Pasaulinis Ievos pripažinimas turėjo savo milžinišką kainą. „Yra ta glamūrinė dalis, neslėpsiu, gražios suknelės, Toskana, Florencija, gražiausia terasa, iš kurios visa Florencija kaip ant delno, po atviru dangumi. Temsta, žvaigždės, juodas fortepijonas. Kas už to slepiasi? Visa vaikystė parduota, visa paauglystė paaukota. Kiek valandų grota, kiek kartų neišeita į lauką su draugais, kiek sėdėta prie to instrumento, konkursai, 8-10 valandų grojimo per dieną. Tai būdavo kasdienybė“, – kalbėjo pianistė. 

Manau, kad jie bandė ištestuoti, kaip valdaisi kritinėse situacijose.

Ieva ne tik profesionali pianistė, jos sąskaitoje – krūva diplomų. Nuo pat vaikystės ji tėvų buvo skiepyta turėti atsarginį planą ir nesikliauti tik savo begaline aistra muzikai, todėl atsakingai žiūrėjo ir į mokslus. Dvyliktą klasę baigė ne savo mokykloje, o įstojo į tarptautinį bakalaureatą Italijoje. Prisimindama stojamuosius egzaminus į šias prestižines studijas, Ieva sakė: „Klausimai buvo įvairūs ir šokiruojantys. Tarkim, tavęs klausia, kada į Lietuvą atkeliavo Jėzuitų ordinas? O  tada staiga šauna tokį klausimą – ką tu manai apie benamius? Kiek kainuoja prezervatyvai? Ką manai apie Putiną? Kaip jaustumeisi, jeigu ryte tavo kambario draugė musulmonė penktą ryto nusistatytų žadintuvą ir pradėtų melstis? Manau, kad jie bandė ištestuoti, kaip valdaisi kritinėse situacijose.“ 

LNK nuotr. 

Baigusi šias studijas, Ieva iškeliavo į Olandiją, kurioje vienu metu studijavo ir muzikos konservatorijoje, ir viename žymiausių pasaulio universitetų krimto politikos mokslus. Vėliau baigė ir du magistrus, o supratusi, kad trūksta dar vieno, išvyko į Vokietiją studijuoti modernios muzikos.

„Modernioje muzikoje viskas įmanoma. Man studijų metu teko išbandyti įvairiausias įdomybės, groti savo plaukais, įvairiausiais puodais, šaukštais, grandinėmis brazdinti per klavišus. Arba  atsitiktinumų teorijos – tarkim, mesti kamuoliuką ir žiūrėti, kiek kartų jis nukris. Kiekvieną kartą tai reiškia, kad yra nenuspėjama. Tu nežinai, koks bus rezultatas. Repeticijos metu gali skambėti vienaip, o koncerto metu – visiškai kitaip“, –  pasakojo I. Dūdaitė. 

Baigusi šiuos mokslus, Ieva netrukus išgarsėjo visame pasaulyje ir buvo pradėta kviesti į prestižines vietas, o pačioje savo sėkmės viršūnėje sutiko ir būsimą vyrą Marijoną, su kuriuo šiandien augina dukrelę Mariją. Pasikeitęs šeiminis statusas moters karjeros nesustabdė.

LNK nuotr.

„Kartais pašiepdama mus vadinu čigonais. Nes kai mes keliaujame, važiuojame su krūva daiktų. Ant mašinos stogo – dviratis, vaiko rakandai, būtinai – elektrinis pianinas. Yra daug dėliojimo, planavimo, tačiau džiaugiuosi, kad mes su vyru labai gražiai turim tą pasidalinimą, o jo darbas ganėtinai lankstus ir jis gali dirbti nuotoliniu būdu. Per pirmus Marijos metus mes buvome apkeliavę dvylika šalių, dukra dalyvavo visur“, – sakė Ieva.. 

Kaip jaučiasi Ieva grodama pasaulio lyderiams ir prezidentams? Kodėl koncerto pabaigoje atsisveikina su kiekvienu koncertą stebėjusiu žmogumi? Ir ko šiandien turėtume pasimokyti iš moters, įveikusios didžiausius gyvenimo iššūkius? Antradienį, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.  

Kompozitorius ir pianistas L. Einaudi į savo kūrybą įpina ambientinės, minimalistinės, pasaulio ir populiariosios muzikos elementų. Jis parašė įvairios muzikos – nuo kūrinių orkestrams iki melancholiškos muzikos filmams ir teatro spektakliams. Kompozitorius sukūrė ne vieną garso takelį tiek italų, tiek kitų šalių filmams: serialui „Daktaras Živago“, filmams „Tai – Anglija“, „Aš vis dar čia“, „Neliečiamieji“ ir kitiems.

L. Einaudi pristatomas kaip švelnaus, hipnotizuojančio, minimalistinio stiliaus kūrėjas, nevengiantis eksperimentų su elektronine muzika ir folkloru. 2016-aisiais jis dar labiau išgarsėjo, kai su organizacija „Greenpeace“ nufilmavo klipą „Elegy For The Arctic“. Jame rodomas L. Einaudi, grojantis fortepijonu Arkties vandenyne, tarp tirpstančių ledkalnių. Taip norėta atkreipti žmonių dėmesį į aktualias gamtosaugos ir globalinio atšilimo problemas.

L. Einaudi kūryba įkvepia ir jaunosios kartos pianistę I. Dūdaitę. Apie būsimos programos „Einaudi ir kiti minimalistai“ pasirinkimą atlikėja sakė: „Man L. Einaudi – šių laikų grynuolis. Jis nesiekia pompastikos, specialių efektų ar šou. Jo muzika tyra ir tikra. Būtent dėl to įtraukiau jį į savo repertuarą. Atliksiu kūrinius iš kompozitoriaus sukurtų garso takelių filmams ir kelis kitus šedevrus. Beje, L. Einaudi įkvėpė mane pačią pradėti kurti muziką.“

Be L. Einaudi ir kitų minimalistų kompozicijų, I. Dūdaitė koncerte atliks ir savo kūrybos kūrinį.

Savo koncertuose I. Dūdaitė pelno publikos simpatijas ir aukštus profesionalų įvertinimus. Su seserimi Marija, išleidusios debiutinį albumą „Inseparable“, jiedvi buvo nominuotos Vokietijoje teikiamai prestižinei „Opus Classic 2022“ premijai dvejose kategorijose – metų ansamblio ir metų kamerinės muzikos įrašo. Prieš dvejus metus buvo nominuotas ir pirmasis I. Dūdaitės solinis albumas, kuriame pianistė įgrojo prancūzų kūrėjo Yanno Tierseno ir XIX a. lenkų romantiko Fryderyko Chopino kūrinius.

I. Dūdaitė studijavo ir gyveno Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, jos koncertiniai turai driekėsi visame pasaulyje, pasirodymai vyko garsiose salėse – „Concertgebouw“ Amsterdame, „Elbphilharmonie“ Hamburge ir kitose. Prieš kelerius metus, po ilgo užsienyje praleisto laikotarpio, pianistė grįžo į Lietuvą ir čia toliau aktyviai tęsia koncertinę veiklą.

Programa „Einaudi ir kiti minimalistai“ skambės šalia Klaipėdos koncertų salės esančio parko estradoje. Esant lietingam orui, koncertas bus perkeltas į Koncertų salės vidų.

Iš Kauno kilusi, J.Naujalio muzikos gimnazijoje pažintį su pianinu pradėjusi I.Dūdaitė daug metų tęsė mokslus užsienyje. Italija, Nyderlandai, Vokietija, – visur čia gabi mergina ne tik tobulino pianisto įgūdžius, bet įgijo ir Europos ekonomikos bei politikos ir menų administravimo specialybes.

Savo pirmąjį albumą, išleistą 2019 m. Vokietijoje, I.Dūdaitė skyrė dviem labai skirtingiems kompozitoriams: mūsų laikų kūrėjui prancūzui Yanui Tiersenui, puikiai pažįstamam iš filmo "Amelija iš Monmartro" garso takelio, ir lenkų bei prancūzų kilmės XIX a. romantikui Fryderykui Chopinui.

"Atsidūriau tarp 450 geriausių Vokietijos 2020 m. instrumentalistų, dainininkų, dirigentų, kompozitorių. Man vien nominacija jau labai daug reiškia. Mano debiutinis CD buvo daug metų planuojamas, kuriamas, dailinamas. Nuostabu, kad jį pastebėjo pasaulio publika, ypač profesionalai", – sėkme džiaugiasi I.Dūdaitė.

Atsidūriau tarp 450 geriausių Vokietijos 2020 m. instrumentalistų, dainininkų, dirigentų, kompozitorių. Man vien nominacija jau labai daug reiškia.

Šiuos vokiečių klasikinės muzikos apdovanojimus antrus metus organizuoja Klasikinės muzikos rėmimo draugija, siekianti populiarinti klasikinę muziką. Šiemet nominantų sąraše I.Dūdaitė – ne vienintelė Lietuvos atstovė. Geriausio dirigento kategorijoje dukart nominuota kita lietuvė – dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla už "Symphonies No 2 & 21" ir už kompozitorės Ramintos Šerkšnytės kūrinius. Geriausio orkestro/ ansamblio kategorijoje už Ramintos Šerkšnytės kūrinių atlikimą nominuoti du Lietuvos kolektyvai – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) ir kamerinis orkestras "Kremerata Baltica".

Geriausio simfoninio įrašo kategorijoje nominuoti LVSO ir M.Gražinytė-Tyla už R.Šerkšnytės kūrinių įrašą. Toje pačioje kategorijoje nominuota M.Gražinytė-Tyla ir kartu su Birmingamo simfoniniu orkestru už "Symphonies NOS. 2 & 21".

Geriausios garso ir vaizdo muzikos produkcijos kategorijoje už Ramintos Šerkšnytės kūrinių atlikimą nominuoti Mirga Gražinytė-Tyla, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir kamerinis orkestras "Kremerata Baltica".

Nugalėtojus išrinks devynių narių komisija, sudaryta iš muzikos ir žiniasklaidos atstovų: iš viso bus išrinkti 47 nugalėtojai 25 kategorijose. "Opus Klassik 2020" premijos laimėtojai bus apdovanoti spalio 18 d. Berlyne.

"Laikas, kurį skiriame kitam – didžiausia dovana skubančiame pasaulyje", – šypsosi atlikėja ir kviečia stabtelėti bei patirti atliekamos muzikos grožį.

– Vienuolika metų praleidote užsienyje: gyvenote Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, koncertiniai turai visame pasaulyje, žinomiausiose scenose ir šį rudenį grįžote į Lietuvą. Kaip pasiryžote?

– Visuomet yra kelios priežastys. Galvojau apie grįžimą pastaruosius penkerius metus. Bet vis atidėliojau: kas bus, jei ims ir nutrūks užmegzti kontaktai, nebekvies koncertuoti? Viskas pasikeitė, kai mano, kaip pianistės karjeroje, atsirado vadybininkė. Žmogus, kuris reprezentuoja, padeda planuoti koncertinius turus užsienyje. Kai suburi komandą, gali dirbti iš bet kur, pasaulis itin sumažėjęs. Antroji priežastis – mano gyvenimo draugas. Sutikau Marijoną ir, nors santykiai per atstumą įmanomi, bet ateina momentas, kai klausi savęs, kiek ilgai taip tęsime. Nors šis žmogus pasakė, kad jokių problemų – atvažiuos gyventi bet kur. Tačiau galvodama apie šeimą ir pagrindą ateityje, apie skrydžius iš Berlyno ar Paryžiaus, nusprendžiau, kad jie bus iš Lietuvos. Juk keliauti šiuo metu tampa itin paprasta.

– Vos grįžusi iškart pasinėrėte į koncertinį turą visoje Lietuvoje, neaplenkdama net ir mažiausių Lietuvos miestų salių – kaip žmonės reaguoja į klasikinę muziką mažesniuose miestuose?

Sugrįžimo turas Lietuvos miestuose – man itin svarbus ir simbolinis.

– Sugrįžimo turas Lietuvos miestuose – man itin svarbus ir simbolinis. Turi stiprų emocinį užtaisą, giliai svarbus asmeniškai. Kiekvienas koncertas tarsi nauja pradžia. Turbūt kiekvienam atlikėjui taip – atrodo, turi gerą repertuarą, bet kiekvienąkart tarsi pradedi nuo pradžių. Palyginčiau su kelione – užlipi į sceną ir nežinai, kas tavęs laukia. Atmosfera ypač priklauso nuo žmonių, kurie atėjo. Pavyzdžiui, grojau Jonavoje, jaučiau, kad reikia pasistengti rasti kontaktą su publika. Gal kad visi skubėjo po darbų, su savais rūpesčiais – užtai per pirmąsias minutes tarsi reikėjo prisijaukinti klausytojus. Bet, kai jau publika atsiveria, jauti, kaip muzika juos paliečia. Pavyzdžiui, Vilniaus publika turi labai daug galimybių, susiformavusius pomėgius, nuostatas, tikisi iš koncerto tam tikrų dalykų. Regione žmonės labai šilti, atviri ir be galo dėkingi. Po koncerto neskuba namo, pasilieka, pašneka.

– Kartais tam tikri susitikimai tampa lemtingi – kaip susitikote su dabartiniu savo gyvenimo draugu?

– Mus suvedė mano rečitalis, kuriame atlieku dviejų kompozitorių Yanno Tierseno ir Frederiko Chopino muziką. Pernai gruodį buvau grįžusi į Lietuvą ir grojau būtent šį koncertą. Marijonas su savo bičiuliais kaip tik ilsėjosi Birštone ir nusprendė apsilankyti jaunos fortepijono atlikėjos koncerte. Ir lyg tyčia atsisėdo pirmoje eilėje, kampinėje kėdėje. Jį pastebėjau vos išėjusi nusilenkti, dar neišgavusi nė vienos natos – sėdi aukštas jaunas vyras dar su keliais draugais pirmoje eilėje. Tuomet pagalvojau – kokia netipinė koncerto publika. Po koncerto iškart išėjo, bet instagrame pasidalijo mano grojimu. Praėjus savaitei, darsyk atėjo į tą patį koncertą tik jau Vilniuje, ėmėme susirašinėti, o vėliau ir bendrauti. Svarbu paminėti, kad žmogus nėra iš meno pasaulio, bet kelis koncertus kantriai klausė tą pačią fortepijono programą (juokiasi).

– Neseniai pristatėte ir debiutinį savo atliekamų kūrinių kompaktinį diską "Tiersen meets Chopin", kuriame susitinka iš filmo garso takelio "Amelija iš Monmartro" visiems gerai pažįstamas šiuolaikinis kompozitorius Y.Tiersenas ir klasikas F.Chopinas. Kaip manote, ar pavyko šis jų susitikimas?

– Manau, kad net labai pavyko. Nors iš pradžių buvo nerimo, žinau, kad ypač vokiečiai skeptiški tokiems sugretinimams. Dar prieš plokštelės įrašą vienas iš klausytojų minėjo, kad čia tarsi itališką espresą maišyti su kokakola. Dėkodama už nuomonę, prašiau įvertinti abiejų kompozitorių genialumą. Paskui tas pats žmogus užsisakė diską ir gavau labai pozityvų atsaką – vis dėlto geru žodžiu gali palenkti į savo pusę net ir didžiausius skeptikus. Beje, pastarosiomis dienomis sulaukiau dar vieno, man labai brangaus komentaro – parašė kompozitoriaus Y.Tierseno žmona, kuriam buvau išsiuntųsi diską perklausyti. Be galo jaudinanti žinutė, kad kompozitorius šiuo metu koncertiniame ture, ir kad tai daliai kūrinių, kuriuos perklausė, jų interpretacijoms, neturi jokių pastabų. Tikiuosi, kai grįš iš koncertinio turo, sulauksiu atsiliepimų ir apie likusius kūrinius.

– Fortepijonu grojate nuo šešerių. Kaip pradėjote, ar niekad nebuvo kilusi mintis mesti?

– Tėveliai pasakojo, kad pati pasiprašiau į muzikos mokyklą. Po patikrinimo man rekomendavo fortepijoną. Sesuo Marija – operos solistė. Tiesa, mama taip pat yra baigusi chorinį dirigavimą, tačiau nėjo muzikos keliu. Minčių nebegroti man yra kilę nebent paauglystės metais. Aišku, kad visiems muzikuojantiems būna ta diena, kai labai nesinori groti, sunku ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau fortepijonas įkūnija visų dalykų, kurie mane žavėjo, sintezę, jis padeda išeiti iš komforto zonos. Man fortepijonas – ir matematika, ir filosofija, ir kalbos, ir psichologija, ir fizinis veiksmas, ir kartu tai, ką man sunkiausia gyvenime daryti. Paradoksas, kad galėjau nueiti daugybe kelių, nuo vertimų iki matematikos ar kvantinės fizikos, chemijos, bet suvokiau, kad didžiausias iššūkis gyvenime, priverčiantis mane išeiti iš komforto zonos, – grojimas. Scenoje tarsi apsinuogini, daug atsakomybės, bendravimo ir viešumo, kelionių, streso, nepastovumo – visko yra. Atrodo, kad ėjimas fortepijono atlikėjos keliu – labiausiai pildantis mano pašaukimą gyvenime, todėl juo ir einu.

– Laisvai bendraujate aštuoniomis kalbomis, kaip juokaujate, – viena iš jų muzika. Kokias kalbas mokate, kas lėmė tokią jūsų aistrą kalboms?

– Esu tikra, kad muzika – universali kalba. Gal todėl muzikantams pagauti kalbos melodingumą, jį užfiksuoti, yra kiek lengviau. Man kalbos yra atvėrusios daugybę durų gyvenime. Kalbu gimtąja lietuvių kalba, anglų, rusų, italų, ispanų, olandų ir vokiečių kalbomis. Mokantis kalbų visada buvo pragmatinių aplinkybių – persikėlusi gyventi į Italiją, išmokusi itališkai, netrukus lengvai įsisavinau ir ispanų kalbą, kurią galutinai sustiprinau būdama kelis mėnesius Meksikoje. Gyvendama Olandijoje galvojau, kad pakaks mokėti tik anglų kalbą, bet po pustrečių metų nusprendžiau vien iš pagarbos išmokti vietinę kalbą, kad ir kokia sudėtinga būtų. Rusų mokiausi dar Lietuvoje, mokykliniais metais. Labai mėgau rusų kompozitorius ir norėjau skaityti pasaulinius veikalus originalo kalba. Vokiečių kalba atėjo į gyvenimą, kai persikėliau gyventi į Vokietiją. Beje, būtent vokiečių, olandų ir ispanų kalbų išmokau savarankiškai. Dabar mokausi prancūzų kalbos, kol kas iš programėlių telefone, bet galvoju pereiti prie profesionalaus mokymosi su mokytoju.

– Metams baigiantis kartu su kunigu Benu Lyriu pristatote meilės minčių vakaru pavadintą programą – kaip susiėjo jūsų keliai surengti tokį neįprastą projektą: fortepijono muzika ir dvasininko skaitomos eilės?

– Mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje, turiu tam tikrą santykį su religija. Po koncertų visiems spaudžiu rankas, kad ir kiek būtų salėje klausytojų. Man tokį įkvėpimą davė dar mokyklos laikais kunigas Gintaras Vitkus, Jėzuitų gimnazijos direktorius, kuris po šv.Mišių sekmadieniais atsistodavo ir išleisdavo visus paspausdamas ranką. Įspūdį paliko šis veiksmas kaip itin šiltas, asmeninis kontaktas, geros emocijos perdavimas. Ne skuba, o skirtas dėmesys ir savo laiko dovanojimas. Kalbant apie kunigą B.Lyrį, jo sentencijos, mintys, surašytos ant servetėlių, vienkartinių puodelių, mane ypač palietė. Paskui pamačiau, kad jis rengia knygos pristatymus, pamaniau, kad eilės ir muzika gali sudaryti sąsają, duetą, papildyti viena kitą. Pagalvojau apie italų kompozitorių Ludovico Einaudi ir jo savotiškai meditacinę muziką, kurią norėčiau atlikti prieš šv.Kalėdas, advento laikotarpiu. Todėl ir atėjo mintis sujungti vienam vakarui kompozitoriaus L.Einaudi muziką ir kunigo B.Lyrio eiles, kuris, vos pasiūlius, pritarė minčiai. Iš to ir gimė meilės minčių vakaro konceptas. Tikiu, kad žmonėms padovanosime stabtelėjimo vakarą kalėdiniu laikotarpiu.

– Savo koncertus vedate pati, spaudžiate rankas atėjusiems, daug bendraujate, pasakojate apie atliekamus kūrinius. Iš kur semiatės energijos?

– Iš tikrųjų tai vienas ir banalus atsakymas. Meilė. Jei mėgsti, ką darai. Negaliu slėpti ar maskuoti – aš kaifuoju nuo grojimo. Mėgstu savo darbą, myliu savo publiką, myliu gyvenimą, mėgstu keliauti, bendrauti. Kalbų mokėjimas atveria duris į kitas kultūras, atrakina žmones. Pasitaiko pavargti, įtampų, visko juk nutinka. Bet esu palaiminta, nes esu savame kelyje. Galbūt daug kas galvos, jai lengva kalbėti, ne visiems taip išeina. Anaiptol. Tikrai tai nėra lengviausia karjera moteriai uždirbti pinigus iš fortepijono. "Taip nepastovu, milijonai pianistų, pianisčių... "Ar tikrai to nori?" – kažkada manęs klausė šeima. Vis dėlto gyvenimas nomadiškas, nuolat keliaujant po pasaulį, po koncertus, ant lagaminų, viešbučiuose, viena. Tikrai nebuvo lengva kovoti už save, bet tikslas, vedantis į priekį, – kad savo darbu galiu paliesti kitus žmones. Žmogus, klausydamas atliekamos muzikos, gali apsiverkti, vadinasi, aš jį atvėriau. Tokie ypatingi momentai – didžiausias mano honoraras.

Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė koncerte „Amelija iš Monmartro ir Chopinas“ skambės fortepijonu atliekami svajingi noktiurnai, baladės, valsai ir kino filmų garso takelių melodijos.

„Muzika pasirinko mane, o aš – ją. Jei esi atsidavęs savo pašaukimui, tai – ne darbas. Bet esi geras tiek, kiek genialus kiekvienas tavo pasirodymas“, – mano I.Dūdaitė. Viena geriausių jaunosios kartos Lietuvos pianisčių koncertuoja visame pasaulyje. „Bet mieliausia man koncertuoti gimtojoje Lietuvoje“, – teigė atlikėja. Visur ji pelno publikos simpatijas ir aukštus profesionalų įvertinimus. Solistė rečitaliais džiugino Lietuvoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Meksikoje, Rumunijoje, Albanijoje, Ispanijoje ir Čekijoje, įskaitant prestižines koncertų sales, tarp kurių yra Amsterdamo „Concertgebouw“ ar Prahos filharmonija.

I.Dūdaitės repertuaras platus: nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos kūrinių. Taip pat svarbią vietą jame užima lietuvių kūrėjų muzika ir jos populiarinimas svetur. Įdomu, kad pianistė puikiai moka ne tik muzikos kalbą, bet ir net aštuonias pasaulio kalbas.

Šiemet ji su įrašų kompanija „Ars Produktion“ išleido debiutinę plokštelę „Tiersen meets Chopin“, kurioje įrašyta muzika gyvai skambės būsimame koncerte. Tai bus spalvingi ir jausmingi F.Chopino valsai, noktiurnai, baladės ir tikrą paryžietišką atmosferą kurianti Y.Tierseno kūryba.

Kompozitorius F.Chopinas – viena ryškiausių XIX a. romantinės muzikos asmenybių, kurios svarbiausią kūrybos dalį sudaro būtent kūriniai fortepijonui. Turėjęs prancūziško kraujo lenkų muzikos klasikas didelę gyvenimo dalį praleido Paryžiuje. Anuomet jis pagarsėjo ir kaip savito stiliaus pianistas, koncertavęs įvairiuose Europos miestuose.

Y.Tiersenas pats savęs nelaiko kompozitoriumi, tačiau iki šiol aktyviai kuria muziką ir ją atlieka įvairiais instrumentais – gitara, fortepijonu, sintezatoriumi, smuiku, melodika, ksilofonu, klavesinu, akordeonu ir kitais. Jis yra išleidęs dešimt kompaktinių plokštelių. Visas pasaulis apie jo muziką sužinojo 2001 m. pasirodžius filmui „Amelija iš Monmartro“. Šio populiaraus filmo muziką lengvai atpažįstame iki šiol. Filme panaudoti tiek ankstesni Y.Tierseno kūriniai, tiek sukurti specialiai šiai kino juostai.

Spalio 29 d. 18.30 val. vyksiantis I.Dūdaitės rečitalis publiką nukels į skirtingą dviejų muzikos kūrėjų Paryžių.

Kas būtų, jei kurioje nors Paryžiaus kavinių susitiktų garsioji Amelija iš Monmartro ir Fryderykas Chopinas? Nors toks scenarijus skamba it gražus sapnas, muzikos pasaulyje viskas įmanoma.

Pianistės I.Dūdaitės koncerte skambės romantinė F.Chopino ir multiinstrumentininko, žinomo muzikos kino filmams autoriaus mūsų amžininko Yanno Tierseno kūryba. Rečitalio melodijos nukels į tą patį, bet labai skirtingą Paryžių: svajingų noktiurnų, baladžių, valsų banga atvers klausytojams XIX a. salonų duris. O Y.Tierseno vardą visame pasaulyje išgarsinusios juostos "Amelija iš Monmartro" garso takelio melodijos primins, kad net ir naujausių technologijų amžiuje sunku pabėgti nuo savo jausmų.

I.Dūdaitė yra viena geriausių savo kartos Lietuvos pianistų, koncertuojanti visame pasaulyje. Kad ir kur koncertuotų, atlikėja pelno šilčiausias publikos simpatijas bei aukštus profesionalų įvertinimus.

Iš Kauno kilusios, gimtajame mieste pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį žengusios pianistės interpretacijos skambėjo Nyderlandų, Belgijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Italijos, Vokietijos, Meksikos, Rumunijos, Albanijos, Ispanijos, Prancūzijos, Čekijos koncertų salėse. I.Dūdaitės koncertus yra filmavę Lietuvos, Rusijos, Nyderlandų radijas ir televizijos.

Vokietijoje, Nyderlanduose studijavusios atlikėjos talentą įvertino ir profesionalai: ne viename tarptautiniame konkurse kaunietė yra užėmusi pirmą vietą ar pelniusi didžiuosius prizus.

I.Dūdaitės repertuaras platus: nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos kūrinių, taip pat svarbią vietą atlikėjos repertuare užima lietuvių muzika ir jos populiarinimas svetur. Anot pianistės, muzika pasirinko ją ir, atvirkščiai, ji sako: "Esu palaiminta, kad mano profesija yra mano svajonė."

Kas: Koncertas "Ne tik Šopenas".

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: lapkričio 29 d. 18 val.