– Kuo neįtiko Londonas, kad po penkiolikos ten praleistų metų ryžotės iškeisti jį į Amsterdamą?

– Jei atvirai, „Brexit“ paskatino, nes dirbau ES agentūroje. Mūsų darbovietė persikėlė į Amsterdamą, tad ir darbuotojams teko vykti iš paskos. Drauge su vyru Danieliu nutarėme rizikuoti – išbandyti naują gyvenimą Nyderlanduose. Iš pradžių susikrovėme kuprines ir atvykome į Amsterdamą bandomojo laikotarpio. Manėme, pagyvensime pusmetį, pažiūrėsime, kaip seksis, ar patiks. Buvom pavargę nuo Londono. Ypač – nuo didelių atstumų. Iki darbo metro važiuodavau net pusantros valandos, tiek pat vakare atgal. Trys valandos per parą nueidavo šuniui ant uodegos. Po šešių mėnesių pajutę, kad Amsterdamas mums patinka, persigabenome ir likusius daiktus.

– Ar didelis skirtumas tarp angliško ir olandiško gyvenimo būdo?

– Pagrindinis pranašumas, kad Amsterdame (palyginti su Londono atstumais) viskas labai arti. Iki darbo numinu dviračiu per 20 minučių. Per 45 minutes galiu skersai pervažiuoti Amsterdamą. Man, kaip triatlonininkei, tai džiugi žinia. Be to, mieste daug vandens – vasarą galima plaukioti. Daug parkų – bėgioti. Amsterdame visi gyvena labai mažuose butuose, nes pats miestas, kiek žinau, pastatytas ant vandens, tiksliau, ant polių. Klimatas? Jūs nepatikėsite – kur kas blogesnis nei Londone. Pamenu, kai tik atvykome į Amsterdamą, švietė saulė, buvo gal +17 °C, o visos lauko kavinės nusėtos žmonėmis. Tąkart pagalvojau – keistuoliai! Bet dabar darau lygiai tą patį: vos išlenda saulė ir nelyja – bėgu į lauką pasimėgauti šiluma. Nes saulėtos dienos čia tikras deficitas.

Apsigyvenusi Nyderlanduose sužinojau, kiek gali būti skirtingų lietaus rūšių: lyti gali skersai, išilgai, netgi iš visų pusių. Vėjas pučia nuo jūros kiaurai (Šiaurės Nyderlanduose nėra kalnų, kad jį užstotų). Miesto dviračiai sunkūs – važiuotojų nenupučia (juokiasi). O su neperšlampamu kombinezonu – ir visai gerai. Daug kas važinėja su skėčiais, bet aš dar nepasiekiau tokio meistriškumo lygio. Ir ką tie olandai išdarinėja su dviračiais! Gabenasi ant jų stalus, kėdes, sofas, vežioja šunis irgi ant dviračių, o jei važiuoja į vakarėlį – kažkas būtinai sėdi ant priekinio rato… Automobilių, aišku, yra, bet gatvės čia labai siauros, parkavimo kainos žvėriškos. Statistika skelbia, kad kiekvienam žmogui, gyvenančiam Nyderlanduose, tenka po 1,29 dviračio. Kada Nyderlandai tapo dviračių šalimi? Neseniai, atrodo, nuo 1975-ųjų. Judėjimas prasidėjo Utrechte, nes labai daug vaikų žūdavo po automobilių ratais. Jei dabar Nyderlanduose tiesiamas naujas kelias, tai pirmiausia įrengiamas dviračių takas. Tai šaunu!

Pirkiniai: Nyderlandai – dviračių ir lietaus šalis, tad Ievai teko įsigyti ne tik dviratį, bet ir neperšlampamą kostiumą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Dar nustebino kontrastai šalyje. Olandai – konservatoriai, bet drauge ir labai novatoriški. Amsterdamo centre yra Raudonųjų žibintų kvartalas, kuriame oficialiai galima nusipirkti „žolės“, nueiti pas prostitutes. Beje, „žolės“ čia galima nusipirkti visur – net prie mūsų namų yra maža krautuvėlė. Ar saugiai jaučiamės? Labai. Kur kas saugiau nei Londone ar Vilniuje. Olandai apmokestina viską, ką gali. Čia prostitutės, „žolės“ prekeiviai moka valstybei mokesčius. Ar tai gerai? Diskusijų klausimas. Bet, galų gale, čia bent yra kažkokia narkotikų kontrolė ir tikimybė, kad galbūt nusipirksi geresnės kokybės „žolės“ nei iš gatvės prekiautojų, kuriuos gaudo policija.

– Ar mama nesijaudina, kad, apsigyvenę Amsterdame, imsite ir drauge su Danieliu užtrauksite „žolytės“ dūmą?

– Kas nori pamėginti, visada ras progą, net ir negyvendamas Amsterdame. Kadangi „žolė“ su sportu nelabai dera, mama turėtų būti rami (juokiasi). Dėl ko jaudinuosi aš pati? Gaila Londone paliktų draugų. Dauguma jų sukūrę šeimas, susilaukę vaikų. Kai atvykome į Amsterdamą, prasidėjo pandemija, tad per tą laiką daugiau draugų nesusiradome. Esam dėkingi vienam pažįstamam olandui iš triatlono klubo, kuris mus šefavo, kai abu susirgome koronavirusu. Jis mums nešė maisto, vaistų, kuriuos palikdavo pirmame aukšte. Paskui ir darbo kolegos įsitraukė į mūsų gelbėjimo operaciją – juk nieko nepažinojome naujame mieste.

– Ar Amsterdame daug turistų?

– Labai labai! Įsivaizduokite, kad Amsterdame – apie 800 000 gyventojų, o turistų čia apsilanko net 20 mln. per metus. Ypač jo centras apgultas vasaromis. Čia žmonės vyksta ne tik dėl muziejų. Vestuvininkų kompanijos važiuoja švęsti bernvakarių ir mergvakarių, kažkas sumano ieškoti meilės Raudonųjų žibintų kvartale, o pavasariop čia vyksta didžiuliai tulpių festivaliai ir kt. Neseniai, balandžio 27-ąją, šventėme Nyderlandų karaliaus gimimo dieną. Tai Nyderlandų nacionalinė šventė. Visur skamba gyva muzika, gatvėse vyksta teatrų vaidinimai, o žmonės puošiasi oranžinės spalvos drabužiais.

– Pandemijos metus turbūt dar ilgai minėsite: juk po ligos sunkiai grįžote į sportinį režimą. Be to, visi maratonai, triatlonai buvo atšaukti...

– Tikrai sunkus buvo laikas. Kai, kilus pirmajai koronaviruso bangai, susirgau koronavirusu, jau gyvenau Amsterdame. Po ligos liko komplikacijų – beveik metus kenčiau nuo baisių galvos skausmų, kurių nepavykdavo numalšinti net vaistais. Kadangi laikas per pandemiją tarsi sustojo – treniruotis negalėjau, visos varžybos buvo atšauktos, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pasidaryti seniai planuotą kelio operaciją. Skaudžiausia buvo dėl atidėto maratono Pietų Afrikos Respublikoje, mano vyro tėvynėje. Kai pirmąsyk bėgau tuos 87 km nuo vandenyno į viršų, užtrukau dešimt valandų. Dabar turėjau leistis žemyn ir pagerinti rezultatą. Deja, pasaulis sustojo.

– Kaip kapstėtės iš šitos beviltiškos padėties?

– Po menisko operacijos po truputį pradėjau sportuoti – plaukioti, bėgioti. Bėgiojau ne lauke, bet reabilitacijos centre ant bėgimo takelio. Lipdavau į tokį specialų balioną, į kurį būdavo prileidžiama oro, kad galėčiau nejausti viso savo kūno svorio. Bėgiodavau tarsi kosmose. Vėl grįžau prie pilateso, jogos treniruočių – visokiais būdais bandžiau atgaivinti sunykusį kojos raumenį. Depresijos nejaučiau. Labiau išgyvenau dėl nuolatinių galvos skausmų, kurie neleido dirbti visu etatu. Iš nevilties pradėjau net lankyti karjeros konsultantų kursus, nes maniau, kad turėsiu išeiti iš darbo.

– Turite nepaprastais gebėjimais, bioenerginėmis galiomis apdovanotą mamą – negi nesikreipėte į ją pagalbos?

– Mama seniai man sakė, kad vieną dieną, jei nemažinsiu fizinių krūvių, liga mane paguldys ant menčių. Taip ir buvo. Kadangi pati nesustojau – liga parklupdė ir davė metus laiko atsigauti. Analizuodama savo savijautą pastebėjau, kad tuos galvos skausmus labai veikė nuotolinis darbas: juk aštuonias valandas turėjau spoksoti į kompiuterio ekraną!

– 2019-uosius vadinote savo svajonių išsipildymo metais. Pagerinote asmeninį plaukimo rekordą, bėgote du maratonus ir dar du ultramaratonus. Patekote tarp www.rekordai.lt rekordininkų. O ką gero pasakytumėte apie pastaruosius kelerius metus?

Mama seniai man sakė, kad vieną dieną, jei nemažinsiu fizinių krūvių, liga mane paguldys ant menčių. Taip ir buvo. Kadangi pati nesustojau – liga parklupdė ir davė metus laiko atsigauti.

– 2021-ųjų rugsėjį Italijoje vyko „Geležinio žmogaus“ varžybos. Nusprendžiau ir aš pasitikrinti savo jėgas. Teko plaukti 3,8 km, 180 km minti dviratį ir dar bėgti 42 km. Po dviejų savaičių dalyvavau Londono maratone (42 km), po kurio supratau, kad tokius atstumus ir per tokį trumpą laiko intervalą bėgioti man dar ankstoka – kojos buvo labai pavargusios.

Kita vertus, šios varžybos padėjo suprasti, kad viskas eina į gerąją pusę – ir mano sporto, ir sveikatos reikalai. Todėl nusprendžiau šią vasarą dalyvauti Pietų Afrikos Respublikoje vyksiančiame ultramaratone „Comrades“. Tame pačiame, kurį atidėjo dėl pandemijos. Mat, jei dalyvauji dviejuose bėgimuose (vienąsyk bėgi nuo kranto gilyn į žemyną 87 km, o kitais metais – iš žemyno link vandenyno 90 km), tuomet gauni specialų „Comrades“ medalį. Apie jį seniai svajoju. Kaip ir kiekvienas fiziškai aktyvus Pietų Afrikos gyventojas svajoja kada nors bėgti „Comrades“. Tai bendražygių maratonas. Pietų Afrikoje jis prilygsta nacionalinei šventei. Nieko panašaus pasaulyje nėra, nors vyksta kultiniai Bostono, Niujorko maratonai, kuriuos jau bėgau ne kartą.

Bet čia kitaip. Čia 20 000 dalyvių bėga 87 arba 90 km (priklausomai nuo krypties), o juos ragina nenutrūkstama žiūrovų grandinė ir visa tai dvylika valandų tiesiogiai transliuoja nacionalinė televizija.

Pirmą sykį „Comrades“ maratonas suorganizuotas 1921 m. Jis buvo skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Pietų Afrikos kariams. Jausmas nenusakomas, kai tave sveikina į gatves išėję žmonės. Jie rengia piknikus, čirškina kepsnius, siūlo ir tau paragauti, nors pakeliui randi daugybę dalyvių maitinimo punktų. (Statistika skelbia, kad 2019-ųjų maratono metu išgėrėme 2 mln. vandens pakelių ir suvalgėme 1,5 t virtų bulvių.) Žinma, kai bėgi per neturtingųjų rajonus, mėsytės ten niekas nekepa, bet vis tiek dovanoja tau, ką gali: vandens, ledukų ir pan. Turiu mintį šiais metais pasidaryti kepuraičių, marškinėlių ir bėgdama per tuos skurdžius rajonus dalyti juos vaikams.

– Ar, bėgant beveik 100 km, dar yra jėgų ir noro žvalgytis į šalis, stebėti, ką veikia vietiniai žmonės?

– Kai negalvoji apie bėgimą, o stebi vietinių gyvenimą, tuomet greičiau ir bėgi. Kai neseniai Nyderlanduose bėgau pusę maratono, sutikti pakeliui žmonės reagavo labai santūriai. Teko parodyti, kaip plojimais reikia uždegti ir palaikyti maratono dalyvius. Pietų Afrikoje žiūrovų reakcija būtų visiškai kitokia.

Kaip į mano maratonus reaguoja Danielio tėvai? Didžiuojasi manimi, tik santūriai. Jie juk anglų kilmės. Kadangi gyvena kitame mieste, nei vyksta maratonas, išlydėti prie starto linijos neatvyksta. Nebežadinu ir savo vyro – užtenka, kad pasitinka mane vakare visai nuvargusią. Ulramaratonas „Comrades“ tradiciškai prasideda Durbane – mieste, esančiame rytinėje Pietų Afrikos Respublikos dalyje, Indijos vandenyno pakrantėje. O mano vyro šeima gyvena Johanesburge.

Ryšys: Ieva iš mamos V.Lobačiuvienės perėmė užsispyrimą ir veiklos motoriuką. Būdamos drauge jos nuolat kažką veikia – vaikšto, mina dviračius, plaukioja baseine ar ežere. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Sakėte, kad vyro tėvynėje esate buvusi gal aštuonis kartus. Jei kitą sykį skraidintumėte ten savo mamą, kokią ekskursijų programą jai sudarytumėte?

– Būtinai parodyčiau Keiptauną, esantį netoli nuo Gerosios Vilties kyšulio. Audringą vandenyną ir Stalo kalną, kuris laikomas šio miesto simboliu. Plokščia jo viršūnė kartu su dviem kitomis matyti miesto panoramoje. Būtinai nuvažiuotume pažiūrėti pingvinų. Deja, jie sparčiai nyksta… Dar vyktume į Hermanas miestą, iš kur galima stebėti banginius. Nė karto jų nemačiau, nes niekaip su Danieliu neatsiduriame PAR nuo balandžio iki rugpjūčio. Gal nuskambės žiauriai, bet norėčiau mamai parodyti ne tik gražius vaizdus, bet ir truputį realybės.

– Ką turite omenyje?

– Kai nusileidi Keiptauno oro uoste ir sėdi į taksi, maždaug 10 km tenka važiuoti pro lūšnynus. Žmonės ten gyvena iš šiferio pastatytuose nameliuose... Centre stovi prabangios vilos. Labai didelis kontrastas. Skurdą reikia pamatyti. Tuomet, grįžęs į Europą, kitaip imi vertinti savo gyvenimą, jautiesi kur kas laimingesnis. Turiu omenyje ir saugumą, nes vyro gimtasis Johanesburgas yra 42-as pagal žmogžudysčių skaičių pasaulyje. Neįsivaizduoju, kaip jis galėjo ten gyventi, mokytis universitete. Sunkiai čia ištverčiau. O jam teko, kol gavo vizą į Europą.

Po pandemijos čia išvis blogai. Dar didesnis nedarbas, o drauge ir nusikalstamumo lygis. Porą sykių, kai ten viešėjau, maniau, kad viskas – man galas… Bet tokios patirtys tik dar labiau sutvirtino mano laimės sampratą. Europoje aš galiu vaikščioti, kur noriu ir kada noriu, Johanesburge – tik saugiuose rajonuose. Dalis jų yra visiškai uždari: įvažiuojant tave tikrina apsauga. Ten uždaros mokyklos, parduotuvės, pramogų centrai.

– Kertu lažybų, kad žmonės dažnai klausia, kodėl bėgate tuos ilgus, sekinančius maratonus, ultramaratonus?

– Atspėjote – tikrai dažnai. Ar noriu kažką sau ar kitiems įrodyti? Ne. Patirti kitokį pojūtį? Taip! Tikiu, kad panašaus jausmo vedami žmonės leidžiasi ir į piligrimines keliones. Manau, kad mes, gyvendami savo patogius gyvenimus, patiriame labai mažai diskomforto. Dauguma sėdi savo patogiose komforto zonose ir nekelia jokių klausimų, kurie kyla man. Ir tame maratonų kelyje aš randu atsakymus… Neseniai mane aplankė suvokimas, kad turiu daugiau mėgautis pačiu bėgimo procesu, o ne galutiniu rezultatu. Turiu galvoti ne apie tai, kur, kada ir kaip greitai nukeliausiu, bet kokia bus toji mano kelionė.

Bėgant „Comrades“ ultramaratoną kilometrai skaičiuojami atgaline tvarka. Tu matai, kad dar liko 89, 79 km… Pamenu, kai, nubėgusi pusę distancijos, išvargusi ir išsekusi, išvydau ženklą 42 km ir supratau, kad turiu keisti mąstymą. Jis turi būti apie kelionę, o ne apie rezultatus. Tuomet išdrįsau į kalną lipti pėsčiomis, o ne bėgti (anksčiau tai atrodė labai negarbinga).

– Tai kada laikyti už jus kumščius?

– Klausiate, kada Pietų Afrikoj bėgsiu „Comrades“? Rugpjūčio 28-ąją. Per mano tėčio, kuris, deja, jau miręs, gimtadienį. Skirsiu šį ultramaratoną – visus 90 km – savo tėčiui. Truputį jaudinuosi, bet dar yra geri trys mėnesiai pasiruošti. Drauge bėgs ir geras mano draugas lietuvis. O kaipgi kitaip?! Juk „Comrades“ – bendražygių bėgimas. Kai gausime specialius medalius, lauks kitas žingsnis – nubėgti dešimt tokių ultramaratonų. Tuomet gausime asmeninius žalius numerius! Tai būtų didelė dovana sau pačiai. Ir naujas tikslas, o gal net nauja kelionė.

– Feisbuke pasidalijai, kad praėjusieji metai buvo ypatingi. Kuo?

– Taip, 2019-ieji man buvo daugelio svajonių išsipildymo metai. Plaukime pagerinau asmeninį rekordą, bėgau du maratonus ir dar du – ultramaratonus. Patekau tarp www.rekordai.lt rekordininkų. Šiame tinklalapyje apie mane atsirado įrašas: "Ieva Lobačiūtė (g. 1985) – pirmoji moteris lietuvė, greičiausiai nubėgusi šešis didžiuosius maratonus – per 20 val. 27 min. 3 sek. – ir dalyvavusi Bostono, Niujorko, Čikagos, Tokijo, Londono ir Berlyno maratonuose 2015–2018 m." Gavau specialų medalį ir sertifikatą iš Pasaulio didžiųjų maratonų organizacijos (Abbot World Marathon Majors). Labai tuo didžiuojuosi.

– Didžiąją tavo savaitės dalį sudaro bėgimo, dviračių sporto bei plaukimo treniruotės. Kas padeda ištverti tokį intensyvų, kita vertus, savo noru pasirinktą gyvenimo ritmą?

– Mano kasdienis moto labiau susijęs su varžybomis, pasiruošimu joms, bet, geriau pagalvojus, tinka ir paprastam gyvenimui. Mėgstu sakyti: "Šypsokis: tai pasibaigs…" Jei tavo kelyje užėjo sunkus gyvenimo periodas, nebūk įsitempęs – jis netruks amžinai. Šypsokis bet kokiu atveju, nes šypsantis atsipalaiduoja veido raumenys ir gaminasi laimės hormonai – endorfinai.

– O juk buvo laikas, kai nesišypsojai tiek daug, kiek dabar. Kalbu apie vaikystę. Teko skaityti, kad nebuvai suprasta bendraamžių, o vaikai vadino tave raganos dukra…

– Vaikystę išties turėjau kitokią nei visi. Įdomesnę, įvairesnę, susijusią su mamos vedamais užsiėmimais. Ji nuolat dirbdavo su mano trečiąja akimi. Drauge su mama dalyvaudavau visokiuose netradiciniuose renginiuose. Norėdavau apie tai papasakoti ir draugėms, deja, jos manęs nesuprasdavo. Visada sunkiau, kai nesi bandos narys, kitaip sakant, kai tavo tėvai nedirba kasoje ar prie kompiuterio…

Vis dėlto mokykloje aš turėjau porą gerų draugių, kurios mane suprato, palaikė ir vertino už tai, koks esu žmogus, o ne už tai, kokie yra mano tėvai ar sesės ir broliai… Kažkodėl augant tokioje šeimoje, kuriai vadovavo vyriausioji Lietuvos ragana, man atrodydavo, kad taip yra ir kitose šeimose. Pas mus nuolat rinkdavosi daug žmonių, kurie dažnai atsivesdavo ir savo vaikus. Man patikdavo su jais kalbėtis, bendrauti. O kai paaugusi supratau, kad kituose namuose taip nėra, puoliau į neviltį. Teko pakeisti ne vieną mokyklą, mėginti pritapti kitur.

– Ar iš Lietuvos bėgai nuo patyčių? Ar tiesiog išvykai į Londoną su pirmąja emigrantų banga ieškoti geresnio gyvenimo?

– Lietuvoje įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto vadybą. Ne tokia buvo mano didžioji svajonė… Troškau studijuoti tarptautinius santykius, o balų neužteko. Taigi su dviem kursiokėmis susikrovėme lagaminus ir išvažiavome į Londoną laimės ieškoti. Šįmet, beje, bus penkiolika metų, kai vis dar esame draugės ir palaikome ryšį.

Tandemas: Ieva dievina maratonus, Danielius – kriketą, žmona lydosi dėl sūrelių ir zefyrų, vyras – dėl lietuviškų meduolių. Asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo ko prasidėjo tavo savarankiškas gyvenimo etapas Anglijoje? Ar turėjai ten giminių, draugų, kurie padėtų?

– Pradėjau, galima sakyti, nuo nulio. Mes visos trys lankėme Lietuvoje anglų kalbos kursus ir bandėme stoti į Lutono universitetą. Skridome tuo pačiu reisu, gyvenome tame pačiame kambaryje, kurį surado bendri pažįstami. Neslėpsiu – pradžia buvo sunki. Gyvenime man dar nebuvo tekę dirbti pačiai. Mamos įdėtų pinigų užteko gal mėnesiui, o tada ir prasidėjo visas įdomumas: reikėjo ieškotis darbo. Teko padirbėti ir kavinėje, ir vienu kambariu trims skirtingų poreikių merginoms dalytis. O dar ta anglų kalba… Mes gi vykdamos įsivaizdavome, kad ją puikiai mokame. Vis dėlto pasirodė, kad mūsų iškaltos chrestomatinės temos "Parduotuvėje", "Oro uoste" ir kt., patekus į realų gyvenimą, yra bevertės. Pirmas nesusipratimas įvyko jau oro uoste, kai mūsų paklausė, į kokią zoną norime pirkti bilietus. Zoną? Juk toliau savo Vilniaus nė viena nebuvome išlėkusios. Be to, pats universitetas, kurį suradome per tarpininkus Lietuvoje, mus be galo nuvylė. Visiška skylė.

Kai pradedu ruoštis kokioms nors varžyboms, pamirštu ne tik draugus, bet ir vyrą. Kasdienės treniruotės, o juk ir į darbą eiti reikia… Nebeturi nei laiko, nei noro dar su kuo nors bendrauti.

– O kaip į tavo norą pabėgti iš Lietuvos reagavo mama? Ji gi ragana – regi daugiau nei kiti, galėjo nuspėti, kad bus be galo sunku?

– O ką mama?.. Ir kas jos tada klausė. Aš Šaulys. Kur sugalvoju, ten ir šaunu. Ne, kortų tada nemetė. Tik pamenu, kad nelabai norėjo, jog išvažiuočiau. Bet išleido. Matyt, galvojo (kaip ir visi), kad greitai apsilaužysiu ragus, baigsis pinigai ir grįšiu: juk buvau nepratusi svetur gyventi, juodo darbo dirbti. Žinia, po mėnesio jie ir baigėsi. Bet mums, merginoms, išties buvo gėda grįžti namo pralaimėjusioms. Tad nusprendėme žūtbūt kabintis į gyvenimą. Ką padarėme pirmiausia, tai… Jau po dviejų savaičių pabėgome iš Lutono, į kurį vos tik atvykusios buvome pasveikintos tokia prakalba: "Jei norėsite čia išgyventi – teks susidėti su pakistaniečiais…" Apšilusios padus Anglijoje, susiradome geresnį universitetą, pradėjome lankyti išlyginamuosius anglų kalbos kursus, dirbti. Laikėmės visos išvien kaip kumštis: jei viena likdavo be darbo, kita paremdavo. Laimė, kad mokslai tais laikais dar buvo nemokami.

– Mama minėjo, kad fizinis aktyvumas vaikystėje tau buvo svetimas. Žiūrint į dabartines nuotraukas tiesiog sunku patikėti!

– Buvau mergaitė, linkusi į putlumą. Bandžiau lankyti lengvąją atletiką, paskui – šaudymą, dar grojau pianinu, bet taip niekas ir neprilipo. Nes į visus tuos būrelius ėjau ne iš noro, o dėl to, kad pritapčiau prie savo draugių. Tiesiog jos lankė, o aš – iš paskos.

– Tada labai įdomu, kaip į visą tą mokslo, darbo ir gyvenimo svečioje šalyje rutiną įsipaišė sportas?

– Nežinau… Kažkaip. Gyvendama svetur priaugau daug svorio. Pamenu, grįžau į Lietuvą aplankyti namiškių, o močiutė, pasitikusi mane, lyg tarp kitko tarstelėjo, kad… labai jau sveikai atrodau. Dar už žandų patampė. To užteko. Užuominą supratau. Grįžusi į Londoną pradėjau po truputį bėgioti, mat gyvenau netoli parko. Kasdien vis daugiau, ilgiau, dar su šokdyne pašokinėdavau. Juk iš pradžių neturėjau atliekamų pinigų, skirtų treniruoklių salei. Tada ėmiausi dietos. Pradėjau riboti saldumynus, mat nuo streso (o jo tikrai užteko) norėjau juos valgyti be perstojo. Galėdavau vienu prisėdimu sukirsti litrą ledų ir išsiurbti didžiausią puodą mėgstamiausios savo "Starbucks" caramel macchiato kavos. Žodžiu, naikinau save kasdienėmis kalorijų bombomis.

Solidarumas: dviračiu nuvažiavus 170 km, labai svarbus draugų palaikymas. Asmeninio archyvo nuotr.

Paskui pradėjau dirbti kompanijoje, kur susipažinau su dabartiniu savo vyru. Ten sutikau ir vieną darbo kolegą, kuris vis kviesdavo mane pabėgioti drauge per pietų pertrauką. Juokais jį vadinu pirmuoju savo treneriu. Pradėjau nuo 5 km. Paskui nubėgau 10 km. Ir taip pamažu, kilometras po kilometro, ėmiau suprasti, kad šitas užsiėmimas man vis labiau ir labiau patinka. Taip "trenerio" paakinta užsirašiau į savo pirmąjį pusinį maratoną (21 km), kurį išbėgusi jau norėjau daugiau. Vos išgirdęs, kad ruošiuosi bėgti Paryžiaus maratoną (42 km), kitas mano kolega ėmė mane kvailinti, kad man, merginai, bus per sunku, nepavyks. Jis sakė, kad pats tai bandė, vos nemirė. Tada jau man užvirė kraujas ir moteriškos ambicijos… Panorau įrodyti, kad aš ne iš kelmo spirta.

– Pavyko?!

– Savo pirmąjį Paryžiaus maratoną (2011 m.) nubėgau per 3 val. 48 min. Gaila, kad tas niūrusis kolega taip niekada ir nesužinojo… Ar kada skaičiavau, kiek maratonų esu bėgusi? Taip. Visų, t.y. po 42 km, – jau septyniolika. O tų, kurių distancija daugiau nei 42 km, kitaip sakant, ultramaratonų – kol kas tik du. Pamenu, 87 km maratoną Pietų Afrikos Respublikoje, savo vyro tėvynėje, bėgau dešimt valandų. Oras? Ne, nekliudė… Tuomet pas juos buvo žiema, nekaršta. Užvis labiausiai vargino drėgmė. Turėjau tik dvi dienas adaptuotis, o sekmadienį jau laukė varžybos. Beje, vienais metais sportininkai šį maratoną bėga į viršų, o kitais (manęs tai laukia šiais metais) – žemyn. Kadangi gyvenu tarp Londono ir Amsterdamo – pas mus, deja, išvis nėra kalnų. Sunkiau bus jam pasiruošti.

Per tuos didžiuosius maratonus žmonės nekovoja dėl prizinių vietų… Jie tiesiog mėgaujasi pačiu procesu, palaiko vieni kitus.

– O kiek laiko vyksta pasiruošimas jau numatytam maratonui?

– Nuo sausio pradėjau pamažu sportuoti, nes šiais metais žadu dalyvauti ne tik ultramaratone, bet ir "Geležiniame žmoguje", kuris bus rugsėjį. Teks ne tik bėgti 42 km bet ir plaukti 3,8 km, minti dviratį 180 km. Dirbs visai kiti raumenys, nei bėgant. Kur treniruojuosi? Žiemą plaukioju uždarame baseine, o atšilus orui su hidrauliniu kostiumu einu į ežerus. Amsterdame tai paprasta: visur daug vandens.

– Ar galėtum išduoti, kiek pinigų skiri savo mėgstamiausiam hobiui? Jei tenka startuoti kitame pasaulio krašte – turbūt tai nėra labai pigu?

– Oi, brangus mano hobis. Ypač triatlonas. Kad sudalyvautum "Geležiniame žmoguje", reikia kone tūkstančio eurų. 600 vien registracija, o kur dar kelionė, viešbučiai. Tenka gerokai pasispausti ir pataupyti. Kaip reaguoja vyras? Jis irgi turi brangų hobį – žaidžia kriketą. Beje, dabar dar labiau sumažinau savo išlaidas. Taupau specialiam triatlono dviračiui. Jis be proto brangus. Kol tokio neturiu – startuoju su plento, tik perdirbtu. Užsidedu triatlono dviračio rankenas, kad galėčiau truputį žemiau atsisėsti. O darbas? Nekliudo. Susiderinu. Pvz., dėl "Geležinio žmogaus", kuris vyksta Europoje, išvis nėra problemų. Pasidarau ilgąjį savaitgalį, o pirmadienį jau sėdžiu darbe. Kolegos? Be galo puikūs, visi mane palaiko, tarp jų yra ir vadybininkų lietuvių. Būna – dirbi, o kur nors po stalu maudymukas po rytinės treniruotės džiūsta. O dar bendradarbiai juokauja, kad Ieva visur su savo buteliu vandens vaikšto. O kaip nevaikščiosi, jei per dieną kavos darbe prisipliaupi, – turi gi skysčių pusiausvyrą susigrąžinti.

Atlygis: už kiekvieną nubėgtą maratoną ar ilgesnę distanciją draugai Ievai kepa pyragą. Šis – už dalyvavimą „Geležinio žmogaus“ varžybose Ciuriche. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas tau padeda ruoštis ilgiesiems maratonams, triatlonams? Ar turi asmeninį trenerį?

– Kol dalyvaudavau tik maratonuose, ruošiausi pati viena. Bet kai užsikabinau už ilgųjų distancijų – ultramaratonų – supratau, kad reikia profesionalo pagalbos. Kaip ir dalyvaujant "Geležiniame žmoguje". Be to, kai pats save treniruoji, tai labai dažnai pasigaili, arba, atvirkščiai, per daug prispaudi. Taigi susiradau trenerį, kuris gyvena Škotijoje. Su juo bendrauju internetu, per skaipą. Padeda jis man programą pasirašyti, kad traumų išvengčiau. Tarkim, pirmadienį plaukimas arba dviratis, antradienį – greitis, trečiadienį – laisva, ir t.t. Ir gyvenimas tampa rutina (juokiasi).

– Ar įsisukusi į tą sporto rutiną dar atrandi laiko šeimos draugams? Juk sakoma, kad draugystę reikia nuolat puoselėti.

– Jūs teisi. Kai pradedu ruoštis kokioms nors varžyboms, pamirštu ne tik draugus, bet ir vyrą. Kasdienės treniruotės, o juk ir į darbą eiti reikia… Nebeturi nei laiko, nei noro dar su kuo nors bendrauti. Treniruojiesi ryte, eini į darbą, paskui ir vėl treniruojiesi vakare. Taip prabėga šešios savaitės dienos, o septintąją jau nieko nebesinori – tik ilsėtis. Galų gale lieka patys tikriausi, patys ištvermingiausi draugai.

Neturiu kažkokių ypatingų dešimties metų gyvenimo planų, bet užtai turiu sportinių ambicijų…

Bet gera naujiena yra ta, kad tuose triatlonuose sutinku naujų. Tokių pačių išprotėjusių kaip ir aš. Netgi lietuvių, gyvenančių tokiu pačiu sportiniu ritmu. Kai supranti, kad nesi vienas toks, pasidaro ramiau ir drąsiau. Nors namiškiai ir gąsdina, kad palūšiu, sugadinsiu sveikatą ir pan. Per tuos didžiuosius maratonus žmonės nekovoja dėl prizinių vietų… Jie tiesiog mėgaujasi pačiu procesu, palaiko vieni kitus. Kai bėgi ultramaratoną ("Comrades", Pietų Afrikoje), gauni numerį, ant kurio parašyta, kiek kartų esi bėgęs tą distanciją. Kai turėjau nulį – buvau visiška žalia naujokė – jaučiau ypatingą dalyvių palaikymą: jie nuolat klausė, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos. Tose varžybose esu sutikusi du žmones, kurie 47 metus iš eilės, be jokių pertraukų, bėgo tą patį ultramaratoną. Dažnai tokie sportininkai, su kuriais susipažįsti būtent maratonų metu, tampa naujais ir labai gerais tavo draugais. Juk suprantame vieni kitus iš pusės žodžio. Todėl ir trokštame dalyvauti vėl ir vėl, kad galėtume susitikti, pasišnekėti bendromis temomis. Kartais man atrodo, kad tas sportas, ta mano veikla – tarsi narkotikas… Jei negausiu dozės, nebegalėsiu toliau ramiai gyventi.

– O jei ta dozė būtų gera knyga? Kokią skaitei paskutinę…

– Iš esmės mano visos skaitomos knygos yra sportinės, bet paskutinė normali turbūt būtų… Danny Wallace "Yes Man". Man atrodo, kad pagal ją buvo pastatytas net filmas su aktoriumi Jimu Cerrey. Tai istorija apie žmogų, kuris viskam gyvenime sakė "taip". Norėčiau ir aš taip pabandyti. Įdomu, kaip tada atrodytų mano kasdienybė?!

– Jei jau tavo mama – vyriausioji Lietuvos ragana, tai gal ir tu turi antgamtinių galių? Tarkim, gali nuspėti savo ateitį?

– Oi, kad ne! Nelabai raganauju. Su trečiąja akimi dirbau, bet vaikystėje. Pavojinga man ir meditacija – galiu įkristi ir kelias dienas neišeiti… Tiesa, turiu gerą nuojautą ir sapnuoju išsipildančius sapnus. O apie ateitį stengiuosi negalvoti. Užtenka numatyti keletą žingsnių į priekį, ir tiek. Neturiu kažkokių ypatingų dešimties metų gyvenimo planų, bet užtai turiu sportinių ambicijų… Labai norėčiau bėgti maratoną Antarktidoje, kol dar jos neištirpinome. Ar taip ir bus? Žinoma, tiesiog viskam, kaip sako mama, savas laikas. Reikia kantrybės. Reikia susidėlioti prioritetus ir nuosekliai eiti savojo tikslo link.