklių naudojimo pelno vardan, ir paragino pasaulio lyderius pažaboti savo godumą ir padėti alkstantiems, nes kitaip, pasak jo, galimas pasaulio pabaigos scenarijus, kai gamta atkeršys.

„Dievas visada atleidžia, bet Žemė – ne“, – sakė argentiniečių kilmės popiežius 2-ajai tarptautinei mitybos konferencijai (CIN2) Romoje – trijų dienų susitikimui, kurio tikslas yra spręsti nepakankamos mitybos, veikiančios ir vargšus, ir turtuolius visame pasaulyje, klausimus.

„Pasirūpinkit Žeme, kad ji neatsakytų naikinimu“, – perspėjo pontifikas  190 šalių atstovus, susirinkusius į konferenciją, kurią organizavo Jungtinių Tautų (JT) maisto agentūra FAO ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO).

77 metų Pranciškus, uolus neturtingųjų ir prislėgtųjų gynėjas, sakė, kad pasaulis „per mažai dėmesio kreipė į tuos, kurie alksta“.

Nors nepakankamai besimaitinančių žmonių per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo daugiau kaip perpus, 2014 metais nepakankamai maitinosi maždaug 805 mln. žmonių.

„Taip pat skausminga matyti, kaip kovai su badu ir nepakankama mityba trukdo „rinkos prioritetai“, „pelno viršenybė“, kurie maisto produktus nuvertina iki prekės, tokios kaip bet kuri kita, kuria galima spekuliuoti, ypač – finansiškai spekuliuoti“, – sakė popiežius.

„Alkanieji vis dar už gatvės kampo ... ir prašo sveikos dietos. Mes prašome orumo, ne labdaros“, – sakė jis.

Anksčiau popiežius kelis kartus buvo piktai užsipuolęs tuos, kurie turtus susikrauna iš spekuliacijų rinkoje, ypač – lažinimosi iš maisto produktų kainų, kuris gali išpūsti kainas ir nulemti neturtingų šeimų badavimą.

Pranciškus ragino pasaulio gyventojus turėti „abipusės pagarbos, o ne kovoti tarpusavyje, kenkiant planetai ir ją skurdinant“.

Nors popiežius gyrė FAO ir PSO darbą raginant delegatus priimti „Romos deklaraciją dėl mitybos“ ir „gaires veiksmams“, jis ragino tuos, kas nustato „taisykles ir technines priemones“, nepamesti iš akių alkstančiojo, „kovojančio dėl išlikimo“.

„Pamaitinkite alkstančiuosius, gelbėkite gyvybę planetoje“, – baigdamas savo kalbą, po kurios auditorija plojo atsistojusi, pasakė Pranciškus.

Minėtoje deklaracijoje didžiausias dėmesys skiriamas prieigos prie sveiko maisto gerinimui ir didėjančiai neaktyvių persivalgytojų problemai.

2 mlrd. žmonių kenčia nuo tokių medžiagų kaip vitaminas A, geležis ir cinkas nepakankamumo, kurį ekspertai vadina „paslėptu badu“, o 42 mln. vaikų ir 500 mln. suaugusiųjų turi antsvorio arba yra nutukę.

Kai visi stovėjome Baltijos kelyje, nė vienas net neabejojome, kad Lietuva vis tiek bus laisva ir tada gyvensime visiškai kitaip – daug geriau nei sovietinės okupacijos sąlygomis.

Taip ir buvo. Šalis tapo laisva, suklestėjo kapitalizmas, iš pradžių laukinis, dabar šiaip nei šioks nei toks, bet jokiu būdu dar ne civilizuotas. Žmonės yra išnaudojami, darbdaviai sužvėrėję, nes vyksta visuotinė kova. Nesibaigianti kova dėl pinigų. Vieni dėl jų kovoja Seime, kiti – Vyriausybėje, treti – vogdami iš biudžeto, o ketvirti tiesiog daužydami basliu praeiviams per galvas ir atiminėdami pinigines.

Viskas tik dėl pinigų, ne kitaip. Kartais galima net pagalvoti, jog dabartiniai žmonės ir nepriklausomybę parduotų, kad tik galėtų pralobti. Kur tai nuveda, žinome iš 1940-ųjų istorijos, kai subolševikėjusių veikėjų gauja už kelis skatikus ir pažadėtas privilegijas iš Maskvos mums parvežė "saulę".

Tiesa, daugelis jų pačių taip pat, kaip ir tūkstančiai niekuo dėtų Lietuvos žmonių, gavo kelialapius į Sibirą arba buvo pastatyti prie sienos ir patys nesupratę už ką.

Taigi šios lenktynės dėl pinigų ne tik mus visus varo iš proto, bet ir visą valstybę veda nežinia kur. Prisidengdami patriotiniais, pilietiniais jausmais, politikai tik kovoja vieni prieš kitus dėl galių ir piniginių srautų. Visų noras vienas: kaip nors prieiti prie valstybės ir ES pinigų bei juos įsisavinti.

Atkreipkite dėmesį, ne "pavogti", "nugvelbti", o būtent "įsisavinti". Sugalvojo gražesnį terminą. Juk didžioji dalis valstybės pinigų anksčiau ar vėliau atsiduria privačiose kišenėse. Tam ir prigalvota įvairiausių politinių gudrybių. Ir jei kas nors pirmesnis įkiša ranką į tą valstybės iždą, susilaukia kitų tokių pat išalkusiųjų ir ištroškusiųjų neapykantos, o kartais ir atviro smurto.

Dabar daugeliui nesvarbi nepriklausomybė, jiems nusispjauti ir į Baltijos kelią, ir į Sąjūdį, ir apskritai į istoriją, nes viską užgožė godumas. Pažiūri į kai kurių žmonių akis, o ten – vieni nuliai su kitokiu skaičiumi prieš juos.

Politikai aiškina, kad jie kovoja už žmonių gerovę, sako, jog tarnauja tautai, tačiau niekas tais tauškalais jau seniai nebetiki. Visi žino, kas iš tiesų jų galvoje, kokios ten mintys iš tiesų sukasi.

Ir gali dabar kalbėti, ką tik nori, tautos pasitikėjimo jie nebeatgaus. Kuo šie tipai skiriasi nuo tarybinių deputatų? Anie bent nevogė taip, kaip šitie, kurie atvirai jau nebeslepia savo "dorų" ketinimų.

O ir skaičius tų veikėjų sėdi sau patogiai tas pats, kaip ir LTSR Aukščiausioje Taryboje – 141.

Šitaip prarasti tautos pasitikėjimą per tokį palyginti neilgą nepriklausomybės laikotarpį reikia dar ir sugebėti.