„Sniego karaliene“ Klaipėdos dramos teatre prasideda šventinis laikotarpis – gruodžio 1-ąją teatro fojė jau stovi didžiulė, tiesa, dar nepapuošta eglė. Ją teatrui dovanojo Klaipėdos jūrininkų ligoninė. Per spektaklio premjerą, gruodžio 4, 5, 7 ir 8 dienomis, ji jau bus papuošta ir į „Sniego karalienę“ susirinkę vaikai į žiemišką pasaką paklius dar neprasidėjus spektakliui. Ypatingą nuotaiką kurs ir teatre veikiančioje kavinėje „Drama-Cha-Cha“ spektaklio proga meniu papildysiantys puošnūs keksiukai.

Per spaudos konferenciją spektaklio režisierius pasakojo, kad jam „Sniego karalienė“ yra ypatinga pasaka. „Man tai gražiausia, turiningiausia pasaka vaikams. Ji pilna spalvų, emocijų, kvapų. Ačiū Klaipėdos dramos teatrui, kad sutiko šį kūrinį paversti į scenos veiksmą, – sakė P. Tamolė. – „Sniego karalienė“ pasakoja apie dviejų vaikų, Gerdos ir Kajaus, brendimo laikotarpį, kaip jie virsta paaugliais. Tas nenusakomas laikas, kai iš vaikų tampama suaugusiais. Tai – spygliuotas ir atšiaurus laikotarpis“.

Danų klasiko kūrinį scenai pritaikė dramaturgė V. Rimkaitė. „Visada išlaikau pagarbų santykį su tekstu. „Sniego karalienė“ yra visiems gerai žinomas kūrinys, labai geras kūrinys. Didžiausias iššūkis buvo jo nesugadinti. Pasakoje daug veikėjų su skirtingais charakteriais, norėjosi juos ištraukti į paviršių, išplėtoti, pažaisti su kalba, nes tai spektaklis vaikams, tad puiki terpė žaisti, – apie savo darbą su pasakos tekstu pasakojo dramaturgė. – Dėl to kipšiukai kalba tik veiksmažodžių bendratimis, Sniego karalienė – labai poetiškais tekstais. Pasakos stebuklų pasaulyje visi veikėjai yra unikalūs, jų magija skleidžiasi per skirtybes. Taip pat tai labai gyvas pasaulis, kuriame kalba ir gyvūnai, ir rožės – norėjosi atvaizduoti tą jo gyvybę.“

Sniego karalienės vaidmenį kūrusi aktorė Eglė Jackaitė minėjo, kad rasti šį personažą savyje nebuvo labai sunku, „kiekvienas žmogus savyje turi visko – taip pat ir šalčio, ledo, užšalusius jausmus. Man nebuvo sunku tai atrasti savyje. Sniego karalienė yra šalta, išlaikyta, žiūrint į ją turi eiti stingdantis šaltis ir pagarbi baimė. Ji lyg kokiame burbule, bet žmonės dažnai taip jaučiamės, slepiame savo jausmus, nes bijome būti sužeisti“.

Sniego karalienės pagrobiamą Kajų scenoje kuria Jonas Baranauskas. Aktorius pabrėžė, kad jam pačiam atradimas buvo pasakos turinio gylis, „man įdomiausias dalykas, kai pradėjom kalbėt apie medžiagą, kad kai būni vaiku ir skaitai pasakas, žiūri filmukus, tuomet matai tik primityvią, paviršinę reikšmę. Kajuje užslėptos niūrios mintys, paauglystės virsmas, nešu žinią apie tuo metu apimantį emocinį įšalą. Man buvo įdomus tas atradimas, kad pasakoje kalbama ne tik apie dviejų žmonių paviršinius santykius, bet ir vidinius reiškinius“.

Kajaus geriausios draugės ir gelbėtojos Gerdos vaidmenį kurianti Samanta Pinaitytė pastebėjo, jog draugų personažai reprezentuoja skirtingus augančio žmogaus raidos etapus, „mudviejų santykiai parodo vaikystę ir paauglystę, bei kokie tuo metu mums svarbūs draugai. Pati Gerda dar nėra paliesta paauglystės kaip Kajus – ji tyra, gera, nuoširdi, visur mato gėrį. Kajus ir Gerda man atrodo kaip du susijungiantys priešingi poliai. Mums augant labai svarbu turėti draugų, ypač paauglystėje, kai manome, kad mūsų niekas nesupranta, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš mus“.

Gerdos ir Kajaus idiliškos vaikystės paveikslą gobia močiutės meilės šviesa. Jos vaidmenį spektaklyje kuria aktorė Regina Arbačiauskaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad močiutė pasakoje giliai siejasi su pačiu jos autoriumi: „Man buvo šventė susitikti su H. Ch. Andersenu. Savo vaikystėje negirdėjau tiek pasakų, kiek jų girdėjo pats H. Ch. Andersenas. Jam buvo labai brangi jo močiutė, jis nespėjo su ja atsisveikinti. Per močiutę šiame spektaklyje turi pereiti gražus visų močiučių paveikslas, juk finale visi atsigręžiame į vaikystę ir į savo močiutes, ko jos mus mokė, kokius patarimus dalijo. Gerbiame ir vertiname jas. Nenoriu plėstis, tik paminėsiu, kad pats H. Ch. Andersenas yra sakęs, kad nuo visų negandų, su kuriomis gyvenime susiduria žmogus, gelbsti vienintelis dalykas – moralinės žmogaus vertybės. Manau, kad močiutės paveikslu, tuo, ką ji diegia vaikams, tai ir skamba.“

Apie spektaklį:

Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės.

H. Ch. Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.

Bus kupina magiškų vaizdų

Apie dviejų draugų Kajaus ir Gerdos kelionę iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir užšąlančius jausmus bylojantis spektaklis išsiskirs efektinga scenografija ir fantasmagoriškais kostiumais. „Sniego karalienės“ kūrėjai užsibrėžė atkurti jusles įtraukiantį šios simboliais ir reikšmėmis turtingos pasakos pasaulį.

Režisierius P.Tamolė „Sniego karalienę“ vaikams jau sekė – kartu su muzikantais Chrisu Ruebensu ir Tadu Dešuku buvo sukūrę muzikinę pasaką. Tuomet pats lipo į sceną ir, muzikantams kuriant muzikinį foną, pasakojo septynias istorijas, iš kurių susideda „Sniego karalienė“.

Klaipėdos dramos teatre H.Ch.Anderseno pasaka atgims magiškų vaizdų kupinu reginiu. „Galima sakyti, kad prieš tai padarėme trumpametražį filmą, o dabar atėjo metas sukurti ilgametražį – pasidalyti su žiūrovais spektakliu, kuriame veikia visi personažai, esantys pasakoje“, – sakė P.Tamolė.

Kalbėdamas apie tai, kodėl pasirinko būtent šią pasaką, režisierius sakė, kad ji jam atrodo didžiausia savo emociniu tūriu, spalvomis ir mintimis: „Man ši pasaka – apie dviejų vaikų – Gerdos ir Kajaus brendimo laikotarpį, kaip jie iš dešimtmečių virsta paaugliais. Tas nenusakomas laikas, kai iš vaikų tampama suaugusiaisiais. Tai – spygliuotas ir atšiaurus laikotarpis. Kas vyksta su Kajumi jo paauglystėje? Berniuko širdis tampa ledo gabalėliu.“

Apie užšąlančius jausmus bylojantis spektaklis išsiskirs efektinga scenografija ir fantasmagoriškais kostiumais.

Kalbės apie mažųjų jausmus

„Sniego karalienė“ scenoje nėra naujokė. Pirmą kartą Lietuvoje ši pasaka spektakliu virto dar 1931 m. Pasaulyje pagal ją kuriami įvairūs kūriniai įvairaus amžiaus auditorijai.

„Tai pasaka apie jausmus, mūsų jausmus, kas nutinka, kad jie tampa ledu, kodėl nebemylime esančiųjų šalia, kodėl atšąlame. Tai be galo turininga, spalvinga pasaka, pasakų motina. Savo spektaklyje kalbėsiu apie vaikų jausmus. Kiti, inscenizuodami šią pasaką, ja kalba, pavyzdžiui, apie depresines ligas ar kitomis temomis – „Sniego karalienėje“ jų užkoduota labai daug“, – sakė režisierius.

P.Tamolė pabrėžė, kad su vaikais ir ne tik vaikais labai svarbu kalbėtis apie emocinį intelektą, „EQ gal net svarbesnis nei IQ. Vaikuose reikia ugdyti supratimą apie emocijas, kaip jas atpažinti, valdyti, kaip kitiems komunikuoti apie jas. Bet tai lygiai taip pat svarbu ir suaugusiesiems. Tad spektaklyje ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai turės progą permąstyti savo jausmus, pasvarstyti, kada jų širdys tampa ledo gabalėliais. Emocinį intelektą lavinti niekada ne per vėlu.“

Atkurs pasakišką atmosferą

Apie fundamentalius dalykus augančio žmogaus asmenybei – emocijas, jų atpažinimą ir valdymą – bylojantis spektaklis išsiskirs įspūdingomis raiškos priemonėmis.

„Visada kalbame, kaip svarbu augintis publiką, bet to labai tvirtai nedarome, vaikiškų spektaklių vakuumą jaučiame jau kurį laiką, – pripažino Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. – Vaikai yra labai nuoširdūs, bet kartu pragmatiški, jie vertina reginį ir teisybę. Žinomos pasakos pasirinkimas mus įpareigoja. Kursime daug dekoracijų, kad galėtume atkurti visas pasakoje esančias scenas, kad jos būtų tokios, kokias vaikai įsivaizdavo skaitydami „Sniego karalienę“.“

Pasak teatro vadovo, buvo apsispręsta „Sniego karalienę“ kurti kaip tradicinį, labai vizualų spektaklį.

„Anksčiau eksperimentuodavome, spektakliais bandydavome stebinti vaikus, šįkart bus klasikinė scenografija, labai gražūs kostiumai, tikras sniegas. Įprasta manyti, kad kuriant vaikams daug ką reikia palikti jų vaizduotei. Pavyzdžiui, jei scenarijuje yra upė, jos nereikia scenoje. Bet pastebėjau, kad vaikai yra labai pragmatiški, jei veiksmas vyksta prie upės, bet upės scenoje nėra, – negerai. Vaikams reikia sąžiningai iki galo atkurtos atmosferos. Šiuo spektakliu tai ir bandysime padaryti. Manau, jei „Sniego karalienėje“ nebūtų sniego, būtume pasmerkti“, – įspūdingą pasakos pasaulį scenoje žadėjo T.Juočys.

Mėgsta bendrauti su vaikais

Ne vieną vaikų pamėgtą spektaklį sukūręs P.Tamolė minėjo, kad jam įdomu bendrauti su mažaisiais: „Pats turiu tris vaikus, man patinka su jais tikrai kalbėtis, tikrai mylėti, tikrai paguosti, tikrai apsikabinti. Svarbu vaikams nemeluoti, neprabėgti pro juos. Svarbu, kad bendraujant su jais nebūtų „tarp kitko“ dalykų. Vaikai myli besąlygiškai, čia pat verkia – čia pat apsikabina. Jie geriausiai moka būti čia ir dabar, vaikai neapgaudinėja. Ir man taip pat norisi jų neapgaudinėti.“

Į „Sniego karalienę“ P.Tamolė kviečia vaikus nuo 7 iki 14 metų, bet tiki, kad spektaklį bus įdomu žiūrėti ir suaugusiesiems.

„Sniego karalienės“ spektaklio tekstas kurtas remiantis Liudo Remeikos vertimu iš originalo kalbos, pritaikymą scenai parašė Virginija Rimkaitė. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Kristina Voytsekhovskaya, kompozitoriai – T.Dešukas ir Ch.Ruebensas, šviesų dailininkas – Julius Kuršis, vaizdo projekcijų autorius – Artis Dzervė, dailininkė technologė – Irina Komissarova.

Spektaklyje vaidins gausus būrys teatro aktorių. Gerdą įkūnys Samanta Pinaitytė, Kajų – Jonas Baranauskas, o Sniego karalienę – Eglė Jackaitė.

Apie meilės ir gerumo galią

Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės.

H.Ch.Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.

Spektaklio „Sniego karalienė“ premjera Klaipėdos dramos teatre – gruodžio 4–8 dienomis.

Per sekmadienio ceremoniją 19-ojo amžiaus pasakininko gimtojoje Odensėje Danijoje H. Murakami pasakė kalbą „Šešėlių prasmė“, kurioje citavo H. Ch. Anderseno tamsią fantaziją „Šešėlis“ (Skyggen) apie mokslininką, užvaldomą savo šešėlio ir nužudomą.

H. Murakami sakė: „Nesvarbu, kokio aukščio sieną pastatome nenorėdami įsileisti įsibrovėlių, nesvarbu, kaip griežtai atmetame svetimuosius, nesvarbu, kiek perrašinėjame istoriją, kad ji tiktų mums – galiausiai mes vis tiek pakenkiame... sau“.

Jo kalba buvo gana abstrakti, bet Japonijos žiniasklaida „sieną“ ir „įsibrovėlius“ interpretavo kaip užuominą apie Europon atvykstančius pabėgėlius ir protekcionistinę reakciją.

Pasak H. Murakami, ne tik individai, bet ir kiekviena visuomenė bei šalis turi savo tamsiąją pusę. „Ne tik individams reikia stoti prieš savo šešėlį. Toks pats aktas būtinas visuomenėms ir valstybėms“, – sakė rašytojas, kurio kalbos tekstą išspausdino laikraštis „Asahi“.

Kaip ir H. Ch. Andersono laikais „turime, kai būtina, stoti prieš savo šešėlius ir kartais net dirbti su jais“, sakė jis. „Tam reikia teisingos išminties ir drąsos. Žinoma, tai nelengva užduotis. Kartais iškyla pavojų. Bet jei jų vengs, žmonės negalės tikrai augti ir bręsti“, – pabrėžė H. Murakami.

Blogiausiu atveju, „jiems baigsis kaip mokslininkui pasakoje „Šešėlis“, ir jie bus „sunaikinti savo pačių šešėlio“.

67 metų H. Murakami paprastai vengia viešumos, bet yra kalbėjęs įvairiais klausimais, tarp jų – pasaulinės taikos, istorijos ir atominės energetikos.

Rašyti jis pradėjo, kai baigęs universitetą vadovavo džiazo barui Tokijuje. Jo 1987 metų romanas „Norvegų giria“ (Noruwei no Mori), pirmoji išpopuliarėjusi šio autoriaus knyga, pavertė jį literatūros žvaigžde. Tarp pastarojo meto bestselerių yra „1Q84“ ir „ Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai “ (Shikisai o motanai Tazaki Tsukuru to, kare no junrei no toshi).

Išrinkęs H. Murakami, premijos komitetas nurodė, kad jo vaizdinga proza išreiškia globalų požiūrį, o gebėjimas „derinti klasikinį pasakojimo meną, popkultūrą, japonų tradiciją, pasakišką realizmą ir filosofinę diskusiją daro jį tinkamą (būti) Anderseno palikimo paveldėtoju“.

Premiją sudaro 500 tūkst. Danijos kronų (67,5 tūkst. eurų), bronzinė skulptūra ir diplomas. Tarp ankstesnių šios premijos laureatų yra J. K. Rowling (Dž.K.Rouling) ir Salmanas Rushdie (Salmanas Rašdis).

Nors garsiam danų rašytojui Hansui Christianui Andersenui prilipusi pasakininko etiketė, pasakos tesudaro trečdalį jo kūrybos, sako Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė Asta Gustaitienė. „H. Ch. Andersenas  norėjo išgarsėti romanais ir smulkiąja proza, pasakas jis pradėjo rašyti dėl pinigų. Tuo laiku tai buvo labai populiarus ir pelningas žanras – jų labai reikėjo prabangiuose namuose dirbančioms guvernantėms“, – pasakoja literatūrologė.

Anot A. Gustaitienės, nors H. Ch. Andersenas lig šiol laikomas keistuoliu, būtent jo keistumas ir lėmė jautrų požiūrį į pasaulį, leidusį sukurti tokias pasakas, kurių terapinį poveikį pripažįsta ir psichologai: „Didžiausias terapinis poveikis yra folklorinių pasakų, nes jose per daugelį metų nugludintos pačios svarbiausios temos, labiausiai žmones kamavę klausimai, problemos. Tačiau H. Ch. Andersenas, kaip literatūrinės pasakos kūrėjas, yra vienas iš nedaugelio, kurio pasakos taip pat turi stiprų terapinį poveikį ir padeda žmogui užaugti.“

– Kuo ypatinga Hanso Christiano Anderseno kūryba?

– Pasakos yra skirstomos pagal tris laikotarpius. Pirmojo laikotarpio H. Ch. Anderseno pasakos yra rašytos specialiai vaikams. Antrojo – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. O vėlyvojo laikotarpio pasakos labiausiai skiriamos suaugusiems žmonėms. Jei tas pasakas reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, nebūtų labai lengva, bet kiekvieną kartą, kai skaitau, suprantu, kokios jos universalios. Kiekvienoje pasakoje, be danų kultūros atspindžių, užfiksuoti fundamentalūs žmogiškosios patirties dalykai, svarbūs ir suaugusiajam, ir vaikui. Atrodo, kad H. Ch. Andersenas  ir šiandien galėtų tą patį pakartoti ir tie dalykai nebūtų pasenę.

Kitas aspektas – begalinis troškimas paaiškinti blogio prigimtį: kodėl vis dėlto tas blogis yra išsikerojęs žmogaus sieloje, kur blogio šaknys ir didžiausios priežastys. Dar daugiau –  H. Ch. Andersenas  dažnai griebiasi teologinės teodicėjos temos – bandymo išteisinti Dievą dėl blogio (jei Dievas geras ir myli žmones, kodėl vis dėlto blogis egzistuoja). Pasakose dažnai parodoma, kad net blogiausi įvykę dalykai žmonėms buvo geriausia išeitis. Mano galva, H. Ch. Anderseno pasakos turi būti skaitomos ir skaitomos iš naujo.

– H. Ch. Andersenas  daugeliui geriausiai žinomas kaip pasakų kūrėjas. Bet jis sukūrė ir romanų, ir dramų, ir esė.  Kokia ši jo kūrybos dalis?

– Nors H. Ch. Andersenui yra prilipusi pasakininko etiketę, iš tiesų yra parašęs 156 smulkiuosius prozos kūrinius, dar 33 smulkučiai kūrinėliai sudaro paveikslų knygą be paveikslų. Taigi mažiau nei trečdalis kūrinių atitiktų tradicinį pasakos supratimą. Visi kiti – ir pasakėčios, ir vaizdeliai, ir kiti žanrai. Danų tyrinėtojai sako, kad nors H. Ch. Andersenas yra parašęs daugiau kaip 40 įvairaus pobūdžio dramų, o kai kurios iš jų buvo labai populiarios ir statomos Karališkajame teatre, šiuo metu jos, kaip ir šeši romanai, primirštos.

H. Ch. Andersenas  norėjo išgarsėti romanais ir smulkiąja proza, pasakas jis pradėjo rašyti dėl pinigų. Tuo laiku pasakos buvo labai populiarus ir pelningas žanras – jų labai reikėjo prabangiuose namuose dirbančioms guvernantėms. Taigi H. Ch. Andersenas  ryžosi rašyti tuos smulkiuosius kūrinius, kurių net nelaikė svarbia savo kūrybos dalimi, tik dėl praktinių priežasčių.

Minėti šeši H. Ch. Anderseno  romanai tuo laiku buvo labai populiarūs, dabar jie skaitomi Danijoje, bet nėra dažnai verčiami į kitas kalbas. Esu juos skaičiusi anglų kalba, bandžiau ir danų kalba, kai kurie tuo metu man patiko, bet nemanyčiau, kad jie – ta kūrybos dalis, kuri pirmiausia turėtų būti verčiama į lietuvių kalbą. Tačiau  H. Ch. Anderseno eilėraščiai nepaprastai gražūs. Labai daug tų eilėraščių Danijoje yra virtę net liaudies dainomis. Taip pat jis yra sukūręs ir neoficialų Danijos himną.

– O kiek H. Ch. Anderseno kūryboje yra jo biografijos motyvų?

– Turbūt geriausiai tai atsiskleidžia jo laiškuose, ypač dienoraščiuose, nes jis visą gyvenimą labai detaliai analizavo kiekvieną savo krustelėjimą, aprašė kiekvieną savo skausmą. O jei galvotume apie grožinę kūrybą, turbūt eilėraščiai yra vieni tų, kur yra daugiausia atskleidžiama ir skausmo, ir kitokios dvasinės patirties.

– Koks žmogus buvo H. Ch. Andersenas? Dažnai įsivaizduojama, kad jis buvo keistuolis.

– Jis ir buvo keistuolis, kitaip turbūt ir nebūtų buvęs toks jautrus pasauliui, sau, savo dvasinėms patirtims ir turbūt niekados nebūtų tiek visko sukūręs. Įžymus vaikų psichologas Bruno Bettelheimas yra kalbėjęs apie terapinį pasakų poveikį. Pasak jo, didžiausias terapinis poveikis yra folklorinių pasakų, nes jose per daugelį metų nugludintos pačios svarbiausios temos, labiausiai žmones kamavę klausimai, problemos. Tačiau, jo manymu, H. Ch. Andersenas, kaip literatūrinės pasakos kūrėjas, yra vienas iš nedaugelio, kurio pasakos taip pat turi stiprų terapinį poveikį ir padeda žmogui užaugti.