Tačiau, kur pasidėjo tos hologramos, kurias prieš dešimtmečius įsivaizdavo mokslinės fantastikos autoriai – žmogaus dydžio projekcijas, leidžiančias bendrauti per atstumą tarsi būtumėte vienas greta kito?

Ir kaip hologramos apsaugo nuo klastočių?

Fizinių ir technologijos mokslų centre galima gauti atsakymus į dominančius klausimus.

Rubrika „Fizika prie kavos“ yra laidos „Mokslo sriuba“ dalis. „Mokslo sriubą“ galima ragauti kiekvieną sekmadienį 14.05 val. per LRT Plius.

Dabar Didžiosios Britanijos mokslininkai sako esantys pajėgūs kurti dar tikroviškesnius trimačius atvaizdus – pavyzdžiui, drugelį, gaublį arba kokį nors jaustuką – kurį galima matyti, girdėti ir netgi paliesti be jokių virtualios realybės sistemų.

Savo pasiekimus aprašiusi žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje Sasekso universiteto pietų Anglijoje tyrėjų grupė nurodė, kad iki šiol naudotos technologijos leidžia sukurti trimačius atvaizdus, bet jie yra lėti, trumpaamžiai ir „visų svarbiausia, yra pagrįsti veikimo principais, kuriais neįmanoma tuo pačiu atkurti liečiamojo ir girdimojo turinio“.

Kad užpildytų šią spragą, tyrėjai sukūrė prototipą, pavadintą multimodaliniu akustinių spąstų vaizduokliu (Multimodal Acoustic Trap Display, MATD), galintį „vienu metu perteikti regimąjį, girdimąjį ir liečiamąjį turinį“.

Tokiems atvaizdams kurti pasitelkiamas akustinės pernašos principas, kai fiziniai objektai judinami ir manipuliuojami garso bangomis. Britų mokslininkams pavyko sukurti iš vienos arba kelių dideliu greičiu judančių dalelių sudaromus atvaizdus nedidelėje kameroje, kurioje buvo įtaisytos labai mažų garsiakalbių matricos.

„Mūsų sistema akustiškai pagauna dalelę ir apšviečia ją raudona, žalia ir mėlyna spalvomis, kad būtų galima keisti jos spalvą, labai didele sparta skenuojant demonstruojamą tūrinį objektą“, – nurodė tyrėjai.

Kadangi ši sistema pagrįsta garso bangomis, sukurta holograma gali būti girdima ir netgi liečiama.

Ryuji Hirayama (Riudžis Hirajama), vienas iš šios grupės mokslininkų, paaiškino, kaip išgaunama pastaroji ypatybė, labai svarbi siekiant padidinti objekto tikroviškumą.

„Nors jo negirdime, ultragarsas vis tiek yra mechaninė banga, pernešanti energiją oru. Mūsų sistema nukreipia ir sufokusuoja šią energiją, o ši gali jaudrinti jūsų odą, sukurdama lytėjimo pojūtį“, – sakoma naujienų agentūrai AFP atsiųstame R. Hirayamos elektroniniame laiške.

„Lytėjimo pojūtis atrodo panašus, tarsi į jūsų ranką būtų švelniai pučiamas suspaustas oras“, – pridūrė jis.

Ši sistema neabejotinai sulauks dėmesio vien dėl savo neįprastumo, bet tyrėjai sako, kad ją galima pritaikyti įvairioms reikmėms – nuo kompiuterijos iki biomedicinos procedūrų.