Gydytojų pacientai pritaria
"Neduok Dieve patekti į autoavariją kur nors netoli Mažeikių ar Vilkaviškio. Juk kol nuveš į to miesto ligoninę, apžiūrės ir nustatys, kad neturi galimybių padėti, praeis nemažai laiko, kuris kai kurių sužalojimų atveju yra lemiamas gyvybei išsaugoti", – nuogąstauja 48-erių kaunietis Erikas Motiekaitis.
Respublikinės Kauno ligoninės pacientė Valda Černiauskienė iš Zarasų rajono Suvieko miestelio sveikatos sistemos reformos klausimu gana kategoriška.
V.Černiauskienė kategoriška – tokios ligoninės, kokia yra Zarasuose, nereikia.
"Tokių ligoninių, kaip Zarasų, Lietuvoje nereikia. Kvalifikacija ne ta, viskas ne taip, kaip turi būti. Jos savaime užsidarys, nes po metų kitų čia dirbantys gydytojai išeis į pensiją, o jauni į tokias ligonines neateina", – nuomonę pareiškė ir prielaidų pateikė buvusi medicinos darbuotoja V.Černiauskienė.
Ir tvirtina, kad Zarasuose niekas nebesigydo – visi važiuoja į Uteną ar Visaginą. Ji pati turi karčios gydymosi savame krašte patirties: po operacijos net pusę metų kraujavo žaizda.
Juk kuo gydytojas mažiau operuoja, tuo didesnė klaidų, komplikacijų tikimybė.
"Kas iš to, kad čia tiek laiko gydžiausi?! Pas Abraomą būčiau nukeliavusi, jei ne Kauno medikai", – V.Černiauskienė rajono ligoninėje dėl negyjančios žaizdos gulėjo septynias savaites, du mėnesius važinėjo į ją iš namų gydymo procedūroms, perrišimams, o būklė tik blogėjo.
Jai buvo siaubinga kiekvieną dieną matyti, jos žodžiais tariant, skylę pilve, kurią rajono medikai kasdien tvarkė, traukė iš jos tamponus, keitė juos naujais, bet situacija nesikeitė. Iš nevilties išgelbėjo atsitiktinai sutiktas prie ežero vasarojęs medikas. Jis pasiūlė pasikonsultuoti pas Respublikinės Kauno ligoninės chirurgus.
"Kaune ligoninėje man buvo skirta daugybė tyrimų, dėl nukritusio hemoglobino perpiltas kraujas, atlikta operacija, kurios metu pašalino negyvybingus ir infekuotus pooperacinės žaizdos audinius. Kad žaizda geriau ir greičiau gytų, pritaikė vakuuminį žaizdų gydymo metodą. Supratau patekusi į specialistų rankas," – pernykščius įvykius prisimena V.Černiauskienė.
Šiandien žaizdos vietoje telikęs maža žymė. Pastebėjus, kad ne visi provincijos gyventojai gali atkakti pas didmiesčių medikus, zarasiškė tvirtina: iš jos rajono ligonius į medicinos centrus veža ir specialiai tam skirti greitosios medicinos pagalbos automobiliai, ir šeimos nariai. Pagaliau kaimynai padeda tiems, kas artimųjų neturi.
"Dėl transporto nėra jokių problemų. Iki Visagino – beveik 30 kilometrų, iki Utenos – 50, o lygis ir aptarnavimas ten visai kitas. Iš savo patirties tai žinau. Kas iš to, kad pusę metų gydžiausi Zarasuose? Kai nuvažiuoji į normalią ligoninę – viską pasidarai, o čia vaikštai vaikštai ir jokios naudos", – apibendrino 65-erių V.Černiauskienė.
Ukmergės gyventojai Elenai Judickienei, besigydančiai savame mieste, buvo išrauta net keturiolika dantų, ieškant skausmo veido srityje priežasties. Tik atvykus į Kauno klinikas ir atlikus vos kelis tyrimus paaiškėjo, kad moters bėda – ne odontologijos problemos, o trišakio nervo uždegimas.
Priežastys važiuoti toliau
Reforma sveikatos sistemoje vyksta nuolat. Prieš penkerius metus Lietuvoje buvo sukurti ūminio galvos smegenų insulto bei miokardo infarkto klasteriai. Tai reiškia, kad šias ligas patyrę žmonės turi būti gabenami tiesiai į specializuotus centrus, kuriuose yra galimybė atlikti sudėtingas diagnostikos ir gydymo procedūras, kurios ne tik gelbsti gyvybę, bet ir apsaugo nuo negalios.
Insulto ir miokardo infarkto gydymo centrai veikia šešiose šalies ligoninėse: Kauno ir Vilniaus Santaros klinikose, Respublikinėse Vilniaus universitetinėje, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos jūrininkų ligoninėse. Jose yra sukoncentruota reikalinga aparatūra, dirba prityrę specialistai.
Kažkada buvo priešintasi ir šiai reformai: infarktą ar insultą patyrusių ligonių aplenktos gydymo įstaigos prarado pacientus, vadinasi, ir atlygį už jų gydymą. Tačiau ir be nurodymų iš aukščiau gyventojai renkasi pažangius gydymo centrus, kad ir kur jie būtų. Juk net į užsienį važiuojama dėl sveikatos.
Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 88 proc. Kazlų Rūdos, 83 proc. Klaipėdos rajono Gargždų, 75 proc. Molėtų ir jų apylinkių gyventojų gydosi ne arčiausiai jų namų esančiose, o kitų miestų, daugiausia – didmiesčių ligoninėse.
"Esminė problema yra mūsų demografija. Ten, kur gyventojų, o iš jų ir medikų pacientų mažėja, specialistų praktika tampa ribota ir taip jie praranda kvalifikaciją", – pastebi Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas gydytojas Zigmantas Urniežius.
Jam antrina ir gydytojas chirurgas Jonas Andriuškevičius.
"Patogu, jei apendicitą, išvaržą operuotų ligoninėje, esančioje savame mieste, bet sudėtingesniais atvejais ligoniai visada siunčiami į didesnius centrus. Juk kuo gydytojas mažiau operuoja, tuo didesnė klaidų, komplikacijų tikimybė", – dėl pavojų perspėja mokslų daktaras J.Andriuškevičius.
Gydytojų J.Andriuškevičiaus (kairėje) ir Z.Urniežiaus teigimu, mažai operuojantys chirurgai praranda kvalifikaciją, o tai nėra saugu pacientams.
Galimybės ir patirtis
Labai svarbu laiku diagnozuoti ligą, nedelsti suteikti pagalbą. Tai gali užtrukti ne iš blogos valios, o dėl to, kad nėra galimybių laiku pradėti gydymo, patirties priimti atsakingą sprendimą.
Visi gydytojai, paprašyti pasidalyti mintimis apie dabartinę sveikatos sistemą ir jos organizavimą rajonuose, pirmiausia kalba apie medicinos pagalbą ligoniams. Tai yra svarbiau už pinigus. Tačiau pagalba priklauso ir nuo tų galimybių, kurias lemia finansai.
Gydymo įstaigų darbas finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto, kuris susidaro iš šalies gyventojų mokamų mokesčių bei valstybės draudimo už tuos, kurie nedirba. Natūralu, kad gyventojų mažėjant, juolab valstybei mokant mažiau už draudžiamųjų sveikatos draudimą, nei moka dirbantieji, PSDF biudžetas nėra didelis. Europos Komisija konstatavo, kad apdraustieji Lietuvos gyventojai turi palyginti daug prisidėti savo lėšomis, sveikatos apsauga Lietuvoje yra nepakankamai efektyvi.
Ir Lietuvos sveikatos politikai pripažįsta, kad trūkstant lėšų, juolab mažėjant gyventojų skaičiui rajonuose tikrai neekonomiška kiekviename mieste esančią ligoninę aprūpinti naujausia diagnostikos aparatūra, įdarbinti gydytojus, kurie nuobodžiautų, laukdami, kada ateis pacientas.
Lovos be ligonių
Pagal bendrą ligoninių lovų skaičių 100 tūkst. gyventojų Lietuva yra viena neefektyviausių šalių ES, jos vidurkį viršija 35 proc. Dar daugiau: pagal aktyviojo gydymo ligoninių lovų skaičių Lietuva yra pati neefektyviausia šalis ES: jos vidurkį viršija net 60 proc.
"Ligoninių tankumas užsienyje priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Jei jų daug, tai ligoninių gali būti kas 20 kilometrų. Jos sujungtos į vieną tinklą, yra specializuotos", – kolegų iš užsienio šalių patirtimi dalijasi Z.Urniežius.
Prienų, Kaišiadorių ligoninės chirurgijos skyriai jau panaikinti, teikiamos tik ambulatorinės konsultacijos, o operacijoms ligoniai važiuoja į Kauną. Tai konstatuodamas mokslų daktaras J.Andriuškevičius pabrėžia, kad pertvarka chirurgijos srityje pakaunėje jau įvykusi ir niekas nuo to nenukentėjo.
Šio gydytojo nuomone, rajonų ligoninėse reikalingi terapijos skyriai ir ambulatorinė chirurgija, kad įsipjovus pirštą nereikėtų važiuoti į universitetines klinikas. Svarbiausia, anot J.Andriuškevičiaus, stiprinti šeimos gydytojo instituciją, suteikti jai daugiau galių ir diagnostikos, ir gydymo srityse.
Daugiau galių poliklinikoms
"Ambulatorinė chirurgija gali labai daug, ji pigiau valstybei ir patogiau žmonėms. Visą parą budinčių postų, anesteziologijos, reanimacijos rajonų ligoninėse, kur per parą apsilanko vos vienas ar net nė vieno paciento, tikrai nereikia", – įsitikinęs Respublikinės Kauno ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vadovas J.Andriuškevičius.
Tačiau ar sutilps visi pacientai į Kauno klinikas ir kitas didžiąsias šalies ligonines? Pasaulio praktika rodo, kad reikia stiprinti ambulatorinę grandį, bet ir šioje srityje pas mus dar labai daug problemų.
Gydytojas J.Andriuškevičius papasakojo, kad prieš mėnesį jo pusbroliui, gyvenančiam Vilkaviškyje, buvo įtartas plaučių vėžys. Ligonis gavo siuntimą trečio lygio gydytojo pulmonologo konsultacijai. Tokie dirba Kauno klinikose. Pabandžius užsiregistruoti vilkaviškietis talonėlį gavo rugpjūčio pabaigai.
"Paskambinau pažįstamam gydytojui, priėmė po darbo. Paaiškėjo, kad piktybinis auglys tarpuplautyje jau labai didelis, operuoti nebegalima. Kas būtų buvę iki rugpjūčio? Ši tvarka man tikrai nepatinka. Reikia diferencijuoti ligonius pagal jų būklės sunkumą, o ne visus registruoti į vieną eilę", – apgailestauja ir siūlo mokslų daktaras J.Andriuškevičius.
Sergamumas nemažėja
Kauno klinikų medikai nemano, kad jų kolegos rajonų ligoninėse blogai dirba ir todėl žmonės veržiasi pas juos. Gydytojų teigimu, ligoniai vežami į centrus, kuriuose veikia klasteriai, bei tada, kai reikia gilesnio ištyrimo ar sudėtingesnio gydymo. Sergamumas sunkiomis ligomis Lietuvoje nemažėja, mūsų šalies gyventojų sveikata prastesnė nei kitų ES šalių.
Dėl to ligoniams neretai reikia aukščiausio lygio medikų paslaugų. Sveikatos apsaugos ministerija pripažįsta, kad lovų mūsų šalies rajonų ligoninėse yra per daug, neretai jos būna tuščios. Prityrusių gydytojų praktikų teigimu, valstybė turi apskaičiuoti, koks ligoninių tinklas yra optimalus. Lovų perteklius – tai papildomos sąnaudos, ligonių stoka – paslaugų kokybės, saugumo užtikrinimo problemos.
Paskambinau pažįstamam gydytojui, priėmė po darbo. Paaiškėjo, kad piktybinis auglys tarpuplautyje jau labai didelis, operuoti nebegalima. Kas būtų buvę iki rugpjūčio?
Net ir Kauno klinikų medikų, nepabūgusių pasidalyti savo nuomone dėl sveikatos sistemos pertvarkos, įsitikinimu, priėmimo skyrių tinklas Lietuvoje neturėtų retėti, kad ligoniams prireikus skubios pagalbos dėl menkiausio susižalojimo nereikėtų važiuoti į didelį centrą. Šie skyriai galėtų būti sujungti, jų pacientai konsultuojami nuotoliniu būdu iš centro. Yra įvairių inovacijų, kurios taikomos užsienio šalyse, tereikia perimti pažangią jų patirtį.
"Rajonų ligonines reikia ne uždaryti, o optimizuoti jų darbą", – apibendrina gydytojas Z.Urniežius.
Politikai – prieš reformą
Tačiau derybose dėl valdančiosios koalicijos sutarta nesvarstyti rajoninių ligoninių pertvarkos, to pareikalavus "tvarkiečių" lyderiui Remigijui Žemaitaičiui.
"Jei valdančioji koalicija vieningai sutars, kad pertvarkos reikia ir bus sudarytos teisinės prielaidos pradėti ją, ministras mielai imsis lyderystės, ką ne kartą jau buvo viešai deklaravęs", – pakomentavo sveikatos apsaugos ministro patarėja Lina Bušinskaitė-Šriubėnė.
Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga norėjo, kad pertvarka būtų pradėta 2020 m. Jos planą Seimas buvo patvirtinęs praėjusių metų birželį. Projekte buvo numatyta į stacionarinių aktyviojo gydymo įstaigų tinklą įtraukti tas įstaigas, kurios galėtų užtikrinti skubios pagalbos teikimą visą parą, paslaugų įvairovę, taip pat atsižvelgiama į išvengiamos hospitalizacijos rodiklius ar į kitą įstaigą išvykstančių pacientų skaičių, geografinį prieinamumą.
"Viskas priklausys nuo to, kaip sutars koalicija, nes tai turės būti bendras sprendimas – pradėti ar ne sveikatos sistemos reformą, apie kurios būtinybę jau kalbama daugybę metų. Deja, visi ministro Aurelijaus Verygos bandymai reformą inicijuoti baigdavosi nesėkmingai. Pavyzdžiui, pirminis sveikatos sistemos reformos paketas buvo vetuotas Prezidentės, o po veto pataisytus šios reformos projektus vėliau nepavyko net pateikti Seime, nes neužtekdavo Seimo narių palaikymo. Tai tik rodo, kad iki šiol buvo dedamos didžiulės pastangos, jog ši reforma net neprasidėtų", – konstatavo L.Bušinskaitė-Šriubėnė.
Būtinus pokyčius lėmusios priežastys
Neužtikrinamas paslaugų saugumas ir kokybė. Nepaisant išplėtoto ligoninių tinklo, Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai reikšmingai atsilieka nuo daugelio ES ir EBPO šalių.
Akivaizdūs reikšmingi ligoninių veiklos netolygumai apskrityse.
Sveikatos priežiūros įstaigų valdymas nepakankamai užtikrina įstaigos veiklos skaidrumą ir efektyvumą.
Iš 65 ligoninių vidutinis lovos užimtumo rodiklis buvo 73,5 proc. (268 dienos per metus), kas yra žemiau EBPO vidurkio (77 proc.).
Atskirų ligoninių rodiklis labai varijuoja, ir yra blogesnis daugiausia tarp mažų ligoninių; tai rodo, kad dalis ligoninių lovų nefunkcionuoja išvis.
Per vienus metus tik keturios 65 ligoninių turėjo lovų užimtumo rodiklį daugiau kaip 300 dienų per metus (t.y. daugiau kaip 82 proc.), o 9 ligoninėse užimtumas buvo mažiau 200 dienų.
Nors Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė ilgėja (2015 m. ji buvo 74,6 metų), šis rodiklis šešeriais metais mažesnis už ES vidurkį (80,6) ir mažiausias ES. Be to, itin skiriasi vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė – Lietuvoje vyrų (69,2 m.) daugiau kaip 10 metų trumpesnė už moterų ( 79,7 m.) ir tai didžiausias skirtumas ES.
Ar kai kurių paslaugų centralizacija reiškia paslaugų prieinamumo blogėjimą ir blogesnius sveikatos rodiklius? Danijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, UK, visų ES duomenimis – ne.
Numatomas mažosios ligoninės paslaugų spektras
Specializuotos ambulatorinės paslaugos (specialistų konsultacijos).
Dienos stacionaras.
Ambulatorinė chirurgija.
Ambulatorinė reabilitacija.
Stacionarinė slauga ir palaikomasis gydymas.
Paliatyvioji pagalba.
Ambulatorinė / mobilioji slauga.
Diagnostika.
Nuotoliniu būdu teikiamos paslaugos.
Skubi ambulatorinė pagalba priėmimo-skubios pagalbos skyriuje / kabinete.
