Jungtinėje Karalystėje gyvenanti lietuvių pora, parskridusi švęsti Kalėdų pas tėvus, po apsipirkimo parduotuvėje susiėmė už galvų – Lietuvoje už tą patį maisto krepšelį sumokėjo dvigubai brangiau, nei įprastai moka Londone. Šiandien visi pajutome įsisiautėjusias maisto kainas: produktų krepšelis pabrango 33 proc., Lietuva sumušė antirekordus pagal savo vartojimo išlaidas maisto produktams. Garsiąją Sokrato frazę „Gyvename ne tam, kad valgytume, bet valgome tam, kad gyventume“ šiandien reikėtų perfrazuoti taip: „Gyvename tam, kad užsidirbtume, o užsidirbame tam, kad pavalgytume.“ Tokia mūsų realybė – visus pinigus pravalgome.

Vyriausybei sergant anemija ir negebant užkardyti kainų augimo, verslas susirgo slibino liga: apetitą daugina trims galvoms. Kaip manote, kodėl lietuviškas sūris šiandien dvigubai brangesnis už itališką? Tautiečiai ūkininkai su protu susipyko?

Atsakymas kitoje, tarpinėje tarp tiekėjo ir vartotojo, grandyje – pelną šioje nevaldomoje situacijoje kraunasi prekybininkai.

Natūralioje atrankoje taisyklių juk nėra arba tėra vienintelė – pirštai turi būti lenkti į save. „Būti godžiam apsimoka. Juk godumas nuskaidrina žmogų ir suteikia jam laisvę“, – tokį godumo kredo suformulavo filme „Volstrytas“ Michael’o Douglaso meistriškai įkūnytas biržos spekuliantas Gordonas Gekas.

Garsiąją Sokrato frazę „Gyvename ne tam, kad valgytume, bet valgome tam, kad gyventume“ šiandien reikėtų perfrazuoti taip: „Gyvename tam, kad užsidirbtume, o užsidirbame tam, kad pavalgytume.“

Dar Aristotelis svarstė, kad godumas yra priverstas konkuruoti su sąžiningumu, tačiau mūsų dienomis pastarasis pralaimėjo. Šiandienė rinka pagimdė monstrą su iškreiptu pelno suvokimu.

Na, o mes, vartotojai, kuo sergame? Ogi chronišku nuolankumu: kaip apsvaigintos avys į skerdyklą nuolankiai kinkuojame ten, kur tik mus gena. Mat dar kartą dar viena krizė įrodė absoliutų socialinio jautrumo nebuvimą: vieniems skirta begėdiškai lobti, kitiems – sukandus dantis egzistuoti.

Sako, visose situacijose gelbsti humoras. Pasijuokime: Vilniaus senamiestyje vieno buto savininkai už dviejų savaitgalio parų nuomą prašo 20 tūkst. eurų. Neima juokas? Tuomet paklausykime pasakos iš hobitų šalies gyvenimo – juk dabar stebuklų metas.

Kai burmistras gavo aukso, skirto ežero gyventojams padėti, susigriebė jį visą ir pabėgo.

Paskui visų apleistas mirė tyruose badu. Nejau blogis tik pasakose – nugalimas?