Po vieno barnio berniukas Elijus palovėje atranda slaptas dureles į Užkampynę. Čia jis gali žvejoti žvaigždes, žaisti su taškuotomis beždžionėmis ir susikurti tokį pasaulį, kokio tik užsinori. Tačiau kartą Užkampynėje įsišėlsta audra ir Elijus įstringa. Tik vienas ypatingas žmogus dabar gali jį surasti – mama.

Šiltą paveikslėlių istoriją apie nežabotą vaiko fantaziją ir beribę mamos meilę Šilutėje gyvenanti rašytoja skiria vaikams nuo ketverių metų. Paveikslėlių knygą iliustravo dailininkė Lina Kusaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autore kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Užkampynė – saugi slaptavietė, kokią, turbūt, turi kiekvienas vaikas. Ar jūs tokią turėjote?

– Turėjau net keletą slaptaviečių. Tikrų ir įsivaizduojamų, visiems įprastų ir šiek tiek keistokų. Kai buvau visai maža, norėdama pasislėpti tiesiog delnais užsidengdavau akis. Atrodė, taip tampu nematoma arba persikeliu kitur. Vėliau labai pamėgau pastales! Į namus užėjus svetimų žmonių tarsi koks kačiukas šmurkštelėdavau po virtuvės stalu ir ten žaisdavau, kol nepažįstamieji išeidavo. Arba iš antklodžių ir pledų po rašomuoju stalu pasistatydavau indėno palapinę, raganos irštvą, povandeninį laivą. O pati įdomiausia mano slaptavietė buvo... šuns būda kaime. Pirmą kartą tėvai baisiai išsigando, negalėdami niekur manęs rasti, o aš džiūgavau atradusi tą „namuką“. Su šuniu sutariau gerai, tad jis neprieštaravo, kad ten lindėčiau. Atsidėkodama išklijavau jo būdos vidų savo lipdukų kolekcija, nes sienos buvo nykokos. Deja, paaugusi ten paprasčiausiai nebetilpau.

Organizatorių nuotr. 

– Ar iš tų prisiminimų ir gimė paveikslėlių knygos „Užkampynė“ idėja?

– Sunku apčiuopti, kas tiksliai užvedė įkvėpimo varikliuką, galiu tik spėlioti. Vaikystėje buvau gana uždaras, palyginus ramus vaikas, galintis prabūti vienumoje valandų valandas – tyliai kažką konstruoti, piešti, svajoti žiūrėdama į dangų ar lubas. Kai suaugau, poreikis pabūti su savimi niekur nedingo. Mielai keliauju, bendrauju su žmonėmis, ką nors aktyviai veikiu, tačiau po kurio laiko pajaučiu būtinybę trumpam atsitraukti, pažiūrėti į viską iš šalies, sugromuliuoti įvykius, iš naujo susidėlioti mintis. Tada einu į mišką, vykstu prie marių ar jūros, mėgaujuosi buvimu namie – tai pati geriausia mano slaptavietė. Knygos veikėjas Elijus į Užkampynę irgi pateko per emocijų antplūdį po kivirčo su mama. Susirado atokiausią namų kampelį – palovę, užsimerkė ir netrukus toje tamsoje pamatė ryškias žalias dureles, už kurių išvydo vietą, įkūnijančią jo vidinį pasaulį, vaizduotę. Perpratęs ir išmokęs valdyti Užkampynę berniukas aiškiau suvokė ir savo būsenas, jausmus.

Savo pėdsaką, matyt, paliko ir viena mėgstamiausių mano knygų – Michaelio Ende „Begalinė istorija“. Manoji nuo jos skiriasi siužetu, apimtimi, bet abi kalba apie fantaziją, jos naudą ir galią.

– Ką norėjote pabrėžti tam tikrais žodžiais, kuriuos rašėte didžiosiomis raidėmis, – Vienas, Kažkas, Nekenčiu, Mama, Namai?

–„Nekenčiu“ išsprūsta įsiaudrinusiam Elijui, kai jo jausmus užgauna pats brangiausias žmogus – Mama. „Vienas“ pabrėžia berniuko troškimą pabūti ne šiaip užsidarius savo kambaryje, o vienui vienam, kur jo niekas negalėtų pasiekti. Tad Elijus panyra giliau ir susiranda Užkampynę savo viduje. Ten pamato „Kažką“ po kojomis ir „Kažką“ virš galvos – tai atspindi nesaugumą ir pasimetimą, iš kur ir kodėl atsiranda tam tikros emocijos, ką su jomis daryti. Naujoje slaptavietėje berniukui įdomu, tačiau vėliau paaiškėja, kad geriausia vietelė visoje Visatoje vis dėlto yra Namai.

Organizatorių nuotr. 

– Ar specialiai knygoje radosi lietuviškų žodžių, kurie yra tarsi primiršti, – krykšti, dykrė?

– Skaitydama kartais užsirašau retesnių žodžių, tačiau sėdusi prie naujo kūrinio vis pamirštu apie tuos lapus. Tiesa, galvoje vienas kitas užsifiksuoja. Nesirenku jų specialiai, dėl išskirtinumo, tik bandau išnaudoti mūsų kalbos turtus, juk tam pačiam veiksmui apibūdinti turime daugybę sinonimų – vieni jų seklesni, kiti – talpesni, vizualesni. Galiu parašyti paprastai – „juokėsi“, „rėkavo“, bet juk perskaičius „krykštė“ mintyse iškart nusipiešia tas mažas džiūgaujantis, iki ausų išsišiepęs vaikas! Paveikslėlių knygos nesinori apkrauti ilgais sakiniais, detaliais aprašymais, o pasirinkusi tinkamus žodžius galiu sutaupyti vietos labiau įtraukiantiems siužeto vingiams.

– Galbūt svarstote apie knygą, parašytą žemaičių tarme?

Tikrai ne, paprasčiausiai nesugebėčiau to padaryti. Gimiau ir užaugau Šilutėje, Pamario krašte, priklausančiame Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui, kuris istoriškai, kultūriškai gerokai skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų. Čia senieji vietos gyventojai – šišioniškiai kalbėjo lietuvininkų tarme. Deja, tarmė nyksta, ją mokančiųjų išlikę vos kelios dešimtys, – lietuvininkų palikuonys ir keli entuziastai, besistengiantys tarmę išsaugoti. Yra sukurtas lietuvininkų kalbos žodynas, girdėjau, vyksta kursai norintiesiems pramokti šišioniškių žodžių ir frazių. Norėčiau ir aš ten dalyvauti, gal kada įpinčiau į savo knygas. Šiaip ar taip Pamario dvasia sklando daugelyje mano knygų, nors konkrečių vietovardžių niekada neminiu.

Organizatorių nuotr. 

– Vilniaus universitete studijavote ekonomiką. Ar kada buvo toks laikas, kai savyje užgniaužėte kūrybiškumą? Kas jums padėjo jį išlaisvinti?

–Tuo metu ekonomika, vadyba man atrodė saugesnis variantas. Skaičių sekos aiškesnės ir lengviau nuspėjamos nei spalvos ir raidės, o darbas didelėje verslo įmonėje iš pažiūros pastovesnis nei kūrėjo, rašytojo. Po studijų išmėginau įvairius darbus pagal profesiją – sekėsi išties gerai, tačiau galiausiai įsitikinau, kad saugumas gyvenime – tik iliuzija ir nėra tokio statuso ir atlygio, kuris užtildytų sielos balsą, kuris kviečia eiti visai kitur. Jaučiausi išsekusi, nelaiminga. Galima sakyti, tuo metu buvau užgniaužusi kūrybinę gyslelę, bet ji vis vien pulsavo, kol atrado, kada ir kaip išsiveržti. O išsiveržė pačiame nestabiliausiame, nesaugiausiame gyvenimo etape – pasirodo, būtent to stimulo ir reikėjo.

– Kodėl nelikote dideliame mieste, o grįžote į gimtąjį miestą? Į Šilutę?

– Dėl tos minėtos savo jausenos ir grįžau. Paauglystėje labai svajojau išvykti iš mažo miesto į sostinę – ten daugiau erdvės, galimybių, laisvės, o paskui staiga supratau, kad ilgiuosi savų upių, marių, miškų, numintų gatvelių ir skersgatvių. Nemažai žmonių, ieškodami savęs, apkeliauja pasaulį, bet aš intuityviai supratau, kad neatrasiu savęs ten, kur niekada nebuvau. Pirmiausia turiu pažinti ir pripažinti save toje vietoje, kur yra manosios šaknys ir ištakos. Taigi, ankšta bus visur, jei dūsti iš vidaus... Pirmieji metai buvo sunkūs, nes viską metusi Vilniuje, galima sakyti, nėriau į niekur. Nebuvo jokio pagrindo, nuo kurio galėjau atsispirti. Tada ir pabudo mano kūrybiškumas.

– Viskas prasidėjo nuo to, kad nusprendėte dalyvauti vaikų literatūros konkurse. Kaip manote, ar jūsų kelias būtų kitaip susiklostęs, jei nebūtumėte jo laimėjusi?

– Man visų baisiausia, kai žmogus visiškai nieko nedaro dėl savo svajonės, nežengia nė vieno žingsnio, net nepabando. Gyvena sau ir niršta ant viso pasaulio, kad pasisekimas ir pilnatvė tiesiog nepasibeldžia į jo duris. Man jau nuo mažų dienų buvo aišku, kad to nebus – ką pati pasieksiu, tą turėsiu. Tuo metu mėginau viską iš eilės, kas atrodė mano. Vaikystėje mėgau skaityti ir pasakoti istorijas, visai neblogai sekėsi rašyti rašinius, vėliau rašymą numečiau į šalį, bet vaikų literatūros konkurso skelbimas užkliuvo akimirksniu. Gal ne veltui? Per vasarą rašiau, rašiau, rašiau. Vieną dieną labai tikėjau tuo kūriniu, kitą galvojau – kokia nesąmonė... Vis dėlto užbaigiau rankraštį ir išsiunčiau, o po pusmečio sužinojau – „Emilio laiškas“ tapo „Geriausiu metų debiutu“, knyga bus išleista 30 tūkst. tiražu. Nuo tada ir pasukau rašymo keliu.

Kur būčiau pasukusi, jei ne konkursas? Nežinia. Tikriausiai vis tiek į rašymą – galbūt kiek vėliau, dar truputį paklaidžiojusi.

– Dirbate ne tik rašytoja, išbandėte bibliotekininkės ir edukatorės darbus. Kokią prasmę matote šiuose darbuose?

– Prieš pat konkurso rezultatus įsidarbinau viešojoje bibliotekoje – vienaip ar kitaip mane traukė prie knygų. O dabar jau daugiau nei ketverius metus esu vien rašytoja, edukatorė – tai mano pomėgis ir darbas kartu. Šiuos darbus sieja pagrindinis tikslas – suartinti žmogų su knyga, susieti abu pasaulius, kad jie praturtėtų, praplatėtų, įgautų daugiau prasmės. Knygos slepia žinias, išmintį, savotišką magiją. Džiaugiuosi, kad jos mane užbūrė nuo mažumės – būtent perskaitytos knygos ir ryžtingi jų veikėjai sunkesnėmis dienomis buvo ta atrama, pavyzdys, kelrodis.

– Iš ko jūs pati mokėtės rašymo, ar turėjote savo autoritetų?

– Neturiu autoritetų, iš kurių sąmoningai mokyčiausi rašymo subtilybių. Vis dėlto atsigręžusi atgal matau, kad tam tikros įtakos padarė Hansas Christianas Andersenas, Vytautė Žilinskaitė ir kai kurie kiti autoriai. Geriausias rašymo mokytojas iš esmės yra skaitymas.

Organizatorių nuotr. 

– Esate tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) narė, ar galite apibrėžti, kokį laiką šiandien išgyvena vaikų literatūra?

– Man atrodo, vaikų literatūra išgyvena gerus laikus, bent jau geresnius nei anksčiau, nes vis daugiau suaugėlių supranta, kiek daug knyga duoda vaiko vystymuisi, augimui, tobulėjimui. Ir vis dėlto dar dažnokai išgirstu klausimą: o kada imsiesi ko rimtesnio, pavyzdžiui, romano suaugusiesiems? Tada nusvyra rankos, bent trumpam. Tad štai, kai visiems bus akivaizdu, kad gera knyga vaikams – labai rimtas ir vertingas dalykas, o parašyti tokią – nelengvas darbas, tada gal išties bus vaikų literatūros aukso amžius!

– Turite įdomių pomėgių – kuriate lėles, interjero detales. Kaip įvairios meno rūšys veikia rašymą? Ar vienos kūrybinės istorijos skatina kitas?

– Būtent taip ir yra! Juk istorijos pasakojamos ne tik rašant. Mano nuomone, kiekvienas kūrinys turi apie kažką kalbėti. O kalbėti galima ne tik raidėmis, bet ir spalvomis, formomis, jų deriniais. Visuose mano darbuose slypi tam tikra priešistorė, siužetas ir jie nuolat vieni su kitais persimaino. Pavyzdžiui, lėlės persikelia į pasakas arba, atvirkščiai – išlenda iš knygų puslapių į tikrovę, tada keliauja po visą Lietuvą į edukacijas drauge su manimi. Būsimų knygų personažai irgi aplanko visaip – susigalvoja ar susisapnuoja, susikarpo ar nusipiešia, prašmėžuoja mano kasdienybėje peliukų, balto balandžio, išdykusio berniuko, smalsuolės lapės pavidalu. Kūryba kuria kūrybą, kuo toliau į ją eini, tuo platesni ir įdomesni horizontai atsiveria. Tikiuosi, ši įdomi kelionė tęsis ilgai! 

Pokalbis su rašytoja – apie stebuklingą knygų pasaulį, ryšį su jaunaisiais skaitytojais ir gimtojoje Šilutėje atgimusį kūrybiškumą.

– Į literatūros lauką įžengėte 2015 m., kai buvo išleista jūsų pasaka „Emilio laiškas“, laimėjusi Nacionalinio vaikų literatūros konkurso Geriausių metų debiuto nominaciją. Vis dėlto studijavote verslo vadybą ir administravimą, tad planų tapti vaikų rašytoja lyg ir nebuvo. Kaip gimė pirmoji knyga ir kas paskatino ją parašyti?

– Buvau neseniai grįžusi iš Vilniaus į Šilutę, savo gimtąjį miestą. Atvertusi kitą gyvenimo lapą, ieškojau naujų iššūkių, galbūt atvesiančių prie mano tikrojo kelio. Internete netyčia pamačiau, kad paskelbtas Nacionalinis vaikų literatūros konkursas ir širdis virptelėjo. Juk kadaise taip mėgau skaityti ir kurti pasakojimus... Nusprendžiau dalyvauti.

Spaudė terminas, buvo vasara. Ir lauke, ir tuomečiame bute – 30 °C karščio. Todėl rašiau apie žiemą – kad atsivėsinčiau bent mintimis. Patiko rašant persikelti į visiškai kitą dimensiją. Tai sukėlė visai kitokius jausmus nei ankstesnės mano veiklos. Nieko per daug nesitikėjau, bet rankraštis pavadinimu „Emilio laiškas“ laimėjo geriausio debiuto nominaciją, taip 30 tūkst. tiražu pasirodė pirmoji mano knyga. Paskui – ir visos kitos.

A. Sartanavičiaus nuotr.

– Ar nuo mažens buvote kūrybinga, skaitėte daug knygų? Galbūt jau vaikystėje kurdavote įvairias pasakas ir istorijas? Gal jūsų šeima susijusi su knygų pasauliu?

– Ne, šeimyniškiai nesusiję su knygų pasauliu. Aš tiesiog nuo mažens mėgau skaityti, piešti ir pasakoti istorijas. Neturėjau kalnų knygų, į kurias būčiau nuolat įnikusi. Mieliau šmirinėdavau lauke ir ten pati patirdavau nuotykių. Vis tik už akių visuomet užkliūdavo užrašas „biblioteka“.

Kai persikraustėme į užmiestį, netrukau vieną tokią surasti – bibliotekėlė buvo nedidelė, įsikūrusi seno namo palėpėje. Užsukau siaubų knygos, kad galėčiau pašiurpinti kiemo draugus. Mat viską, ką pavyko sugalvoti, jau buvau išpasakojusi. Bibliotekininkė man surado, ko norėjau, tačiau paskui dar įbruko kitokių skaitinių. Ėmiau iš mandagumo, bet, vos pradėjusi skaityti, kaip reikiant užsikabinau.

Pasiekti vaikų, paauglių, suaugusiųjų širdis lengva tada, kai esi nuoširdus. Tikrumas visuomet pritraukia tuos, kas jo ieško.

Tai buvo „Alma littera“ leidžiamos serijos „10+“ knygos. Jos atskleidė man naujus, be galo įdomius pasaulius, kuriuose radau panašių į save ir tuos, į ką norėjau lygiuotis drąsa, ryžtu, vertybėmis. Jos mane formavo kaip augantį žmogų ir būsimą autorę. Ypač įstrigo pasakojimai, išversti Viltaro Alksnėno, taigi ėmiau ieškoti tos serijos arba būtent jo verstų knygų. Įdomu tai, kad po Viltaro Alksnėno slapyvardžiu iš tikrųjų slepiasi vaikų literatūros asas Kęstutis Urba, Nacionalinio vaikų literatūros konkurso komisijos pirmininkas. Po daugelio metų, man jau suaugus, jis ir pranešė gerąją žinią dėl „Emilio laiško“. Džiuginantis sutapimas.

– 2021 m. už knygą „Stebuklingi senelio batai“ jums buvo skirta Vaikų literatūros premija, o debiutinė knyga paaugliams „Juodavandeniai“ išrinkta Metų knyga. Metais anksčiau „Stebuklingi senelio batai“ tapo Metų knyga vaikams. Apdovanojimai ir įvertinimai rodo, kad jūsų kūryba yra išties mėgstama ir sėkmingai pasiekia skaitytojų širdis. Ko reikia norint patraukti vaiko dėmesį, būti jam įdomiu ir aktualiu rašytoju?

– Pasiekti vaikų, paauglių, suaugusiųjų širdis yra lengva tada, kai esi nuoširdus. Tikrumas visuomet pritraukia tuos, kas jo ieško. Vaikai dažnai tai supranta kone intuityviai. Iš tikrųjų, rašau ne tiek vaikui, kiek mažam žmogui, kuris netrukus bus didelis Žmogus. Mano nuomone, knygos – viena iš svarbiausių priemonių, kad jis toks ir taptų – Žmogus, o ne tiesiog didelis.

– Kodėl nusprendėte rašyti vaikams ir jaunimui, o ne suaugusiesiems? Galbūt jums patinka tai, kad, rašant vaikams, ir pačiam galima nusikelti į savo vaikystę?

– Rašant bet kuriam adresatui turi nuolat keliauti laiku ir transformuotis – pabūti vaiku, jaunuoliu, senoliu, vyru ir moterimi, kartais – netgi paukščiu ar pele. Turi tapatintis su savo veikėjais, mėginti, kiek įmanoma, į juos įsijausti, kitaip įtaigios knygos nesukursi. Vaikai gali skaityti skirtingą literatūrą – ir vertingą, ir paviršutinišką, kuri reikalinga dėl pramogos. Tačiau norisi bent kažkiek vaiko pasaulį praturtinti, paliesti jo stygas.

Prieš pradėdama naują kūrinį, visada apgalvoju, ką galiu įdomaus ir naudingo papasakoti, kokią užslėptą žinutę mažam žmogui perduoti. Prisimenu, kaip man pačiai darė įtaką vaikystėje perskaitytos knygos, rašymas man – ne tik malonumas, bet ir prasmė, atsakomybė.

I. Zarambaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Kadangi rašote mažiesiems, greičiausiai esate vaikus mylintis žmogus. Ar daug bendraujate su savo skaitytojais? Galbūt vaikai jums rašo laiškus arba susitikimų metu išreiškia savo nuomonę apie jūsų kūrybą?

– Argi kurčiau vaikams, jei jie nerūpėtų? Nuolat važinėju po Lietuvą, kad susitikčiau su skaitytojais. Jie – geriausias grįžtamasis ryšys, o jų atsiliepimai – puikiausias apdovanojimas ir motyvacija rašyti toliau. Skaitytojai ne tik pasidalija įžvalgomis apie mano knygas, bet ir pasiūlo naujų idėjų, išsikaulija pratęsimo. Taip nutiko su „Emilio laišku“, kuris po keleto metų tapo trilogija, nors to neplanavau. Sulaukiu nemažai laiškų. Namie turiu atskirą pilną stalčių, jau reikėtų susirasti didesnį!

– Rašote ir paaugliams. Šis žanras kitoks nei literatūra vaikams, nes bręsti pradėjusiems jaunuoliams jau rūpi meilės, santykių, ribų tikrinimo, maišto temos. Ar paaugliams rašyti sudėtinga? Atrodo, kad būtina atrasti aukso vidurį – nenuklysti į per daug vaikiškas temas, bet ir nerašyti taip, kaip suaugusiesiems.

– Galėtume ilgai diskutuoti apie tai, ar reikia temas skirstyti pagal amžių. Juk ir vaikai dažnai išgyvena panašius dalykus kaip vyresni: vienatvę, tėvų skyrybas, įvairias moralines dilemas. Man tai daugiau raiškos klausimas – kaip su kuo kalbėtis, kad skaitydamas įsijaustų, suprastų.

Rašyti paaugliams buvo sudėtinga nebent prieš pradedant – girdėjau visokių gandų ir nuostatų, kad dabartiniams jaunuoliams veik niekas neįdomu, juo labiau knygos. Paskui permąsčiau, kad ir man, kai buvau paauglė, knygos tikrai nebuvo prioritetas. Aš norėjau savo kailiu tyrinėti pasaulį, jo koloritą. Tas įspūdis, kurį literatūra man darė vaikystėje, buvo tarsi priblėsęs. Vis dėlto bent keli tuo metu mane pasiekę skaitiniai palietė ir įsiminė. Todėl užsibrėžiau parašyti aktualų, įtraukų, dinamišką kūrinį, kurį būčiau prarijusi net pati būdama šešiolikos. Nefiltravau ir neribojau savęs, leidau siužetui tekėti natūraliai. Atvirumas ir pasitikėjimas jaunu skaitytoju, manau, iš dalies ir nulėmė knygos sėkmę.

– Kaip gimsta jūsų personažai – pašte dirbančios pelytės, baltasis balandis ir kt.?

– Nėra vieno recepto, bet taip dar smagiau – niekad nežinau, ar naujas veikėjas pats pasirodys, ar teks gerokai jo paieškoti. Pirmuosius veikėjus radau pasikapsčiusi atmintyje. Vaikystėje turėjau susirašinėjimo draugų, dažnai lankiausi pašte. Nuogąstaudavau, kad vokai nepasimestų, nes sykį taip nutiko – negavau labai laukto laiško.

Pirmajai knygai pasirinkau pelytes Bertą ir Liudviką, slaptas pašto darbuotojas, kurios rūpinasi visais laiškais ir siuntiniais, kad jie tikrai pasiektų savo adresatus. Baltas balandis Debesėlis pats pas mane atkeliavo – atsimušė į langą ir, vos man pravėrus balkono duris, užėjo į svečius. Taip prasidėjo mūsų draugystė, netrukus virtusi knyga.

– Ne tik rašote knygas, bet ir esate dirbusi bibliotekoje. Galbūt, leidžiant dienas tarp knygų, kildavo išties daug įkvėpimo? Kokia bibliotekų padėtis šiandien – ar tiesa, kad jose daugiau lankosi tik vyresnio amžiaus žmonės? Gal ateidavo nemažai vaikų, jaunuolių?

– Bibliotekoje lankosi gerokai daugiau žmonių, nei galėjau nutuokti, kai ten dar nedirbau. Vaikų ir suaugusiųjų užsuka, manyčiau, panašiai. Paauglių – gerokai mažiau, nes jie faktiškai ateina pasiimti privalomos literatūros. Be knygų išdavimo, su kolegėmis rengėme ir įgyvendinome skaitymo skatinimo projektus, organizavome renginius, neretai pačios vedėme įvairius užsiėmimus. Kūrybai tai pasitarnavo tuo, kad galėjau savo akimis pamatyti, kas yra skaitoma, kas ne, su lankytojais aptarti priežastis. Rašydavau laisvu laiku: vakarais, naktimis ir savaitgaliais, tada ir aplankydavo įkvėpimas – procese.

I. Zarambaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Vis daugiau kalbama apie tai, kad jaunimas neskaito knygų, o tik sėdi įlindę į ekranus. Ką pastebite jūs – gal padėtis šiek tiek perdedama ir nėra taip, kad vaikai nebevertina laiko su knyga?

– Anksčiau reikėjo pačiam sugalvoti, ką daryti su savo nuoboduliu. Dabar daug paprasčiau – įsijungei serialą, pasiėmei telefoną, ir laikas išgaruoja. Nė nebūtina susikaupti, įsivaizduoti. Apskritai, technologijos įpratino, kad kažkas kitas numato, parodo, padaro už mus, ir dažnai nebesinori pačiam įdėti pastangų. Tuo metu vaizduotė tyliai sau skursta kamputyje...

Vis dėlto sunku griežtai apibendrinti. Yra tokių, kurie, vos turėdami laisvą minutę, atsiverčia ne internetą, o knygą. Yra ir tokių, kurie, turėdami laiko į valias, literatūrą rinksis paskutinėje vietoje. Arba nesirinks niekada. Kas yra skaitymas – pramoga ar kančia, priklauso nuo daugelio dalykų: asmeninių savybių, prioritetų, patirties, aplinkinių žmonių požiūrio, skaitymo tradicijos ar jos nebuvimo. Negali kaltinti vaikų, paauglių neskaitymu – tai visų problema, gal net laikmečio. Drauge reikėtų ir ją spręsti.

– Po studijų Vilniuje sugrįžote į gimtąją Šilutę. Atrodo, kad jauni žmonės iš mažesnių miestelių kaip tik labiau veržiasi gyventi sostinėje. Kas paskatino jus nesusivilioti didmiesčių vilionėmis? Galbūt esate lėtesnio gyvenimo būdo gerbėja? Kaip šiuo metu atrodo jūsų gyvenimas Šilutėje – galbūt šeima ir giminaičiai gyvena visai šalia?

– Tiesa, po mokyklos labai norėjau ištrūkti į didesnį miestą, nes savajame buvo ankštoka, trošku. Vėliau viskas apsivertė. Tiksliau, stojo į vietas. Nuo mažens buvau gamtos vaikas, mėgstantis kurti, tačiau šeimos situacija buvo kiek sudėtinga ir aš užsibrėžiau užaugusi turėti stabilų darbą, kad nereikėtų nerimauti dėl pragyvenimo. Tuo metu sunkiai vertėsi nemažai aplinkinių, tačiau man tas stabilumo siekis užsifiksavo tarsi programa. Būti menininke atrodė taip naivu ir neapibrėžta. Baigusi Vilniaus universitetą likau sostinėje, išmėginau įvairias sritis, verslo ir viešąjį sektorių, – visur sekėsi puikiai, tačiau pasiekusi tikslą vis tiek nejaučiau pasitenkinimo.

To keisto vidinio alkio nenumalšino nei darbdavių pagyrimai, nei skambios pareigos, nei stabilus atlyginimas – niekas, ko taip ryžtingai siekiau. Supratusi, kad mano tikroji vieta – Šilutėje, sugrįžau. Nebuvo lengva viską mesti ir pradėti iš naujo. Šiaip ne taip išsinuomojau butą, kurį laiką neradau darbo ir akis į akį susidūriau su tuo baugiuoju nestabilumu. Tačiau tada jau žinojau, kad stabilumas gyvenime – tik iliuzija, nes ničnieko pastovaus nėra. Būtent ta nesvarumo būsena padėjo atgimti mano kūrybiškumui, atvedusiam prie literatūros konkurso ir kitų teigiamų pokyčių.

Nė akimirkos nesigailėjau, kad išdrįsau. Dabar esu laiminga ir turiu viską: svajonių namus, mylimą žmogų šalia, netoliese gyvenančią mamą ir seserį, žinoma, mėgstamą darbą, kuris leidžia man rinktis: sėdėti prie rašomojo stalo ar keliauti su knygomis po visą Lietuvą.

Antroji premijos dalis už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą skiriama dailininkei Zofijai Vainilaitienei, kuri įvertinta už meninės kūrybos mitine tematika sklaidą bei jaunųjų skaitytojų kūrybinio prado ugdymą.

Premija teikiama kasmet, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną. Laikantis karantino sąlygų, iškilmingas premijos įteikimas šiemet nebus rengiamas.

Komisija vertino du I. Zarambaitės kūrinius. Knygos „Stebuklingi senelio batai“ siužetas pasakoja apie berniuką Enriką, kuris netenka senelio. Tai psichologiškai įtaigi knyga apie tai, kaip vaikas išgyvena artimo žmogaus mirtį. Iš pradžių neigdamas, vėliau išgyvendamas pyktį ir pagaliau priimdamas savo patirtį, susitaikydamas jis vėl grįžta į vaikiškais nuotykiais kunkuliuojantį gyvenimą, kuriame jau yra ir dalis mylimo senelio prisiminimų, ir jo perduotos išminties.

Kitu kūriniu – apysaka „Juodavandeniai“ – autorė debiutuoja paauglių literatūroje. Knygoje išlaikoma intriga, esama detektyvo, mistinių elementų, stilius pasižymi skaidrumu, pagavumu, siužete, kurio centre – šešiolikmetė Ana, susipina paaugliškos intrigos, meilė, neapykanta, draugystė, patyčios. Kaip pažymėjo komisija, knygos siužetas nuoseklus, išbaigtos pasakojimo linijos, o jaunąjį skaitytoją knyga patraukia aktualumu, jam atpažįstama mokyklos kasdienybe.

Dailininkė Z. Vainilaitienė yra ne tik žinoma ir aktyvi Martyno Vainilaičio kūrybos puoselėtoja, bet ir vaikų literatūros populiarintoja, skaitymo ir kūrybos skatintoja. Kviesdama Lietuvos menininkus – rašytojus, poetus, aktorius, – ji inicijuoja susitikimus, respublikinius vaikų meninės kūrybos festivalius „Susitikimas Ežio dvare“, parodas, veda ekskursijas M. Vainilaičio muziejuje Vaitakarčmio kaime, prisidėjus Varėnos viešajai bibliotekai, tenai yra įkūrusi muziejų ir skulptūrų parką. Ji taip pat atrenka vaikų literatūros ir dailės kūrinius mitine tematika ir skiria jiems apdovanojimus.

Z. Vainilaitienės inicijuoti vaikų meninės kūrybos festivaliai, žygiai į Mergežerį, gimtąjį poeto M. Vainilaičio kaimą, yra tapę Varėnos rajono kultūrinio gyvenimo tradicija. Z. Vainilaitienė už rūpestingą M. Vainilaičio kūrybos sklaidą, savo kūrinių parodas Varėnoje, už vaikams dovanotas knygas, vaikų skaitymo skatinimą ir literatūrinių krašto tradicijų kūrimą yra du kartus apdovanota Varėnos rajono savivaldybės.

Vaikų literatūros kūrinius vertino komisija į kurią įeina literatūrologai, Nacionalinės švietimo agentūros, ministerijos atstovai, jai vadovauja vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, vadovėlių autorius dr. Kęstutis Urba.

Apie Vaikų literatūros premiją. Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo ir mokslo ministerija. Šia premija norima paskatinti, kad Lietuvos rašytojai kurtų knygas vaikams. Taip pat siekiama įvertinti švietimo, visuomeninių ar privačių įstaigų bei asmenų indėlį populiarinant vaikų literatūrą, ugdant estetines, bendražmogiškas ir pilietines vertybes, skleidžiant originalias kūrybos iniciatyvas.

Dviejų dalių premija skiriama už nuopelnus vaikų literatūros srityje ir už nuopelnus vaikų literatūros ir skaitymo populiarinimo srityje. Premijos dydis – 100 MGL (šiemet tai 4000 eurų). Už kūrybą skiriama 2400 eurų, už vaikų skaitymo skatinimą 1600 eurų.