„Man peizažas – noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. Galingą, neaprėpiamą. Visuomet nenutrūkstamai vykstantį. Vykstantį praeityje, dabar ir amžinai. Vykstantį gelmėje ir ore. Atsinaujinantį nuolat. Virstantį vis kita forma, vis toje pačioje gimtoje vietoje, į kurią šaknimis įaugau. Tas stiprus gamtos metamorfozės jausmas smelkia iki panagių ir stimuliuoja visą mano gyvenimo darbą. Peizažas, kurį pasirinkau gamtos ir paties gyvenimo reginiui nusakyti, – tai tapybos laukas, kuriame spalva sukuria erdvę, šviesą, judėjimą ir gali perteikti stiprų jausmą, daugialypį jutiminį pasaulį, kur praeina labai plona riba tarp abstrakcijos ir natūros. Visas mane supantis kraštovaizdis yra pilnas – gelmė ir oras yra pripildyti nykstančių formų, virstančių naujomis formomis, nauja kokybe. Burbuliavimo, kitimo, virsmo procesas vyksta be pradžios ir be pabaigos amžinybėje“, – savo kūrybos inspiracijų šaltinį apibūdina G. J. Vitartaitė.

Tapytojos kūryba itin vertinama ne tik meno mėgėjų, bet ir profesionalų.

Menotyrininkė Gražina Gurnevičiūtė, analizuodama G. J. Vitartaitės kūrinius, atkreipia dėmesį į jos savitą braižą.

„G. J. Vitartaitė yra peizažo atstovė ir ją galima vertinti pagal jos indėlį į Lietuvos peizažo raidą, ir tas indėlis būtų tikrai labai svarus, tačiau jos peizažai savo struktūra ir savo turiniu tarsi išsprūsta iš to žanro, iš to peizažo ribų ir jų tarsi nesinori pririšti prie kažkokio žanro. Ji kuria savo žanrą ir savo pasaulį. Tai yra jos kūrybinis savitumas, jos sukurtas braižas, kurį labai lengva atpažinti, kuriame atsispindi tas mūsų labai pamėgtas pasaulis, sukurtas iš šviesos ir oro, iš dangaus ir žemės“, – rašė G. Gurnevičiūtė.

Anot menotyrininkės, dailininkės darbai sunkiai įvardijami, jie daugiau nujaučiami, pilni ieškojimų ir netgi kontrastų.

„Dailininkė yra išaugusi iš savo kultūrinės terpės. Jos kūryboje galima nesunkiai atsekti ir mūsų tapybos tradiciją, ir ekspresionizmo elementus, taip pat peizažo tam tikrus etapus, jaučiasi ir lietuviškos mitologijos, istorijos pėdsakai. Ir visa tai ji nešė per savo kaitos ir judėjimo kelią. Jungė su naujomis tendencijomis, įvairiausiomis techninėmis priemonėmis, vakarietiškomis ir netgi Tolimųjų Rytų įtakomis“, – tvirtino G. Gurnevičiūtė.

„Nesuklysime tardami, kad G. J. Vitartaitės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virstančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui. Todėl meilės grožiui menininkė nedeklaruoja tiesmukai – jai svetima socialinė didaktika, kadangi jūros ošimo ir vėjo dvelksmo neįmanoma perteikti manifestais“, – rašė filosofas, menotyrininkas, kultūrologas Algis Uždavinys.

G. J. Vitartaitė gimė 1942 m. Krekenavoje, Panevėžio rajone. Mokėsi Kauno dailės mokykloje, baigė monumentaliąją tapybą Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

1980–1989 m. – Valstybinio dailės instituto Tapybos katedros vyr. dėstytoja, docentė, katedros vedėja.

Menininkė surengė per 30 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo bendrose parodose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Austrijoje, Vokietijoje, JAV.

Kūrėjos tapybos darbų yra įsigiję Vilniaus ir Kauno muziejai, LR Seimo rūmai, LR Vyriausybės rūmai, privačios meno galerijos, kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Suomijoje ir kitur. Apie G. J. Vitartaitę sukurtas dokumentinis filmas „Vidinės laisvės link“ (2013 m., režisierius A. Tarvydas).

„Gyvenimas yra labai paslaptingas, kartais nežinai, kaip elgtis, tada paklauski savo širdies ir žinosi kelią. Tas jausmas yra tikras ir jei juo tiki, jis parodys kryptį“, – į savo parodą atvirai ir nuoširdžiai kviečia dailininkė G. J. Vitartaitė.

Paroda vyks iki birželio 1 d.