Naująjį kūrinių ciklą išprovokavo nemalonios reakcijos, kuriomis internautai užbombardavo ankstesnį pasaulinio pripažinimo sulaukusį menininkės projektą. H.Morris-Cafiero tuomet nusprendė pasinaudoti tuo pačiu ginklu ir šmaikščiai atsakyti užgauliotojams.
Anot autorės, apkūnumas yra viena iš nedaugelio sveikatos būklių, kai priimtina atvirai žeminti ir kritikuoti žmones. "Visuomenė tiesiog jaučia pareigą pranešti, kad tavo kūnas ne toks, koks neva turėtų būti", – pastebėjo fotografė. Iki spalio 31-osios jos darbus kauniečiai gali išvysti Čečėnijos aikštėje, XVI fotomeno festivalio "Kaunas Photo" programoje.
Pokalbis su H.Morris-Cafiero – apie internetinių patyčių visuomenę, neįprastą dialogą su užgauliotojais, kūno gėdinimo praktiką ir interneto (ne)anonimiškumą.
– Sukurti "Patyčių sakyklą" jus išprovokavo nemaloni reakcija į ankstesnį projektą "Palaukit, stebėtojai". Koks buvo pastarojo tikslas ir kokių atgarsių šios fotografijos sulaukė?
– Viskas prasidėjo dar 2010 m. Tuo metu dirbau prie kito projekto – kūriau savo autoportretus viešose erdvėse. Buvau nuvykusi į Niujorko Taimso aikštę, fotografavau save, apsuptą minios ir ryškių reklamų. Kai po dviejų savaičių išryškinau juostelę, buvau be galo nustebinta. Paaiškėjo, kad man to nežinant, praeiviai mane bombardavo savo žvilgsniais. Nežinau, ar jie taip elgėsi dėl mano svorio, ar kitų priežasčių. Puikiai prisimenu vieną porą – įsiminė tai, kad moteris buvo labai graži. Namie išryškinusi nuotraukas pamačiau, kad jos vyras žvelgia į mane pašaipiu žvilgsniu.
Suprantama, visų šių žmonių aš nepažįstu, tad nežinau, ką tiksliai jie galvojo. Tačiau man kilo klausimas – kas nutiktų, jei dažniau fotografuočiau tai, kas vyksta man už nugaros? Taip gimė darbas "Palaukit stebėtojai". Iš anksto paruošta kamera tiesiog fiksavau save valgančią, sėdinčią, vaikštančią paplūdimyje ar atliekančią kitas kasdienes veiklas viešose erdvėse. Kartu į kadrą pakliūdavo ir praeiviai. Įdomu tai, kad kiekvieną kartą, kai kas nors žvelgdavo į mane, to žmogaus žvilgsnis ar kūno kalba buvo kritikuojanti, pašaipi ar klausiama. 2013 m. šias nuotraukas paviešinau internete. Projektas žaibiškai išpopuliarėjo – apie jį parašė net žiniasklaidos galiūnai "The Huffington Post" ir "Daily Mail".
Haley Morris-Cafiero nuotr.
Vos tik nuotraukos pasirodė, ėmiau gauti krūvas neigiamų žinučių ir komentarų. Tiesą pasakius, taip ir sužinojau, kad "The Huffington Post" publikavo straipsnį apie mano darbą. Pirmasis man skirtas elektroninis laiškas buvo: "Tu esi stora, ir tau derėtų numirti." Tačiau neišsigandau ir neįsižeidžiau – tai mane privertė kvatotis. Po tos žinutės sulaukiau tūkstančių kitų komentarų. Šie žmonės nekritikavo pačių fotografijų, bet jiems kliuvo mano išvaizda – svoris, apranga, plaukai. Jie buvo susikūrę begales išankstinių prielaidų apie mane.
Šias fotografijas galima interpretuoti įvairiai, bet neįvardyčiau to kaip patyčių.
Visos jos man pasirodė juokingos, tad šiuos komentarus išsisaugojau. Ėmiau galvoti, kaip galėčiau atsakyti į įžeidimus. Juk tyčiodamiesi žmonės neretai naudoja internetą kaip ginklą. Tačiau šį ginklą galima nukreipti ir prieš juos pačius. Taip gimė "Patyčių sakykla". Gautus komentarus sumažinau iki 25 žmonių. Sugebėjau surasti kiekvieno jų viešus socialinės erdvės profilius. Tai įrodo, kad internetas vis dėlto nesuteikia anonimiškumo. Nusigrimavau ir apsirengiau taip, kad atrodyčiau kaip užgauliotojai. Fotografijose šalia portreto pateikiau ir man skirtą komentarą.
– Jūsų darbe "Palaukit, stebėtojai" svarbus būtent žvilgsnis ir kūno kalba. Galbūt tai gali užgauti ne mažiau nei žodžiai?
– Noriu būti suprasta teisingai. Nepažįstu žmonių, kurie užfiksuoti šio projekto fotografijose. Nežinau, ką tiksliai jie galvojo, ir nenoriu aklai spėlioti, darydama klaidingas prielaidas. Šias fotografijas galima interpretuoti įvairiai, bet neįvardyčiau to kaip patyčių. Mes niekada nesužinosime, kas tuo metu vyko man už nugaros, kodėl praeiviai elgėsi vienaip ar kitaip. Todėl aš, kaip menininkė, turiu atsitraukti ir susilaikyti nuo negatyvių komentarų apie žmones savo fotografijose. Šiuo projektu tiesiog stengiausi pradėti pokalbį, diskusijas. Kūryboje man labiausiai patinka galimybė diskutuoti. Deja, žmonės, užuot diskutavę, griebėsi patyčių.
– Tačiau jūs, užuot pykusi, surinkote užgauliojančius komentarus, suradote viešai prieinamas komentatorių nuotraukas, ir sukūrėte naują seriją "Patyčių sakykla". Tokiu būdu puikiai parodijavote interneto užgauliotojus. Kaip kilo ši idėja?
– Kai kurie užgauliotojai man rašė laiškus iš savo oficialaus elektroninio pašto. Tad mačiau jų vardus, pavardes, netgi adresus. Sakyčiau, kad žmonių, kurie šlykščias replikas man rašė asmeniškai, buvo daugmaž 25 proc. Likusieji komentavo socialinėse medijose. Dauguma jų – gana vieši asmenys, todėl galima lengvai rasti informacijos apie juos. Pavyzdžiui, pasidomėjus vienu užgauliotoju, paaiškėjo, kad jis yra suimtas. Tad susisiekiau su vietiniu kalėjimu, o jie man atsiuntė to vyro nuotrauką. Tiesa, iš pradžių norėjau susikoncentruoti ties vienu komentuotoju.
Šis žmogus man dažnai rašo negatyvius elektroninius laiškus ir tai daro iš savo asmeninio elektroninio pašto. Tad turiu nemažai informacijos apie jį. Galvojau netgi atlikti atvejo studiją. Tačiau vėliau supratau, kad nenoriu mokyti šių žmonių. Tiesiog troškau parodyti – taip, galima panaudoti internetą kaip ginklą, bet jis nenuslėps tavo tapatybės. Žinoma, turime laisvę kalbėti, rašyti komentarus, bet taip pat egzistuoja ir laisvė atsakyti. Mane taip pat domina faktas, kad bet kokia į internetą įkelta informacija ten pasilieka amžinai. Nors komentarą ar nuotrauką galima ištrinti, jie vis tiek gyvuos kažkur kietuosiuose diskuose. O jeigu įkeltu vaizdu kas nors pasidalijo ar jį išsaugojo, atsekti pėdsakus gali būti netgi neįmanoma.
Komentarų sekcijoje įprastai pasirodo vos vienas kitas teigiamas atsiliepimas – visi kiti būna neigiami.
Kaip ir minėjau, sulaukiau tūkstančių įžūlių komentarų. Ruošdamasi projektui, sumažinau komentatorių skaičių iki 60-ies žmonių. Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau 60 juokingų perukų. Tačiau pastebėjau, kad tokia gausybė personažų vėliau supanašėja. Todėl palikau tik 25 užgauliotojų prototipus. Tuomet leidausi į įvairių atributų paieškas. Jeigu savo profilio nuotraukoje komentuotojas vilkėjo tam tikro prekės ženklo marškinėlius, aš nusipirkau tokius pačius. Tiesą pasakius, sugebėjau surasti visus ryškesnius atributus. O jei žmogus nuotraukoje vilki ką nors vienspalvio, ant aprangos tiesiog atspausdinau jo komentarą. Drabužius su tekstais užsisakiau internetu. Tada nusigrimavau, kad būčiau panaši į konkretų komentuotoją. Naudojau netikras, priklijuojamas nosis, pripučiamus kostiumus. Makiažą dariau pati, nes fotografijose siekiau atrodyti juokingai. Žinote, internetas užgauliotojams sukuria apgaulingą saugumo jausmą. Todėl mano fotografijose jiems krenta nosys, galima matyti aiškią makiažo liniją. Taip buvo sumanyta specialiai. Žmonės, kurie buvo užgauliojami, šios patirties nepiešia šviesiomis spalvomis. Todėl norėjau sušvelninti tematiką, sukurti parodiją.
Haley Morris-Cafiero nuotr.
– Galbūt jus užgaulioję žmonės pasireiškė ir pasirodžius projektui?
– Ne, niekas iš jų su manimi nesusisiekė. Nežinau, ar jie matė fotografijas – aš jų komentuotojams nesiunčiau. Keisčiausia tai, kad šis projektas sulaukė ne ką mažiau užgauliojimų. Pernai "The New York Times" pasirodė tekstas apie mane su antrašte: "Užgauliotojai bandė tyčiotis iš jos svorio, bet ji smogė atgal". O komentarai po tekstu buvo dar negatyvesni nei anksčiau. Deja, egzistuoja tikra neapykantos grandinė. Komentarų sekcijoje įprastai pasirodo vos vienas kitas teigiamas atsiliepimas – visi kiti būna neigiami. Užgauliotojai palaiko vieni kitus ir kartu susivienija prieš pozityviuosius.
– Kas kuriant "Patyčių sakyklą" buvo sunkiausia?
– Šį projektą kūriau dvejus metus, užbaigiau jį šių metų kovą. Kuriant ankstesnį projektą – "Palaukit, stebėtojai", man nepatiko tai, kad negalėjau jo kontroliuoti. Kartais susiruošus fotografuoti, sulauki rezultatų, o kartais ne. Tad seniai svajojau apie projektą, kurį galėčiau visiškai valdyti. Tiesą pasakius, sunkiausia dalis "Patyčių sakykloje" pagaminti drabužius su tekstu. Tai truko apie šešias savaites. Pasukti galvą reikėjo ir ieškant vietų, kur galėčiau nusifotografuoti. Juk man reikėjo didelio odinio fotelio, beplaukės katės ir įvairių kitų atributų. Laimei, sulaukiau labai daug pagalbos iš aplinkinių. Žmonės man atvėrė namų duris, pasitikėjo manimi.
– Jūsų projektuose svarbus kūno gėdinimo (angl. body-shame) aspektas. Dažniausiai su juo susiduria būtent moterys. Jūsų nuomone, kodėl joms visuomenė turi tokius didelius lūkesčius?
– Manau, kad visuomenė vis dar galvoja, kad moterys jai priklauso. Žmonės lengva ranka žarsto paniekinančius komentarus apie moteris, nes jaučiasi turintys teisę tai daryti. Tačiau tobulos moters idealai tokie siauri ir skirtingi, kad jų atitikti neįmanoma. Pakalbėkite su įvairiais žmonėmis ir pamatysite, kad jie visi turi kitokias nuostatas, kokia privalo būti moteris. Žinoma, vyrai taip pat susilaukia gėdinimo dėl kūno. Tačiau visuomenė nesijaučia tokia laisva gėdinti vyrus, kokia jaučiasi užgauliodama moteris. Taip yra dėl šimtmečių istorijos. Juk moterys amžių amžius buvo laikomos nuosavybe. Vis dėlto nemažai neapykantos sulaukia ir LGBT bendruomenė ar bet kas, kuris yra nors šiek tiek kiek kitoks. Tačiau svarbiausia tai, kad savo komentarais užgauliotojai nesiekia padėti. Jiems iš tikrųjų nerūpiu nei aš, nei kitos patyčių aukos. Komentatoriams tiesiog patinka lieti neapykantą, o tada sulaukti paskatinimo iš kitų užgauliotojų. Nereikia pamiršti, kad "Patyčių sakykloje" taip pat yra moterų komentatorių.
– Kaip manote, kodėl žmonėms internete išvis kyla pagunda ką nors užgaulioti? Ką interneto patyčių fenomenas pasakoja apie mūsų visuomenę?
– Kai kurie žmonės užgaulioja kitus ir realiame gyvenime. Tačiau manau, kad reikia turėti nemažai šaltakraujiškumo, kad galėtum tyčiotis iš ko nors akis į akį. Internete viskas kitaip. Nemažai žmonių tiki, kad jie čia laisvai gali lieti savo neapykantą, ir niekas už tai jų nenubaus. Apskritai internetu komunikuoti daug lengviau. Pavyzdžiui, jeigu projektui man reikia beplaukės katės, man daug patogiau tiesiog parašyti žmogui žinutę, negu belstis į jo namų duris. Vis dėlto sakyčiau, kad reikalai ypač pablogėjo prezidentu išrinkus D. Trumpą. Pastebėjau, kad nuo tada internetinės patyčios pakilo į neregėtas aukštumas. Tik pažiūrėkite į interneto bendruomenes, pavyzdžiui, "4Chan", "Reddit" ar "Facebook". Jei komentaruose kas nors parašo pozityvų atsiliepimą, jį užpuola penki ar šeši užgauliotojai. To jokiu būdu negalima pavadinti diskusija, kurioje išsakomos įvairios nuomonės. Tai tiesiog pykčio kupinos atakos.
– Su patyčiomis internete ypač skausmingai susiduria paaugliai. Priešingai nei suaugusieji, jaunuoliai dar nemoka į jas tinkamai reaguoti, nesijaučia galintys pasipriešinti. Amžinas klausimas – kaip kovoti su patyčiomis tarp vaikų ir paauglių, kai net suaugusieji iš to neišauga?
Internetinės patyčios gali netgi nuvesti prie savižudybės.
– Mano santykis su internetu svyruoja tarp meilės ir pykčio. Būtent šis išradimas padėjo pamatus didesnei demokratijai ir skaidrumui. Tačiau internetas demokratišku pavertė ir pyktį. Kai buvau vaikas, niekaip nebūčiau sužinojusi, ar mano tėvai su kuo nors susikivirčijo. Tačiau interneto laikais, kai kas nors parašo komentarą, visi gali jį matyti. Be to, pykčio pritvinkusi žinutė skaitmeninėje erdvėje gyvens amžinai. Amerikiečiai turi posakį "lazdos ir akmenys gali sulaužyti man kaulus, tačiau žodžiai niekad nesužeis". Tačiau šiandienai net šis posakis nebetinka. Realiame gyvenime pravardžiavimai galiausiai išsikvepia, juos daug lengviau ignoruoti. O internete jie gyvuoja amžinai ir visi gali juos matyti. Jeigu aš kažką įžeidinėju gyvai, tai girdi tik tuo metu patalpoje esantys žmonės. Tačiau, paviešinus komentarą internete, veiksmo liudininkais gali tapti visa mokykla. Kam nors tuo komentaru dar ir pasidalijus, auka nebegalės to išmesti iš galvos.
Haley Morris-Cafiero nuotr.
Galbūt žmonės šio pavojaus dar nesupranta. Tačiau internetinės patyčios gali netgi nuvesti prie savižudybės. Pati esu sulaukusi keleto grasinimų, komentarų, kad man derėtų mirti. Vis dėlto noriu tikėti, kad užgauliotojams auka nerūpi taip smarkiai, kad iš tikrųjų linkėtų jai mirties. Kita vertus, socialinė žmogžudystė yra ne ką mažiau pavojingas procesas. Patyčiomis ir užgauliojimais žmogus gali būti išmestas iš savo bendruomenės ar bendraamžių rato. Tokia situacija jį paveiks negrįžtamai. Žinoma, dabar atsiranda vis daugiau įstatymų prieš patyčias internetu. Tačiau jie sunkiai veikia, nes ne visada lengva pateikti įrodymų. Manau, kad kur kas svarbiau suteikti aukoms galią, užuot bandžius pakeisti užgauliotojus. Žinoma, tikiuosi, kad patyčias skleidžiantys asmenys išvys mano fotografijas ir susimąstys apie savo veiksmus. Tačiau pagrindinis mano siekis, kad patyčių aukos suvoktų, jog užgauliotojai tėra žmonės, kurie neturi jokios realios galios. Todėl fotografijose mane užgaulioję žmonės neatrodo galingi – jų kūno dalys krenta, o makiažas trupa.
– Savo kūriniuose iškeliate svarbią ir aktualią kūno gėdinimo ir patyčių problematiką. Kokios dar temos jus domina?
– Keletą metų dirbu prie projekto, įgalinančio moteris, kurios buvo tapusios seksualinio priekabiavimo aukomis. Kuriu šių moterų portretus. Deja, tarp savo draugų turiu nemažai moterų, kurios patyrė priekabiavimą. Šios fotografijos bus skulptūrinės, kurtos ant pagalvių. Šiuo metu domina ir su manimi susisiekę pozityvių komentarų autoriai. Keletas žmonių rašė, kad mano projektas pakeitė jų gyvenimą. Man tai labai svarbu. Tad planuoju susisekti su šiais asmenimis ir gal net sukurti jų portretus. Aktuali ir matomumo idėja. Manau, kad visi mano darbai vienaip ar kitaip šneka apie matomumo galią. Pasirodo, kad žmogus, kuris, kaip ir aš, yra fiziškai didesnis, gali būti laikomas nematomu. Pastebiu, kad žmonės neretai galvoja, kad esu fiziškai ir psichiškai lėta ar tingi. Nors tai nėra patyčios, tokios klaidingos prielaidos mane labiausiai veikia.
