Meistro svarba

Japoniškame gėlių kompozicijos mene žiedai, šakelės, lapai ir stiebai iš naujo atgyja kaip medžiaga, naudojama meno kūriniui sukurti. Tinklalapis artsy.net pastebi: ikebana siekia išryškinti vidines gėlių ir kitų gyvų medžiagų savybes, reikšti emocijas.

Ikebanos kompozicijos primena skulptūras. Jas kuriant vadovaujamasi spalva, linijomis, forma ir funkcionalumu – taip pasiekiama skirtingų ir netikėtų formų nuo ikebanos iš vienos gėlės iki sudarytos iš keleto skirtingų gėlių, šakelių ir kitų gamtos objektų.

Japonijos kultūroje daugelis vietinių gėlių, medžių ir kitų augalų turi simbolinę reikšmę ir yra asocijuojami su tam tikrais sezonais. Nieko keista, kad tradicinės ikebanos kompozicijoms didelę reikšmę turi ir simbolizmas, ir sezoniškumas.

Kai kurie iš plačiausiai naudojamų elementų – ištisus metus naudojama bambukų žolė, prieš Naujuosius metus naudojamos pušų ir japoniškųjų vyšnių šakos, persikų šakelės – Mergaičių dienai kovą (Hinamatsuri), narcizai ir japoniškieji vilkdalgiai – pavasarį, lūgnės – vasarą, o chrizantemos – rudenį. Moderni ikebana reikalauja išlaikyti sezoniškumą ir aplinkos, kurioje kompozicija kuriama, autentiškumą. Kartais ikebanos meistrai iš gėlių ir šakų iškarpo neatpažįstamas formas ar netgi nudažo lapus kita spalva. Augalų šakelės gali būti komponuojamos taip, kad stiebtųsi į viršų įvairiomis kryptimis, tačiau kūrinys privalo būti subalansuotas. Kartais kompozicijos kuriamos vazoje, tačiau tai nėra būtina.

Kuriant ikebaną neužtenka turėti gražių medžiagų – viena įgudusio ikebanos menininko kruopščiai padėta gėlė gali sukelti tokį pat kvapą gniaužiantį efektą kaip ir visa įmantri kompozicija.

Ikebanų kūrimu gali užsiimti ir pasiekti elegantiškų rezultatų tiek mėgėjai, tiek profesionalai. Tačiau, kaip ir daugelyje kitų meno formų, tam, kad pradėtum eksperimentuoti, reikia puikiai įvaldyti pagrindus. Pavyzdžiui, išmokti tinkamai pjaustyti šakeles ir gėles, apskaičiuoti kampą erdvėje, suprasti, kaip reikia laikyti gyvas medžiagas ir, žinoma, palaikyti švarą darbo vietoje.

Pradedantieji mokomi medžiagose įžiūrėti tam tikrus dalykus, kad galėtų išryškinti jų vidines savybes, ir suprasti, kaip tai keičiasi su kiekviena kompozicija.

Pradedančiųjų kompozicijose, kuriamose nageire ir moribanos stiliais, dažnai naudojamos dvi aukštos šakelės ir maža gėlių puokštė. Šios kompozicijos vadovaujasi trijų stiebų – shin, soe ir hikae – sistema. Tai elementai, tradiciškai simbolizuojantys atitinkamai rojų, žmogų ir Žemę. Praktiškai jie reiškia pagrindinius stiebus, naudojamus kompozicijai. Visi kiti stiebai vadinami jushi – tai reiškia atraminį, arba antraeilį, stiebą.

Kompozicijos taisyklės

Ruošdamas paprastą kompoziciją, ikebanos menininkas įpila vandens į negilų indą, į kurį įdeda mažą smeigtukais padengtą kendzaną – specialų laikiklį. Po to menininkas išsirenka dvi šakeles – shin ir soe ir pačią gėlę – hikae. Kiekvienas stiebas pamatuojamas ir atpjaunamos tam tikro ilgio (nurodyto moribanoje – pradedančiojo gide) dalys, kurios vėliau viena po kitos pritvirtinamos prie minėto kendzano skirtingais kampais.

Baigiant kompoziciją pridedami papildomi jushi stiebai, kad paslėptų kendzaną ir kompoziciją galutinai užpildytų. Šie žingsniai gali būti pakartoti daugybę kartų vis keičiant medžiagų poziciją ir kampą, siekiant išgauti skirtingas formas ir efektus.

Manoma, kad ikebanos šaknys Japonijoje siekia vietinės šintoistinės religijos ceremonines apeigas arba iš Kinijos VI a. atkeliavusią budizmo tradiciją aukoti gėles. Pirmasis žinomas rašytinis šaltinis apie ikebaną, vadinamas "Sendensho", buvo parašytas XV a. Jame galima rasti detalių instrukcijų, kaip kurti kompozicijas, tinkamas tam tikriems sezonams ir progoms. Iš jo taip pat aišku, kad ikebanos menas įkūnija dėkingumą ir pagarbą gamtai.

Maždaug tuo pat metu (XV a.) ikebana ėmė virsti pasaulietišku reiškiniu. To meto Japonijos namų dizainas atspindi šį pasikeitimą: nauji namai beveik visada buvo statomi su tam tikra niša, vadinama tokonoma, kuri buvo skirta ritiniui su užrašu arba piešiniu, vertingam meno kūriniui ir gėlių kompozicijai talpinti.

Neryškių spalvų ir plokštumos kupiname tradiciniame japoniškame name tokonoma išsiskyrė kaip vienintelė vieta spalvai ir dekoracijai, taigi nuspręsti, ką joje talpinti, nebuvo lengva. Tokonomos puošmenos buvo keičiamos pagal besikeičiančius sezonus ir šventes. Toks gėlių komponavimo būdas nutiesė kelią ikebanai ir jos, kaip atskiros meno formos, pripažinimui.

Tradicinės mokyklos

XV a., staiga visur paplitus tokonomai ir "Sendensho" mokymui, ikebana taip pat ėmė klestėti. Visų pirma iškilo Ikenobo mokykla, kurios pavadinimas mini kelias Kioto šventikų kartas, praktikavusias budizmo tradiciją šventykloje siūlyti iš gėlių padarytas aukas. Šiuo laikotarpiu gebėjimas kurti nuostabias gėlių kompozicijas išgarsino Ikenobo Senkei, šiandien vadinamą pirmuoju ikebanos meistru.

I.Senkei praktikuojamas pasaulietiškas stilius buvo pradėtas vadinti rikka (liet. stovinčios gėlės). Tokio pobūdžio ikebana kuriama naudojant septynis (kartais devynis) pagrindinius elementus, į kuriuos įeina trys šakelės ir dvi ar trys gėlės – dažnai naudojami pušų žiedai, chrizantemos, vilkdalgiai ir buksmedžių šakelės.

Šie elementai sukomponuojami tradiciškai ornamentais išpuoštoje kiniškoje vazoje, kad sukurtų veržlias trikampes formas, kai aukšti elementai yra centre, o trumpesni atsikišę į šonus. Padaryti taip, kad pagrindiniai elementai stovėtų tiesiai be jokios atramos, itin sunku ir reikalauja išskirtinių įgūdžių. Rikka kompozicijos laikomos įspūdingiausiomis, bet ir griežčiausiomis. Iš pradžių jos buvo skirtos šventykloms, tačiau vėliau jų ėmė rastis karališkuosiuose rūmuose ir turtingųjų namuose.

Tuo pat metu ėmė populiarėti ir kuklesnis gėlių komponavimo būdas kaip dzenbudizmo, vabi sabi (liet. kuklus paprastumas) ir arbatos gėrimo ceremonijų estetikos tęsinys. Žinomiausias Japonijos arbatos meistras Sen no Rikyū pirmasis išaukštino netobulos, kuklios estetikos arbatos ceremonijų estetikos grožį. Užuot konstravęs prašmatnias rikka stiliaus kompozicijas, jis labiau vertino minimalistines, iš vieno stiebo sudarytas kompozicijas – pvz., vieną vijoklį, įdėtą į vietinio menininko sukurtą paprastą vazą.

Šios ceremonijos lėmė antro didžio ikebanos stiliaus susiformavimo, žinomo kaip nageire (liet. įmestas). Iš pradžių nageire nebuvo ribojamas jokių taisyklių ir formalumo. Kaip priešprieša rikka stiliui, gėlės nageire kompozicijose nebuvo dedamos taip, kad stovėtų tiesiai savaime. Jos paprasčiausiai buvo dedamos į aukštas vazas, kurios gėles prilaikė.

Rikka ir nageire atstovauja dviem skirtingiems požiūriams. Rikka, nors teoriškai ir yra pasaulietiškas stilius, reprezentuoja visatą ir darną, panašiai kaip ir jo budistinės šaknys. Negeire stiliaus organiškesnis būdas labiau tiesiogiai siejasi su gamta.

Modernumo keliu

Dėl du šimtmečius trukusios politinės atskirties Japonijoje jokių kitų ikebanos inovacijų nebuvo iki pat 1868 m., kai šalis vėl atvėrė savo sienas. Žmonės greitai perėmė vakarietiškus papročius, o kurian ikebanas tai reiškė daug radikalių pokyčių.

1912 m. buvo įkurta pirmoji moderni ikebanos mokykla, pavadinta Oharos vardu. Jos įkūrėjas Unshin Ohara prisidėjo prie šios meno formos plėtojimo, į ją įnešdamas moribanos stilių, o su juo – ir du kertinius pokyčius: vakarietiškų gėlių ir negilios, apvalios talpyklos su kendzanu naudojimą gėlėms statyti.

Moribanos stiliaus lankstumas ir įvairovė padarė jį kone kiekvienos šiuolaikinės ikebanos mokyklos mėgstamiausiu ir labiausiai praktikuojamu stiliumi. Moribanoje svarbi trijų stiebų sistema, kur trys gėlės beveik visada naudojamos trikampei forma sukurti. Kompozicijos, kuriose šis trikampės sistemos nėra, žinomos kaip laisvo stiliaus kompozicijos. Taip dar vadinami ir labiau originalūs bei kūrybiški ikebanos kūrimo metodai, kai autorius naudoja savo formos, spalvos ir linijų žinias iš ankstesnių darbų, kad išplėtotų naujas kompozicijas, kurias kuriant nebūtinai vadovaujamasi tradicijomis.

Pokyčiai tęsėsi, kai 1927 m. buvo įkurta Sogetsu mokykla. Jos įkūrėjui Sofu Teshigaharai (jo tėvas taip pat buvo ikebanos meistras) priskiriama garbė už ikebanos pakylėjimą iki skulptūros meno lygio – požiūrio, kurio laikomasi ir šiandien.

S.Teshigaharos metodai reikalavo daugiau laisvės ir didesnės gamtinių medžiagų įvairovės. Tokios užmirštos gamtinės medžiagos kaip žemė, akmenys ir samanos jam atrodė taip pat kupinos ekspresyvaus potencialo, kaip ir gėlės. Jis visa širdimi tikėjo, kad puiki ikebana artimai siejasi su jos kūrėjo gyvenimu bei laikmečiu ir kad gėlė yra nepakeičiamas, ekspresyvus įrankis, atskleidžiantis sielą.

Po šių inovacijų rikka stilius ėmė nykti. Šiuo metu ikenobo, ohara ir sogetsu stiliai populiariausi, o jų mokyklų skaičius  siekia apie 400.

XX a. viduryje ikebanos tarptautiškumą gerokai paskatino Ellena Gordon Allen – Japonijoje gyvenusi, ikebaną studijavusi amerikietė. Ikebaną ji laikė būdu suvienyti viso pasaulio žmones. Pradedant 1956 m., E.Gordon Allen dirbo su didžiosiomis ikebanos mokyklomis, kad įkurtų ne pelno siekiančią organizaciją "Ikebana International", kurios diplomatinė misija – draugystė gėlėmis. Kitais dešimtmečiais pasauliniu mastu ėmė atsidaryti visų didžiųjų mokyklų skyriai.

Pastaraisiais metais ikebanos menas įkvėpė daugybę menininkų, kurie, naudodami ikebanos principus, dirba prie  naujų originalių kūrinių. Visi žino: šio meno esmė – megzti santykius tarp medžiagų, studentų bei mokytojų ir jų mokinių.

Šiandienos Japonijoje vietoje žodžio "ikebana" dažniau naudojamas žodis "kado" – manoma, kad jis tiksliau nusako šios meno formos, kaip visą gyvenimą trunkančio mokymosi, dvasią.

S.Teshigahara tvirtai tikėjo, kad sėkmingam visą gyvenimą trunkančiam užsiėmimui ikebana reikalingas smalsumas, o ne pasitenkinimas savo rezultatais. Jis yra pasakęs, kad "reikia stengtis tapti menininkais, pasižyminčiais giliu ir plačiu požiūriu, o ne patogiai įsitaisyti savo meno nišoje. Mūsų kūriniai turėtų būti skirtingi. Jei nebandysime to pasiekti, niekada netapsime išskirtiniais menininkais".