Lietuvių išradingumas

Apžvelgdamas laiką nuo karo pradžios ambasadorius sako, kad Lietuvos žmonės remti Ukrainos nepavargo.

P. Bešta įsitikinęs – Lietuvos žmonės geriau nei bet kas kitas supranta, kaip okupantai gali sunaikinti laisvę ir nepriklausomybę, kurią lietuvių tauta iškovojo.

„Štai kodėl laisvę mylintys Lietuvos žmonės nuo pat pirmųjų Rusijos plataus masto invazijos dienų pasisakė už Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę. Kaip už savo. Lietuvių ir ukrainiečių tautos vadovaujasi bendromis vertybėmis ir principais ir supranta vieni kitus kaip tikri draugai, kaip broliai. Mes vienodai norime, kad mūsų vaikai gyventų pasaulyje, kuriame tautos yra nepriklausomos, kuriame viešpatauja laisvė ir kuriame niekas niekada neturi teisės į agresyvų karą“, – kalbėjo ambasadorius.

„Herojaus“ mokyklos archyvo nuotr.

Nepaisant visų Rusijos propagandos mašinos bandymų sukurti mitą, kad net Ukrainos artimiausi sąjungininkai jau yra abejingi ir išsekinti kruvino karo, Lietuvos žmonės ne žodžiais, o darbais įrodo, kad jie bus su ukrainiečiais tiek, kiek reikės, kad Rusijos agresija pagaliau būtų nutraukta: „Kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę ukrainiečiai jaučia Lietuvos žmonių paramą. Ją jaučia visi – ir laikiną prieglobstį Lietuvoje radę Ukrainos piliečiai, ir tie, kurie šiuo metu yra namuose.

Buvau įsitikinęs tvirta Lietuvos pozicija ir solidarumu su Ukraina, tačiau mane, kaip ir visą likusį pasaulį, iš tiesų pribloškė šios paramos mastas, lietuvių išradingumas ir kūrybiškumas.

Lietuvoje įgyvendinti projektai, iniciatyvos ir veiksmai Ukrainai paremti yra tikra istorinė lyderystės apraiška. Tikėjau ir tikiu, kad, įveikę tokį erškėčiuotą ilgą kelią ir iškovoję pirmąsias pergales, tikrai būsime kartu kelyje į bendrą didžiąją pergalę.

Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Lietuvos žmonėms už jų neabejingą paramą Ukrainai. Nenuilstamos Lietuvos žmonių pastangos, pasiaukojimas, gerumas ir solidarumas tapo vilties spindulėliu ir stiprybės šaltiniu ukrainiečiams šiais labai sunkiais laikais. Mums didelė garbė turėti tokių draugų ir partnerių. Visada prisiminsime tuos, kurie buvo ir liko su mumis sunkiu metu.

Lietuvos žmonės puikiai žino, kad taika ir laisvė yra didžiausia vertybė, kokią tik gali turėti bet kuri tauta. Norėčiau palinkėti jums taikos, kuri užtikrins jūsų šalies saugumą, stabilumą ir vystymąsi.

Mums visiems linkiu stiprybės, tvirtybės ir vienybės, kad galėtume toliau dirbti ir pagaliau užbaigti Rusijos agresiją ir terorą vardan laisvos Ukrainos, Lietuvos ir viso pasaulio ateities.“

Nepasiduoti terorui

Lietuvoje prieglobstį rado daugiau kaip 75 tūkst. nuo kruvino karo pabėgusių ukrainiečių. Jie, sakė ambasadorius, surado ne tik antruosius namus, bet svarbiausia – saugumo jausmą sau, savo vaikams ir artimiesiems.

„Pirmąjį karo ir priverstinio perkėlimo šoką patyrę žmonės Lietuvoje iš karto sulaukė visapusės pagalbos ir beprecedentės paramos visais lygmenimis – nuo šalies vadovybės ir vietos valdžios institucijų iki Lietuvos žmonių. Lietuviai atvėrė ne tik savo sienas, bet ir namus, ir širdis, kad sunkiausiu metu ateitų į pagalbą tiems, kuriems jos reikia“, – kalbėjo P.Bešta.

Ne mažiau svarbi ukrainiečiams yra galimybė palaikyti ryšius su tėvyne, gimtąja kultūra ir kalba, taip pat galimybė gauti psichologinę pagalbą. Lietuva, teigė ambasadorius, tai puikiai supranta: „Todėl mūsų piliečiams yra daug galimybių išsaugoti savo ukrainietišką tapatybę, kalbą ir kultūrinius projektus. Ukrainiečiams grįžimas prie įprasto gyvenimo būdo yra ir būdas išsaugoti psichikos sveikatą, įveikti karo siaubą ir sielvartą. Ukrainiečiai dirba ir planuoja, nes atidėlioti gyvenimą, svyruoti – vadinasi, pasiduoti terorui.“

Galimybės vaikams

Kaunas – miestas, kuriame yra viena gausiausių ukrainiečių bendruomenių. Čia projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyva įkurtas ukrainiečių kultūros centras, prasidėjus karui duris atvėrė mokykla „Heroiam slava“.

„Lankydamasis Kaune ne kartą susitikau su mieste gyvenančiomis ukrainiečių šeimomis, lankiausi Kauno ukrainiečių mokykloje, kuri buvo viena iš pirmųjų Lietuvoje duris atvėrusių mokyklų ukrainiečių kalba.

Kauno mokykla „Heroiam slava“ yra tikra ukrainiečių švietimo sala Lietuvoje. Tai galimybė ukrainiečių moksleiviams, priverstiems palikti Ukrainą dėl karinės agresijos, neprarasti ryšio su Ukrainos švietimo sistema, gauti kokybišką, aukščiausius šiuolaikinius standartus atitinkantį išsilavinimą ir mokytis ukrainiečių kalba.

Mokykla išties stebina, nes tai dar vienas unikalios lietuvių iniciatyvos ir susitelkimo remiant ukrainiečius Lietuvoje pavyzdys. Viskas buvo padaryta per itin trumpą laiką“, – sakė P. Bešta.

Laisvę mylintys Lietuvos žmonės nuo pat pirmųjų Rusijos plataus masto invazijos dienų pasisakė už Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę. Kaip už savo.

Ukrainiečių šeimos, teigė ambasadorius, tai vertina ir dėl to, kad vėliau, grįžę į namus, vaikai toliau galės tęsti mokslus Ukrainos mokyklose – nereikės ilgo integracijos etapo.

Daugiau kaip 560 vaikų

Tačiau kol karas dar nesibaigė, tiek Ukrainos kariams, tiek Lietuvoje esančioms jų šeimoms ir vaikams parama reikalinga nuolat. Balandžio 22 ir 23 d. „Southwestern Advantage“ studentai savo asmenine iniciatyva organizuoja labdaros renginį „Pavasario pasibeldimas“. Jis vyks Vilniuje ir Kaune, o surinkti pinigai keliaus Kauno „Herojaus“ mokyklos „Heroiam slava“ mokinių maisto išlaidoms padengti.

Šiuo metu Kauno „Herojaus“ ukrainiečių mokykloje mokosi daugiau nei 560 vaikų, o juos ugdo daugiau kaip 60 Ukrainos mokytojų.

Andrius Pelegrimas, Kauno „Herojaus“ mokyklos direktorius, sako, kad tokios iniciatyvos džiugina: „Mes labai džiaugiamės, kad „Southwestern Advantage“ studentai yra pasiruošę tęsti tradicijas ir rinkti paramą būtent mūsų ukrainiečių mokyklai.“

Ryžosi: A. Pelegrimo teigimu, prasidėjus karui mintis kurti mokyklą ukrainiečiams buvo iššūkis. („Herojaus“ mokyklos archyvo nuotr.)

Buvo rimtas iššūkis

Pasak A. Pelegrimo, prasidėjus karui mintis kurti mokyklą ukrainiečiams buvo iššūkis: „Vaikų – daug, viskas nauja, jie atvažiavę iš skirtingų regionų. Įprastai, kai vaikai mokosi mokykloje kas nuo pirmos, kas nuo penktos klasės, visi jie auga kartu. Šį kartą taip nebuvo – susirinko skirtingi vaikai, kai kurie – savo akimis regėję karą.

Situacijų buvo įvairių, taip pat – sunkių. Vaikams, visų pirma, reikėjo adaptuotis, apsiprasti, paskui pažinti mūsų šalies ir mokyklos kultūrą. Taip pat – ir iš Ukrainos atvykusiems mokytojams. Tai užtruko“, – sakė A. Pelegrimas.

Kalbėdamas apie ukrainiečių mokyklos ateitį pašnekovas akcentuoja didesnę ukrainiečių vaikų integraciją į lietuvišką kultūrą ir kalbą. Būtent todėl jau padidintas lietuvių kalbos pamokų skaičius: „Tačiau Ukrainos kalba irgi lieka pamatinė. Jie mokosi lietuvių kultūros ir Lietuvos istorijos, tačiau nepamirštame ir ukrainiečių kultūros, ukrainiečių istorijos. Žinoma, dalis šeimų vėliau grįš atgal į Ukrainą, tačiau  atvažiuoja ir naujų šeimų.“

A. Pelegrimas pastebėjo, kad nemažai ukrainiečių tvirtai įleido šaknis Lietuvoje: čia mokosi jų vaikai, o patys tėvai integravosi į darbo rinką: „Todėl paramos laikotarpis turės baigtis, nes žmonės Lietuvoje dirba ir užsidirba. Svarbu suteikti jiems priemones, padėti jomis naudotis ir sėkmingai integruotis į Lietuvos darbo rinką.“

Knygas prikelia antram gyvenimui

Kauno „Herojaus“ mokykla kartu su Rimanto Kaukėno paramos grupe įgyvendina bendrą idėją – žmonių paaukotas knygas prikelia naujam gyvenimui, o vėliau jas parduoda.

Kitą spalvą knygoms suteikia mokyklos vaikai, tėvai ir mokytojai apvilkdami rožiniais viršeliais ir kūrybiškai apipavidalindami. Pasak mokyklos literatūros mokytojos Dovilės Pelegrimės, taip knygos tampa pinknygėmis (angl. pink – rožinis).

„Iš tėvų sąskaitos pervesti pinigų ir taip paaukoti yra viena, tačiau paramai skirti savo laiką – tai kas kita. Per tokias veiklas  paprasčiau kalbėti apie empatiją, užuojautą, gerų darbų prasmę ir kiekvieno indėlį“, – sakė mokytoja.

Už knygas gautos lėšos keliauja į R. Kaukėno paramos grupės fondą ir skiriamos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Rožinių knygų projektas vaikams suteikia žinojimą, kad jie prisideda prie pokyčio visuomenėje, padeda tiems, kam parama yra gyvybiškai svarbi.

Įsijungia visa mokyklos bendruomenė

Pasak D. Pelegrimės, mokyklos stendas knygų mugėje yra išskirtinis – akį traukia ryški rožinė spalva. Mokytoja džiaugiasi, kad rožinės knygos jau turi ir savo gerbėjų ratą.

„Yra nuolatinių mugės lankytojų, kurie ieško mūsų stendo, taip pat kartais žmonės ateina ieškoti tam tikros knygos, kurios jau nėra prekyboje ir tikisi ją rasti pas mus. Į knygų mugę vežame ne šimtus, o apie tūkstantį per metus paruoštų rožinių knygų“, – pasakojo D. Pelegrimė.

Į knygų dizaino kūrybines dirbtuves noriai įsijungia visa mokyklos bendruomenė, kasmet atrandanti naujų idėjų, kaip joms sukurti naują viršelį.

„Kartais būna, kad pats vaikas į mokyklą atneša knygą, tuomet ją atnaujina ir dar atvažiuoja į knygų mugę jos nusipirkti. Mano nuomone, taip stipriai išauga tokios knygos vertė, o mokiniai šioje akcijoje mato prasmę, prisideda prie gerų darbų.

Manyčiau, kad tai yra svarbus socialinis projektas, o patys vaikai, kai nuperkama jų kurta knyga, tuo labai didžiuojasi“, – sakė D. Pelegrimė.

Kodėl rožinė spalva?

D. Pelegrimė sako, kad rožinė spalva nepalieka abejingų – vieni ją mėgsta, kiti – ne: „Tačiau, susipažinę su idėja, mugės lankytojai į šią spalvą ima žvelgti kitaip.“

Knygas tokios spalvos viršeliais „Herojaus“ mokyklos mokiniai puošia jau šeštus metus, o pati spalva atsirado labai natūraliai.

Kartą viena mokinė išsakė savo svajonę – ji norėjo visas perskaitytas knygas pažymėti rožine spalva. O mokykla turėjo tradiciją – vaikams perskaičius knygą ją dėti į bendrą lentyną.

Taip gimė idėja perskaitytas knygas, esančias mokyklos lentynoje, puošti rožine spalva, o mokyklos bendruomenės žodyne atsirado naujas žodis – pinkinti. Idėja pasiteisino, nes knygos iš tiesų atrodė gražiai ir išskirtinės.

Kaip sakė D. Pelegrimė, kadangi mokyklos vaikai skaito daug, todėl knygų lentyna prisipildė labai greitai, o po vienerių metų prasidėjo bendradarbiavimas su R. Kaukėno paramos grupe.  

R. Kaukėnas: tai ne tik kilni misija

Pasak R. Kaukėno, knygų prikėlimas antram gyvenimui – ne tik kilni misija, kurios pagalba galima padėti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Svarbu ir tai, kad į procesą įsitraukia moksleiviai, kurie, dekoruodami knygų viršelius, į tai sudeda visą savo meilę ir šilumą.

„Ši spalvinga ir prasminga bendra iniciatyva ne tik suburia vaikus kūrybiškai veiklai, tačiau skleidžia ypatingą idėją – dalintis gerumu. Knygų prikėlimas antram gyvenimui leidžia išpildyti sunkiai sergančių vaikų svajones. Jos, tikime, suteikia gerų emocijų, kurios padeda sveikti“, – sakė R. Kaukėnas.

Mokyklos bendruomenė ir R. Kaukėno paramos grupė kviečia visus susitikti Vilniaus knygų mugėje – ne tik įsigyti knygą, tačiau ir iš arčiau susipažinti su rožine iniciatyva.

Mintis gimė anksčiau

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos lentynose guli ne viena ukrainietiška knyga, o pastaruosius du mėnesius čia gan dažnai galima išgirsti ir ukrainiečių kalbą. Į Meno ir muzikos skyrių subūrę keliolika „Herojaus“ mokyklos vyresniųjų klasių moksleivių, bibliotekininkai su aktoriumi ir režisieriumi Vytautu Gasiliūnu priešakyje nuo spalio 11-osios juos kviečia analizuoti savo elgesį ir diskutuoti apie opias socialines problemas: nedarbą, priklausomybes, nusikalstamumą, diskriminaciją, skurdą.

„Mintis gimė dar prieš metus, tada ir kreipiausi į Vytautą, kuris yra nepamainomas šioje srityje. Nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų jis veda Forumo teatro kūrybines dirbtuves, dirba teatro pedagogu pradinėse mokyklose, gimnazijose. Be to, kalba rusiškai. Tai buvo labai svarbu, nes retas ukrainietis kalba angliškai. Dėl šio barjero negalėjome sukurti mišrios grupės, nors pirminis sumanymas buvo būtent toks“, – apie idėją, šiemet virtusia kūnu – projektu „Forumo teatro dirbtuvės „Be sienų“, kalbėjo V. Kudirkos viešosios bibliotekos Kultūrinės veiklos vadybininkė Inga Zinkevičiūtė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Integracijai skirtas projektas, anot jos, grįstas legendinio kovotojo už žmogaus teises Augusto Boalo Forumo teatro metodika. Menininkas iš Brazilijos atsisakė teatre vyraujančio monologo ir ėmė skatinti publiką aktyviai dalyvauti vaidinimuose. Taip gimė Engiamųjų teatras ir metodika, žiūrovui leidžianti būti ne tik pasyviu stebėtoju, prisidengusiu salės tamsa, bet ir spektaklio kūrėju, įsitraukiančiu į diskusijas, vaidybos situacijas, vienaip ar kitaip keičiančias tolesnę vyksmo eigą. Užsiėmimų metu dalyviai skatinami mokytis, analizuoti savo elgesį, diskutuoti apie opias socialines problemas. Pasitelkiant šią teatro metodiką siekiama išvengti kasdienės konfrontacijos su užgauliotojais, bandoma padėti žmonėms, patiriantiems diskriminaciją.

Kelia rūpimas problemas

Į projekto „Forumo teatro dirbtuvės „Be sienų“ pristatymą spalį susirinko bent kelios dešimtys moksleivių iš Ukrainos. Bibliotekos salė, kurią dėl jos kamerinės aplinkos itin pamėgo menininkai, buvo tiesiog sausakimša.

„Sužinojusi daugiau apie projektą, publika labai atsisijojo. Liko tik tie, kuriems tikrai įdomu“, – režisierius V. Gasiliūnas džiaugėsi keliolikos ukrainiečių branduoliu, aktyviai įsitraukusiu į Forumo teatro dirbtuves.

Dešimties užsiėmimų, kurie vyko ir bibliotekos, ir Kauno kamerinio teatro erdvėse, metu, paaugliai buvo kviečiami kelti rūpimas problemas, o vėliau pagal jas kurti trumpas scenas, kurias jau kitą savaitę išvys jų artimieji.

„Pats nesiūliau temų. Viską palikau jiems patiems. Norėjau, kad kalbėtume apie tai, kas svarbu moksleiviams, o ne man“, – minties kalbėti apie karą, jaunieji ukrainiečiai, anot V. Gasiliūno, atsisakė. Ši tema jiems pasirodė pernelyg skausminga. Susiskirstę grupelėmis paaugliai iškėlė kitas, jų manymu, aktualias problemas. Pirmoji – smurtas šeimoje, antroji – neįgaliųjų padėtis ir jų diskriminacija, trečioji – tinginystės, virstančios apatija ir visiška degradacija, problema.

Žiūrovai – svarbiausi dalyviai

Po trumpo pasiruošimo vieną iš trijų situacijų galėjome išvysti ir mes. Šešiolikmetė Nastia, jos bendraamžė Lera ir metais jaunesnis Bagdanas įkūnijo namiškius, sunerimusius dėl ketvirtojo šeimos nario – penkiolikmečio Markiano, degradacijos. Vos kelių minučių vyksmas baigėsi šūviu ir vieno jų mirtimi.

„Visi forumo teatro vyksmai baigiasi tragiškai. Tada ieškoma išeičių iš blogiausio situacijos taško“, – V. Gasiliūnas priminė, kad jaunieji aktoriai tai darys ne vieni.

Pats nesiūliau temų. Viską palikau jiems patiems. Norėjau, kad kalbėtume apie tai, kas svarbu moksleiviams, o ne man.

Jau kitą savaitę visas scenas pristatę publikai – savo artimiesiems, problemų sprendimų būdų jie ieškos kartu. Žiūrovams ir aktoriams talkins Džokeris − užsiėmimo ar spektaklio vedėjas, kuris nepalaiko nė vienos pusės, tik stengiasi sukelti vienokių ar kitokių dalyvių reakcijų, moderuoti veiklos kryptis. Džokeris taip pat yra atsakingas už spektaklio ar užsiėmimo metu kuriamą atmosferą, taisykles ir dalyvaujančių asmenų įsitraukimo lygį.

Pirmą kartą suvaidinta scena, pasak mokytojo, kartojama tol, kol ją nutraukia protagonisto vaidmenį perėmęs žmogus iš publikos, siekiantis pakeisti veiksmus taip, kad pavyktų nugalėti priespaudą.

„Tik noriu pasakyti, kad forumo teatras nesprendžia problemų. Jis padeda ieškoti problemos sprendimo būdų“, – teatro pedagogas ir dirbtuvių vadovas V. Gasiliūnas įsitikinęs, kad įgūdžiai, kuriuos  užsiėmimuose įgijo moksleiviai, jiems bus naudingi ir ateityje.

Vertinga patirtis ateičiai

Mokytojo išsakytoms mintims pritarė ir moksleiviai, nuo spalio vidurio kiekvieną antradienį kulniavę į forumo teatro dirbtuves.

Tądien, kai susitikome su jais, vyko priešpaskutinis užsiėmimas, kurį lydėjo ne tik džiaugsmas, bet ir liūdesys, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

„Laikas labai greit prabėgo. Užsiėmimai buvo įdomūs ir jau dabar galiu pasakyti, kad davė nemažai naudos. Visų pirma, geriau pažinome vienas kitą, išmokome dirbti komandoje. Žiūrint į tolesnę perspektyvą,  manau, kad visi mes galėsime geriau vertinti tam tikras situacijas. Na ir žinoma, Vytauto dėka galėsime lengviau reikšti savo mintis, laisviau jaustis prieš auditoriją, – „Herojaus“ mokyklos auklėtinis Markianas apgailestavo, kad panašių užsiėmimų niekada nevyko jo gimtojoje Ukrainoje, kurią dabar siaubia karas. – Mums tai visiškai nauja patirtis. Beje, kaip ir oratorystės pamokos mokykloje, kurios, tikiu, taip pat labai pravers ateityje. Smagu, kad visa tai galėjome patirti čia, pas jus.“

Daugėja mokinių

Naujoje mokykloje – progimnazijoje – mokysis vaikai nuo parengiamosios iki aštuntos klasės. „Herojaus“ mokykla – daugiakalbė ir tarptautinio ugdymo švietimo įstaiga, joje žinių semiasi ir Lietuvoje gyvenantys vaikai iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių, taip pat daugiau nei pusė tūkstančio ukrainiečių.

„Mūsų mokykla auga – turime daug mokinių pradinėje, pagrindinėje mokykloje, dabar – jau ir gimnazijoje. Gimnazistai mokosi Laisvės alėjoje, buvusiame Kauno technologijos universiteto (KTU) pastate, o Gedimino g. patalpos bus skirtos jaunesnių klasių moksleiviams“, – sakė Kauno „Herojaus“ mokyklos direktorius Andrius Pelegrimas.

Laikui bėgant mokykla taps atvira ne tik joje besimokantiems vaikams – čia veiks laisvalaikio, kultūros ir renginių erdvė.

Taip pat maždaug 3,5 tūkst. kv. m pastate įsikurs pavaldi įmonė „Herojaus daiktai“. „Esame ir ugdomojo turinio kūrėjai, daiktų kūrėjai –  nuo drabužių iki knygų. Darome daug įvairių dalykų“, – teigė A.Pelegrimas.

Jungia bendra erdvė

Mokykla – be direktoriaus kabineto ir įprastinės raštinės, mokykla, kur klases skiria ne siauri koridoriai, o jungia viena bendra erdvė. Tai – ne tik architektūriniai sprendimai, bet ir mokyklos filosofijos akcentai, kalbant apie atvirą ir kūrybingą ugdymo įstaigos bendruomenę.

„Būsimos mokyklos vieta yra labai gera. Unikali pati pastato struktūra, čia – daug atvirų erdvių. Viena iš mokyklos filosofijų – mes mėgstame atviras erdves, nes taip galime formuoti Herojaus kultūrą.

Manome, ugdymą galima organizuoti visur ir kiekviena detalė mokykloje turi labai svarbią reikšmę. Kiekviena vieta mokykloje turi turėti prasmę, o šis pastatas mums suteikia galimybę tai padaryti. Kitas dalykas – norėjome, kad „Herojaus“ mokykla būtų miesto centre, šalia „Žalgirio“ arenos, baseino“, – kalbėjo A.Pelegrimas.

Atvira visuomenei

Kaip sakė A.Pelegrimas, mokyklos bendruomenę džiugina faktas, kad dar vienas apleistas Kauno pastatas prisikels naujam gyvenimui. Gyvybės jam įkvėps ne komercinės paskirties biurai, o švietimo įstaiga. „Manau, mokykla suteikia pridėtinės vertės pačiam miestui“, – pastebėjo A.Pelegrimas.

Naujosios erdvės leis įgyvendinti dar vieną viziją – mokyklą atverti visuomenei.

„Norėčiau, kad mokykla taptų kultūros, laisvalaikio erdve. Apskritai, švietimas turi būti kuo atviresnis. Mes neturime statyti mokyklų, kurias juosia aukštos tvoros. Taip pat mokyklos tarpusavyje neturėtų konkuruoti, teigti, kad vienos yra geresnės už kitas. Todėl mūsų tikslas – būti kuo atviresniems, dalytis su kitais.

Mes neturime statyti mokyklų, kurias juosia aukštos tvoros. Taip pat mokyklos neturėtų tarpusavyje konkuruoti, teigti, kad vienos yra geresnės už kitas.

Norėčiau, kad pirmasis mokyklos aukštas būtų ta vieta, kur laiką po pamokų produktyviai ir įdomiai galėtų leisti ne tik mūsų mokyklos vaikai, bet ir kitų mokyklų auklėtiniai. Juk dabar netrūksta vaikų, kurie popietinį laiką leidžia mieste, ieškodami vietos, kur galėtų užbaigti užduotis ar tiesiog pabūti su draugais. Tikimės, tokią vietą jie ras pas mus.

Dar vienas akcentas – pirmame mokyklos aukšte planuojame renginių vaikams ir jaunimui erdvę. Mokykla turi būti bendruomenės centras, turi vienyti ir tapti vieta, kur būtų gera susiburti, dalyvauti bendruomenės ar kultūros renginiuose“, – sakė A.Pelegrimas.

Sutapo vizijos

Pastato šeimininkė – bendrovė „Arimus“ – buvusią „Spindulio“ spaustuvę įsigijo maždaug prieš devynerius metus. Pasak įmonės vadovo Evaldo Stiklioraičio, visus tuos metus buvo ieškoma, kam šis pastatas galėtų būti pritaikytas.

„Po pokalbio su A.Pelegrimu supratau, kad mūsų vizijos sutampa. Abiem pusėms pasirodė, kad tai ideali vieta mokyklai. Mažai pažįstu žmonių, kurie veiklos imtųsi su tokiu užsidegimu, kaip tai daro Andrius. Mane sužavėjo ir tai, kad mokykla pakvietė mokytis tokį būrį ukrainiečių.

Mums, kaip pastato vystytojams, geriau imtis mokyklos projekto, o ne banalaus biurų pastato. Jausmas – kitoks“, – teigė E.Stiklioraitis.

Pritaikyti buvusios spaustuvės erdves mokyklai ėmėsi architektas Gintautas Natkevičius. Pasak E.Stiklioraičio, jis greitai perprato viziją: „Manau, šis architekto darbas papuoš miestą, o vaikai, kurie ten mokysis, bus laimingi. Žinoma, pastatas žinių neduoda, bet kai mokaisi gražioje, estetiškoje aplinkoje, papildomą jausmą tikrai suteikia.“

Neskubėjo palikti namų

Vienas didžiausių ukrainietės Olenos malonumų buvo ir tebėra skaityti, todėl nenuostabu, kad moteris sukaupė šimtus pačių įvairiausių knygų, pradedant profesine literatūra, baigiant romanais. Tiesa, visa jos biblioteka liko Ukrainoje, Slaviansko mieste.

„Knygos ir patys namai – sveiki. Gyvenau krašte, kuris yra labiausiai nutolęs nuo fronto linijos, todėl ten ganėtinai saugu. Nors bičiulės buto langai į šipulius pabiro“, – kalbėjo Olena Proscevičienė.

Ten ganėtinai saugu. Nors bičiulės buto langai į šipulius pabiro.

Prasidėjus karui moteris neskubėjo palikti savo namų. Ji matė, kaip 2014-ųjų balandį prorusiški separatistai užėmė sričių administracinius pastatus Donecke ir Luhanske, todėl kasdieniai apšaudymai praėjusios žiemos pabaigoje ir šių metų pavasarį jos nebegąsdino. Jei ne stogo virš galvos netekusi bičiulė, Olena veikiausiai dar ir šiandien būtų Ukrainoje.

„Draugės namai buvo visiškai sunaikinti, todėl priglaudžiau ją pas save. Ji visą laiką jaudinosi, kad tas pats likimas neištiktų ir mano namų. Nors visada buvau ganėtinai rami, galiausiai tas nerimas persidavė ir man“, – O.Proscevičienė pasakojo, kad jos sprendimas palikti Ukrainą labiausiai nudžiugino ne vienus metus Kaune gyvenančius vaikus.

Sūnus, anot pašnekovės, seniai prašė persikraustyti į Lietuvą. Apie tai nesiliovė kalbėti ir dukra, Donecką palikusi po 2014-ųjų įvykių.

„Kodėl Lietuva? Buvau ištekėjusi už lietuvio. Susipažinau su juo Ukrainoje, kur jis tuo metu gyveno“, – išgirdus trumpą gyvenimo istoriją Olenos lūpose pasidarė aiškiau, kodėl jos vaikai pasirinko būtent šį kraštą.

Laukimas: nors Kaune jaučiasi gerai, ukrainietė svajoja, kada galės grįžti namo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Atsivežė savo knygą

Paskutinioji Olenos kelionė į Kauną buvo kitokia. Anksčiau į miestą, kuriame savo gyvenimą susikūrė jos vaikai, moteris vykdavo kaip svečias, o ir atstumą nuo Ukrainos iki Lietuvos ji įveikdavo kur kas greičiau.

„Šįsyk viskas buvo kitaip. Per Ukrainą važiavome tris dienas, nes stojome nakvynės. Ketvirtos dienos rytą buvome Lenkijoje, o vakare pajudėjome iš Varšuvos į Lietuvą“, – apie savo kelionę pasakojo O.Proscevičienė.

Su savimi ukrainietė turėjo tik būtiniausius asmeninius daiktus, užrašų bloknotą ir kelis knygos „Loto žmona“ egzempliorius. Baigusi Donecko universitetą, ne vienus metus mokykloje dėsčiusi rusų kalbą ir literatūrą, nuo 2014-ųjų moteris daug rašė. Jos tekstai buvo publikuojami įvairiuose leidiniuose, o prieš metus pasirodė debiutinė knyga „Loto žmona“, skirta 2015 m. sausio–vasario įvykiams. Viena pagrindinių šios knygos veikėjų Zoja vyksta į šalies rytuose esantį, rusų separatistų apsuptą Vuhlehirsko miestą pasiimti senos mamos, visomis jėgomis besipriešinančios palikti savo gimtuosius namus.

„Ar Zojai pavyks rasti savo motiną? Kas nutiks visiems tiems, kurie atsidūrė pačiame karo sūkuryje? – atsakymus į šiuos klausimus, anot autorės, skaitytojai ras jos knygoje, išleistoje 1 tūkst. egzempliorių tiražu. – Didesnių tiražų pas mus nebūna, nes iš rašymo Ukrainoje išgyventi neįmanoma, tai pavyko padaryti gal tik porai rašytojų.“

Olena būtų laiminga, jei savo knygą galėtų pristatyti ir Lietuvos žmonėms. Tik prieš tai ją reikia išversti į lietuvių kalbą. Autorė pasakojo radusi vertėją, kuris lyg ir imtųsi šio darbo. Beliko tik sulaukti patvirtinimo ir pradėti darbus.

„Karo metu iš Lietuvos sulaukėme labai daug paramos, atjautos, todėl manau, kad žmonėms būtų įdomu paskaityti šią knygą“, – svarstė O.Proscevičienė.

Žymi savo mintis

Atvykusi į Lietuvą Olena nesiliovė rašyti. Įvairios mintys visą laiką gulė į jos bloknoto puslapius.

„Tik tos mintys dabar kiek kitokios. Ne kaip šios šalies svečio, o kaip imigranto“, – paklausta, ar tai yra užuomina į naują knygą, O.Proscevičienė nenorėjo užbėgti įvykiams už akių.

Laikas, anot jos, viską sudėlios į savo vietas, kaip tai įvyko ir su darbu Lietuvoje.

„Žinote, čia man labai gera, tačiau ilgą laiką neapleido mintis, kad esu ne savo vietoje, kad turėčiau būti Ukrainoje ir padėti ten esantiems žmonėms. Kūnas čia, bet širdis – ten, namuose“, – anot pedagogės, viskas pasikeitė tada, kai ji ėmė dirbti.

Rugpjūčio pabaigoje visiškai atsitiktinai pamačiusi skelbimą Olena atėjo į „Herojaus“ mokyklą. Žinodama, kiek į Lietuvą atvyko pedagogų ir kiek jų jau gavo darbus, O.Proscevičienė nieko nesitikėjo, tačiau užpildė reikiamus dokumentus, pasikalbėjo su įstaigos vadovybe. Kitą dieną ji sulaukė skambučio ir kvietimo įsilieti į mokyklos bendruomenę.

„Kažkas neįtikėtino! Ukrainoje toks procesas būtų užsitęsęs kur kas ilgiau. Jūs, lietuviai, gyvenate kitaip“, – O.Proscevičienė neslėpė bandanti keisti požiūrį ir į darbą žiūrėti ne kaip į prievolę, o kaip į malonumą.

Ar norėčiau grįžti? Žinoma. Tikiu, kad taip ir bus, tik nežinau, kaip greitai.

Dirba su mokiniais

Nuo rugsėjo 1-osios Olena kiekvieną dieną eina į „Herojaus“ padalinį, esantį naujajame „Žalgirio“ arenos vandens sporto centre, kur 3–4 klasių vaikus iš Ukrainos moko anglų kalbos. Pamokos čia trunka nuo 8 iki 16 val. Tądien, kai susitikome su Olena, pro duris ji išleido savo mokinius ir pati jau ruošėsi eiti į namus.

„Darbas su vaikais įdomus. Nesakysiu, kad lengvas. Mokslai per nuotolį padarė savo, todėl grįžti į normalų ritmą mokiniams nėra paprasta, bet mes visi labai stengiamės“, – O.Proscevičienė pasakojo apie savo naująją rutiną ir naujus įpročius. Visus darbus Olena stengiasi atlikti mokykloje ir grįžusi namo apie juos negalvoti. Moteris laiminga, galėdama leisti laiką su savo vaikais, anūke ar tiesiog pasivaikščioti po vieną iš daugelio miesto parkų.

Planas: tikėtina, kad greitu metu „Loto žmona“ bus išversta į lietuvių kalbą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nepaisant visko, Olena nesiliauja galvoti apie Ukrainą. Kasdien ji stebi visus įvykius, bendrauja su gimtinėje likusiais draugais ir kolegomis.

„Ar norėčiau grįžti? Žinoma. Tikiu kad taip ir bus, tik nežinau, kaip greitai“, – pečiais gūžtelėjo ukrainietė.

Ugdymas – lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis

„Mūsų mokyklos padaliniai yra įsikūrę įvairiose Kauno vietose. Mokinių skaičius didėja, mes augame, be to, atsirado tarptautinių daugiakalbių klasių poreikis – vis daugiau vaikų nori mokytis keliomis kalbomis.

Ugdymas bus organizuojamas lietuvių, anglų bei ukrainiečių kalbomis ir taip mieste gyvenantiems kitų tautybių vaikams suteiksime galimybes mokytis savo gimtosiomis kalbomis. Džiaugiuosi, kad vaikai mokysis būtent šiame pastate, kuris ir yra pritaikytas mokslui“, – kalbėjo Kauno nevalstybinės mokyklos „Herojus“ vadovas Andrius Pelegrimas.

Pasak jo, daugiakalbės mokyklos steigimas nėra naujiena, nes mokykla jau šiais metais ugdymo procesą organizavo keliomis kalbomis. Prasidėjus karui Ukrainoje Lietuvoje prieglobstį rado nemažai ukrainiečių šeimų, o „Herojaus“ mokykla vaikus ir mokytojus pakvietė po savo stogu. Vos per mėnesį mokytis priimti 185 ukrainiečių vaikai nuo parengiamosios iki 11 klasės ir 25 mokytojai.

„Turėjome sąlygas ugdymą pritaikyti pagal ukrainiečių vaikų ir mokytojų poreikius. Susidomėjimas mokykla tęsiasi ir toliau, tad nuo rugsėjo pas mus mokysis apie 320 įvairaus amžiaus ukrainiečių.

Beje, „Herojaus“ mokyklos pavadinimas taip tinka ukrainiečiams – kalbėdami tarpusavyje kartais sakome, kad vaikai iš Ukrainos yra „mokykla mokykloje“, o tos mokyklos pavadinimas – „Heroiam slava“, – pasakojo A. Pelegrimas.

Naujus mokslo metus Kauno nevalstybinė mokykla „Herojus“ pasitiks naujose patalpose – istoriniuose „Pienocentro“ rūmuose (Laisvės al. 55). Čia mokysis keli šimtai 5–12 klasių vaikų.

Andrius Pelegrimas. M. Plepio nuotr.

Ne tik mokykla, tačiau ir turinio kūrėjai

Naujame mokyklos padalinyje mokysis ne tik Kaune gyvenantys kitų tautybių vaikai. A. Pelegrimas džiaugiasi, kad vis daugiau lietuvių šeimų iš užsienio sugrįžta gyventi į Lietuvą, o jų vaikai kalba ir lietuvių, ir anglų kalbomis: „Todėl dvikalbis ugdymas tampa savaime suprantamas ir natūralus. Esame maža valstybė ir svarbu kalbėti keliomis kalbomis.“

Esame maža valstybė ir svarbu kalbėti keliomis kalbomis.

Ugdymo turinys „Herojaus“ mokykloje pateikiamas skirtingomis kalbomis, tačiau jis – globalus ir pritaikomas pagal poreikius, o priemonės ir mokymosi įrankiai – universalūs.

„Tai nėra tik mokykla, mes esame turinio kūrėjai, leidėjai bei platintojai. Studijavau VDU ir antrame kurse išvažiavau į Ameriką. Taip susiklostė, kad 12 metų dirbau vadovu didelėje korporacijoje, kurioje kuriamos ir leidžiamos knygos bei aplikacijos, skirtos lavinti vaikų skaitymo įgūdžius, emocinį intelektą ir tuo pačiu mokant tėvus tam tikrų ugdymo principų. Ši patirtis – labai vertinga.

„Herojaus“ mokykloje kuriame ugdymo programas, mokymo priemones ir įrankius, vadovėlius, kurie atitinka bendrosios Lietuvos švietimo programos tikslus ir kryptį, taip pat dera su tarptautinėmis – Europos, JAV – ugdymo programomis. Kurdami turinį akcentuojame, kad ateityje vaikai studijas gali tęsti kitų šalių universitetuose, todėl kalbant apie mokymosi turinį žvilgsnis turi būti globalus“, – kalbėjo A. Pelegrimas.

M. Plepio nuotr.

Miesto atspindys – švietimo įstaigos

„Džiaugiamės, kad atsiveria dar viena erdvė kokybiškam mokymui Kaune. Šiuolaikiškoje mokykloje svarbu atsižvelgti ne tik į bendrąsias švietimo programas, bet ir kiekvieno vaiko individualius poreikius.

Pažindami skirtingas kultūras jie išmoksta geriau realizuoti save, įgauna daugiau pasitikėjimo, tampa kūrybiškesni ir atviresni. Tai prisideda prie vis geresnių ugdymo rezultatų, kuriais Kaunas gali didžiuotis jau nebe vienerius metus pirmaudamas visos šalies mastu“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Eglė Andriuškienė.

Mokyklos vadovą A. Pelegrimą taip pat džiugina, kad Kaunas tampa multikultūriškas, čia kokybišką ugdymą gali gauti įvairių tautybių vaikai, o tai kuria vertę ir pačiam miestui: „Kalbant apibendrintai manau, kad švietimo įstaigos yra tam tikras miesto atspindys.

Miestui svarbu turėti stiprias mokyklas, universitetus, kurie būtų lankstūs, kūrybiški. Nuo to, kokios yra mūsų švietimo įstaigos, viskas ir prasideda, švietimas labai svarbus akcentas, didelė pridėtinė vertė ir miesto veidas.“

Augant ir plečiantis mokyklai jos bendruomenė dėkoja visiems už susitelkimą bei pagalbą – tiek moralinę, tiek finansinę.

„Kai Ukrainoje prasidėjo karas, supratome, kad mes gebame, galime susitelkti, o švietimas ir vaikai yra prioritetas. Už palaikymą esame dėkingi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Kauno miesto savivaldybei, o už paramą ir įvairią pagalbą – paramos fondui „One Ukraine“, bendrovei „NFQ“, kitiems privatiems verslams“, – sakė A. Pelegrimas.

Kauno nevalstybinės mokyklos „Herojus“ informacija