Autentiška aplinka
Maždaug prie tris metus į Brastos gatvę išriedėjęs „HogMod“ maisto vagonėlis ėmė rašyti savo istoriją. Šiandien „Hogas Pub“ turi tvirtą pagrindą, puikią komandą, o aplink save buria gero maisto mylėtojus.
„Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo idėjos“, – dūmu kvepiančios virtuvės šefas Vytas Ambrasiūnas mintimis persikėlė į Angliją.
Svetur praleidęs aštuonis metus, vyras esą turėjo puikią galimybę pažinti vietos užeigas. Vienai jų vadovavo, tiesa, prieš tai Oksfordo bare „Turf Tavern" pasimatavo ir virėjo prijuostę. Vytas iki šiol mena XIV a. liudininkes – senąsias užeigos sienas ir žemas lubas, smūgio į kaktą metu budinančias geriau nei espresso puodelis. Kai grįžęs atgal į Lietuvą su pusbroliu Justinu Valenta nusprendė čia imtis verslo, Vytas veikiausiai nei nenutuokė, kad likimas jį atves į kitą, labai panašią vietą – pastate Kaunakiemio gatvėje, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas kadaise praleido dvi naktis, o patalpoje, kurioje dabar kvepia rūkytais šonkauliais, sriubą į lėkštes pilstė vienuolės.
Kaip rasti: Kaunakiemio g. 40 – įvažiavimas iš Gedimino gatvės pusės nuo „Akropolio“. (D. Pociaus nuotr.)
„Kiek žinau, vėliau čia buvo dar ir gamyklos valgykla“, – V. Ambrasiūnas prisiminė, kaip nuplėšus linoleumą, apsinuogino pluktos grindys, menančios tą laikmetį.
Istorinį fragmentą baro „Hogas Pub“ šeimininkai paliko, o aplink sukalė medžio lentas. Mažai liestos liko ir maždaug pusantro metro storio sienos, iš po balto tinko svečius sveikinančios raudonomis plytomis.
„Paradoksas, žmonės perka naujus daiktus ir bando juos sendinti. Mums to neprireikė daryti“, – V. Ambrasiūnas pakilo nuo baro kėdės arčiau fotelių, išdėliotų po visą restoraną. Vieni jų, su pintais atlošais, kiti – traukti aksomu ar žalia oda, su raitytais porankiais, tarsi iš bajorų dvaro ar muziejaus.
Mes norime būti atviri žmonėms, kurie mus renkasi. Jei tiekiama burgerį, tai nesakome, kad jis be kalorijų.
Duoklė prisiminimams
Vedini sentimentų, užeigos šeimininkai Vytas, Justas ir Mantas šalia baro sumontavo vagonėlio ant ratų muliažą, o terasą, buvusią šalia jos, perkėlė į pub’o vidų – išardyta į lentas, ji transformavosi. Uždengė sienas prie prausyklų ir priekinę baro dalį.
„Viskas daryta mūsų pačių rankomis. Daug padėjo ir Justo tėtis. Tik ta metalinė lentyna už baro ne mūsų gaminta“, – virtuvės šefas pasakojo, drauge su bičiuliais siekęs sukurti daugiau nei vietą, kurioje tiekiamas skanus ir kokybiškas maistas. Norėjosi, kad čia būtų tarsi savų namų terasa su patogiais krėslais ir žydinčiais sodais aplink. Pastarųjų įspūdį suteiks virš galvų kybantys augalai. Kol kas dar jie želia kukliai – karantino suvaržymo metu sumažintas šildymas pristabdė augimo procesą, tačiau jau netruks virš žmonių galvų nutįs gyvosios girliandos.
Baro akcentas – išskirtiniai gėrimai, ryškiai raudonas šaldytuvas ir alaus kranai, kokių niekur kitur Lietuvoje nepamatysite.
„Vos tik sužinoję apie mūsų planus, juos atsiuntė draugai“, – V. Ambrasiūnas nekantravo, kada tirštą putą nuo jų galės braukti stebint į fotelius sukritusiems žmonėms.
D. Pociaus nuotr.
Jo didenybė šonkauliai
Posakį, esą geriau turėti mažiau, bet tikrų, laiko patikrintų draugų, Vytas pritaikė ir virtuvėje – nors baro meniu telpa vos viename lape, norint aprašyti visų patiekalų skonius prireiktų kelis kart daugiau popieriaus.
„Jei matai itin platų valgiaraštį, labai didelė tikimybė, kad maistas yra šaldomas. Mes to nedarome. Imame šviežius produktus ir viską gaminame vietoje", – pakilęs nuo baro kėdės, V. Ambrasiūnas pakvietė į nedidelę virtuvėlę. Joje kelių ingredientų derinys virsta nuodėmingai skaniu padažu, skumbrė – burnoje tirpstančia užtepėle, kukurūzų traškučiai lėkštėje puikiai sutaria ir su kiaulienos šonkaulių mėsa, ir su meksikietiškomis „Pico de gallo“ salotomis, o smidrai – su humusu ir juodos duonos trupiniais.
„Bėgant laikui mūsų meniu keitėsi. Pradėjome su greituoju, o šiemet pereiname prie kitokio maisto“, – ilgų paieškų ir nuolatinio degustavimų rezultatą – pagrindinius valgiaraščio patiekalus pristatė virtuvės šefas. Tai – burgeriai su šonkaulių mėsa arba jautienos paplotėliu, įspraustu tarp „Pretzel" bandelės puselių, pasižyminčių traškia išore ir minkštu vidumi. Žuvis su bulvytėmis. Antis gardinta abrikosų padažu arba labai netikėtos rūkytos salotos su anakardžių riešutais ir mandarinais.
„Vieni sako, kad jos keisto, kitiems labai patinka, – Bet kokiu atveju, abejingų joms, anot V. Ambrasiūno nelieka. – Mes norime būti atviri žmonėms, kurie mus renkasi. Jei tiekiama burgerį, tai nesakome, kad jis be kalorijų. Lygiai taip pat nenorime ieškoti pakaitalo mėsai, todėl stengiamės atskleisti ryškiausius produktų skonius“.
Dūmu kvepiančios užeigos „Hogas Pub“ pasidižiavimas – šonkauliai. Su klevų sirupu arba be jo, su actinėmis salotomis ir būtinai česnakine čiabata. Penktadieniais tiekiami klasikiniai šonkauliai. Tada šalia jų įsitaiso ir bulvytės.
D. Pociaus nuotr.
Ypatingas procesas
„Hogas Pub“ šeimininkams, troškusiems išsiskirti savitumu, regis, tai pavyko. Virtuvėje naudojama rūkykla, kurioje šonkauliai, prieš patekdami į lėkštes, praleidžia bemaž septynias valandas.
„Eime, parodysiu, kaip ji atrodo“, – atvėręs tuo metu besiilsinčios rūkyklos duris, virtuvės šefas neslėpė, kad rūkymo procesas užima daug laiko, tačiau savo skoniais patiekalai atperka kiekvieną laukimo minutę. Beje, pro minėtas duris maždaug į 110 laipsnių temperatūrą keliauja ne tik kiaulienos šonkauliai – jiems įkandin ant grotelių taisosi dešrelės, burgeriams skirti karamelizuoti svogūnai ar pomidorai, vėliau virstantys tiršta ir kvapnia dienos sriuba.
„Rūkymo procesui naudojame ąžuolo, beržo ar uosio malkos. Kiekvienas medis turi savo kaitrą, tankį ir dūmo skonį. Žinau, kad daug kur naudojamas alksnis, bet jis geriau dera su žuvimi“, – užeigos siela prasitarė, kad jei tik pavyks rasti citrinmedžio malkų, vasarą savo svečius „Hogas Pub“ nustebins labai netikėtu desertu – rūkytais ledais.
D. Pociaus nuotr.
Ieškoti ir tobulėti komandą skatina meilė maistui, ryšys su čia ateinančiais žmonėmis ir kartu kuriamos tradicijos. Viena jų – penktadienis, kurį užeiga skelbia šonkaulių diena. Virtuvės šefas skaičiavo, kad tądien, per kelias dešimtis minučių iš užeigos iškeliauja bemaž 20 kg šonkaulių!
„Būtų smagu, kad ne tik „Žalgirio“ varžybos suvienytų žmones, bet ir penktadienio vidurdienio tradicija, trumpam ištrūkus iš darbų, drauge susėsti prie šonkaulių lėkštės ar kokio kito patiekalo“, – V. Ambrasiūnas vylėsi, kad pasklidusi plačiai idėja suburs nemenką bendraminčių ratą.
