Gyveno Žaliakalnyje

Kauno Žaliakalnis unikalus ne tik medine architektūra, bet ir čia gyvenusiomis iškiliomis asmenybėmis. Kone kas antras Žaliakalnio namas pažymėtas atminimo lentelėmis, bareljefais vienam ar kitam žinomam ir Lietuvai nusipelniusiam žmogui.

1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, I.Simonaitytė persikėlė gyventi į Kauną. Laikinai prisiglaudė pas Sofiją Čiurlionienę, o vėliau apsigyveno Žaliakalnyje. Name Dainavos gatvėje rašytoja gyveno iki 1963 m.

1992 m., minint 95-ąsias jos gimimo metines, Žaliakalnyje, ant vadinamojo rašytojų namo, buvo atidengta memorialinė lenta su horeljefu: "Šiame name 1940–1963 m. gyveno rašytoja Ieva Simonaitytė".

Šiandien namas atrodo liūdnokai – sienos prašyte prašosi teptuko ir dažų, o sklypas – kraštovaizdžio specialisto akies ir rankos. Jei Seimas pritars kitus metus paskelbti rašytojos I.Simonaitytės metais, vargu ar Kaunas galės pasirodyti puoselėjantis paskutinės Mažosios Lietuvos metraštininkės, unikalios, talentingos rašytojos, savo kūriniuose vaizdavusios išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusios Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, atminimą.

Pastatas įtrauktas į Nekilnojamųjų vertybių registrą. Iki šių metų gegužės namo vertingųjų savybių pobūdis buvo istorinis dėl jame gyvenusios rašytojos, o nuo gegužės vertingųjų savybių pobūdis papildytas ir architektūrine verte. Tačiau vertingas namo statusas niekaip neatsispindi žvelgiant į realų vaizdą.

"Žanro klasika, – atsiduso Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus. – Yra du šio namo savininkai – vienas nori tvarkytis, o kitas ne. Situacija sudėtinga."

O ką su jais bendrauti? Kaip su jais bendrausi, kad mano viską drasko.

Kaltina aplinkinius

Rašytojų namu vadinamas pastatas turi du bendraturčius – 2/3 namo priklauso bendrovei "Longrent" ir 1/3 – Irenai Giedrienei. Dar 2019 m. rudenį Kultūros paveldo departamentas patikrinimo metu nustatė, kad namo sienos kenčia nuo neigiamo aplinkos poveikio, dažai lupasi, tinkas byra. Ypač blogos būklės pastato pamatai, kur susiformavę deformaciniai plyšiai, trūkinėja tinkas, pažeistas plytų mūras.

Paveldosaugininkų teigimu, namo lietvamzdžiai susidėvėję, ant fasado sienų palikti atviri laidai. Blogos būklės – ir terasa. Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Asta Naureckaitė neslėpė žinanti šio namo problemas dėl vieno iš savininkų, greičiausiai, nenoro tvarkyti pastatą.

I.Simonaitytės namas atrodo apleistas, nes iš dviejų namo bendraturčių tik vieni imasi iniciatyvos jį prižiūrėti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnis įpareigoja pastato valdytojus prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio", – įstatymu įtvirtintas savininkų pareigas vardijo A.Naureckaitė.

Ji patikino, kad šios pareigos privalomos tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Vadinasi, namu, kuriame gyveno rašytoja I.Simonaitytė, privalo rūpintis ir bendrovė, ir I.Giedrienė. Tačiau panašu, kad ne vienus metus buvęs apleistas namas rūpi tik bendrovės atstovams, o I.Giedrienė renkasi teismų maratono kelią.

Dalį namo, kai kuriuos statinius kieme ir dalį žemės sklypo minima bendrovė nusipirko 2016 m. I.Giedrienė tuo metu name, jai nuosavybės teise priklausančioje dalyje, faktiškai negyveno.

"Gyvenau čia nuo 1972 m. iki 2009 m. gruodžio 24 d.", – tiksliai nurodė I.Giedrienė. Moteris tikino, kad savo bute I.Simonaitytės name esą negali gyventi, nes nėra šildymo, vandens, sugadinta kanalizacija.

"Jau dvylika metų esu terorizuojama, o turtas prievartaujamas, – kaltinimų pažėrė I.Giedrienė. – Dabar viskas teisme. Aš juos padaviau į teismą, kad man atlygintų materialinę ir moralinę žalą."

Daugiskaitą I.Giedrienė pavartojo neatsitiktinai, nes atsakovais teisme nurodyti ir dabartiniai bendraturčiai, ir ankstesni savininkai.

Šiame name Dainavos gatvėje rašytoja gyveno iki 1963 m. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Būklė – avarinė

Atrodo, kad, švaistydamasi kaltinimais, I.Giedrienė ne tik nepaiso įstatymo jai numatytos prievolės rūpintis ir prižiūrėti kultūros paveldo objektą, bet dėl jos priešiško nusistatymo apribotos ir kito bendraturčio galimybės prižiūrėti vertingą namą.

Ką nuo 2016 m. nuveikė pastatą įsigijusi bendrovė? Kompanijos atstovai neslepia matę, kad perkamas nekilnojamasis turtas buvo avarinės būklės, tačiau pirkti apsisprendė įvertinę pardavėjo pasiūlytą priimtiną kainą ir turto išvystymo perspektyvas.

Bendrovė samdė statybos ekspertus, kurių išvados patvirtino dar 2010 m. ankstesnių savininkų samdytos VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centro atliktos statinio konstrukcijų dalinės ekspertizės išvadas ir Kultūros paveldo departamento išvardytus namo pažeidimus. Jau tada ekspertai nustatė, kad namas yra avarinės būklės, būtinas remontas. Tačiau tuomet I.Giedrienė trukdė tuomečiams savininkams imtis su pastato priežiūra susijusių darbų.

Dešimt metų namas stovėjo nešildomas. Dėl to ant sienų ir lubų kaupėsi drėgmė, kai kur atsirado pelėsis. Kritinės būklės stogą nurodyta skubiai keisti dar 2010-aisiais. 2017 m., Centro seniūnijos atstovams atlikus faktinių duomenų patikrinimą, ir vėl pabrėžta – stogo čerpių danga susidėvėjusi ir pradėjusi irti, plytinio kamino konstrukcija pažeista, čerpės ir plytos krenta nuo stogo ir dūžta ant šaligatvio bei važiuojamosios kelio dalies, keldamos pavojų transporto eismui ir žmonių saugumui. Medžiais apžėlusi terasa, balkonas, stogas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kadangi avarinės būklės buvo ne tik bendrovei priklausanti namo dalis, bet ir bendrosios namo konstrukcijos ir kitai bendraturtei – I.Giedrienei  – priklausanti namo dalis, visais įmanomais būdais mėginta susisiekti su bendraturte, tačiau bendrovės atstovų pastangos nuėjo perniek. Siunčiama korespondencija sugrįždavo kaip neįteikta, nors buvo siunčiama ir I.Giedrienės gyvenamosios vietos pas dukrą adresu.

Ginčas teisme

2017-ųjų rudenį bendrovės atstovai nusprendė daugiau nedelsti ir pradėjo namo paprasto remonto darbus – tvarkė stogą, remontavo balkoną, atnaujino elektros instaliaciją, montavo santechniką, pakeitė avarinės būklės vamzdynus.

"Kauno dienai" I.Giedrienės ėmus klausti apie bendrovės atliktus darbus, moteris atkirto: "O ką jie ten pridarė? Kaminų pridarė. Kam jų reikia?" Panašiai moteris reagavo į klausimą apie bendravimą su bendraturčiais dėl namo remonto: "O ką su jais bendrauti? Kaip su jais bendrausi, kad mano viską drasko."

Paklausta, ką konkrečiai turi omenyje, moteris pasuko kalbą apie bendravimo niuansus su ankstesniais namo bendraturčiais. "Dabar viskas teisme", – nukirto I.Giedrienė.

2019 m. rudenį I.Giedrienė inicijavo bylą Kauno apylinkės teisme, kuri nagrinėjama iki šiol. Bendrovei atstovaujantis advokatas Raimondas Lignugaris tiksliau nurodė I.Giedrienės reikalavimus: "Ji nori negauto pelno už buto nuomą per dešimties metų laikotarpį ir neturtinės žalos už tai, kad kažkas iš bendraturčių turėjo prijungti jai šildymą. Taip pat reikalauja, kad jai grąžintų prijungimą prie "Kauno energijos".

I.Giedrienė iš bendrovės reikalauja atlyginti beveik 9 tūkst. eurų turtinės ir 6 tūkst. eurų neturtinės žalos. Iš ankstesnių namo dalies savininkų reikalauja atlyginti apie 17 tūkst. eurų turtinės ir 10 tūkst. eurų neturtinės žalos.

Pasak advokato, moteris nenurodo, kodėl pati nesikreipė į "Kauno energiją" dėl šildymo prijungimo, o nori, kad už ją tai padarytų kiti. "Šioje istorijoje daug aplinkybių, kurios parodo moralinį veidą. Bendrovė ten daug ką padarė. Laiškų jai siuntė per 20, bet ji nepriima. Tai ji pas draugę, tai pas dukrą, tai dar kažkur. Žodžiu, visi aplinkui kalti, tik ne ji", – sunkiai suprantamą namo bendraturtės poziciją minėjo advokatas.

R.Lignugario nuomone, I.Giedrienės ieškinys – absurdiškas ir nepagrįstas. Bendrovė teismui pateikė priešieškinį, kuriame sudėliojo susiklosčiusią situaciją dėl to, kad namo bendraturtė visiškai nesirūpina namu.

"Kadangi bendrovė "Longrent", pagal ekspertų surašytus aktus dėl  namo būklės, atliko kai kuriuos darbus, teismui pateikti visi dokumentai, pagrįsti pagal projektus, sutartis, darbų apmokėjimo sąskaitas. Manau, ji turėtų susimokėti pagal jai priklausančios namo dalies kvadratūrą", – tęsė advokatas.

Didesnis mokestis

Kaip jau minėjome, būtina remontuoti namo fasadą, labai suklypusi namo terasa, į kurią išeina I.Giedrienės buto langai. Norint atlikti šiuos remonto darbus, bendrovė turi gauti namo bendraturtės sutikimą. Tačiau I.Giedrienės visiško ignoravimo pozicija, kreipimasis į teismą neleidžia abejoti, kad tokio sutikimo moteris neduos.

Negana to, trejus metus iš eilės Centro seniūnija siunčia perspėjimus namo bendraturčiams dėl sklypo nepriežiūros. Net ir šiandien architektūriškai dailaus namo kiemas – pusiau skustas, pusiau luptas. Dalis sklypo virtusi šabakštynu. Būtent ši dalis priklauso I.Giedrienei. Kita dalis, akivaizdžiai prižiūrėta, – bendrovės nuosavybė.

"Į raginimus nuolat prižiūrėti minimą žemės sklypą atsiliepė tik vienas bendraturtis. Iš kito bendraturčio kol kas nesulaukėme grįžtamojo ryšio. Dar praėjusiais metais šis žemės sklypas buvo įtrauktas į apleisto nekilnojamojo turto sąrašą. Dėl sklypo nepriežiūros savininkams taikomas didesnis, 4 proc., nekilnojamojo turto tarifas", – "Kauno dienai" nurodė Centro seniūnijos seniūnas Marius Švaikauskas.

Šį pavasarį I.Simonaitytės namas įvertintas ne tik kaip istorinė, bet ir architektūrinė vertybė. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Tačiau įdomiausia tai, kad didesnį nekilnojamojo turto mokestį moka tik bendrovė, kuri tvarko savo dalį sklypo. "Seniūnija mokesčių neskaičiuoja ir nekontroliuoja. Duomenys apie visus apleistus nekilnojamojo turto objektus yra teikiami mokesčių inspekcijai, bet pagal Lietuvos Respublikos žemės mokesčių įstatymą garbaus amžiaus senjorai nuo prievolių atleidžiami. Nepaisant to, seniūnija gali skirti administracines nuobaudas", – seniūnijos galimybes nurodė seniūnas.

Bendrovė ten daug ką padarė. Laiškų jai siuntė per 20, bet ji nepriima. Tai ji pas draugę, tai pas dukrą, tai dar kažkur. Žodžiu, visi aplinkui kalti, tik ne ji.

Raginimai ignoruojami

Kultūros paveldo departamentas dar 2019 m. rudenį susirūpinti I.Simonaitytės namu paragino ir Kauno miesto savivaldybę. "Manome, kad į susiklosčiusią situaciją tinkamą dėmesį ir rūpestį privalo išreikšti ir Kauno miesto savivaldybė, kurios teritorijoje yra kultūros paveldo objektas su įrengtu bareljefu, ir Lietuvos rašytojų sąjunga."

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Dovilė Miliukštė paaiškino, kad pastatas Dainavos gatvėje į kultūros vertybių registrą įtrauktas dar 1993 m., tačiau nebuvo nustatytos jo vertingosios savybės ir neapibrėžtos teritorijos ribos su apsaugos zonomis. Šiemet Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo taryba nusprendė pritarti namo Dainavos gatvėje patikslintoms vertingosioms savybėms ir teritorijos riboms.

"Savivaldybė apie šį Vertinimo tarybos sprendimą registruotu paštu informavo žemės sklypo valdytojus, bet vienas iš laiškų grįžo atgal. Savo ruožtu, skatiname gyventojus ir teikiame informaciją jiems apie galimybes susitvarkyti savo turtą su miesto pagalba – pagal Paveldotvarkos programą. Mes prisidedame atsakydami į rūpimus klausimus, konsultuodami dėl tvarkybos metodų ir skirdami dalinį finansavimą, tačiau tvarkytis turi norėti patys kauniečiai", – paaiškino D.Miliukštė.

Panašu, jei I.Giedrienė ir toliau ignoruos daugybės institucijų raginimus prižiūrėti kultūros paveldo vertybę ir bendrovės iniciatyvas rūpintis namu, gali įsisukti dar vienas teismų maratonas.

Tik teismas gali nuspręsti, kaip elgtis namo bendraturčiui, kuris nori tvarkyti pastatą, ir tik teismo sprendimu gali būti sudarytos sąlygos bendrovei remontuoti namo fasadą. Taip pat galėtų būti sprendžiama dėl bendraturčių finansinių įsipareigojimų prižiūrėti namą. Tik sunku pasakyti, ar iki artėjančio rašytojos I.Simonaitytės jubiliejaus be institucijų pagalbos bus spėta sutvarkyti jos atminimo įamžinimą Kaune.